Baltiški papuošalai


Baltiški papuošalai
Batijos gintaro tradicijos gimimas


Šimtai neįprastų formų gintarinių figūrėlių ir papuošalų, rastų Rytprūsiuose, Juodkrantėje, Palangos apylinkėse, Latvijos pajūryje, jau XIX a. vertė mokslininkus galvoti, kada pradėtas apdirbti gintaras. Nuodugniais gamtamoksliniais metodais ištyrus tuos papuošalus ir figūrėles jau tada nustatyta, kad jie pagaminti dar akmens amžiuje. XX a. patikslinta, kad gintaro papuošalų, antropomorfinių ir zoomorfinių figūrėlių gamybos tradicija pietrytiniame Baltijos pajūryje gimė IV tūkstm. pr. Kr. Ją pradėjo Narvos kultūros žmonės, pirmieji Baltijos jūros pakrantėse, prie lagūnų ir įlankų, ėmę rinkti gintarą ir gaminti iš jo įvairiausius dirbinius. Paslaptingas gintaro atsiradimas iš jūros, neįprastos savybės (dega, skleisdamas malonų aromatą, o paimtas į rankas visada šiltas) seniesiems Narvos kultūros medžiotojams ir žvejams, matyt, darė įspūdį. Rinko jo didžiulius kiekius, išmestus jūros bangų ar sekliuose lagūnų ežerėliuose, darė papuošalus arba tik vos apdorotą žaliavą parduodavo kitiems. Taip įgavo įgūdžių jį apdirbti, juo prekiauti ir skleisti šiuos nuostabius dirbinius visoje Šiaurės Rytų Europoje.

Seniausius Baltijos pajūrio gintaro apdirbėjus ši medžiaga patraukdavo ne tik spalvomis ar skaidrumu, šiltu vidiniu spindesiu, primenančiu garbinamos ugnies ir saulės švytėjimą. Gamindami figūrėles, papuošalus, meistrai pirmiausia atsižvelgdavo į gamtos sukurtas rastos žaliavos formas. Nežymiai jas keisdami, gebėjo sukurti labai įvairių formų gintaro dirbinių rinkinį. Natūralias formas keisdavo nežymiai gludindami paviršių, briaunas, retkarčiais apskaldydami ruošinį. Ornamentai nesudėtingi, juos kurdavo taškučių ir negilių, geometriškai išdėstytų įraižėlių eilutėmis.
Kabučiai sudarė didžiausiąją gintaro dirbinių grupę. Jų gamybai naudojo natūralias labai skaidrias gintaro plokšteles, susidariusias gintarmedžių medienos audiniuose arba požievinėse ertmėse. Tai pailgos, ovalios, taisyklingos formos, lęšio skerspjūvio, labai glotnaus paviršiaus plokštelės. Tereikėdavo jas nugludinti. Iš dviejų pusių viršutinėje dalyje titnaginiu grąžteliu pragręždavo skylutę ir auksaspalvis gintaro papuošalas suspindėdavo visu savo grožiu. Iš tokių plokštelių kiek vėliau (jau III tūkstm. pr. Kr.) gintaro meistrai išmoko gaminti ovalius diskus, skridinius, juos ornamentuoti susikertančiomis duobučių eilėmis, negiliomis įraižėlėmis.
Kita pamėgta forma buvo iš gintaro varveklių padaryti vadinamieji pailgi cilindriniai karoliai. Šių karolių gamybai naudojo skaidrų sluoksniuotą gintarą, susidariusį sakams lėtai tekant iš sužalotos medžio vietos. Iš 20 cm ir 2–3 cm skersmens cilindro formos varveklių, juos apskaldžius, nugludinus ir ilgais titnaginiais grąžteliais iš abiejų pusių išgręžus skyles, būdavo gaminami labai dailūs, kartais net iki 10 cm ilgio ir net iki poros centimetrų skersmens cilindro formos karoliai. Ypač gausus tokių karolių rinkinys 1882 m. buvo rastas garsiajame Juodkrantės gintaro dirbinių lobyje.
Iš gintaro lašų gamindavo dvigubas sagas, o iš plokščių gintaro gabalėlių darė mažas apvalias ar keturkampes gintaro sagutes. Gerąją (išorinę) sagos pusę ypač kruopščiai nugludindavo, o iš vidinės pusės išgręždavo dvi V formos skylutes taip, kad gerojoje pusėje jų nebūtų matyti. Tokios sagutės ne itin tvirtos, tačiau labai gražios. Jomis drabužių nesegdavo, o tik puošdavo, t. y. prisiūdavo išorinėje drabužio pusėje. Yra akmens amžiaus kapų, kurių radiniai liudija, kad prie vieno drabužio kartais prisiūdavo net iki 300 (!) sagučių. Jų dydis įvairus: nuo 0,5 cm iki 5 cm skersmens. Šios formos papuošalai sudaro pačią gausiausią akmens amžiaus gintarinių papuošalų dalį. Pietrytiniame Baltijos pajūryje ir Šiaurės Rytų Europos akmens amžiaus žmonių gyvenvietėse ir kapinynuose rasta dešimtys tūkstančių šios rūšies gintaro papuošalų.
Antropomorfinės ir zoomorfinės figūrėlės rastos dar XIX a. pabaigoje Juodkrantės lobyje. Jau daugiau kaip 100 metų visuose pasaulio leidiniuose jos atstovauja Rytų Baltijos akmens amžiaus dailei. Naujausia archeologinė medžiaga iš Lietuvos ir Latvijos pajūrio gyvenviečių – Šventosios ir Sarnatės – leidžia daryti išvadą, kad daugumos Juodkrantės lobio gintarinių figūrėlių veidai atlikti ta pačia maniera kaip ir medinių stabų: ryškus antakių lankas, nosis.
Manoma, kad šios skulptūrėlės iš 4000–2500 m. pr. Kr. Nedidelės zoomorfinės figūrėlės, vaizduojančios briedžių galvas, paukščius, meškas, rastos įvairiuose Baltijos kraštų akmens amžiaus paminkluose. Jos padarytos iš ypač skaidraus gintaro ir tik bendriausiais bruožais perteikia charakteringas atskirų gyvūnų kūno dalis arba visas figūrėles. Ryškiau atskleisti figūrų detalėms gintaras dėl savo trapumo bei nedidelių figūrėlių matmenų nebuvo tinkama medžiaga.
Seniausieji, dar Narvos kultūros žmonių gaminti gyvūnų ar antropomorfiniai visafigūriai atvaizdai, matyt, buvo žvėrių kulto simbolika. Gintaras ypač tiko šiai simbolikai išreikšti. Gintariniai skridiniai, diskai, grandys buvo gaminami tik iš labai geros kokybės ir skaidraus gintaro. Dažnai jų puošybai taikyta į centrą orientuota ornamentika. Tai galėjo būti saulės simboliai. Jų ir vieta to laikotarpio kapuose ypatinga: dažniausiai dėti ant mirusiųjų akių.
Senųjų europiečių, visų pirma Narvos kultūros gentys, atrodo, turėjo bent tris gintaro apdirbimo centrus, kurių dirbiniai gerokai skiriasi formomis. Didelis centras buvęs Šventojoje ir į šiaurę nuo jos, Sarnatėje prie Liepojos, o kitas – Rytų Latvijoje – Lubano ežero apylinkėse, kur gintarą iš Baltijos pakrančių atsigabendavo Dauguvos upe. Svarbaus gintaro apdirbimo centro vėliau būta ir Sembos pusiasalyje. Kiekviename centre gamindavo savitus gintaro dirbinius. Pagal jų formas archeologai ir nustato, kada, iš kurio centro ir kuria kryptimi buvo prekiauta gintaru.
Intensyviausiai gintaru prekiauta 3500–2500 m. pr. Kr. Tai liudija didieji gintaro lobiai. Vien Lubano ežero pakrantėse Rytų Latvijoje jau surinkta beveik 20 000 gintaro dirbinių. Ankstyvuoju gintaro gamybos ir prekybos laikotarpiu vyravo rytinė ir šiaurinė šios prekybos kryptis, o vėliau, jau indoeuropiečių kultūrų laikotarpiu, pačioje akmens amžiaus pabaigoje ir ankstyvųjų metalų epochoje, labai išauga Sembos ir Vyslos žemupio centro vaidmuo. Prekyba gintaru pasuka pietų link ir pasiekia ankstyvąsias Egipto bei Mikėnų civilizacijas.



Baltiški papuošalai
Susidarymas


"Gintaras tikrai turįs gaivumu trykštančią gyvenimo jėgą. Jo pradžia vešliuose miškuose, mūsų Tėvynės žemelės tėvynainiuose. Vėliau ant jų užvirtę vandenys ir masės žemių. Bet anojo gyvenimo brangenybės jame išsaugotos. Ir dabar gintare atsispindi ir šviesa, ir džiaugsmas. Iš senovės mūsų Tėvynėje žmonės kėlė gintarą iš jo kapų ir tartum įliejo į jį kai ką iš savojo gyvenimo. Ką jie jautė, su gražiais linkėjimais žymėjo tai gintaro gabalėliuose, vėrė ant šniūrelių ir davė juos savo mylimiems į gyvenimo ar mirties kelionę."

Vydūnas

Jei paklausite lietuvio, iš kur jūroje atsirado gintaras, dažnas papasakos legendą apie nelaimingą deivės Jūratės ir žvejo Kastyčio meilę. Dievas Perkūnas, sužinojęs, kad paprastas mirtingasis Žemės sūnus išdrįso palytėti vandenų dievaitę, sviedė žaibą ir sudaužė jūros dugne stovėjusią gintarinę pilį, o Kastytį ir jo laivą nuskandino. Iki šiol bangos vis išplauna į krantą gintaro gabalus – rūmų skeveldras. O Jūratės ašaros, kurias dievaitė tebelieja, – tai maži gintarėliai. Jais jūra po audrų nubarsto krantą.
Mokslininkai sako, kad gintaras (arba sukcinitas) – tai fosiliniai pušų sakai, pakitę dėl mikroorganizmų veiklos, oksidacijos ir kitų procesų. Norėdami įsivaizduoti, kaip viskas vyko, pabandykime šoktelėti keletą dešimčių milijonų metų atgal į pietinius dabartinės Skandinavijos rajonus ir gretimus Baltijos jūros dugno plotus (Baltijos jūra pradėjo formuotis tik prieš 13 tūkst. metų), kur daugiau nei prieš 55 mln. metų augo spygliuočių miškai. Anuomet buvęs subtropinis klimatas ėmė karštėti. Dėl šios priežasties spygliuočiai pradėjo skirti labai daug sakų, todėl bet kokie menkiausi medžio pažeidimai sukeldavo smarkų sakų tekėjimą. Žinoma, šiandien žemėje neišliko nė vienos pušų rūšies, kuri savo savybėmis būtų gimininga gintarmedžiams.
Gintaras formavosi nuo pat sakų išsiskyrimo pradžios iki kol pateko į Sembos telkinį. Nuo įvairių procesų sakai keitėsi ir sudarė medžiagą, kuri jau nebebuvo panaši į pirminius sakus. Vėliau savo darbą atliko upės - jos išplovė ir nunešė gintarą į įvairius užutekius. Gintaringą sluoksnį užklojo deltų nuogulos ir jis išliko iki mūsų dienų. Šių uolienų, vadinamų mėlynąja žeme, kubiniame metre yra nuo 0,5 iki 2,5kg gintaro. 5-11 m žemiau jūros lygio slūgsantis 7-8 m storio šios žemės sluoksnis ties Palvininkais – didžiausia gintaro radimvietė iš visų žinomų. Manoma, kad visame vakarinės Sembos pusiasalio dalies plote yra keli šimtai tūkstančių tonų gintaro.
Kuršių mariose, ties Juodkrante išžvalgytas 3000 ha gintaro telkinys.
Šiame Baltijos regione yra apie 90 procentų viso pasaulio fosilinių sakų išteklių.

 
Image
Gintaro miškas

 
Image
Manomas gintaro upės "Eridanos" žemėlapis su didžiausia ir gausiausia gintaro radimvietė Sambijos deltoje


Literatūros šaltiniai:

Andrée, Karl. Der Bernstein. Der Bernsteinland und sein leben. Stutgart, 1951
Ganzelewski, Michael, Slotta, Reiner. Bernstein - Tränen der Götter. Deutsches Bergbau-Museum, Bochum 1996
Grimaldi, D. A. Amber - Window to the past. Am. Museum of Natural History, New York 1996
Katinas, Vladas. Baltijos gintaras. Vilnius: Mokslas, 1983
Krzeminska, Ewa. W bursztynowej pulapce. Krakow, 1993
Rimantienė, Rimutė. Kuršių nerija archeologo žvilgsniu. Vilnius, 1999
Tranyzas, Antanas. Palangos gintaro muziejus. Vilnius 1991
Weitschat, Wolfgang, Wichard, Wilfried. Atlas der Pflanzen und Tiere im Baltischen Bernstein. München: Pfeil, 1998



Baltiški papuošalai
Juodkrantės lobis

"Juodkrantės lobio" istorija prasideda XIX a. viduryje, kai Kuršių mariose begilinant laivybos farvaterį ties Juodkrante buvo rasta nemažai gintaro žaliavos. Pasklido gandai apie didžiulius gintaro išteklius Kuršmarių dugne. 1857 metais du garsūs to meto Klaipėdos pirkliai Wilhelmas Stantienas ir Moritzas Beckeris įkūrė firmą "Stantien und Becker". Mažame žvejų miestelyje, Juodkrantėje jie ėmė nuolatos kasinėti marių dugną. Kuršmarių dugno smėlėtoji masė garinėmis žemkasėmis būdavo iškeliama ir pilama į mažus laivelius su sijotuvais. Smėlį išsijodavo atgal į marias, o sijotuvuose likdavo medis, durpių gniutulai ir gintaras. Toks kasimo būdas pasirodė esąs efektyvus - per metus buvo iškasama per 70 tonų gintaro.
Netrukus paaiškėjo, jog kartu su "normalia" gintaro žaliava dienos šviesą išvysdavo ir kadaise žmogaus rankomis apdirbti gintaro gabaliukai. Ilgą laiką niekas nesuprato milžiniškos šių radinių archeologinės, mokslinės vertės. Iš pradžių šiuos priešistorinius dirbinius darbininkai parduodavo arba tiesiog dovanodavo kaip keistenybes į Juodrantę atvykusiems lankytojams.Žinoma, jog ypač vertinga kolekcija (joje buvo ir labai reta gintarinė žmogaus figūrėlė) buvo parduota į Niujorką. Tolesnis šios kolekcijos likimas iki šių dienų nėra žinomas. Po 3 metų nuo gintaro gavybos Juodkrantėje pradžios, buvo nuspręsta, jog reikia uždrausti prekybą moksliškai vertingais gintaro pavyzdžiais. Darbininkai, kuriuos pagaudavo vagiant gintarą būdavo smarkiai baudžiami.
1860-1881 metų laikotarpyje buvo surinkti 434 neolito laikotarpiu (III tūkst. pr. Kr.) pagaminti gintaro dirbiniai. Richardo Klebso dėka kartu su kitais vertingais eksponatais šie dirbiniai buvo išsaugoti firmos "Stantien und Becker" kolekcijoje, kuri vėliau buvo perleista Karaliaučiaus universitetui.
200 įdomiausių gintaro dirbinių aprašymai ir piešiniai (H. Schwarz) buvo išleisti 1882 m. R. Klebso knygoje "Akmens amžiaus gintaro papuošalai"
Pagrindinė Juodkrantės lobio radimvietė buvo plokščia Kuršmarių sekluma, kuri plytėjo 650 m. į šiaurę nuo Juodkrantės ir tęsėsi apie 2.5 km. Senieji gintaro dirbiniai buvo rasti kartu su gintaro žaliava 2-4 metrų gylyje. Lobį sudarė gintaro žaliava ir dirbiniai - įvairių formų – ilgi ir siauri, taisyklingi ir įstrižu pagrindu, beveik stačiakampiai, ovalūs kabučiai. Rasta įvairių sagų – nedidelių apskritų ir ovalių, iki 4,5 cm ilgio, didelių laivelio pavidalo, lygaus paviršiaus ir taškuotų. Juodkrantės lobyje yra ir įvairių vamzdelinių karolių – tik retušuotu paviršiumi ir gerai nugludintų, visai tiesių ir šiek tiek išpūstais šonais, nemažai grandžių ir skridinių. Ypač vertingi šioje kolekcijoje neolito amžiaus plastinio meno kūriniai – gintarinės žmonių ir gyvulių figūrėlės.

Image
JUODKRANTĖS LOBIO SKRIDINIAI, KABUČIAI
(III TŪKST. PR. KRISTŲ)
(pagal: R. Klebs 1882)

Image
JUODKRANTĖS LOBIO FIGŪRĖLĖ
(III TŪKST. PR. KRISTŲ)

Image


Baltiški papuošalai
Gintaro kambarys

LDM aukščiausios kategorijos restauratorės Bronės Kunkulienės konservuoti archeologinio gintaro pavyzdžiai:

Image
Gintariniai kabučiai. Šventoji, neolitas

Image
Gintarinis ornamentuotas diskas ir gintarinės grandys. Daktariškės, Šventoji, neolitas

Image
Gintariniai kabučiai ir laivelio formos sagutė. Šventoji, neolitas

Image
Gintarinis ornamentuotas kabutis. Šventoji, neolitas

Image
Gintarinis kabutis. Šventoji, neolitas

Image
Gintarinis kabutis. Šventoji, neolitas

Image
Vilniaus žemutinė pilis.Gintaro dirbinys


Baltiški papuošalai
Archeologinis gintaras:


Amuletas. Baltiški papuošalai.
Amuletas (kopija), neolitas, gintaras, 8,1x3,0x0,8 cm


Kabutis. Baltiški papuošalai.
Kabutis (kopija), neolitas, gintaras, 4,1x2,8x0,9 cm


Image
Šventosios neolitinių stovyklų gintaro dirbiniai. Saugomi Kretingos kraštotyros muziejuje (Miko Balčiaus kolekcija)


Image
Gintaro karoliai (vienas iš dešinės ir vienas iš kairės), rasti kasinėjant Užpelkių (Kretingos r.), gintaro pakabutis ir gintaro karolis (viduryje), rasti Lazdininkų senkapiuose (Kretingos r.). Saugomi Mažosios Lietuvos muziejuje


Gintaro karoliukas
Karolis, V-VI a., gintaras, 2,0 cm
Gintaro karoliukas
Karolis, I-VIII a., gintaras, 1,4 cm
Gintaro karoliukas
Karolis, VII-VIII a., gintaras, 1,4 cm
Gintaro karoliukas
Karolis, VII-VIII a., gintaras, 1,4 cm


Image

Image Image
Amuletai iš Juodkrantės gintaro lobio (neolitas). Originalų nuotraukos

Image
LDM restauratorės Bronės Kunkulienės atkurto Juodkrantės gintaro lobio (neolitas) kopijos


Gintariniai baltiški papuošalai.
Foto iš www.eln.lt



Gintariniai baltiški papuošalai.
Foto iš www.eln.lt



Gintariniai baltiški papuošalai.
Gintarinis skridinys iš Daktariškės 5-os gyvenvietės. III tūkstantmetis pr. Kr. Foto iš www.eln.lt



Gintariniai baltiški papuošalai.
Foto iš www.eln.lt



Gintariniai baltiški papuošalai.
Foto iš www.eln.lt

Gintaro karoliai iš apvaros, rasti kasinėjant Lazdininkų (Kretingos r.) senkapio (III m. e. a.) moters kapą Nr. 23. Saugomi Kretingos kraštotyros muziejuje


gintaro saga
Sagutė, neolitas, gintaras, 1,6 cm


Image
Šventosios neolitinių stovyklų gintaro dirbiniai. Saugomi Kretingos kraštotyros muziejuje (Mikelio Balčiaus kolekcija)



Juvelyrų rankose

Kada žmonės pradėjo naudoti gintarą kaip papuošalų ar amuletų žaliavą, teikdami jam magišką reikšmę, galima spėlioti. Žinoma, kad jį apdirbdavo titnaginiais peiliais, rėžtukais, grandukais, šlifuodavo akmeniniais galąstuvais ir smėliu. Pats seniausias žinomas gintaro dirbinys sukurtas senojo akmens amžiaus pabaigoje. Tai šiaurės elnių medžiotojų stovykloje prie Hamburgo rasta gintarinė plokštelė. Senovės gintaro meno pavyzdžių gausu daugelyje Europos muziejų.
Baltų žemėse neolito ir senojo žalvario amžiais gintaro žaliava buvo apdirbama keturiuose dabar žinomuose centruose: Lietuvoje – Juodkrantės ir Šventosios gyvenvietėse ir Latvijoje – Lubano ežero apylinkių ir Sarnatės gyvenvietėse.
Ankstyvaisiais viduramžiais iš gintaro buvo daromi rožiniai, kryželiai. Meninis gintaro apdirbimas ypač suklestėjo XVII -XVIII a. Tada meistrai gintarą tekino, pjaustė, raižė ir šlifavo, mokėjo keisti jo spalvą. Dauguma unikalių gintaro kūrinių, tarp kurių pats garsiausias yra Gintaro kambarys, buvo pagaminti Dancigo dirbtuvėse.
Plintant amatams, ir Lietuvoje IX-XIII a. atsirado gintaro meistrų. Vienas svarbiausių gintaro apdirbimo centrų Lietuvoje nuo seno buvo Palanga. Prieš Pirmąjį pasaulinį karą čia per metus vidutiniškai buvo apdirbama 20000 kg gintaro žaliavos, o šioje pramonėje dirbo apie 300-500 darbininkų, daug ir pavienių amatininkų. Mieste veikė gintaro fabrikas, kuriame apie 80 žmonių rankiniu būdu gamino įvairius papuošalus, kandiklius, dėžutes, kryželius, rožančius. Į Afrikos ir Azijos šalis buvo eksportuojami karoliai, į Skandinaviją, Olandiją, Prancūziją – sagės, rankogalių segtukai ir kt.

Buvo laikai, kai meistrai gintarą naudojo tiesiog kaip žaliavą, nekreipdami dėmesio į jo natūralią iškalbą. O ką jau kalbėti apie gėles, vynuogių kekes ar ornamentus, suklijuotus iš nudrožto, išskobto ir nupoliruoto gintaro, – 75% didžiausio natūralaus gabalo buvo išmetama kaip atliekos. Apie paties gintaro grožį tiesiog negalvota – jis buvo presuojamas, lydomas, pridedama pigmentų. Po Antrojo pasaulinio karo dizaineris Feliksas Daukantas davė pradžią naujai gintaro apdirbimo krypčiai. Jis ragino menininkus rodyti tik tai, kas jau savaime gražu.



Baltiški papuošalai
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt
Baltiški papuošalai
Įeiti čia...


Baltiški papuošalai