Lietuvos pilys ir piliakalniai

Piliakalniai – tai kalvos bei krantų iškyšuliai, turintys stačius krantus, aikšteles ir įrengtus gynybinius įvirtinimus (pylimus, griovius, terasas). Krantiniai piliakalniai buvo įrengiami upių ir ežerų natūraliuose iškyšuliuose, pusiasaliuose, pakrantėse, o kalviniai – lygumų kalvose. Kad būtų statesni, iškyšulių ir kalvų šlaitus nukasdavo ir sutvirtindavo, o aikštelių pakraščiuose supildavo žemės pylimus ir įrengdavo medžio aptvaras ir vartus. Piliakalnio viršuje būdavo apskrita, elipsės formos arba trikampė aikštelė. Vienuose piliakalniuose buvo gyvenama nuolat – juos dabar vadiname piliakalniais gyvenvietėmis, – kituose buvo slepiamasi iškilus pavojui. Šių piliakalnių slėptuvių įtvirtinimų būta kuo įvairiausių – tai ir pylimai, ir grioviai, ir medinės aptvaros. Rąstais ir akmenimis sutvirtinti pylimai, juosę aikštelių pakraščius, siekė net iki 4,5 m aukščio (matuojant nuo aikštelės paviršiaus). Jų irgi būta skirtingų formų. Raginėnų piliakalnis Radviliškio rajone yra pasagos formos, Paukščių piliakalnį Kaišiadorių rajone pylimas juosia aplink visą aikštelę, nemažai randama ir tiesių pylimų. Pasitaiko aikštelių, apjuostų dviem pylimais (Degučių piliakalnis Zarasų rajone).
Piliakalnių šlaitai būdavo nulyginami ir paaukštinami – kartais iki 20 m ir daugiau. Svarbią reikšmę turėjo jų konstrukcija ir nuolydis, kuris paprastai siekdavo 30o – 50o, retais atvejais – 60o . Šlaitai būdavo sutvirtinami gulsčiais rąstais, sukaltais kuolais, grindžiami akmenimis.
Piliakalnių yra apskrito arba ovalaus plano, lygiai arba įstrižai nupjauto kūgio formos. Pagal aikštelės ir papėdės planą jie panašūs į trikampę ar keturkampę piramidę, neretai dviejų pakopų. Didelę gynybinę reikšmę turėjo aikštelę juosusios medinės aptvaros iš sukastų į žemę vertikalių rąstų, išpintų virbais, apkrėstų storu molio sluoksniu, arba iš pusgulsčiai sukrautų rąstų. Pastatus (antžemines karkasinės konstrukcijas) statydavo įvairiose aikštelės vietose, dažniau pakraščiais. Taigi piliakalniai laikytini pirmaisiais monumentaliosios architektūros iš žemės ir medžio pavyzdžiais Lietuvoje.
XIII a. pr. prasidėjus Kalavijuočių ir Kryžiuočių ordinų antpuoliui ir iškilus būtinybei organizuoti vientisą gynybą visoje Lietuvoje, ant piliakalnių pradėtos statyti pilys. Priklausomai nuo svarbos ir vietos, jos skyrėsi gynybiniais įrengimais, įtvirtinimų pobūdžiu, plotu ir tūriu, strategine koordinacija. Pagal gynybos ir statybos požymius pilys skirstomos į keletą grupių:
Šiandien nepaprastai svarbu konservuoti, restauruoti pilių liekanas, tvirtinti piliakalnių šlaitus, - išsaugoti tai, kas išliko. Juk pilys ir piliakalniai – mūsų protėvių architektūros meno pavyzdžiai - atskleidžia ūkinę ir politinę Lietuvos istoriją, pasakoja apie senuosius lietuvių karybos būdus.
Naudoti šaltiniai:
1. Kuncevičius A. Lietuvos pilys ir jų panaudojimo kultūriniam turizmui galimybės // „Lietuvos muziejai“ 2004 m. Nr. 1
2. Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vid. V., 1988. Tomas I, p. 11-15, 17-19.
Skaityti daugiau apie Lietuvos piliakalnius čia...
Kauno pilis
Plaukiant Nemunu aukštyn, prieš akis atsiveria nemažai įspūdingų vietovių – didžios Lietuvos praeities liudytojų. Vytėnuose, iškilusi aukštai ant kalno, dunkso senoji Gelgaudų pilis, virš medžių viršūnių kyšo Raudonės bokštas. Artėjant prie Kauno išnyra Gedimino kalnas Veliuonoje ir Seredžiaus piliakalnis.
Bychovco ir M. Stryjkovskio kronikose rašoma, kad Kauno miestą (pilį) 1030 m. įkūrė legendinis Palemono sūnus kunigaikštis Kunas. Iš to, kad apie pačią pilį iki 1280 m. nėra jokių žinių, galime spręsti, kad iki tol ji didesnės reikšmės neturėjo. Vienas pirmųjų pilies paminėjimų Gedimino valdymo laikais – M. Stryjkovskio kronikoje, kur rašoma, kad 1317 m. ją užėmė kryžiuočiai. 1362 m. pirmą Šv. Velykų dieną ordino magistro Kniprodės nurodymu Kauno pilis buvo sulyginta su žeme. V. Marburgiečio liudijimu, pilis buvusi mūrinė, apsupta pylimų ir griovių, aukštomis sienomis. Ją gynusios gausios ir gerai ginkluotos pajėgos, vadovaujamos kunigaikščio Kęstučio sūnaus Vaidoto. Ši pilis – seniausia iš keturkampių aptvarinių pilių. Ją juosė vandens neužliejamas 5 – 6 m gylio perkasas. Pilies siena buvusi maždaug 9 m aukščio ir 2,1, m storio apačioje. Sienos viršuje buvo šaudymo angos, o iš kiemo - medinės galerijos. Lygiagrečiai su šia siena ėjo dar viena - beveik perpus plonesnė. Ši siena buvo atraminė – stiprino šlaitą ir kartu gynybinė – trukdė priešui prasibrauti į kiemą. Manoma, kad gynybinių bokštų ši pilis neturėjo.
1383 m. Kaune, Neries saloje, buvo pastatyta nauja pilis, pavadinta Naujuoju Kaunu. Vytauto, suteikusio miestui Magdeburgo teises, dėka Kaunas tapo vienu iš svarbiausių ūkio ir administracijos centrų. Po Vytauto mirties pilyje įsikūrė administracinės įstaigos. Apie 1533–1536 m. Kaunas atiteko karalienei Bonai, kuri miestelėnus, turinčius sklypus, apdėjo činčo mokesčiu – šie turėjo mokėti duoklę žemės ūkio produktais. 1549 m. Žygimantas Augustas Kauno pilį, miestą ir apylinkes užrašė Barborai Radvilaitei. Pilis prarado karinę reikšmę, buvo labai gražiai sutvarkyta ir tapo administraciniu centru. XVI a. vid., artėjant Livonijos karui, buvo sustiprintos pilies fosos, pastatyta nauja bastėja. Nepaisant to, pilis pradėjo irti. 1611 m. nuvirto vienas bokštas, XVII a. ketvirtame dešimtmetyje Neries vandenys pasiekė pilies sienas ir pamažu nugriovė didesnę dalį pilies statinių. 1655 m. pilį gerokai nuniokojo caro kariuomenė – pilies plytos naudotos grindiniui grįsti, iš jų buvo statoma duonos kepykla. XVIII a. pilyje buvo įkurtas kalėjimas.
Pilies griuvėsiais imta rūpintis tik 1925 m. 1930 m. Kauno miesto savivaldybė nusipirko aplink pilį buvusius statinius ir 1930–1932 m., nugriovus pilies teritorijoje pastatytas lūšnas (rusų administracija buvo davusi leidimą čia statyti gyvenamuosius namus), pilyje pirmą kartą pradėti archeologiniai kasinėjimai bei konservavimo darbai. Jų metu paaiškėjo, kad pilis buvo mažiausiai du kartus atstatinėjama. Spėjama, kad ji buvusi trapecinio plano, ginamosios sienos turėjusios apvalius bokštus, kieme stovėję mediniai, vėliau mūriniai pastatai. Visą pilį juosęs griovys, pripildomas Neries vandeniu bei sustiprintas nuo pilies pusės mūro siena (priešpiliu). 1954 m. archeologiniai tyrinėjimai ir pilies konservavimo darbai vėl buvo atnaujinti ir pamažu vis intensyvėjo. Buvo atkasta fosa, atidengta ir iš dalies konservuota bastėja bei išlikusios sienų dalys. Fragmentiškai restauruotame pietryčių bokšte buvo įkurtas Vytauto Didžiojo karo muziejus, kuris dėl blogos būklės devintajame dešimtmetyje buvo uždarytas.
Daugiau nei dešimt metų pilies teritorijoje šeimininkavo vandalai ir benamiai, o 2005 m. birželio 1 d. čia įsikūrė Kauno turizmo informacijos centras.


Vytauto pilies Kaune griuvėsiai


Kauno pilies griuvėsiai
Naudota literatūra ir šaltiniai:
1. Andriuškevičius A. Atgimusi Kauno pilis vėl vilioja lankytojus // „Kauno diena“, 2005–06-04.
2. Getneris J. Konservuojant Kauno pilį // Straipsnių rinkinys Kauno miesto istorijos klausimais V., 1971. (VAA. F. 9, b. 13).
3. Kauno pilies paveikslinė medžiaga. V., 1960. (VAA. F. 9, b. 26).
4. Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vid. V., 1988. Tomas I, p.52-56, 77-80.
Veliuonos piliakalnis
Nemuno ir Veliuonėlės santakoje, apie 30 m aukščio kalvoje, vienas šalia kito dunkso du piliakalniai – Gedimino kapo ir Pilies kalnai. Apie didžią Veliuonos praeitį primena nebylūs liudininkai – vos keletą sau prilygstančių Lietuvoje turįs gynybinių įrengimų kompleksas. Iš kur kilo Veliuonos miestelio ir upelio pavadinimai? Anot viduramžių legendos, Veliuonoje stovėjusi mirusiųjų deivės Veliuonos šventykla. Kalbininkai žodžio šaknį „vel-“ sieja su senovės lietuvių pomirtinio gyvenimo įvaizdžiais, vėlėmis ir jų valdove Veliuona.
Veliuonos miestelis, išaugęs vieno galingiausių visos Lietuvos gynybinių kompleksų priešpiliuose, prie Nemuno prekybinio vandens kelio, ypatingą vietą Lietuvos istorijoje užėmė XIII a. – kryžiuočių grėsmės akivaizdoje. Archeologiniai radiniai liudija, kad XII – XIII a. čia galėjo būti ne tik vietinės prekybos, bet ir prekybos su kitomis valstybėmis centras. Ties Veliuona, upelių klonių nuo visos aukštumos atidalintame Nemuno slėnio aukštame šlaite, yra beveik 2 km ilgio laivelio pavidalo Margio kalnas. Jo smaigalį atidalijant skersinėmis perkasomis, buvo kuriami patogūs gintis piliakalniai ir papiliai. Tiesa, XIII a. Veliuonos vardas rašytiniuose šaltiniuose dar neminimas – spėjama, kad anksčiau ši vietovė vadinta Junigėda ir tik nuo 1315 m. pradėta vadinti Veliuonos vardu (kai kurie istorikai mano, jog tai buvo dvi skirtingos pilys).
Tikslios datos, kada statyta Veliuonos pilis, nėra. Vienų šaltinių liudijimu, tai buvo 1245 m., kiti pilies statybos pradžia laiko 1251 m. K. Sidaravičiaus teigimu, svarbiausioji tvirtovė atsparai prieš kryžiuočių ekspansiją iš Ragainės pradėta statyti 1291 m. balandžio mėn., vietoj apleidžiamos Kolainių pilies. Veliuonos pilis, apjuosta 4 m gylio perkasa, stovėjo ant 32 m stačiašlaičio nupjauto kūgio pavidalo Pilies kalno. Aikštelės plotas – apie 3200 m2.
Nepaisant dažnų puldinėjimų, Veliuonos pilį kryžiuočiams pavyko paimti tik 1348 m. Tačiau jau 1349 m. ji buvo atkovota ir atstatyta. Skaudus smūgis Lietuvai buvo suduotas 1362 m., kai kryžiuočiai sugriovė Kauno pilį, o grįždami panemune atgal sudegino ir Veliuoną. 1364 m. ordino magistras puolė gerai įtvirtintą Veliuoną. Tuo metu pilį saugojo dvigubos sienos, o visas gynybinis kompleksas užėmė dabartinę Gedimino, Pilies (Ramybės), Bažnyčios ir gretimas kalvas, iš visų pusių ginamas papildomo aptvaro. Šiame puolime buvo panaudotos naujos siendaužės mašinos. Po keliolikos dienų pilies priešpiliai buvo paimti, bet jos gynėjai pilies komendantas Goštautas ir bajorai Surminas ir Matevikas su gausia įgula kryžiuočiams nepasidavė. Tuomet sukrovus didžiulius laužus pilis buvo padegta ir jos gynėjams teko pasiduoti. 1367 m. atstatyta pilis vėl buvo užpulta, tačiau šį kartą pilies gynėjai atsitraukdami patys ją padegė. Praradusi Veliuoną Lietuva, anksčiau netekusi Peštvės (Pieštvės) ir Kauno pilių, prarado ir Nemuno žemupio dešiniosios pakrantės apsaugą. (Kairioji buvo prarasta dar XIII a. pab.).
Ruošdamasis karui su Aukso orda ir norėdamas užsitikrinti ramų užnugarį, Vytautas 1398 m. spalio 12 d. pasirašė Salyno sutartį, kuria vakarinė Lietuvos dalis iki Nevėžio upės bei vakarinė Užnemunės dalis atiteko ordinui. Į kryžiuočių rankas perėjo ir Veliuonos pilis, kurią ordino vadovybė pasirinko savo valdžios Žemaitijoje buveine. Tačiau sukilę žemaičiai 1401 m. pavasarį kryžiuočius nustūmė iki Klaipėdos. 1402 m. ordinas ir dėl Lietuvos sosto kovojęs Švitrigaila surengė paskutinį didelį žygį į Lietuvą ir pasiekė net Vilniaus žemes, o 1403 m. – Trakus. 1404 m. gegužės 14 d. Racionžo sutartimi Vytautas diplomatiniais sumetimais vėl užrašė ordinui Salyno sutartimi perleistas žemes. Tačiau kova prieš ordiną išsiplėtė po visą Žemaitiją. Veliuonos pilies vietoje pastatyta Friedenbergo pilis 1404 m. ar 1405 m. buvo sudeginta. 1411 m. vasario 1 d. pasirašyta Torūnės sutartimi Žemaitija iki Vytauto ir Jogailos mirties liko Lietuvai, tačiau nebuvo nustatytos nei teritorinės ribos, nei Klaipėdos statusas. Tai tapo naujų ginčų ir konfliktų priežastimi. 1412 m. Ragainės komtūrui buvo pranešta, kad Vytautas prie Nemuno atstatė dvi stiprias pilis – Peštvės (Pieštvės) ir Veliuonos. Veliuonos pilyje jis įkurdino 400 vyrų įgulą, vadovaujamą seniūnų Mingailos ir Kareikos. Prie pilies buvo įrengti trys priešpiliai. 1413 m. konfliktas vis aštrėjo, vėl prasidėjo puldinėjimai, kol 1414 m. liepos 18 d. Vytautas su Jogaila paskelbė ordinui karą ir jungtinė Lietuvos – Lenkijos kariuomenė įžengė į ordino valdas. 1414 m. spalio7 d. Strazburge, tarpininkaujant popiežiaus legatui, dvejiems metams buvo sudarytos paliaubos. 1418 m. gegužės 15 d. išsiskirstęs Konstancos susirinkimas neišsprendė Žemaitijos klausimo, o tik pratęsė paliaubas su ordinu.
Tuo laikotarpiu Veliuona sparčiai augo. Tapusi pavieto centru, ji pradėta vadinti miestu. 1416 m. spalio 15–17 d. Veliuonoje sušauktos naujojo Livonijos magistro derybos nebuvo sėkmingos. Į antrąjį susitikimą Veliuonoje 1418 m. spalio 13–22 d. Jogaila atplaukė Nemunu iš Gardino, prie jo Darsūniškyje prisijungė ir Vytautas. Tačiau ir antrosios derybos nebuvo sėkmingos. Konfliktą ėmėsi spręsti du didžiausi to meto Vakarų Europos autoritetai – popiežius ir imperatorius Zigmundas. Pastarasis 1420 m. sausio 6 d. Breslau priėmė sprendimą, paremtą Torūnės sutartimi, kuriuo beveik visos Veliuonos žemės atiteko ordinui. 1420 m. rugsėjo 8–11 d. Veliuonoje įvyko trečiosios ordino ir Lietuvos derybos, bet jos ir vėl tik pratęsė paliaubas. Lietuva pradėjo ruoštis karui ir 1422 m. liepos 14 d. jį paskelbė. Po didelių kovų 1422 m. rugsėjo 27 d. buvo pasirašyta Melno taika, kuria ordinas visam laikui atsisakė Sūduvos (Suvalkijos) ir Žemaitijos su Veliuona, bet gavo Klaipėdos kraštą (Lietuvai liko tik Palangos pajūris). Taip sužlugo ordino viltys turėti sausumos kelią tarp Prūsijos ir Livonijos. 1423 m. gegužės 9 d. Veliuonoje sušauktas suvažiavimas Melno taikos sutarčiai įgyvendinti taip pat netapo kovų su ordinu pabaiga. Ilgalaikė taika su ordinu nusistovėjo tik po 1454–1466 m. karo. Nuo tada Veliuona, XV a. išgyvenusi karinio, politinio ir ekonominio vaidmens kulminaciją, prarado turėtą strateginę reikšmę. Prie to iš dalies prisidėjo ir parapijos Veliuonoje steigimas ir bažnyčios statyba.
Manoma, kad pirmosios Veliuonos bažnyčios, statytos maždaug 1421 m. ant vieno iš papilių, statybą finansavo Vytautas ir Jogaila. XVIII a. LDK kancleris ir Veliuonos seniūnas A. S. Radvila bažnyčią apmūrijo degtomis plytomis. Pakito ir Veliuonos architektūra. Iki tol dominavusius tvirtovės ir gynybinio komplekso elementus pakeitė ištisas aukštutinės Veliuonos architektūrinis ansamblis, kuriame vis dėlto išliko gynybinių įrengimų kompleksas.


Veliuonos piliakalnio žemutinio papilio kalnas

Veliuona – žemutinis papilys ir Gedimino kapo kalnas

Veliuonos įtvirtinimų planas
Naudoti šaltiniai ir literatūra:
1. Labanauskas K. Veliuonos piliakalnių sutvarkymas. Tyrinėjimo darbai. Istorijos tyrimai ir fotofiksacija. Tomas I. V., 1978. (VAA. F. 5, b. 2079).
2. Lietuvos architektūros istorija. Nuo seniausių laikų iki XVII a. vid. V., 1988. Tomas, I, p. 48-50, 70-72.
Piliakalniai ir medinės Lietuvos pilys
Ilona Vaškevičiūtė
Žalvario amžiaus viduryje, apie II ir I tūkstm. pr. Kr. sandūrą, baltų areale iš esmės pasikeitė gyvenviečių statybos tradicijos. Žmonės ėmė kurtis piliakalniuose. Juos įrengdavo sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose: kalvose (Dūkštas, Nevieriškės, Sokiškiai), upių ir upelių santakų kyšuliuose (Narkūnai, Nemenčinė). Stengėsi piliakalnius kurti ežerų pakrantėse, prie patogių vandens kelių. Dažniausiai piliakalniai stūkso po vieną, tačiau kai kur vienu metu būta dviejų ar daugiau piliakalnių (Kernavė). Kalvų aukštis, kurias naudodavo piliakalnių statybai, siekė nuo 4–5 iki 28 metrų. Gyvenvietę sutvirtindavo ir dirbtinai. Piliakalnio aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras. Štai Narkūnų piliakalnį juosė dvi užtvarų eilės, o Mukukalnyje (Latvija) rastos net 2–3 užtvarų eilės. Tarp užtvarų eilių buvo slaptų perėjimų, būdingų antrajai žalvario amžiaus pusei. Ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje atsiranda galingesnių įtvirtinimų – palisadų ir griovių, pylimų iš žemių. Norkūnuose rastas neaukštas žemės pylimas, o Dievukalnio (Latvija) piliakalnio pylimas jau buvo 3 m aukščio. Iki senojo geležies amžiaus pradžios Lietuvos gyventojai mokėjo įrengti visas svarbiausias gynybines sistemas: užtvaras, akmenines ir medines pilių konstrukcijas, vartus, pylimus, griovius ir slaptus kelius.
Žalvario amžiaus piliakalnių aikštelės buvo nedidelės – 60x30, 50x45 ar 70x65 m ploto. Maži pastatėliai išdėstyti netvarkingai. Jie antžeminiai, iš statmenai sustatytų stulpų. Pintos pastatų sienos užglaistytos moliu. Neaišku, kokie buvo stogai. Statmenų stulpelių sienos negalėjo stogų išlaikyti, todėl pastato viduryje stogą rėmė pėdžių eilė. Aslų nebuvo, tačiau vietą apie židinį išgrįsdavo akmenimis. Piliakalnių pastatams šildyti skirti židiniai sudėtingesni nei akmens amžiaus. Juos dažnai juosia akmenų ratai, o židinio pagrinde pabarstyta smėlio. Būdavo, kad židinį apjuosdavo molio su akmenimis arba vien molio sienele. Kai kurių židinių padas plūktas iš molio, kitų grįstas akmenimis. Yra piliakalnių, kuriuose pastatai sustatyti lanku nuolaidžioje aikštelės dalyje ir iš dalies šonuose. Tokiuose piliakalniuose būta įvairių pastatų: nedidelių, su viena pagrindine patalpa, su keliomis patalpomis (vienos gyvenamos, kitos, be židinio, – negyvenamos). Pastatai stovėjo arti vienas kito. Jie taip pat antžeminiai, stulpinės konstrukcijos, keturkampiai. Stogai dvišlaičiai. Stulpai įkasti statinių kampuose ir sienų linijose. Tarpai tarp jų 1–1,5 metro. Beveik visi pastatai statyti su įėjimu į aikštelės vidurį. Piliakalniuose randama ir ilgųjų pastatų. Tokių pastatų liekanos atidengtos Narkūnuose, Aukštadvaryje, Malyškiuose (Baltarusija). Ilgieji namai susidėjo iš keleto (dažnai keturių) patalpų, atitvertų pertvaromis. Kiekvienoje iš jų būdavo atskiras židinys – vadinasi, pastate gyveno kelios šeimos, kiekviena turėjo atskirą židinį. Jie buvo gana taisyklingos, apskritos formos. Neretai aplink židinius būdavo mažesnių akmenų grindiniai (Narkūnai, Nevieriškės). Židinius įrengdavo patalpos viduryje arba arčiau kurio nors kampo.
Ankstyvojo geležies amžiaus žmonės gyveno tuose pačiuose piliakalniuose. Pastatus statė žemutinėje aikštelės dalyje, išdėstydavo lanku palei aikštelės pakraštį. Pastatai ir jų židiniai mažai kuo skyrėsi nuo žalvario amžiui įprastų.
Pirmaisiais dešimtmečiais po Kristaus žmonės ir toliau gyveno piliakalniuose, tačiau jų papėdėse ima kurtis vadinamosios atviro tipo gyvenvietės. Žmonės rinkosi tas vietas, kuriose buvo galima verstis žemdirbyste ir gyvulininkyste. Antra vertus, stengtasi ir toliau kurtis natūralių kliūčių saugomose vietose. Naujiems piliakalniams rinkdavosi kalvas didelės upės ir mažo upelio santakoje (Norkūnai, Apuolė, Imbarė, Kunigiškiai-Pajevonys). Dar kiti įrengiami upių ir jų slėnių juosiamose kalvose (Bražuolė, Dūkštas, Guogai-Piliuona, Migonys), upių ir ežerų juosiamose vietose (Aukštadvaris), ežerų pakrantėse (Sokiškiai), žemų ir pelkėtų vietų kalvose (Nevieriškės, Vozgėliai). Atviras gyvenvietes taip pat saugojo vandens kliūtys (Krikštonys, Kairėnėliai, Kukiai).
Piliakalnių aikštelės forma ir dydis priklausė nuo pasirinktos kalvos. Pasitaiko nuo 45x10 iki 50x100 m dydžio. Senojo geležies amžiaus pradžios pastatai ir piliakalnių įtvirtinimai labai panašūs į tokius, kokie buvo ankstesniame laikotarpyje. Statė stulpinės konstrukcijos pastatus su aklinomis išorinėmis sienomis. Vidinės sienos įleistos į piliakalnio aikštelę, išorinės – į pakraštyje supiltą neaukštą pylimėlį. Pylimams sutvirtinti išilgai ir skersai krovė 10–30 cm storio rąstus, o už jų kasė gynybinius griovius. III–IV a. tokie pylimai jau siekė 2 m aukščio. Kai kuriuose piliakalniuose tuo metu jau buvo pylimai ir du grioviai, o kartais pilami net du pylimai, tarp kurių buvo 3,5–4 m pločio ir 1 m gylio griovys. Yra ir tokių piliakalnių, kur pylimai juosė visą aikštelę. Statė ir ilgus stulpinės konstrukcijos pastatus. Iš dalies jie atstodavo piliakalnių įtvirtinimus aplink aikštelę. Ilgi pastatai suskirstyti į 3x3; 3x4 m dydžio gyvenamąsias ir ūkines patalpas. Gyvenamosiose patalpose buvo židiniai. Jų padas iš plūkto molio. Būta ir kitokių stulpinės konstrukcijos pastatų. Ovalus 4x6 m dydžio pastatas rastas Bačkininkėliuose. Panašių statinių rasta ir Smolensko srities piliakalniuose – Tušemlioje, Gorodoke (Rusija) bei Kurmaičių piliakalnyje. Manoma, kad ir Bačkininkėliuose, ir Tušemlioje rastieji pastatai buvę apeiginės paskirties.
Medinių Lietuvos pilių pradžia reikia laikyti viduriniojo geležies amžiaus pradžią, kai Lietuvoje paplito vadinamieji miniatiūriniai piliakalniai. „Miniatiūrinių“ piliakalnių aikštelės buvo tik apie 100 kv. m., o pylimai siekė nuo 3 iki 5 m aukščio. Tokios mažos pilaitės buvo visų pirma iškilusios genties aristokratijos buveinė, slėptuvė.
Viduriniajame geležies amžiuje pakito ir medinės statybos stilius: vietoj stulpinės konstrukcijos apie VI a. pradedama įsisavinti rentininė statyba. Imta ręsti namus iš kertėse sunertų sienojų. Trobesiai statyti be pamatų, tiesiog ant žemės arba kiek įkasus apatinį rąstų vainiką. Sienojų suleisti dar nemokėta, tad plyšiai tarp jų užtepami moliu. Židiniai būdavo asloje iškastose duobėse, patalpos viduryje. Jie 0,6–1,5 m skersmens ir iki 0,7 m gylio. Tik pačioje laikotarpio pabaigoje statyba ištobulėjo: sienojus suleisdavo, o asloje buvusį židinį pakeitė akmenų krosnis.
Medines pilaites prižiūrėjo ir jomis naudojosi pašlaitėje bei apylinkėse įsikūrusios bendruomenės. Pilaitės buvo nuolat stiprinamos, remontuojamos: gilinami grioviai ir aukštinami pylimai, kuriuos pylė iš žemės, o norėdami sustiprinti naudojo rąstus, molį ir akmenis. Ant pylimų, kurie siekė jau 5–6 m, statė tvoras. Dažnai statiniai buvo dviaukščiai. Jo pirmasis aukštas naudotas ūkinėms reikmėms, o antrasis (plokščiasis patalpos stogas, apdengtas velėna) buvo naudojamas gynybai. Į pilies kiemą per didžiajame pylime įrengtus vartus vedė 3 m pločio kelias (Apuolė, Įpiltis). Piliakalnio aikštelės pakraščiuose stovėjo ilgi, į nedideles kamaraites padalyti pastatai. Jais naudojosi pavojaus metu subėgę į pilį žmonės. Čia jie susinešdavo turtą ir laikinai gyvendavo. Aklina šių pastatų išorinė siena buvo kartu ir pilies gynybinė siena. Medinių pilių kiemai – nuo 500 iki 2000 kv. m.
Šiame laikotarpyje žmonės pasklido: gyveno ir piliakalnių aikštelėse, ir upių slėniuose, paežeriuose, kur daugiau vietos ir vanduo arčiau. Būta sodybų ir piliakalnių prieigose – už gynybinio griovio. Gyvenvietės užimdavo 50–2400 m2. Jos buvo apsuptos grioviais, rąstų siena – tvora.
Vėlyvojo geležies amžiaus piliakalniai glaudėsi prie vandens arba juos įrengdavo didžiausiose apylinkės kalvose. Dalis piliakalnių liko iš ankstesniųjų laikų, o kiti – įrengti naujose vietose (Karmėlava, Upytė). Svarbu, jog šio laikotarpio piliakalniai nevienodai įtvirtinti: Vakarų Lietuvoje jie stipriai įtvirtinti, o tuo tarpu rytiniuose Lietuvos rajonuose gynybiniai įrenginiai menkesni. Tai nesunku paaiškinti. Būtent šiuo laikotarpiu rytinių Baltijos jūros pakrančių gyventojai susidūrė su vikingų ekspansija. Atsižvelgiant į tai, piliakalnių gyvenvietės buvo rimtai pertvarkytos: gerai įtvirtintos ir paverstos stipriomis, naujus karo technikos reikalavimus atitinkančiomis pilimis. Piliakalnių šlaitai stačiai nulyginti ir nuo slėnių pusės siekė 10–20 m aukščio, o iš lengviau prieinamos pusės apsaugoti galingais pylimais ir plačiais giliais grioviais. Kartais piliakalnius apsupdavo įvairaus dydžio pylimais ir grioviais tarp pylimų. Paprastai vienas pylimas būdavo supilamas piliakalnio aikštelės pakraštyje, už jo griovys, toliau – dar 2–3 mažesni pylimai ir 2–3 grioviai tarp jų (Laiviai, Eketė). Kai dalis piliakalnio šliejasi prie laukų, toje pusėje piliakalnio aikštelės pakraščiuose supilamas puslankio formos pylimas (Aukštadvaris, Jurbarkas). Piliakalnių aikštelės ovalios ir gana didelės – dažnai 1000–4000 kv. m, o kartais net ir 1 ha (Bražuolė, Eketė). Piliakalnio aikštelėje būna griovių (Nemenčinė), pylimų (Imbarė), pylimų ir griovių (Dapšiai) ar net 2–3 pylimai su 2–3 grioviais. Taip piliakalnio aikštelė suskirstoma į dvi ar tris nelygias dalis. Viena aikštelė būdavo didesnė – tai centrinė pilies dalis. Joje buvo gyvenama – stovėjo gyvenamieji ir ūkiniai pastatai. Kita dalis – gynybai skirti priešpiliai. Kai kada priešpiliai įrengiami kiek atokiau nuo pagrindinės aikštelės, už plataus ir žemo slėnio, stačiau nukasus jo šlaitus. Šio laikotarpio Vakarų Lietuvos piliakalniai turėjo net po keletą priešpilių. Apie tai užsimenama rašytiniuose šaltiniuose.
Pylimai supilti iš aplinkinės žemės, sutvirtinti išilgai ar skersai klotais nevienodo storumo mediniais rąstais. Ant pylimų viršaus 1,5–2 m atstumu viena nuo kitos būdavo statomos medinės dvigubos gynybinės sienos. Tarp abiejų lygiagrečių sienų tam tikrais tarpais buvo dar ir skersinės sienelės. Gynybinės sienos aukštis – nuo 3 iki 4 m. Priešas pirmiausia turėdavo įveikti pagrindinį gynybinį sustiprinimą, kurio aukštis nuo griovio dugno siekė daugiau kaip 20 m. Ant pilių sienų buvo įrengtos dengtos patalpos pilių gynėjams, o gynybinėse sienose būta dar ir bokštų. Tarpuose tarp bokštų įrengdavo pagrindinį įvažiavimą į pilį. Gynybiniai ūkiniai pastatai stovėjo šiapus pylimų. Tai būdavo ilgas statinys, kurio išorinė siena sukrauta beveik vien tik iš akmenų. Statinys suskirstytas į nedideles patalpas. Jo viršutinė dalis, sujungta su pylimo siena, sudarė vientisą gynybinį kompleksą. Tokiose patalpose neaptikta krosnių ar židinių. Jose buvo laikomas pilies inventorius, o kilus pavojui ten slėpėsi gyventojai – tie, kurie tiesiogiai nedalyvavo kovoje. Kiek atokiau nuo gynybinių ūkinių pastatų, aikštelės pakraščiuose, stovėjo gyvenamieji, ūkiniai ir amatininkų pastatai. Jie 4x4 m dydžio, statyti 3 m atstumu vienas nuo kito. Pastatai be pamatų. Gyvenamosios patalpos turėjo grindis ir iš molio bei akmenų plūktas 1,5x1,5 m dydžio krosnis. Ūkiniuose pastatuose nebuvo nei krosnių, nei židinių. Tokiose pilaitėse nuolat gyveno tik genčių vyresnieji, kunigaikščiai bei jų kariaunos kariai.
Pagrindinė gyventojų dalis gyveno piliakalnių papėdėse bei atokiau nuo jų esančiose gyvenvietėse. Jos nemažos – 2–5 ha (Apuolė, Aukštadvaris, Imbarė, Kernavė). Gyvenvietės įsikūrusios neužliejamuose upių slėniuose, arti dirbamų žemių, prie patogių susisiekimo kelių, aptvertos medinių stulpų tvoromis, apkastos pylimais. Pastatai statyti antžeminiai, keturkampio plano, 3,5x4,5 m dydžio, su krosnimis, bet be grindų.
Vėlyvasis geležies amžius – didelis išbandymas baltų gentims: prasideda kaimynų ir naujųjų atvykėlių skverbimasis, bandymas juos nukariauti. IX a., 850 metais, švedai užpuolė Lietuvos pilį Apuolėje, nuo XI a. vidurio iki XII a. vidurio baltus puolė slavai, o nuo XII a. antrosios pusės iki XIII a. pradžios – Danijos riteriai. XIII a. pradžioje baltai pajuto krikščioniškosios Europos jėgą – 1202 m. Iškilėje (Latvija) įsikūrė Kalavijuočių ordinas, o 1226 m. Kulmo žemėje (Prūsija) ilgametis Lietuvos priešas – Kryžiuočių ordinas. Baltai įsibrovėlius pasitiko ištisa medinių pilių ir piliakalnių sistema – visa dabartinė Lietuvos teritorija sėte nusėta piliakalniais, o rašytiniuose šaltiniuose minimos medinės pilys ypač paplitusios vakarinėje Lietuvos dalyje. Ten, iš kur grėsė didžiausias pavojus: šiaurėje iš Kalavijuočių, o pietvakariuose – iš Kryžiuočių ordino.
Medinių Lietuvos pilių tyrinėtojai mėgina vertinti pilių gynybinį pajėgumą: jie mano, kad tai turėtų atspindėti pilių gynėjų skaičius, pilių materialinės atsargos: maistas, pašarai, gynybiniai (strėlės, akmenys ir kt.) bei pinigų ištekliai.
Istoriniuose šaltiniuose paprastai nurodomas labai jau didelis baltų medinių pilių gynėjų skaičius. Tai nelabai įtikėtina: tik nedaugelis medinių pilių turėjo gana dideles aikšteles (Bražuolė, Eketė). G. Zabiela pasiūlė kitą metodą gynėjų skaičiui nustatyti. Jis teigė, kad reikia remtis piliakalnio gynybinės sienos ilgiu (piliakalnio aikštelės perimetru). Mat Kaukų piliakalnio tyrinėjimų metu nustatyta, kad pilaitė per priešų antpuolį buvo nuniokota: žuvo gynėjai kartu su visais čia buvusiais žmonėmis ir turtu. Tai patvirtino apie 130 žmonių kaulų likučiai. Antropologų nuomone, ten buvo maždaug 30 žmonių, daugiausia suaugusių vyrų. Piliakalnyje ištirta pusė aikštelės, o bendras jos perimetras yra apie 70 m. Padaryta išvada, kad pilyje žuvo mažiausiai 60 gynėjų. Tikslesnio skaičiaus nustatyti neįmanoma, nes neaišku, kiek jų pateko į nelaisvę, kiek buvo palaidota už pilies ribų. Susiejus žmonių skaičių su aikštelės perimetru, išeitų, kad 1 metrui pilies gynybinės sienos teko maždaug vienas gynėjas.
XIII–XIV a. rašytiniuose šaltiniuose kalbama apie 30 pilių gynėjų. Pusė jų buvo dabartinėje Lietuvos teritorijoje. Vienas jų pavykdavo apginti, sakysime, Kolainių pilį, kur 1290 m. 120 lietuvių kilmingųjų apsigynė nuo kryžiuočių, kitos, ypač mažesniosios, dažnai tapdavo priešų grobiu. Beje, taktikos sumetimais lietuviai ne visada gindavo ir didesniąsias. Štai 1390 m. Vilniaus gynybos metu buvo sudegintos ypač stiprios Kernavės ir Maišiagalos pilys.
P. Dusburgiečio žinios apie gynėjų skaičių prieštaringos. Aprašydamas 1329 m. Medvėgalio apgultį, jis nurodo, kad po ilgų kovų pasidavė ir buvo apkrikštyta 6 tūkstančiai pilėnų, tokį pat nerealų jis nurodo ir Pilėnų gynėjų skaičių – 4 tūkstančiai. Tikslesnis H. Latvis, kuris teigia, kad Dubysos (manoma, kad buvo ant Bubių piliakalnio) apgulties metu žuvo 100 gynėjų. Išeitų, kad dviem gynybinės sienos metrams tekdavo vienas gynėjas. Bisenės (manoma, kad buvo ant Jurbarko piliakalnio) gynėjų skaičių P. Dusburgietis nurodė du kartus: 1307 m. – 85 vyrai, 1316 m. – 80 vyrų. Pagal perimetrą išeina tas pats skaičius – 2 vyrai vienam gynybinės sienos metrui.
Pilių gynėjų atsargų klausimas nevienareikšmis, ne visos pilys buvo vienodai svarbios krašto gynybai. Rašytiniai šaltiniai teigia, kad medinių pilių apgultys trukdavo neilgai, vos keletą dienų. Tad ir didelių atsargų tokiam trumpam laikui nereikėjo. Tačiau didesnėse pilyse, pavyzdžiui, Maišiagalos, atsargų būta pakankamai. Apie didelius maisto grobius iš lietuvių pilių mini ir Ordino kronikos. Tyrinėtojai mano, kad medinė pilis atsargomis būdavo aprūpinta vidutiniškai dviem mėnesiams, o bendruomenių pilyse jos apskritai nebuvo kaupiamos – pavojaus metu subėgę apylinkių gyventojai susinešdavo ir maistą. Kiek kitaip buvo Vakarų Europos, kryžiuočių ar Rusios pilyse. Rusai atsargas kaupdavo daugiau nei metams, o štai 127 Prancūzijos Montaiguillon pilies gynėjai 1423–1424 m. apgultį iškentė net 8 mėnesius. Laikantis Vakarų Europos tradicijos, daug atsargų buvo kaupiama ir kryžiuočių pilyse.
Ikivalstybinio laikotarpio medinės Lietuvos pilys augo kaip kunigaikščių rezidencijos vietos. Dažnai jos būdavo įrengiamos ankstesniųjų laikotarpių, ypač slėptuvių tipo, piliakalniuose. Sparčiausiai šis procesas vyko vakarinėse Lietuvos žemėse. Čia smarkiai įtvirtintuose piliakalniuose ne tik kūrėsi kunigaikščių rezidencijos, bet ir radosi būsimųjų miestų užuomazgos. Rytų Lietuvoje šis procesas, kaip teigia G. Zabiela, buvo kitokio pobūdžio: čia daugiau augo kaimai.
XIII a., vykstant nuolatiniams karams su Kryžiuočių ir Kalavijuočių ordinais (po Saulės mūšio 1236 m. Kalavijuočių ordinas įsiliejo į Kryžiuočių ordiną), Šiaurės ir Vakarų Lietuvoje nunyko visos medinės pilys. Jos ilgiausiai išsilaikė Žiemgaloje. Paskutinė jų, Sidabrė, buvusi ant Kalnelio piliakalnio, gynėjų palikta 1290 m. žiemą.
.png)
Viduriniojo geležies amžiaus Sauginių piliakalnio įtvirtinta gyvenvietė (pagal V. Daugudį).
.png)
XII-XIII amžių Dapšių pilis (pagal V. Daugudį ir J. Stankų).
.png)
Punios piliakalnio gynybiniai įtvirtinimai (pagal R. Kulikauskienę).
.png)
Vilniaus Kreivoji pilis: 1. Kreivoji pilis; 2, Kreivosios pilies priešpiliai ir papiliai; 3. Bekešo kalnas; 4. Gedimino kapas; 5. Spėjamas sargakalnis (pagal V. Daugudį).
.png)
Kernavės piliakalniai ir gyvenvietė (pagal R. Sidrį ir A. Luchtaną).

Ankstyvojo geležies amžiaus Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyvenvietė Narkūnų piliakalnyje (pagal R. Kulikauskienę).
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt

Įeiti čia...
Naujienos nuolat atnaujinamos per Facebook tinklaraštį, jas galite sekti čia:
