![]()
Baltų tradicijos susiformavo didelėje teritorijoje, apimančioje Baltijos jūros pietrytines pakrantes ir didžiulį miškų, ežerų bei upių kraštą, šiandien padalintą į baltų ir slavų kelių valstybių žemes. Šis padalinimas, prie kurio daugiausia prisidėjo naujosios pasaulio religijos ir grobikiška politika, iki šiol kelia painiavą ir trukdo suvokti šio nuostabaus krašto vieningumą. Dauguma šios šalies gyventojų, nepaisant jų šiandieninių tautinių skirtingumų, turi panašią pasaulėjautą, dorovinius ir estetinius vertinimus, turtingiausią folklorą ir įvairiais pavidalais išlikusį prigimtinį tikėjimą.
Mūsų protėviai ilgus amžius gyveno šioje žemėje, kūrė būvį, stengdamiesi suprasti ir įprasminti supantį pasaulį. Iki vadinamų istorinių ar rašytinių laikų jie jau turėjo sukūrę svarbiausių savo kultūros dalykų - kalbą, pasaulėjautą, sukaupę meno ir kt. Ne viskas išliko, daugelis kultūros ir buities dalykų savaime sunyko, bet būta ir prievartos ir griaunamųjų jėgų. Agresyvios religinės bei politinės jėgos stengėsi užkariauti tautas ir primesti joms savo gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą. Labiausiai jautrios prievartai buvo savita kalba ir tikyba. Praradusi šias dvasinės kultūros formas, tauta ar etninė bendrija netekdavo tapatumo ir virsdavo jau kitokia žmonių bendrija, gerokai skurdesne. Dar XIII a pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą. Vilnius buvo įvairių religijų miestu, o Lietuva buvo daugiatautė ir visi gyveno, pakankamai sutardami. Ši protinga gyvensena, deja, nepajėgė išsilaikyti nuožmios ir agresyvios to meto "civilizacijos" sąlygomis.
Baltų tradicija - tai pasaulėjauta, senasis tikėjimas, papročiai, folkloras ir pan., o Romuva simbolizuoja šios tradicijos vieningumą. Yra žinių iš XIV a, jog viduryje baltų žemių (šiandien tai Kaliningrado sritis) buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir vardo Romuva prasmė) sklido po visą Pabaltijį ir dar toliau. Iki šiol baltarusiai turi liaudies dainų apie Romuvą, o save vadina krivičiais, t.y. Romuvos žynio Krivio pasekėjais. Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai, o toliau prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui ir senajai tradicijai. Protėvių, gamtos, tėviškės, savo dievų gerbimas buvo piktai draudžiamas ir persekiojamas. Šiandien atėjo prabudimo laikas, ir senojo tikėjimo prisikėlimas yra neišvengiamas. Panašūs dalykai vyksta Europoje ir kituose civilizacijos išvargintuose kraštuose. Žmonės pasiilgo jaukaus paprastumo, bendravimo su gamta, kalbėjimo su medžiais, akmenimis, upeliais, būtent to, kas buvo įprasta mūsų protėviams, mokėjusiems rasti ir kurti darną. Mes taip pat suprantame, jog šiais laikais kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti arba ne - savo tikėjimą.
Senasis tikėjimas buvo labai įvairus, ir jo formos buvo susijusios su istoriniu laikotarpiu, kuris kartais buvo taikus ir malonus, o kartais žiaurus ir varginantis. Vienokius dievus turėjo žemdirbiai, kitokius kariai, dar kitokius burtininkai. Buvo daug bendrumų, kurie sudarė senos ir turtingos kultūros pagrindą bei visumą. Šiandien istorinė chronologija arba progreso ir evoliucijos idėjos nebeturi tos reikšmės, kurią turėjo praeityje. Viskas yra šiuolaikiška, kas tinka mūsų laikui, kas tenkina minties paieškas, dvasios troškimus. M.Gimbutienė susižavėjusi rašė ir pasakojo apie Senosio Europos kultūrą - jos taikingumą, kūrybingumą ir moteriškumą - idealus, kurių ypač reikia šiuolaikiniam žmogui. Visa tai buvo prieš kelis tūkstančius metų, bet šiandien tie praeities idealai ir kultūros formos gali būti pavyzdys ir siekiamybė.
Romuva - tai šiuolaikinis senosios tikybos tęsėjų sąjūdis. Nuo savo pirmtakų šiame ir pereitame šimtmetyje Romuva skiriasi tuo, jog tikybą daug rimčiau remia plačiu vietinės mitologijos, folkloro ir etnologijos paveldu, vengdama išgalvotų tikybos išraiškų. O įvairių etninių ir kalbinių grupių paveldas yra neišsemiamas, kupinas šventumo ir tikėjimo gelmės. Ši tikyba išliko įvairiais pavidalais iki pat mūsų laikų - liaudies papročiuose , kalboje, dainose, dorovėje ir pan. Tik gilėjanti žmonių savimonė ir etnokultūrinis išsilavinimas gali atskleisti ir atskleis tautų paveldo reikšmę, jo priklausymą senajam tikėjimui.
Tikybą sudaro žinojimas ir tikėjimas bei gyvenimo būdas. To negalima pasiekti tam tikru"įsirašymu" ar pasikrikštijimu. Tik kantrus ir nuoseklus prigimtinės tikybos žadinimas savyje, tikėjimo dvasios apvalymas nuo laikinų apnašų, gali atvesti žmogų į Romuvą - mūsų protėvių kurtą dvasios rūmą. Tikyba arba religija suprantama kaip žmogaus santykis su šventybe ar šventumu, o tai reiškia ir santykį su Dievu bei dievais. Buvo suvokiama, jog pasaulis ir gyvenimas tai paslaptingų galių, šventos gyvybės apraiška. Krikščioniško Dievo samprata nepajėgia aprėpti pasaulio įvairovės, kitaip - kam reikėjo taip žiauriai kovoti su kitomis tikybomis bei dvasinėmis tradicijomis? Senajai tikybai labiau būdingas siekis pajusti ir suvokti tą įvairovę, paliekant vietos paslapčiai, kitom įžvalgom ir pasaulėjautom.
Šventumas - tai neįvardyta pasaulio gyvybės ir dvasios jėga, kuri reiškiasi gamtoje ir žmonėse. Baltų tradicijos išsaugojo senąją šventumo sampratą, kuri gerokai skiriasi nuo krikščioniškosios. Šventos upės, šaltiniai, medžiai, akmenys ir kt. - tai vis senojo ikikrikščioniškojo šventumo palikimas, susijęs visų pirma su gamta, ir palyginti nedaug su žmonėmis. Paslaptinga kuriamoji jėga suasmeninama, kad per regimus ar jaučiamus ir žmogui suprantamus pavidalus galima būtų priartėti prie dieviškumo. Dievas Kūrėjas, kaip kad rašė S.Daukantas, baltuose turėjęs daug vardų. Tai - šventa kuriamoji pasaulio jėga, kurios dėka pasaulis skleidžiasi, auga, įgaudamas pavidalus, kurie nepraranda ryšio su pradžia, todėl pasaulis primena medį. Taigi medis - svarbus senojo tikėjimo ženklas ir įvaizdis, paaiškinantis pasaulio sąrangą. Rugiapjūtės dainoje (lietuvių, ukrainiečių ir kt) dainuojama:
Iš pašaknų skambantys kankleliai . . .
Per vidurį dūzgiančios bitelės . . .
Viršūnėlėj sakalo vaikeliai . . .
Iš pašaknų skambantys kankleliai . . .
Per vidurį dūzgiančios bitelės . . .
Viršūnėlėj sakalo vaikeliai . . .

Šaknys - požemis, mirtis, praeitis, vanduo - gyvybės pradžia, šaltinis. Per vidurį dūzgiančios bitelės - tai žmonių, plušančių, dirbančių pasaulis. Viršūnė - dangaus šviesa ir gyvybės ateitis. Mirtis ir gyvenimas - nepertraukiamos pasaulio raidos grandys. Medis, nors ir nusimeta rudenį lapus, žiemą apmiršta, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela. Toks ir žmogaus kelias - per gimimą, mirtį ir naują atgimimą.


Žmogaus pats vardas rodo sąsają su žeme, Žemyna, žmona, jis yra Žemės vaikas. Kaip tik todėl vienas iš svarbesnių jo simbolių yra medis, kurio pradžia yra žemėje. Bet, kaip medis savo viršūne pasiekia dangų, taip ir žmogus turi dangiškų pradų - liaudies dainose dažnai sakoma "Saulė-močiutė Mėnuo-tėvelis". Taip nurodoma žmogaus giminystė su visu pasauliu. Ta giminystė žmogų sieja su visa jį supančia aplinka. Pirmiausia - tai žmogaus giminė, jo artimieji, mirusieji, po to - namų ar tėviškės aplinkos medžiai, gyvūnai, paukščiai ir pan. Žmogus iš visos aplinkos skiriasi ne tuo, kad jis protingesnis, vertingesnis ar geresnis, bet tuo, kad jis labiau įsipareigojęs visiems kitiems, nuo jo elgesio priklauso daugelio kitų "giminaičių" ir jo paties likimas. Jeigu medis ar gyvūnas auga tik žmogaus poreikiams tenkinti, ir jie tinkami tik lentoms ar maistui, - o tokį utilitarizmą skelbia Biblija - tokiu atveju žmonių giminė neturi ateities. Čia glūdi didelė žmogaus atsakomybė prieš gamtą. Kiekvienas žmogaus veiksmas ir net ketinimas ar mintis turi daugybę sunkiai numatomų pasekmių - gerų ir blogų. Matyt, todėl etninėje tradicijoje žmogumi buvo vadinamas ne kiekvienas žmogus, o tik atitinkantis svarbesnėms žmogiškoms vertybėms - šeimos, giminės ir bendresnės darnos. Todėl tikybos paskirtis yra padėti žmogui rasti teisingą ir tinkamą gyvenimo bei žmoniškumo kelią.
Žmogaus gimimas ir laimingas gyvenimas priklauso nuo Lemties dėsningumų bei nuo likimo deivės Laimos. Ji žino žmogaus likimą, ji gali ir padėti. Žmogaus gyvenimas čia verpiamas tarsi siūlas. Kai verpstelis pilnas prisisuka, žmogus miršta, siūlas nutrūksta. Laima yra verpėja ir audėja,taip pat ir gadintoja, nukirpėja. Dainose ji minima sėdinti aukso krėsle.

Senstantis žmogus jaučia artėjančią mirtį ir ruošiasi mirčiai bei kelionei į kitą pasaulį, mažina šiapusinius ryšius, vis daugiau skiria dėmesio mirusiems artimiesiems. Sakoma dar, kad po mirties žmogus nukeliaus ar atgims tarp tų, kuriuos mylėjo, kuriuos dažnai prisimindavo būdamas šiapus.
mą ir jo prasmingumo suvokimą.
Senieji dievai po ilgos rimties, pamažu grįžta prie savo žmonių, ypač per senojo tikėjimo atgimimą. Pradedame jausti tėviškės ir namų dvasią, mus ima lankyti namų bei vietovės dievai. Mokėkime tą jausmą sustiprinti. Mūsų protėvių patirtis padės.
Jau nuo seniausių laikų buvo garbinama Deivė Motina - gyvybės ir gamtos motina. Meilė, pagarbus pavaldumas ir įsijautimas į Deivę ir jos vaikus - deives ir dievus bei gyvąją gamtą išliko būdingas visais baltų istoriniais laikais. Senosios tikybos deivės - Laima, Gabija, Medeinė, Austėja ir kitos yra jos dukros. Jos vaikai yra gyvi padarai, - taip pat ir žmonės. Ankstyviausia buvo Dievų Motina, kurią paminėjo I amžiuje romėnų istorikas Tacitas. Vėliau, keičiantis vertybių santykiams, viršų ėmė vyriški dievai ir jų karingumas. Bet išliko Žemyna - šventoji žemės deivė. Sukrikščioninti žmonės buvo verčiami ją pamiršti ir garbinti panelę Mariją, kuri jau buvo ne dievų, bet vieno Dievo motina. Krikščionių mokyme ji jau ne deivė, o tik "Dievo įrankis". Bet pažvelkime į liaudies tradicijas ir meną - pamatysime tikrąjį Deivės garbinimą. Senosios Deivės grįžimas yra neišvengiamas, to reikalauja žmonių sąmonėjantis nusiteikimas ir pati gamta. Pradedame suprasti, jog esame vienos Motinos vaikai - žmonės, gyvūnai, medžiai, augalai, o ji gyvena čia šalia mūsų. Prisiminkime M.Gimbutienės žodžius :"Visa kas gyva - žemės maloningumo įrodymas. Kiekvienas žemės pagimdytas daiktas sklidinas jos suteiktos gyvybės jėgos. Medis, gėlė, akmuo ir žmogus - visa iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos, nors kiekviename gyvame daikte jos yra įvairaus pavidalo".
Darnos nuostata visą laiką buvo svarbi senojoje tikyboje. Žmogus gyvena ir pasaulis gyvuoja tik dėl darnios gyvenimo pradų sąveikos ir paties žmogaus teisingo ir doro elgesio. Tokios skirtybių poros kaip šviesa-tamsa, ugnis-vanduo, vyras-moteris ir kt. nebūtinai reiškia "gėrio-blogio" santykį. Šitos priešybių poros nėra sustingusios, jos ne tik sąveikauja, bet ir kinta. Žmogaus atžvilgiu nėra nei absoliučiai gerų, nei blogų dievų ir deivių. Gėris gimsta skirtingų ir net priešiškų jėgų sąveikoje, aktyviai dalyvaujant žmogui. Blogis yra darnos žlugimas, jos nebuvimas ar nesugebėjimas jos atkurti. Tai aiškiausiai pastebime gamtos niokojime, žmogaus veikloje, nukreiptoje prieš gamtą ir jos tvarką. Darnos idėja glūdi baltiškos kultūros pradmenyse. Žmogaus ir gamtos bei žmonių bendrijos (šeimos) derėjimas sukuria dorą ir darną. Darna yra svarbiausia gamtos ir žmogaus idealų siekiamybė, pasiekiama ir išlaikoma tik nuolatiniu triūsu, darbu. Darna nėra pastovi ir nekintanti laimė, ji labai priklauso nuo žmogaus ir dievų pastangų bei rūpesčių. Pabaltiečių Darna labai artima indų Dharmai - pasaulio moralinės tvarkos principui.
Gamtameldžių dorovė kupina pagarbos gamtai, gyvybei, žmogui. Paprasčiausias ir labiausiai visuotinis dorovinis teiginys kviečia daryti kitam žmogui ar gyvai būtybei tai, ką pats norėtum, kad tau būtų daroma. Draudimas ragina nedaryti to, ko nenorėtum, kad tau būtų daroma. Kadangi sunku išvengti gyvų būtybių - medžių, augalų, gyvūnų - žudymo, nes tokia gamtos saranga, reikia vadovautis protėvių patirtimi: daryti tai tik būtinybės verčiamiems. Senovėje kertamo medžio ar pjaunamo gyvulio būdavo atsiprašoma, tai pristabdydavo besaikį naikinimą ir vartojimą.
Jonas Balys rašė: "Nėra duomenų tvirtinti, kad senovės lietuviai, prieš susidurdami su krikščionybe, būtų žinoję blogio dievus ar kokias piktas dvasias. Atrodo, kad tos pačios dievybės galėjo žmogui ir padėti, ir jam kenkti. Užtat jas reikėjo numaldyti ir sau palankiau nuteikti aukomis."
Senosios kalendorinės šventės yra ypatingos, nes jos padeda patirti pagrindinius žmogaus ir gamtos gyvenimo etapus : gimimą-brendimą-senatvę- mirtį. Toks kalendorius padeda žmogui įsisamoninti ir pačiam išgyventi gyvenimo ratą, ruošiantis tikrai kelionei anapus. Liaudies kalendorinės dainos, apeigos atskleidžia metų gyvybės rato paslaptis. Saulės atgimimo pradžia Kalėdose yra ir pasaulio atgimimo pradžia. Pasaulio kūrimą ir jo sklaidą apdainuoja sena lietuvių kalėdinė giesmė:
Oi ir nukrito kibirkštėlė, Kalėda,
Oi ir pasliejo marios mėlynos, Kalėda,
Ant tų marelių laivelis plaukia, Kalėda
Tame laively krėslelis stovi, Kalėda
Tame krėslely mergelė sėdi, Kalėda
Istoriniai šaltiniai sako, jog būta senojo tikėjimo žynių, krivių, burtininkų - vyrų ir moterų. Jie kaupė ir saugojo dvasinę patirtį, tobulino sugebėjimus. Būtent juos pirmiausia puolė ir persekiojo užkariautojai ir svetimos religijos platintojai. Žynių tradicijos ilgai laikėsi užkalbėtojų, liaudies gydytojų, keliaujančių elgetų ir giedotojų tarpe. Tačiau patirtis rodo ir neigiamas šio luomo žmonių puses. Žyniai dažnai buvo linkę užgrobti valdžią bendrijose, pajungti žmones savanaudiškiems poreikiams. Tokiose bendrijose nariai tampa tikromis avelėmis - nesavarankiškomis, bejėgėmis, paklusniais įrankiais, o su Dievu ar dievais gali bendrauti tik išrinktieji - piemenys, dvasininkai. Romuvų tikslas yra burti asmenybes, išmanančias senąsias tradicijas, turinčias nuomonę. Pageidautina, kad bendruomenės narys mokėtų atlikti apeigas, giedoti ir pan. Žinoma, tokie gabumai ne kiekvienam, todėl šį darbą atlieka žmonės, mokantys telkti ir to norinčių. Tai nereiškia, jog šie apeigų vadovai gali įsakinėti ar būti aukštesnės galios bendruomenėje. Kiekvienas Romuvos narys turi savo mėgiamą veiklos ir gabumų tobulinimo sritį, romuvių santalka sudaro tam palankias sąlygas.
Tikybinis išgyvenimas tai nuostabios darnos ir meilės pasauliui pajautimas, patiriamas apeigose ar kitais gyvenimo momentais. Romuva nesiekia kolektyvizmo ar masinio įsijautrinimo, daug svarbiau tokį išgyvenimą patirti vienam žmogui - gamtoje, prie ąžuolo ar liepos, akmens, ugnies. Galima žinoti laiką ir vietą, kur šie išgyvenimai būna stipresni ir gilesni. Yra žmonių, sugebančių tai nustatyti. Tokiose vietose būdavo įkuriamos šventovės - alkai. Žinoma, liaudies daina, atliekama būriu, taip pat sukuria gilių išgyvenimų. Pulkas bendraminčių, bendros dvasios bičiulių, pajėgia sukurti stiprų dvasinį lauką.
Mūsų dienų Romuva - tai kelių baltiškų tradicijų visuma, tęsianti senosios Prūsų Romuvos universalumą. Romuvai priklauso tie, kurie gerbia ir myli šios senosios Baltų žemės dvasinę tradiciją, kurie suvokia jos aktualumą atsinaujinančiame pasaulyje.
Romuvos judėjimas yra Europos senųjų tikybų atgimimo dalis. Šis atgimimas vyksta natūraliai ir dėsningai, nes tam atėjo metas. Galim pasidžiaugti, jog Baltijos ir kitos Europos tautos išsaugojo turtingiausią šio atgimimo šaltinį - savo etnines kultūras, kurios pasitarnaus Europos gamtameldžių atgimimui.
Gedimino kvietimas
1998-ųjų birželio saulėgrįžos metu Vilniuje susirinko nemažas būrys senameldžių iš daugelio Europos šalių, o taip pat iš JAV ir Indijos. Tai buvo senųjų ikikrikščioniškų arba pagoniškųjų tikėjimų organizacijų atstovai. Šių atgimstančių tikėjimų grupių dabar yra beveik visose Europos šalyse, o ir kituose kontinentuose. Informacijos monopolio ir kultūrinės izoliacijos laikai baigiasi, todėl natūralūs savaiminiai idėjų procesai lengvai įveikia visokias kliūtis.
Kodėl šitas susitikimas vyko Vilniuje? Vien tik geros iniciatyvos čia nepakako. Vilnius ir Lietuva visada turėjo universalistinių siekių. Dar prieš karą buvo keliamos idėjos, jog Lietuvai turi tekti Rytų ir Vakarų tarpininkės vaidmuo. Tiesa sakant, pati baltų kultūra yra trečioji kultūra - tarp Rytų ir Vakarų. Vilnius visada buvo universalus daugelio tautų ir kultūrų miestas.
Šiandien prisimenami ir kunigaikščio Gedimino laiškai įtakingiems Europos žmonėms su kvietimu lankytis ir net įsikurti gyventi Vilniuje. Gedimino laiškų mintys vėliau buvo vertinamos kaip lietuviškos pagoniškos tolerancijos idėjos. Krikščionių agresija žlugdė šią humanišką tradiciją. Turėjo praeiti keli šimtmečiai, kol Lietuvoje vėl susidarė tinkamos sąlygos. 1996 metais pastatomas įspūdingas paminklas didžiajam Gediminui. Paminklo statyme ir atidarymo iškilmėse aktyviai dalyvavo ir senojo tikėjimo bendrija Romuva. Ir štai 1998-tųjų birželį susirinkę įvairių šalių senameldžiai pirmiausia pagerbė valdovo Gedimino atminimą, padėdami gėlių prie jo paminklo, tardami padėkos žodžius.
Baltų tikėjimo Romuva, sušaukusi šią tarptautinę sueigą, jau senokai mezgė ryšius su savo artimesniais ir tolimesniais kaimynais - bendraminčiais. Pabaltiečiai turi jau senas bendravimo tradicijas, tarp jų buvo ir gudai. 1994 metais vakarų Lenkijoje Kamence susirinko vidurio Europos senameldžiai, o 1996 metais - prie Drezdeno Vokietijoje. Šiuose susitikimuose jau dalyvavo Pabaltijo atstovai. 1997-tais metais Lietuvoje susitiko pabaltiečiai ir Rytų Europos senameldžiai. Į bendravimą įsijungė lenkai, rusai ir ukrainiečiai. Šitie ryšiai parodė, jog Europos senameldžių veikimo laukas tapo ištisinis. Intensyvūs kontaktai leido susivokti, jog "pagoniškas" judėjimas yra vieningas idėjų ir paskatų prasme. Susitikimai parodė, jog turime ne tik bendrumų, bet ir įdomių skirtingumų. Yra ko pasimokyti, pasidalinti patyrimu. Tuo pačiu metu mes vis gaudavome žinių, jog Vakaruose vyksta aktyvūs vienijimosi ir bendravimo procesai. Labai plečia savo veiklą galinga Anglijos Pagonių Federacija, po pasaulį plinta Islandijos Asatru senojo tikėjimo veikimas. Natūraliai atėjo laikas Rytų ir Vidurio Europos senameldžių iniciatyvoms. Romuva ėmėsi šios iniciatyvos, sušaukdama Pasaulio Prigimtinių Religijų Kongresą. "Pasaulio" vardas paimtas tik todėl, kad nenorėta apsiriboti kuria nors viena tradicija ar kultūriniu arealu. Taip pat norėta palikti galimybę jungtis prie Kongreso visom norinčiom senameldžių grupėm.
Susitikimas turėjo spręsti du uždavinius : 1. Pamatyti vieni kitus, susipažinti, išgirsti aktualių idėjų ir problemų, 2. Susitarti dėl tolesnio bendradarbiavimo ir įkurti vienijančią organizaciją. Suvažiavimas prasidėjo Kernavėje - pirmoje Lietuvos pagoniškoje sostinėje. 20 birželio čia vyko Rasos šventė, kuri Romuvai yra labai svarbi, būtent čia ir gimė nūdienė Romuva prieš 30 metų. Daugeliui svečių tai buvo pirmoji pažintis su Lietuva ir Romuva. Konferencija, prasidėjusi birželio 22 d., buvo labai intensyvi - daug įvairių pranešimų, Mokytojų Namų salė pilna klausytojų. Buvo unikali galimybė išgirsti ir net pabendrauti su įvairių šalių senameldžiais. Antra diena vėl buvo įtempta, buvo daug norinčių kalbėti, bet pirmenybė buvo teikiama svečiams. Buvo malonu, kai į salę įžengė Seimo pirmininko pavaduotojas Romualdas Ozolas ir, pasveikinęs konferenciją, pakalbėjo apie būtinybę bendrauti ir plėsti kultūrų sąveiką.
Po pietų organizacijų atstovai susirinko prie apskrito stalo ir energingai svarstė susivienijimo kūrimo klausimus. Dauguma sutarė, jog vadinsimės "Pasaulio Prigimtinių Religijų Kongresu" (World Congress of Ethnic Religions - WCER). Taip pat dauguma pareiškė nuomonę, jog šio Kongreso informacinis centras turi būti Vilniuje, ir įpareigojo Romuvą vykdyti šį darbą. Po konferencijos dar turėjome dvi ekskursijų dienas - į Molėtų Etnokosmologijos muziejų, kitą dieną - į Kauną ir Trakus. Čia noriu tarti padėką svečiams, kurie atvažiavo be jokios finansinės paramos, už viską mokėjo iš savo kišenės. Tai patvirtina, jog čia atvažiavo idėjos žmonės, pasišventėliai. Mes, konferencijos rengėjai, taip pat darbavomės be prideramos paramos, išskyrus vieną kitą kuklią pagelbą. Suvažiavimo dalyviai daug kartų reiškė savo pasitenkinimą pačiu renginiu, susižavėjimą Lietuva ir jos kultūra. Visi pripažino, jog Lietuvoje gyva tolerancijos ir geranoriškumo dvasia. Svečiai nepatyrė jokių nedraugiškumų savo "pagoniškumo" atžvilgiu, visur juos lydėjo simpatija. Iš tiesų, galima tvirtinti, jog Vilniuje viešpatauja valdovo Gedimino ir lietuviško svetingumo dvasia. Konferencijai pasibaigus, buvo surašyta Deklaracija, kurioje buvo išreikštas požiūris į senameldžių vietą šiuolaikinėje kultūroje ir artimiausias žmonijos perspektyvas.
Jonas Trinkūnas
Informacija : romuva.lt
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų, riešinių, mezginių, drožybos dirbinių, odos dirbinių - el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt
Prisijunkite prie mūsų per socialinį portalą Facebook'ą, tuomet galėsite sekti naujienas :

