![]()
L.Klimka
Lietuvių namai: papročiai ir tikėjimai
Liaudiškieji papročiai bei tikėjimai iškalbingai byloja apie didelį lietuvių prieraišumą gimtiesiems namams. Tai sėslaus etnoso, per tūkstantmečius labai susigyvenusio su tėviške požymis. Mitiškai mąstant namo statyba būdavo išsivaizduojama kaip kosmogoninis aktas,-juk kuriamas savasis pasaulis, kuriame neretai vykdavo ir visas gyvenimas. Iš čia taip pat seka ir atskirų namo elementų mitologizavimas: tam tikrais gyvenimo momentais ar kalendorinių švenčių metu jie itin sureikšminami, tampa šventais. Verta ir šiandien įsijaust į šių dalykų prasmes,-jose slypi svarbūs sociopsichologiniai akcentai, sudarantys harmoningo ir laimingo gyvenimo prielaidas.
Archeologų duomenimis, ilgą laiką mūsų krašto žmonės gyveno stulpinės konstrukcijos nameliuose. Jie būdavo statomi sukalant kuolus į žemę, išpinant tarpus šakomis, plyšius užtepant moliu. Plonasieniai ir šalti tokie pastatai, tik priebėga nuo vėjo, darganos. Jaukumą juose galėjo palaikyti tik negęstanti židinio ugnis. Rentiniai pastatai iš gulsčių rąstų mūsų krašte atsirado I-II tūkst. sandūroje. Pirmiausia tokia statybos technologija pradėta naudoti pajūryje.
Iš senovės rašytojų lietuvių būstą plačiau aprašo XVa. autorius Janas Dlugošas, Lenkijos karalaičių auklėtojas. Jam lietuviškas namas panašus į apverstą laivą. Viduryje pastato-atviras ugniakuras, o dūmai išeidavę per skylę stoge. Tokiose pirkiose lietuviai gyveno su žmonomis, vaikais, šeimyna, laikė jose gyvulius, ginklus, grūdus ir visus namų padargus. J Dlugošas neaiškina kodėl taip ankštai gyventa. Suprasti nesunku: tais metais vyko nuožmiausias karas su kryžiuočiais, ir kaimai nuolat būdavo paverčiami plėnimis. Kada čia bespėsi išsistatyti...
XVIa. autoriai papildė senoviškojo būsto aprašymą kai kuriomis detalėmis. Gyvenamasis trobesys-iš apvalių rąstų, šiaudiniu stogu; tik ties ugniaviete jis dengtas eglės žievėmis-maukomis. Langeliai mažučiai, užtraukti jaučio pūsle.
XVIa. antroje pusėje, vykdant Valakų reformą, kaimuose ėmė rastis patogesni būstai. Susiklostė du skirtingo tipo suplanavimo gyvenamojo namo tipai.
Žemaičių trobos-stubos dažniausiai dviejų galų. Jų centre kaminas; tai iš akmenų ir plytų sumūryta patalpa, užsibaigianti į aukštį siaurėjančių dūmtraukiu. Kamino viduje yra atviras ugniakuras, kur, pakabinus ant vąškaro varinį katilą, gaminamas viralas, taip pat rūkoma mėsa, lašiniai. Iš abiejų kamino pusių yra priemenės; iš ten vienos durys - į trobą, kitos – į pryšininkę. Tuos abu galus išilginė rąstinė siena dar dalija pusiau. Troboje gyvena šeimininkas su žmona ir vaikučiais, pryšininkėje – karšinčiai, nusenę tėvai. Už pryšininkės dar yra kamaros ir klėtelės, o už trobos-alkieriai ir alkierėliai. Mažiau pasiturintys žemaičiai statydindavosi vieno galo trobą. Štai kaip vaizdingai ją aprašo profesorius I.Kočius: “Stogas nulaužtais galais. Gyvenamasis galas su čiukuru ir lėkiais, o antrasis galas nuo pat viršaus eina nuožulniai beveik iki žemės-gera pastogė. Namas „kiūto“ nelyginant sraigė su savo ragiukais ar koks gyvuliukas ant žemės susitūpęs. Itin jauki patraukli išvaizda“.

Žemaitiška troba

Žemaitiška troba
Visai kitokia aukštaičių pirkia bei jos modifikacijos Suvalkijoje ir Dzūkijoje.Ji ilga ir siaura, dviem skersinėmis sienomis padalyta į maždaug vienodo dydžio patalpas: pirkią, priemenę ir seklyčią. Kasdienis gyvenimas vykdavo pirkioje. Seklyčia, dar vadinta pirkaite, skirta svečiams. Priemenė yra be lubų: iš čia kopėčiomis ar kokia lipyne galima užkopti ant aukšto. Ten po šiaudiniu stogu kabo lašinių paltys, dešrų ringės. Priemenėje sienele atitverdavo kamaraitę, kur laikydavo girnas ir visokį maistą. Pirkioje pagrindinę erdvę užima duonkepė krosnis. Kampe priešais jos angą – stalas; pasieniu platūs suolai. Tai geroji kerčia arba krikštasuolė. Prie kitos sienos –lovos, virš jų-kartelės kasdieniams rūbams pasikabinti. Seklyčioje sudėtos medinės grindys. Pasieniais margosios kraičio skrynios, komoda ir lova su kalnu nėriniuotų pagalvių. XXa. pradžioje seklyčiose ėmė rastis ir stačiamalkės krosnys, prie kurių taip malonu prisiglausti sužvarbus.

Aukštaitiška gryčia

Aukštaičių gryčia („Arklio muziejus“)
Danutės Mukienės nuotraukos
Suvalkiečių gyvenamojo būsto –stubos - dalių vardai kitokie. Tą galą kur šeima gyvena, zanavykai vadina šeimynstube, kapsai-pirkčia. Antrasis galas, skirtas svečiams arba šeimos šventėms, zanavykų vadinamas stigele, o kapsų-seklyčia. Priemenę zanavykai vadina butu. Už jos yra virtuvė, iš kur pakuriama ir duonkepė krosnis. Jos šonas ir galas šildo šeimynstubę. Prie duonkepės pamūrydavo suoliuką, vadinamą kakaliu ar zeliku. Tai pati tinkamiausia vieta anūkams senelio pasakų klausytis.

Dzūkiška pirkia

Dzūkiška pirkia

Suvalkietiška stuba


Suvalkietiška stuba
Kurio Lietuvos regiono namai gražiausi? Aukštaitiškos pirkios langų aprėminimas labai puikus; gonkeliai irgi išpuošti. Žemaičių stubos įspūdingų proporcijų, stogo formų. Spalva ir ornamentais išsiskiria pajūrio žvejų namai. Yra viena bendra: nuostabi dermė su supančiu kraštovaizdžiu.
Ypatingai svarbu teisingai vietą namo statybai parinkti. Sakydavo: vieta turi būti laiminga. Negalima įsikurti gaisravietėje arba perkūno trenktoje vietoje,-nelaimė gali pasikartoti. Negalima namo statyti ten, kur būta medžio kelmo. Šis draudimas, tikėtina siekia itin gilius mitologinius tikėjimų sluoksnius. Medis-archaiškojo pasaulio modelio ašis; jis jungia pasaulio dalis: požemį, mūsų gyvenamą erdvę, dangaus sferas. Medžiu mirusiųjų vėlės keliauja į dausas. Štai šis įvaizdis vis baugina: ar čia apsigyvenę žmonės greit iškeliaus anapus?
Netinka statyti toje vietoje kur ėjo koks takas, juolab kelias. Turbūt dėl tos pačios mitiškai spėjamos priežasties, nors ir dabar sakoma :“Nebus šeimoj tvarkos, viskas maišysis“. Negalima naujai statoma būstą pakreipti statmenai buvusiajam: gyventojai čia neilgai tegyvens, greit išmirs. Pati geriausia sklypo vieta trobai-pietinė. Tada ir šeimoje santaika vyraus ir ūkis gerai seksis.
Rąstai statybai turi būti sukirsti kai medžiai “miega“: geriausiai vasario mėnesį ir Mėnuliui dylant. Tada pastatytos trobos „langai neverks“, rąstų kirvarpos negrauš, bus sausa ir šilta viduje. Tarp paruoštų statybai sienojų negali būti paimti iš vėjovartų, žaibo įtrenktų. Manyta, kad tokia gali gaisrą prisišaukti. Netinka ir tie, kurie girioje augdami , vienas į kitą trynėsi, braškėjo, vaitojo,-vaidensis namuose. Taip pat nereikia imti sienojų iš seno statinio,- tada nesiseks troboje gyventi. O tą rąstą, kuris miške buvo nukirstas pirmasis, pasidėdavo atskirai. Jį iškels kuo aukščiausiai, tai dūmai iš krosnies visada kils aukštyn. Slenksčiui reikia parinkti tiesų ir sunkų stuobrį, bet ne kokį susisukusį, antraip kuriam iš namiškių protas gali susisukti.
Statybą pradėdavo kokią porinę dieną, jokiais būdais ne pirmadienį,-ilgai užtruks,atsiras visokių kliūčių.Būdavo atsižvelgiama ir į Mėnulio fazę: gyvenamąjį namą patariama statyti per pilnatį, ūkinius pastatus-delčios metu.Ir dar gerai pradžią pataikyti pučiant šiauriniam vėjui-pelės kluonuose nesiveis.Dzūkuose nuo jų gindamiesi darydavo tokį burtą: per petį mesdavo kuokštą samanų. O kad žmonės naujame name nesirgtų, po pamatais užkasdavo pelyno šakelę, česnako skiltelę arba angliukų iš velykinio ugniakuro.Dar į rentinio kampus namų laimei pažerdavo po saują grūdų.O kad vaisšingi namai būtų, žinia, ir turtingi, paberdavo kampuose ir po žiupsnelį aguonų.
Pradėtą statybą žemaičiai laimindavo tokia apeiga: paimdavo atžagaria ranka dvylika petų augusį šermukšnį ir vilkdavo jį 7kartus aplink rentinį. Seniausias šeimos narys, atėjęs į statybvietę, tardavo:“ Padėk, Diev, kad ant veitos supūtų! Po to suduodavo kirviu į pirmąjį vainiką.
Ant rentinio poilsiui nevalia sėdinėti,-tingulys užpuls, ilgai statyba nesibaigs.Ir be reikalo nereikia per jį žirglioti,-dar kokia pikta dvasia į namus įsimes.
Tvartą statant, kad „gyvuliai rankon eitų“,pamatų kampuose užkasdavo po truputį kiaulės šerių, arklio uodegos ašutų, avies vilnos, vištos plunksnų, dar ir ožio ragą. O kad pelės nesiveistų, po kiekviena sąspara paberdavo pelenų. Žemaičiai turėjo paprotį po pamatiniais akmenimis arba po slenksčiu paslėpti kokį metalinį daiktą-arklio pasagą, monetą. “Tada aitvarai nieko iš podėlio neišneš, laumės kutės vidun neįsmuks pieno atimti“.
Minėtus papročius etnologai apibendrintai vadina mitine atodaira. Mūsuose ji gausi ir įvairi, bylojanti, kad labai stengtasi įsigilinti į gamtos reiškinius, ieškoti jų tarpusavio sąsajų ir priklausomybių.
Statybos pabaigtuvių papročiuose mažiau mitinių sureikšminimų, daugiau žaismės ir linksmybių. Ženklas, kad gegnės jau suremtos-iškeltas vainikas. Nemuno žemupyje jį vadindavo bėriniu, Biržų krašte-kruoniu. Tačiau tuodu skiriasi nuo vainiko, nes iškeliami horizontaliai, tarsi kokia namo karūna. Iš eglišakių, karklo ar lazdyno vytelių padaromas karkasas, kuris prikaišomas ąžuolo, klevo, beržo šakelių, įtarpuojant ir lauko bei darželio gėlių. Čia tinka ir bijūno žiedas, ir jurginas.Vėlų rudenį užbaigus darbus, tenka vainiką pinti iš pušų ir eglių šakelių.O vasarą papuošdavo jį net rugių varpomis. Bet ypač dažni vainikai iš ąžuolo lapų,-manyta, kad tuo suteikiama statiniui tvirtybės.Žemaitijoje meistrai į vainiko vidurį įkabindavo iš medžio lentelės išpjautus sūrį ir butelį,-tokią laukiamų vaišių užuominą. Kitur dar kabindavo savo profesijos ženklą-medinius pjūklą, kirvuką, reples, kampainį, skriestuvą. Tokius pabaigtuvių vainikus galima pamatyti Užnemunėje bei Dzūkijoje.
Krosnį statydavo su kaimynų talka. Pirmiausia ant medinių kojų suplukdavo padą ar laistą, dažniausiai gero sieksnio ilgio ir bemaž tokio pat pločio,-kad tilptų šeši dideliausi duonos kepalai.pado padarymą būtinai „aplaistydavo“-pasivaišindavo alumi. Tada ręsdavo medinį karkasą skliautui formuoti. Vadindavo jį „kiauke“. Prieš angą padarydavo priedą-vietą pelenams ir žarijoms iššluoti, puodams su gaminamu valgiu pastatyti. Krosnies viršų išlygindavo, truputį įduobdavo, kad senoliai ir vaikai galėtų šaltuoju matų laiku ten patogiai miegoti, kokius kailinukus pasimetę. Užbaigti duonkepę plūkti stengdavosi Mėnuliui dylant,-bus ilgaamžė, neskilinės, o į plyšius svirpliai neįsimes. Tik ne po Saulės laidos, antraip reikia per pilnatį,-šeimininkė visados turės iš ko viralą peruošti.
Pirmą kartą krosnį užkurti turi vyriausia šeimos moteris. Ir ne bet kuo , o skiedromis, likusiomis tašant pirmąjį naujos trobos vainiką.
Kaimynai, atėję į įkurtuves, atsinešdavo duonos ir druskos, padėdavo ant prieždos, tada pabučiuodavo krosnies „kaktą“. Taigi iš ties manyta, kad šiame pagrindiniame namų statinyje yra įsikūnijusi namų dvasia, kuriai ir privalu įsitekti.Dar labiau tai išryškėja per vestuves, kai į šeimą priimamas naujas narys. Pirmaryčiais iš klėties į trobą atvesdinta marti ant prieždos turi padėti rankšluostį, o kitą užmesti ant žarsteklio. Arba ant jo margaspalvę juostą.
Ypač pagarbiai su krosnimi turėdavo apsieiti besilaukianti moteris,-nuo to priklausys gimsiančio vaikelio būdas.Negalima prieš krosnį valgyti-kūdilėlis labai seilėsis.Negalima sąšlavų žerti ant krosniadangtes,-vaiakai užaugę paliks šeimų nesukūrę.Pribuvėja duodavo gimdyvei išgerti sutrinto angliuko, savaime iššokusio iš pakurtos krosnies.Kūdikio pirmojo maudymo vanduo būdavo išpilamas pakrosnėn,-tada vaikas bus prieraišus namams ir apgintas nuo „blogų akių“.Kūčių naktį su uždegta žvake merginos žvilgteldavo į krosnies vidų,-bene pamatys ten savo likimo ženklus. Arba burtams iš po papečkės išsitraukdavo vištą.
Tikėta, kad krosnis esnti laikina vėlių buveinė. Todėl žarstekliu ar šluotkočiu jos negalima suduoti-„vėlėms kaulelius pamuši“. Jei malkos degdamos smarkiai traška, šnypšči,-reiškia vėlės prašo už jas pasimelsti. Duonkepę kurendavo alksninėmis ir pušinėmis malkomis, pridėdami dar kiek beržinių. Juk kiekviena medžio rūšis vis kitokią šilumą skleidžia...
Daug grožio pajautos sudėdavo senoliai į savo trobos langų puošybą. Ir tikėtina. Kad būtent dėl to mitinio sureikšminimo. Langas aprėminamas apylangėmis, susidedančiomis iš antlangės, palangės ir šoninių lentelių.Tos visos dalys ornamentuojamos. O ir langinės dažnai turi kokių nors dekoratyvinių elementų , kuriais būdavo net ištapomos. Neveltui mįslėje apie langą sakoma: „Margi marginėliai ant sienos pakabinti“. Antlangės dažniausiai būdavo pjaustinėjamos tokiais ornamentais: centre apskritimas, sudalytas į aštuonias skiltis. Lygiai tokie puošia verpstę ar kokį kitą buities rakandą. Apskritimą dažnai gaubia medžio ar kokio augalo siluetas. Į šonus nuo jo nueina tarsi kokios bangos. Kartais jos tampa visiškai realistiškai pavaizduotais žalčiais. Kampuose išpjaustomi paukščių siluetai, ypač dažnai vaizduojamos antelės. Medis ir aštuonių dalių apskritimas tautodailės tyrinėtojų interpretuojamas kaip pasaulio modelio schema.Keturios pasaulio dalys ir dar keturios kryptys į Saulės teką bei laidą per saulėgrįžas.Tai ir metų ratas ir erdvės suskirstymas. Medis – vertikalioji modelio ašis,atspindinti tridalę Visatos sąrangą. Tokį modelį sumąstė tolimi mūsų protėviai, pradėdami suvokti ir pažinti gamtą, siekdami saugumo jausenos šiame pasaulyje.
Žalčiai ir antelės-vandens gyvūnai; gal todėl jie čia, kad per langą vis žvilgčiojama, kada gi nustos įkyrėjęs lietus lyti. Net ir karnizo ornamentas sudarytas tarsi iš lietaus lašų. Antelė, beje, yra likimo deivės laimos įvaizdis. O žaltys Žilvinas žvejo dukrą Eglę išsiviliojo į savo karalystę marių dugne.
Mitiškai mąstant, langas kaip ir trobos slenkstis, yra skiriamoji riba tarp jaukaus namų pasaulėlio ir to išorinio, kuriame pilna pavojų ir piktųjų dvasių.Tai aiškėja iš tokių papročių bei tikėjimų. Kad kūdikis lengviau ateitų į šį pasaulį, pribuvėja praverdavo pirkios langus. O būsimasis tėvas, tikėdamasis sulaukti būtinai sūnaus, malkas vandeniui šildyti paduodavo tik per langą, nenešdavo jų pro duris. Jeigu toje šeimoje jau būta mirusių kūdikių, naujagimį vežant krikštyti, kūmams jį paduodavo tik per langą. Prieš tai dar triskart apnešę aplink krosnį. Tokiu pat būdu priimdavo ir pakrikštyta, bet pro vieną lango pusę ir skersą; sakydavo, tada bus namų vaikas ne koks valkata.
XIXa. Dar laikytasi papročio ligonį marinant atidaryti visus langus. Jeigu namuose pašarvojamas savižudis, karstą išnešdavo per langą. Taip elgtasi tariant, kad vėlė durų atgal pareit nerastų ir nesivaidentų namuose. Vėlinių išvakarėse pirkios langeliai būdavo praveriami, o ant palangės padedami apeiginiai valgiai. Kūčių vakarienės metu ten vėlėms pastatomas avižinio kisieliaus dubuo. Reiškia, išties tikėta, kad langas-gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta.
Per langą vykdavo namų šeimininko pasišnekėjimas su Kalėdų persirengėliais. Žemaitijoje jie vadinti berneliais, arba avinėliais. Lygiai ir su lalautojais per Velykas. Po langu sakomos oracijos ir sveikinimai, giedamos giesmės. Etnologai mano, kad kalendorinių švenčių persirengėliai kitados vaidindavo ateivius iš dausų, tai-prabočių šešėliai. Jie atnešantys ateities ištarmę. Todėl po Kūčių vakarienės ties langais merginos stengdavosi savo likimą sužinoti. Išgirs viduje ištartus žodžius „eik“ arba „prašau“,-tų metų piršlybos bus sėkmingos . Pasižiūrėjus į trobos vidų per sukryžiuotus šluotos ražus arba medines akėčias, pasimato ir likimo skirtojo veidas.
Naktį per langelį į pirkios vudų žiūri Mėnulis. Pilnaties švies gali susargdinti miegantį vaiką. Kenkianti ji ir suaugusiam, o ypač besilaukiančiai moteriai. Mėnulio „ nužibintas“ kūdikis suviduriuoja, tampa labai jautrus, verksmingas, gali pasidaryti nakviša, arba blogai vakare matys,-tam „užkris vištupys“. Tas visas blogybes galima atitolinti tokiais burtais. Ant palangės padedamas aštrus peilis ašmenimis į viršų; tai mėnesiena jį atbukina, bet kūdikėliui pakenkti jau nebegali.Padėdavo ten ir puodelį su vandeniu:tegu mėnesienos blogis jame nuskęsta.Kultuvę aprengia vaiko marškinėliais, padeda ant palangės nakčiai, visas blogas poveikis jai ir atitenka. Arba palangę pabarsto smėliu, pripėduoja vaiko kojelėmis: jis iš ryto ir sveikas.
O štai delčios šviesa padedanti atsikratyti karpų ir dedervinių. Kairės rankos mažuoju piršteliu reikia rasą nuo lango braukti ir tepti karpas, vis pašnibždant triskart:“Pranyk, kaip tas dylantis Mėnulis“.
Pagal mūsų kaimo tradicijas stalas-tai visų šeimos narių susibūrimo vieta. Juk valgoma beveik visados būdavo bendrai. Ir smulkūs vakaro darbai prie stalo-vienas žiburys virš jo. Tenir aptariami visi šeimos reikalai, pasidalijama džiaugsmais ir bėdomis, gyvenimo išminties pamokomi vaikai ir anūkai.
Jaunoji , parvežta į vyro namus, dar tą patį vakarą turėdavo užstalėjė pakabinti pačios austą raštuotą rankšluostį. Anytai ji dovanodavo drobės stuomenį. Ši, paėmusi rietimą už vieno galo, marčiai laikant už antro, apvesdavo ją aplink stalą. Taip namų gerosios dvasios būdavo supažindinamos su nauja šeimos nare, ateityje tapsiančia ir namų šeimininke.
Kai ateidavo laikas jaunos šeimos pirmagimiui pirkioje suklykti, kad jam būtų lengviau į šį pasaulį ateiti, vyras žmoną triskart apvesdavo aplink stalą. (...)
Iš to stalo sureikšminimo bus kilę ir prietarai. Pavyzdžiui, pavalgęs neik aplink stalą-neapsivesi. Nesėsk ant kampo,-septynerius metus neištekėsi. Nepalik ant stalo peilio ašmenimis į viršų-kas nors juo susižeis ar kitą sužalos. Įdomu, kad stalas arkliavagį padėdavo sugauti. Reikėdavę tik stalo kojas pančiu surišti: vagis tada toli nepabėgs. O kad sąžinė užkamuotų, reikia ant kelio rastą pasagą vienu uknolu prie stalo kojos prikalti. Tas uknolis ir draskys vagies sąžinę.
(...)
Per kalendorines žiemos šventes suolas įkūnija skiriamąją laiko ribą, kurią reikia peržengti.Štai Suvalkijoje žinomas šyvio šokdinimo paprotys. Žirgu ir raiteliu persirengęs vaikinas šokinėja per suolą. Kuo aukščiau iššoks, tuo labiau bus pagirtas ir vaišėmis pamylėtas.
Informacija iš knygos "Medinė architektūra Lietuvoje".
![]()
![]()
Lietuvos regionų tradicinė kaimo architektūra - Etnoglobos tarybos leidiniai apie visų Lietuvos regionų etnoarchitektūrą.
![]()
Stasys Daunys
Sodyba ir pirtis senovės lietuvių pasaulėžiūroje
Šiame straipsnyje į sodybą pažvelgsiu vienu požiūriu, t.y. kaip į pirminio transcendentinio Pasaulio modelį. Žodį „sodyba“ galima būtų sąlygiškai pakeisti „dainų dvareliu“. Folkloro šaltiniai sodybų beveik nemini - čia kalbama tik apie dvarelius ar dvarus. Sodybos ir dvarai - žodžiai, įgavę tą pačią reikšmę, nors jų abiejų istorija skiriasi. Žodis „dvaras“, į lietuvių kalbą atėjęs iš senojo indoeuropiečių kultūros klodo, feodalizmo laikais nusakė feodalo sodybą bei ūkinį vienetą, o senosiose liaudies dainose - valstiečio kiemą, sodybą.
Seniausioji pažodinė „dvaro“ reikšmė buvo „durys“ arba „vartai“, išėjimo iš kiemo anga. Tai patvirtina indoarijų šventos Sanskrito kalbos giminingi žodžiai („dvar, dvaraka“ reiškia „vartai, durys“, „dvarya“ - „durininkas“).
Laikui bėgant dvaras (durys, vartai) įgavo platesnę reikšmę -., visą gyvenamąjį plotą, kiemą ar sodybą. Liaudies dainose „vartai“ tapo „dvaro“ sinonimu („Kana tie margi dvarai / Kana tie mūro vartai“).
Dzūkų dainose sakoma: „Raudonasis pucinėlis / Ant marelių pražydo / Darželėj pražydėjo / Su mergele prakalbėjo“ Pati daina paaiškina, kad „marelės“ yra darželis, kurio idėja labai artima mitologiniams marių žalumynams. Panašiai liudija ir kita daina: „Nusileisk sakalėli / Ant ežerėlio / Tam ežerėly / Rūtų darželis“. N.Vėlius knygoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“ cituoja dainą: „Vidury dvarelio mėlynos marelės, marelėse auga ąžuolėlis su šimtu šakelių“. Čia „mėlynos marios“ jau yra dvarelio vidurys, centras. Daugeliui mokslininkų nekelia abejonių tai, kad dvaras ar sodyba mitinėj galvosenoj yra marios. Dar pridursiu, kad sutuoktuvėse buvo toks ritualas: pasiėmusi stuomenį ar rankšluostį mergelė iš trobos į klėtį „teka“, bėga.
Čia pateikta medžiaga mini marių vidurį - dvaro centrą. Pagal etnografinę medžiagą, visos klasikinės sodybos (dainų dvareliai) vidurys ar centras buvo gerasis kiemas tarp trobos ir klėties. Dažnai į kiemo sąvoką įėjo rūtų darželis ir gerasis šulinys. Ypač Žemaitijoje gerieji kiemai atitverti nuo laidarių, kluonų, daržų bei blogojo kiemo. Toks kiemas buvo tarytum sakralinė erdvė, kurioje veikimą apribojo įvairūs paprotiniai draudimai. Čia vyko kultūrinis gyvenimas: vakarėliai, vestuvių ceremonialo dalis, dainos ir pasakojimai vasaros vakarais, kai kur net giedamos gegužinės giesmės. XIX-XX a. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, būdingas reiškinys - medis vidury gerojo kiemo. Tai tarytum ašis tarp požemio, oro erdvės ir dangaus. Čia tas centras, nuo kurio prasideda tos sodybos žmonių atsakingiausioj i veikla: „Vidury marelių / Ąžuolas stovėjo / Po tuo ąžuolėliu / Du broliai stovėjo / Jie stovėdami / Jie kalbėdami / - O kur mudu josim / O kur maršyruosim ?“ Kad marių vidurys yra dvarelio centras, liudija ir kitos dainos, viena iš jų: „Ant mano tėvelio / Didžio dvarelio / Diemedėlis augo (...) Po diemedėliu / Šimtašakeliu / Du broliai stovėjo“. Tai vienos dainos du variantai, kalbantys apie dvarelio - marių - centrą ir Pasaulio vertikalią ašį -medį.
Dar XX a. pirmosios pusės atminty yra išlikęs vaizdas: kiemo vidury - medis, po juo suolelis. Šventvakariais arba šiaip čia prisėdama susikaupti, pamąstyti. Dažniausiai po ąžuolėliu sėdinčius užtinkame „tėvą, motinėlę“ arba tiktai motinėlę. Lentinis suolelis, pakeitęs tradicinį „aukso krėslelį“, t.y. vidur kiemo po ąžuolu padėtą nemažą akmenį, rodo seniausios paprotinės kultūros degradaciją. Akmuo, kaip ir augantis medis, yra vienas iš pagrindinių pasaulio modelį sudarančių elementų.
Nepradėto, transcendentinio Pasaulio sudedamieji elementai buvo laikomi šventais, magiškais, jei taip, tai iš jų komponuoti dvarelius, atskirus trobesius, šventyklas arba žmogaus vidinį pasaulį buvo šventa egzistencinė būtinybė. Darosi aišku, kodėl šventas vanduo, šventi akmenys, šventa ugnis, šventi kalnai - juk tai „ano pasaulio“ modelio elementai. Į juos kontempliuodamas galėjai gauti jėgų, iš jų kurti šio pasaulio vaizdą reiškė šaukti pasaulio galias į dieviškąją darną. Tuo būdu kuriamas ir žmogaus dvasinis pasaulis, taip pat su centru, vertikalia ašimi. Tai jau pagrindas kosmogoninės pasaulėžiūros sistemai ir kartu - tikyba. Bet čia prasideda kosmogoniniai klausimai. Be jų neapsieisime. Tad reikia pripažinti kai kurių mokslininkų teiginius, kad viso senojo baltų, kartu ir indoeuropietiškojo kamieno žmonių, tikėjimo pagrindas buvo pagrįstas kosmogonine idėja. Juk žmogus, vedamas pačios didžiausios nežinomybės; pirmiausia turėjo atsakyti į klausimą, kas yra pasaulis, koks jis buvo iki atsiradimo, koks privalo būti žmogaus dvasios ryšys su juo, nepradėtu, tačiau esančiu „anapus šio pasaulio“. Ir atsakė sau taip, kaip reikalavo būtinybė, pati egzistencija, ir sukūrė savo buityje to nepradėto Pasaulio esamybės vaizdą. Čia ta toji didžioji mįslė, kuri buvo sprendžiama tūkstantmečiais.
Skaityta 1990 m. Lietuvos kultūros kongreso XI sekcijoje „Baltų kultūros problemos“; Skelbta „Žalioji Lietuva“. 1996. Nr. 1.
Kalbant apie valstiečio sodybą kaip apie Pasaulio modelį, negalime neaptarti pirties kaip vieno iš jos komponentų. Išsivysčiusi sodyba yra praėjusi ilgą raidos kelią. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pirtis ir jos specifinė aplinka čia nieko dėta. Tačiau giliau panagrinėjus medinių pastatų istoriją ir jų reikšmę XX a. Lietuvos kraštovaizdžio susidarymui, tenka keisti nuomonę1.
Apie pirties mistinį ryšį su gyvenamuoju namu bei sodyba pastebėta straipsnyje „Pirties tako papročiai“2. Jame rašoma, kad ėjimas į pirtį vanotis buvo reikšmingas žygis, jeigu ne įvykis. Pirmiausia apie tai paliudija ir atsisveikinimas išeinant iš namų („Tai sudie nameliai“, „Tai sudie, išeinam į pirtį“). Atsisveikinimas buvo ne vien tik etinio pobūdžio, tai jau ir ritualas, kurio privaloma laikytis.
Pirtis dažnai buvo statoma sodybos ribose ir negalėjo išsiskirti iš Pasaulio modelio. Gerasis kiemas su sodu ir gėlių darželiu, kas būdinga išsivysčiusioms sodyboms, buvo įsivaizduojamas kaip plačios marios. Įvaizdis artimas tautosakoje aptinkamam tilto į pirtį motyvui. Jis aptinkamas artimoje latvių kultūroje. H.Biezais rašo, kad per vestuves jaunoji turėjo būti į pirtį pervedama tiltu, kad „nesušlaptų“ kojų3. Tai paliudija tikėjimą, kad moters nėštumo metu kojų sušlapimas pakenkia kūdikiui. Turime ir kitą įvaizdį, kaip martelė „teka iš klėtelės per kiemelį“. Minėti įvaizdžiai siejasi su išsivysčiusia XIX-XX amžiaus valstiečio sodyba, kurioje įsikomponuoja ir pirtis.
Ištyrus sodybinius želdinius, rasta daug atvejų, kai prie pirties, nors ji būtų prie sodo ar apželdinta krūmais, auga medis, dažniausiai ., beržas, gluosnis, rečiau kada sodinama eglė. Prie pirties neaptikta . vyro simbolių - uosio ar ąžuolo. Pastarieji medžiai buvo jau patriarchate išsivysčiusios sodybos elementai ir augo ne prie moteriško pastato - pirties, o sodybos centre ir šiaip išraiškesnėje vietoje. Beržai dažniausiai aptinkami prie pirčių ir retai kada sodybos centre. Čia reikia pažymėti, kad beržas šiaurės kraštų medis (pvz., Estijoje jis paprastai auga kiemo vidury, kaip ir mūsų ąžuolas). Beržo šakelės - vanta buvo susijusios su moterų pirtimi. Prie pirčių ties durimis, jeigu pirtis stovi ne prie upės ar ežero, dažniausiai kasama kūdra. Kūdroje po vanojimosi buvo „atsivėsinama“, t.y. maudomasi. Tą ypač mėgo vyrai, moterims tai beveik nebūdinga.
Nesunku įsidėmėti, kad medis, pirtis ir kūdra sugretinti ne tik dėl buitinio patogumo - tai gilesnę prasmę turinti kompozicija. Ji dažnai aptinkama, kai pirtis yra prie sodybos kampo, netoli nuo sodybinių medžių, dažniausiai vaismedžių. Nesunku įžiūrėti, kad pirtis su jai būdingais želdiniais išsijungia iš išsivysčiusios sodybos kaip Pasaulio modelio. Peršasi mintis, jog tai nėra atsitiktinis reiškinys. Nors ir nėra prielaidų, kad tai būtų daroma sąmoningai, tačiau tam tikra simbolinė intencija pastebima.
Analogiškų reiškinių atvejai aptinkami, kai pirtis statoma laukuose. Už pirties ar gale jos labai dažnai, ypač Aukštaitijoje, auga beržas, rečiau eglė ar kitas aukštaūgis medis. Retkarčiais aptinkama prie lauko pirties ir obelis, paliudijanti pirties ryšį su sodyba. Medžiai sodinami prie pat pirties, o kartais su pirtimi komponuojamas medis, augantis kiek toliau nuo pirties. Tokiais atvejais laukuose stovinti pirtelė nesukelia vienišumo įspūdžio. Atrodo, kad pirtelė išėjusi už sodybos drauge su tradiciniu želdiniu. Įdomu tai, kad pirtį iškėlus į laukus, prie jos taip pat neretai kasami prūdeliai. Taip žmogus nesąmoningai sukuria sodybos įvaizdį ir aiškiai pastebimą naujo Pasaulio modeliavimo tendenciją.
Minimą tendenciją paliudija Gudeliškių kaime (Mockėnų apylinkėje, Utenos raj.) 1975 m. laukuose aptikta pirtis su sodybinio tipo aplinka: prie pirties obelis, daržas, kiek atokiau šulinys su svirtimi, o visa tai aptverta karčių tvorele. Visa tai primena grytelninko sodybėlę su vienu pastatu. Tai neišsivysčiusios sodybėlės Pasaulio modelio pavyzdys. Nuo išsivysčiusios sodybos ji skiriasi tuo, kad joje nėra ir nebūdavo uždaro kiemo, kaip išsivysčiusioje sodyboje. Tai jau archaiškas Pasaulio modelis su visais modeliui būdingais elementais, tik be kiemo. Nekelia abejonių, kad trobelėje, šiuo atveju pirtyje, nebūtų dar vieno elemento - ugnies. Ant lauko pastaraisiais šimtmečiais ūkinių trobesių neaptverdavo. Pirties aptvėrimo atvejis prasmingas mitologiniu požiūriu, o ūkiniu bei buitiniu požiūriu sunkiai paaiškinamas.
Pirties statymas už sodybos nebuvo apspręstas tik buitinių ar priešgaisrinių motyvų. Jis siejasi su mitologiniais bei folkloristiniais įvaizdžiais, ką paliudija turimi duomenys. Liaudies dainoje aptinkame tokią eilutę: „Vidury lauko stovi grušelė“4. Grušelė -laukinė kriaušė ne atsitiktinai rado vietą dainoje - tai vaizdinys liaudies pasaulėžiūroje, turintis gilią prasmę. Kriaušelė vidury lauko kiek primena pirtelę arba sienelę vidury lauko. „Lauko vidurys“ asocijuojasi su „marių viduriu“. Nenorom peršasi mintis, kad grušelė asocijuojasi su archainiu Pasaulio medžio įvaizdžiu. Kyla klausimas, kodėl ji viena auga „lauko vidury“, o ne, tarkime, lauko pakrašty arba neapibrėžtoje lauko erdvėje ? Prisiminkime „marių vidurį“ - nepradėto Pasaulio centrą. Nekelia didelių abejonių, kad laukas yra „marios“, kurių vidury auga kriaušelė. Įvaizdis artimas, jei ne tapatus, ąžuolui, augančiam kiemo vidury.
Neabejojant „grušelę“ galime sieti su vienetiniu pirties želdiniu, nors neaptikta atvejų, kad ji augtų ne tik lauko vidury, bet ir prie pirties sodyboje. Kyla įtarimas, kad šiuo atveju kriaušė reiškia apskritai medį, įkomponuojamą į Pasaulio modelį. Obelėlė, kriaušelė dažnai aptinkama liaudies dainose, kaip laukų medis.
XX a. pirtys dažniausiai statomos prie natūralių vandens telkinių, slėnesnėse vietose. Tačiau aptikta pirčių ir ant kalnelių, raiškiose vietose. Kraštovaizdį jos paįvairina, tačiau praktiškai apsunkina pirties aprūpinimą vandeniu: nepastebėta, kad šalia ant kalvos esančios pirties būtų kasamos kūdrelės ar šuliniai. Pastarieji atvejai tartum nebūtų būdingi straipsnyje aptartam Pasaulio modeliui, tačiau pastebėti kai kurie Pasaulio modelio elementai, turintys gilią tradiciją ir archaišką Pasaulio modeliavimą. Paparčių kaime (Kaišiadorių raj.) 1987 m. aptikta ant kalvos pirtis su vienetiniu želdiniu. Medis auga prie išilginio fasado priešais pirties duris. Atsitiktinai ar apgalvotai po medžiu padėtas didokas akmuo. Tai jau visiškai primena akmenį sodybos kieme po ąžuolu. Savo ruožtu čia nesunku įžvelgti ant mitinių marių kalnelio (dar neiškilusios virš marių paviršiaus žemės) augantį medį (Pasaulio medį) ir akmenį po juo („Saulės bei mergelės guolį“ su „marių žalumynais“).
Vietoje reziume
Visa tai, kas šiame straipsnyje apžvelgta , autorius nelaiko įrodymu, jog XIX-XX a. statant sodybas sąmoningai siekta sukurti Pasaulio modelį. Mitinio pasaulio vaizdiniai, kartą įsėdę į žmonių sąmonę, persiduoda ateities kartoms iš kartos į kartą ir ilgam nesąmoningai atsispindi gyvenimo praktikoje. Apžvelgiant mūsų laikų kultūros reiškinius, ieškome jų sąsajų su gilia senove ir mitine žmonių mąstysena, vidiniu jų pasauliu. Visais laikais žmogus vienaip ar kitaip išgyveno savo darbą, kūrybą, pasaulio suvokimą, ir taip formavosi tai, ką šiandieną vadiname asmenybe. Visais laikais, visų kultūrų žmogus aiškinosi Pasaulio kūrimąsi (ar sukūrimą) ir tarėsi savo individualiu gyvenimu prisidedąs prie šio mįslingo proceso. Ir šiandieną matome, kad nėra nieko kilnesnio, kaip savo šviesiu gyvenimu, savo asmenybe prisidėti prie mūsų nūdienio pasaulio tvarkos gerinimo.
Literatūra
1 V.Daugudis. Daubavų (Mažeikių raj.) piliakalnio tyrinėjimai // Architektūros tyrinėjimai Lietuvoje 1974 ir 1975. V., 1978. p. 25; Lietuvių liaudies tradicinių gyvenamųjų pastatų genezės klausimai // Lietuvos architektūros klausimai. T. 1. Kaunas, 1960. p. 3-32.
2 S.Daunys. Pirties tako papročiai // Liaudies kūryba. V., 1992.
p. 91.
3 H.Biezais. Die Himlische Gottenfamilie der alten Latten. Upsala, 1972. p. 594.
4 Ten pat.
![]()
Apie rąstinius namus
Istoriškai taip jau susiklostė, jog: “ Lietuvių pamėgta medžio statyba tapo patogumo ir sveikatos idealu: senovėje, kaip sako K.Makovskis , sodietis ir bajoras bijojo ligos, kai jiems tekdavo gyventi mūro statiny. Senuose ūkio patarimuose ir receptuose pilna įspėjimų prieš mūro gyvenamąjį namą. Iš pamėgimo Lietuvoje medinio gyvenamojo namo užsiliko iš praeities anekdotiškas, bet, manoma, tikras atsitikimas. Kažkoks Lietuvos bajoras turėjo vykti Toskanijon išgauti palikimą. Išsigandęs jis žinios, kad ten nesą medinių dvarelių. Niekais nueitų palikimas, jeigu begyvendamas mūro namuose įgausi ligą. Todėl pasiėmė bajoras kartu su savim dailidę, kuris Toskanijoj pastatydino bajorui medinį dvarelį, o sau namą, kuris dar XVIII amžiaus gale buvo italų žingeidumo objektas. Ir šiandien lietuvis nemėgsta plytų statybos dėl, anot jo , drėgnumo ir šaltumo.“ (P.Galaunė „Lietuvių liaudies menas“)
Spygliuočių rąstuose likę sakai teigiamai veikia rąstiniame name gyvenančių žmonių kvėpavimo takus ir plaučius. Nustatyta, kad šilta natūralios medienos spalva teigiamai veikia žmogaus psichinę būklę, ramina nervų sistemą ir sukuria palankias sąlygas pilnaverčiam poilsiui.
Sibire, kur žiemą šalčiai siekia 40oC ir daugiau, nuo senų laikų žmonės gyvena rąstiniuose namuose pastatytuose iš 20-25 cm storio rąstų. Medinė siena iš 22cm saugo šilumą taip pat kaip 1m storio mūro siena ir jai nereikalingas papildomas apšiltinimas. Medinės sienos sukaupia šilumą ir tolygiai paskirsto visoje patalpoje. Todėl rąstiniame name bus šilta net per didžiausius šalčius.
Pakankamo diametro rąstas yra labiau atsparus degumui, nei plieno konstrukcijos. Ugniagesių yra pastebėta, kad medinės konstrukcijos dega ilgiau ir būna mažiau ugnies pažeistos, nei konstrukcijos su plieninėmis perdangos sijomis. Be to rąstai yra apdorojami specialiomis ugniai atspariomis medžiagomis.
Šiuolaikinis rąstinis namas gali būti tokiu pat kapitaliniu būstu, kaip ir plytinis arba blokinis namas ar butas. Rąstinis namas – pilnai įrengtas būstas, su gerais langais, durimis, stogo danga ir visais kitais privalumais – parketu, santechnika, signalizacija ir kt.
Daugeliui kyla klausimų dėl priešgaisrinės apsaugos, spalvinės gamos, apsaugos nuo kenkėjų, ar bus jame pakankamai šilta ir t.t. Visi šie klausimai šiais laikais nesunkiai išsprendžiami.
Rąstinis namas tinkamai prižiūrimas tarnaus 150 - 200 metų ir ilgiau. Rinka siūlo ilgaamžes stogo dangas, apsaugines priemones, dažus. Kad namas ilgai ir gerai tarnautų jam reikalinga priežiūra, kaip ir bet kokiam vertingam Jūsų pirkiniui.
Savo paslaugas Lietuvoje siūlo daugiau nei 50 medinių namų statytojų kompanijų, tačiau prieš pradedant statybą dažnam rūpi sužinoti ne tik kainą, bet ir tokių namų pranašumus bei trūkumus. Niekada nesusidūrusiems žmonėms su rastinių namų statyba sunku orientuotis, pagal kokius kriterijus rinktis rastinį namą, kurie yra geros kokybės ir kodėl skiriasi kainos.
Kokybiškai dirbantys meistrai kartais nukenčia dėl pigiai dirbančių pavienių statybininkų mėgėjų, pridarančių broko ir klaidų. Kokybiškai dirbantys gamintojai dažniausiai visą savo produkciją eksportuoja.
Pigiai dirbantys rastinių namų gamintojai sutaupo naudodami antrarūšę medieną, įdarbindami patirties neturinčius darbuotojus, medieną apdirbdami pigiausiomis trumpalaikėmis medžiagomis. Blogus meistrus išduoda išsiklaipiusios sienos, neatsidarantys langai, sienose šviečiančios skylės. Rąstinių namų statybos kaina iš tos pačios kategorijos rąstų rinkoje svyruoja neviršydama 5 proc. ribos, tačiau galutinis darbo rezultatas gali akivaizdžiai skirtis.
Jei namo statybai nusprendėte samdyti firmą ar brigadą, reikalaukite:
1. Medienos drėgnumo ne daugiau kaip 20% bet kurioje medinės konstrukcijos vietoje (sienos, stogo konstrukcija, fasado apdaila ir kt.) nepamirškite, kad mediena, šlapesnė nei 20%, neužilgo ženkliai trauksis, priklausomai nuo medienos struktūros daugiau arba mažiau suksis, o prasčiau ventiliuojamose vietose dar ir mėlynuos ar pelys.
2. Kuo daugiau darbų „iš vienų rankų“.
3. Garantijos, atitinkančios LR įsatymus.
4. Rekomendacijų iš klientų, kurių namai stovi bet 2 metus.
5. Vizito iki bent vieno iš namų (jei yra statytų Lietuvoje).
6. Sutarties, kurioje aiškiai nurodyta statybininkų atsakomybė už medžiagų bei darbų kokybę bei terminus.
7. Detalios sąmatos, kurioje būtų viskas nurodyta iki smulkmenų, idant išvengti nesusipratimų statybos eigoje.
8. Pavyzdžių apdailos medžiagų (dailylentės, grindlentės, grindjuostės, vidaus ir lauko durys, langai ir kiti svarbūs namo komponentai.
Jokiu būdu nepatartina įsimonti į medinį namą plastikinių langų ar durų, laminato ant grindų, skardos ant stogo, ar panašiai. Visa tai suderint padės profesionalus rangovas ar architektas.
Rąstiniai namai gali sėsti apie 4 procentus viso savo aukščio, priklausomai nuo pasirinktos medienos ir jos drėgmės.
Namo sienų rąstai turėtų būti renčiami iš 20 procentų medienos drėgnumo.
Šiaurės Europos šalių ilgametė rąstinių namų statybos patirtis įrodo, kad iš rastų galima statyti pačios įvairiausios paskirties namus – gyvenamuosius ir poilsio namus, restoranus, viešbučius, parduotuves ir pan. Jie gali būti įvairaus aukštingumo ir įvairios architektūrinės išraiškos.
Gerosios savybės:
1. Didelis stiprumas, kuris ypač pasireiškia gniuždant ir lenkiant;
2. Maža tūrio masė. Tai leidžia pagaminti ekonomiškas konstrukcijas ir perdengti dideles angas;
3. Paprastas apdorojimas;
4. Galimybė tuoj pat eksploatuoti. Sumontuotas konstrukcijas galima iš karto apkrauti pilna apkrova. Tai paprastina statybos darbus;
5. Lengvas demontavimas ir pakartotinas panaudojimas. Tobuli sujungimo mazgai leidžia išardyti ir vėl sujungti konstrukcijas;
6. Geras estetinis vaizdas.;
7. Greita statyba. Naudojant surenkamus elementus, medinės konstrukcijos montuojamos labai greitai;
8. Fizinės savybės - mažas šilumos laidumas, gera garso izoliacija, mažas temperatūrinio plėtimosi koeficientas ir dielektrinės savybės;
9. Didelis cheminis atsparumas.;
11. Didelis ilgaamžiškumas. Eksploatavimo laikas gali būti skaičiuojamas šimtais metų;
12. Geras kompleksinis panaudojimas su kitomis medžiagomis.
Blogosios savybės:
1. Irimas veikiant grybams, vabzdžiams ir kt. kenkėjams. Šio irimo galima išvengti naudojant atitinkamas chem. priemones;
2. Deformacija kintant drėgmei;
3. Nevienodas stiprumas ir savybių nepastovumas, tai priklauso nuo medienos ydų;
4. Degumas. Naudojant atitinkamas chem. priemones medieną galima padaryti sunkiai degančia medžiaga.
Rąstinių namų statybai dažniausiai naudojama spygliuočių mediena. Išorės sienoms, pertvaroms ir laikančioms konstrukcijoms geriausiai tinka pušis, o kai kuriems grindų, perdenginių ir stogo konstrukcijų elementams gali būti naudojama ir eglė. Namo statybai skirti medžiai gali būti kertami visus metus, daug kas mano jog geriausia kai medžiai kertami žiemą. Nukirsti medžiai supjaustomi į 6 – 10 m. ilgio rąstus. Vidutinis rąstų skerspjūvio diametras turi būti apie 40.0 cm. Tokių gabaritų medžių amžius siekia 120 – 150 metų, o tai reiškia, kad jie yra subrendę ir tinkantys namo statybai. Rąstinių namų statybai geriausiai tinka rytų bei šiaurinės Europos šalių ar Rusijos Sibiro spygliuočių mediena. Šiauresnėse platumose augusių medžių tankis yra didesnis.
