Lietuva. Menas. Amatai. Etninė kultūra. Lithuania. Ethnic art Lithuania. Art. Handicrafts.

Jolita Čiukšytė
Gandras lietuvių pasaulėjautoje

Nuo senų senovės lietuvių pasaulėjautai būdinga gamtiškoji tradicija. Ši tradicija atsinešta jau iš mitologijos, kurios esminės idėjos įrodo, kad apskritai visas žmogaus gyvenimas neatsiejamas nuo gamtos, o ir pats žmogus kildinamas iš jos; jis neabejotinai yra gamtos dalis. Pakanka atkreipti dėmesį į senuosius pagoniškuosius lietuvių dievus, deives, kad įsitikintume, jog bene visos mistinės, nežemiškos būtybės buvo vienaip ar kitaip siejamos su gamta, tam tikromis jos sritimis. Viena tokių sričių yra gyvūnijos pasaulis. Lietuvių mitologija skelbia, jog dievai neretai tapatinti su gyvūnais ar paukščiais, turėjusiais tam tikrų savybių; taip pat jie galėdavę žmogiškąjį pavidalą nesunkiai pakeisti, virsti paukščiu ar gyvūnu. Per gamtą žmogus galėjo patirti sąlytį su nežemiškuoju pasauliu, pasisemti iš jo išminties, suprasti savo aplinką. Įvairūs gyvūnai ir paukščiai tokiose situacijose neretai suprasti kaip tarpininkai tarp dviejų pasaulių, dėl to jie buvo labai sureikšminti ir gerbiami.
Su įvairiais tikėjimais ir burtais ypač siejamas gandras. Manyta, kad šis paukštis kilęs iš žmogaus (plg. Dundulienė 2005: 104). Galbūt čia ir slypi tas mitologinis pradas, išreiškiantis žmogaus ir gamtos neatsiejamumą. Gandras apskritai laikytas labai svarbiu žmogui paukščiu, namų, šeimos simboliu. Juk ir šiandien reikšmingu įvykiu laikoma tai, kad sodybvietėje pasirodo šis paukštis ir ant trobesių ima sukti lizdą. Seniau žmogui tai būdavę lyg tam tikras ženklas, pranašaujantis laimę ir gerus metus, šeimos darną, santarvę, vienybę. Gandras yra būtent tas paukštis, kuris simbolizuoja šias vertybes dėl savo būdo ir tokių ypatybių, kaip vieno partnerio pasirinkimas visam gyvenimui ar gedėjimas ir liūdesys dingus vienam iš poros narių. Šitokį paukščio atsidavimą šeimai senovės lietuviai suprato ir vertino kaip galbūt dieviškąją apraišką ar dievų nurodomą šeimyninio gyvenimo modelį. Sodybose, kuriose apsigyvendavę gandrai, žmonės tikėjosi puikių tarpusavio santykių, stengėsi kurti darnią ir vieningą šeimą, tikėjo, kad lizde esantys paukščiai padeda palaikyti šiltus šeimos santykius, saugo juos, dėl to gerbė šiuos sparnuočius, globojo, mylėjo ir ypatingai vertino jų kaimynystę. Sodybos, kurioje apsigyvendavo gandrai, šeimininkus labai palankiai vertino ir kaimynai, laikė tą šeimą darbščia, gera, nes tikėjo, kad gandrai pas blogus, pagiežingus, nesantarvėje gyvenančius žmones lizdų nesuka.
Išskirtinę pagarbą gandrui galima pagrįsti senų žmonių pasakojimais. Anot jų, senovėje prieš Velykas išdykaudami vaikai mėgdavę vogti kiaušinius ne tik iš vištų ir kitų ūkyje auginamų paukščių, bet ir iš laukinių sparnuočių. Tačiau nei vienam nekildavusi mintis nugvelbti kiaušinį iš gandro, nes nuo mažų dienų žmogaus sąmonėje buvo įsišaknijęs žinojimas, kad gandras yra šventas paukštis, nešantis žmonėms laimę (plg. Dundulienė 2005: 104). Net vaikai žinojo, kad jokiais būdais jo negalima skriausti ar pykdyti, nes tada laimė ir sėkmė nusigręšianti.
Nuo senų laikų žmonės stengdavosi tarsi prisivilioti gandrus, globodavo juos, padėdavo sukti lizdus. Pavyzdžiui, jei žmogus norėdavo, kad kelionės būtų sėkmingos, kad jose nenutiktų nelaimių, gandralizdžiui sukti įtaisydavo seną ratą medyje ar ant kokio gyvenamojo pastato, o jei norėdavo, kad gyvuliai būtų sveiki, stiprūs, darbingi, tada ratą taisydavo ant tvarto (plg. Dundulienė 2005: 104). Senoliai stebėdavo gandrų įkurtuves, jų elgesį renkantis vietą, sukant lizdą. Iš pradžių į naują lizdą atskrisdavęs vienas paukštis, vėliau prie jo prisijungdavęs ir antrasis. Apie įkurtuves gandrai skelbdavo gagendami, kalendami snapais. Sodybose gyvenantys žmonės labai laukdavo šių garsų. Gandrų jungtuvės seniau žmonių net buvo vadintos vestuvėmis, tai vėlgi gamtos ir žmonių artimumo, sugretinimo įrodymas. Gandras buvo vestuvių, šeimynos kūrimo, gausėjimo pranašas. Gandro personifikavimas buvo tarsi išraiška pagarbos ir tikėjimo pranašiška, ypatinga šių paukščių galia. Žmonės tam tikra prasme mokydavosi iš gandrų šeimos, namų kultūros pačia bendriausia prasme. Šie sparnuočiai dėl savo itin atidaus būsto, jauniklių, partnerio saugojimo buvo vertinami lyg pavyzdys žmonėms.
Taip pat labai svarbi priežastis, dėl kurios gandrai buvo gerbiami ir laukiami svečiai sodybose, buvo jau minėtasis tikėjimas, kad gandras yra vaisingumo, derlingumo, šeimynos pagausėjimo simbolis. Dar ir šiandien neretai galima išgirsti frazę, jog „gandras neša vaikus“. Tai atėję būtent iš senovės, iš tikėjimo tokiomis gandro galiomis. Gandras ir vaiko gimimas gali sietis pirmiausia dėl jau minėto itin stipraus šių paukščių šeimyninio jausmo, ypatingos jauniklių globos instinkto. Bet svarbu paminėti ir tai, kad kartais pasitaikydavę, jog gandrai iš lizdo išstumdavo kiaušinius ar jauniklius. Žmonės tai suprasdavę kaip itin reikšmingą ženklą ir bandydavę jį išsiaiškinti. Jeigu gandrai išmesdavo kiaušinį, žmonės suprasdavo tai kaip gerą ženklą, pranašaujantį gerus, sočius, derlingus metus, tačiau jei šalia lizdo rasdavo gandrų jauniklį, laukta blogų, nesėkmingų, nederlingų metų ar net nelaimių, nesantaikos, bėdų savo šeimoje. Kartais žmonės dar bandydavo grąžinti gandriuką į lizdą, tačiau beveik visada tėvai vėl jį išstumdavo ir žmonės suprasdavo, kad tai lemties, dievų ženklas, kurio keisti nevalia.
Pavasarį (kovo 25 dieną) žmonės minėdavo Gandrines. Tikėta, kad po žiemos gandrai parneša į žemę pavasarį, o vasaros pabaigoje išskrisdami įspėdavo apie rudens artėjimą. Žmonės senovėje rengdavo gandrams palydas, sutiktuves, nes laukdavo, kad grįždami gandrai atneštų į žemę pavasarį. Tą dieną šeimininkės ruošdavo specialias vaišes: gamindavo kanapinius pyragėlius, šaltanosius, kepdavo įvairių javų bandeles. Vaišėmis būtinai buvo dalijamasi, nes tikėta, kad tada bus geras javų derlius. Taip pat buvo labai svarbus pirmasis grįžusio gandro pamatymas. Jis apipintas burtais, įvairiais tikėjimais. Pavyzdžiui, jei pamatysi šį paukštį skrendantį – visus metus seksis darbai, metai bus geri; jei tupintį – darbai bus dirbami nenoromis. Kad gerai sektųsi ganyti gyvulius, vaikai, pamatę gandrą, versdavosi per galvą. Apskritai gandro minėjimas būdavo svarbiausias būtent pavasario apeigose. Šis metų laikas – atgimimo, augimo, gyvybės metas. Štai čia vėl galima prisiminti gandrą kaip vaisingumo ir derlingumo simbolį, neatsitiktinai jis minimas būtent pavasarį.
Tačiau ne vien per Gandrines būdavo buriama ir tikima magiška gandro galia. Žmonės tikėjo, kad šis paukštis gali paimti ir išnešti ligas. Ligoniai prašydavo gandrą pasiimti jų negalavimą ir palikti jį negyvenamose vietovėse; tada liga dingdavo (plg. Dundulienė 2005: 104).
Gandro vaizdinių gausu ir tautodailėje, tautosakoje. Šių motyvų neretai aptinkama kraičio skrynių, baldų, smulkesnių buities rakandų puošyboje. Nemažai su gandru susijusių mįslių, patarlių, pamėgdžiojimų, pasakojimų, burtų.
Pagarba paukščiui, gamtai lietuvių pasaulėjautoje buvo savaime suprantamas dalykas. Gamta buvo sudievinta, nebuvo abejojama jos šventumu ir ypatinga galia. Mūsų protėviai mokėsi iš gamtos, didžiausią reikšmę pirmiausia skyrė jai, jos reiškiniams ir dalims, o tik paskui žmogui. Tikriausiai dėl to jie gebėjo įžvelgti vertingų ir pamokančių situacijų net ir gyvūnijos pasaulyje ir būtent dėl to natūraliai, palankiai suvokė juos supančią aplinką bei gebėjo semtis iš jos išminties, pasitikėjimo ir taip kurti harmoningą bei teigiamą savo ir pasaulio santykį.


Literatūra:
1. Dundulienė, P. 2005: Lietuvių šventės: tradicijos, papročiai, apeigos, Vilnius.




Baltiški papuošalaiBaltiški papuošalaiBaltiški papuošalaiBaltiški papuošalaiBaltiški papuošalaiBaltiški papuošalaiBaltiški papuošalaiBaltiški papuošalaiBaltiški papuošalaiBaltiški papuošalai

 

Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt
Baltiški papuošalai
Įeiti čia...



Naujienos nuolat atnaujinamos per Facebook tinklaraštį, jas galite sekti čia: