Keramikos pradžia
Adomas Butrimas

Europoje keramika atsirado jau apie 6000 m. pr. m.e. Seniausios Pietų Europos puodų formos primena moliūgą su nupjauta viršūne. Sakoma, kad molinių puodų pradžia sietina su žemdirbystės atsiradimu ir pirmaisiais prijaukintais gyvuliais. Tačiau tai ne visai teisinga, nes seniausios puodų formos sukurtos dar medžiotojų, žvejų ir rankiotojų visuomenėse. Žmogus negali apsieiti be vandens. Tad jam visada reikėjo kokio nors indo skysčiui laikyti. Paprasčiausi indai žinomi dar paleolite. Tai iš medžio išskobtas ar iš žievės padarytas indas, iš gyvūno odos susiūtas maišas ar net išskobtas storažievis vaisius. Rytų Pabaltijyje seniausi indai greičiausiai buvo maišai iš žvėrių odos. Rytų Pabaltijyje puodus iš molio pradėjo lipdyti apie 4500 m. pr. m.e. Ir Narvos, ir Nemuno kultūrų areale randami seniausieji puodai buvo su smailiu dugnu. Jų gamybai naudotas vietinis molis. Molyje visada yra vandens. Norint išgauti puodą, reikėjo pašalinti vandenį, o tam reikėjo 450–700°C degimo temperatūros. Tokią temperatūrą sugebėjo pasiekti jau neolito laikų primityviose laužavietėse. Molį liesino grūstų kriauklelių, smėlio, grūsto granito ar smulkintomis augalų priemaišomis. Pastarosios dažnai išdegdavo, o patys seniausi puodai buvo akyti, lengvi ir gana trapūs.
Geriausiai pažįstame vietinės Narvos kultūros puodus. Juos gamino primaišydami į molį grūstų kriauklelių ir kapotų augalų. Narvos kultūros puodai buvo dviejų pagrindinių tipų: didelės smailiadugnės ir plačiaangės puodynės (jų aukštis dažnai lygus puodynės angos skersmeniui), pailgi dubenėliai-lemputės. Narviška keramika puošta įvairiais įspaudais: duobučių, nagų, katpėdėlių, įvairių įraižų motyvais. Dažniausiai puošdavo išorę, o rečiau – vidinę kaklelio dalį. Beveik visada ornamentuodavo puodų briaunas. Ornamento motyvus dažniausiai išdėstydavo horizontaliomis eilėmis apie puodo kaklelį.
III tūkstm. pr. m.e., kai Rytų Pabaltijį pasiekė Pietų Europos kultūrinės naujovės, narviška keramika pasidarė plokščiadugnė. Neolito pabaigoje indoeuropietiškos žemdirbių ir gyvulių augintojų kultūros atnešė savo puodų gamybos ir ornamento tradicijas. Netgi ir pati ateivių kultūra pavadinta pagal jai būdingą ornamento motyvą – virvutės pavidalo įspaudus. Virvelinės keramikos kultūros puodai buvo plokščiadugniai. Jų formos ir tipai pasižymi didžiule įvairove: tai grakščios taurės, amforų tipo puodai, plačiaangės įvairių dydžių puodynės, apvalūs dubenys ir dubenėliai bei pailgi dubenėliai-lemputės. Būta ir didžiulių puodynių maisto atsargoms: grūdams, sėkloms laikyti. Virvelinės keramikos kultūros žmones atskyrė puodus, skirtus maistui gaminti, ir stalo indus. Tokių puodų molio masėje daug grūsto granito. Todėl jie sunkūs ir mažiau trapūs. Ornamentika taip pat labai įvairi. Puodai puošti įraižų motyvais – dažnai naudojo eglučių ir gnaibyto rombo ornamentą. Ypač išraiškingos savo formomis ir ornamentikos įvairove virvelinės keramikos puodų ąsos. Vėliau jau nei vienoje istorinėje epochoje mūsų teritorijose nerandama tokios puodų tipų ir ornamentikos įvairovės, kokia klestėjo baltų žemėse III–II tūkstm. pr. m.e.
Keramikos gamyba susideda iš žaliavos parengimo, formavimo, džiovinimo ir degimo. Formuojama plastiškuoju, pusiau sausu ar sausuoju ir liejimo būdu.
Lietuviška keramika garsėja savo formų paprastumu, augaliniu ir geometriniu dekoru, buitinių gaminių patikimumu ir savitu grožiu. Šiuolaikinę keramiką gyvai puoselėja Lietuvos tautodailininkų sąjungos nariai. Šiuo metu labai populiari juodoji keramika, kuri pasaulyje buvo žinoma jau Antikos laikais. Vėliau ji paplito Europoje, o tuo pačiu ir Lietuvoje.

Ornamentuotas narviškos keramikos puodas. III tūkst. pr.m.e.
.jpg)
Baltiškos Pamarių kultūros puodai. III tūkstm. pr.m.e. pabaiga – II tūkstm. pr.m.e. pradžia

Laidojimo urna iš Egliškių pilkapio. Ankstyvųjų metalų epocha (foto – S. Butrimienė)
.jpg)
Viduramžių epochos puodai iš to laikotarpio kapinynų
.jpg)

.jpg)
Gotikos laikais ėmė rastis puodų ir ąsočių, nelygiai užlietų žalia glazūra; iki tol glazūruoti indai į Vilniaus Žemutinę Pilį atklysdavo iš svetur, neretai kaip tara. VŽP rastos molinio indo liekanos, kaip tik ir yra tokios pakirties: šis indas, primenantis nedidelę statinaitę su snapeliu viename šone, puoštas įrėžtomis banguotomis ir zigzaginėmis linijomis, atvežtas greičiausiai iš Vakarų ar Pietų Europos arba Bizantijos, naudotas vynui.
Statinaitė vynui. Molis, žalia glazūra, raižymas.
.jpg)
.jpg)
.jpg)

Rasta ir kitokių molinių darbo įrankių – verpstukų, o taip pat – XV a. muzikinių žaislų – švilpukų. Jie dažniausiai žirgelio pavidalo, dengti ruda glazūra, ir, kas įdomu, beveik nesiskiria nuo XVIII a. etnografinių molinukų.
.jpg)
2002 metų tyrimai. Šiaurinio korpuso prieigos. Taupyklė. Rad. Nr. 04119.



.jpg)


