Vaistažolės - tai gydomųjų savybių turintys augalai. Žinoma virš 12000 jų rūšių. Vaistažolės auga miškuose, krūmuose, upių ir ežerų pakraščiuose, pelkėse, laukuose. Auginami vaistinė ramunė, pipirmėtė, vaistinis valerijonas, paprastasis kmynas, paprastasis raudonėlis, vaistinė medetka, vaistinė melisa ir kai kurie kiti. Gydomąsias vaistažolių savybes lemia veikliosios medžiagos. Jos kaupiasi visame augale arba tik kai kuriose jo dalyse. Vaistiniuose augaluose esančios veikliosios medžiagos stimuliuoja:
1. Glikozidai - gerina širdies, virškinamojo trakto veiklą, žadina apetitą;
2. Alkaloidai - stimuliuoja širdies ir kraujagyslių, centrinę nervų sistemą, veikia raminamai;
3. Saponinai - lengvina atsikosėjimą, skatina tulžies, šlapimo, prakaito išsiskyrimą;
4. Flavonoidai - veikia baktericidiškai, skatina tulžies išsiskyrimą;
5. Eteriniai aliejai - slopina uždegimą, spazmus, naikina mikrobus;
6. Rauginės medžiagos - stabdo kraujavimą, mažina uždegimą.
Daugelis vaistinių augalų yra vitaminingieji - erškėtis, šaltalankis; kai kurie yra kartu ir nuodingi- rusmenė, pakalnutė, kelminis papartis, prieskoniniai- čiobrelis, krapas, kmynas, petražolė. Vaistiniai augalai nuo seno vartojami medicinoje, ypač liaudies. Iš vaistinių augalų bei jų mišinių gaminami nuovirai, ištraukos, užpilai, sultys, milteliai, tabletės, tepalai. Daromos vaistinių augalų ir jų mišinių gydomosios vonios, inhaliacijos, pavilgai, kokteiliai. Vaistinių augalų preparatai yra mažiau kenksmingi už cheminius, rečiau sukelia alergiją.
Gydymą vaistiniais augalais skiria žolininkas ar gydytojas, atsižvelgdamas į ligonio amžių, ligas, kitus jo gydymo būdus. Vaistiniai augalai renkami tada, kai juose yra daugiausiai veikliųjų medžiagų. Stiebai su lapais ir žiedais renkami jų žydėjimo pradžioje, pjaunama viršutinė 25-30 cm. ilgio dalis. Pumpurai - beržo, pušies, tuopos - pjaunami su šakutėmis anksti pavasarį, kai pradeda brinkti. Lapai skinami tik pražydę. Vaistams vartojamas visas žiedynas - ramunės, liepos, šlamučio, graižai - medetkos arba tik žiedo dalys- rugiagėlės vainiklapiai. Vaisiai renkami visiškai prinokę, išskyrus kmyną, krapą, kalendrą, kurie pjaunami ne visai prinokę, džiovinami, vėliau kuliami. Šaknys ir šakniastiebiai kasami pavasarį arba rudenį, kai sunyksta antžeminės augalo dalys. Žievę geriau lupti pavasarį, dar lapams neišsiskleidus. Vaistinei žaliavai tinka nesueižėjusi, neapsamanojusi iki 4 metų amžiaus ąžuolo, šaltekšnio, putino žievė. Lapų, žiedų negalima spausti, nes jie greitai tamsėja, kaista ir dėl to juose mažėja veikliųjų medžiagų.
Vaistažoles turėtų rinkti tik tie, kurie jas labai gerai pažįsta. Vaistinei žaliavai netinka kenksmingomis medžiagomis užteršti augalai (augantys prie chem. gamyklų, kelių, elektrinių, tvartų, mieste, sąvartynuose), t.p. apdžiūvę, dėmėti, pažeisti ligų ar kenkėjų. Surinkta žaliava džiovinama gerai vėdinamoje, nuo tiesioginių saulės spindulių apsaugotoje ar tamsioje patalpoje arba spec. džiovykloje. Augalai, turintys daug eterinių aliejų (pipirmėtė, čiobrelis), džiovinami iki 35°C t-oje, turintys glikozidų (adonis, pakalnutė)- 50-60°C, turintys vitamino C (erškėtis)- 80-90°C t-oje. Sultingi lapai apvytinami, po to džiovinami 70-80°C. Šaknys ir šakniastiebiai prieš džiovinimą valomi, plaunami, stori - supjaustomi išilgai. Žaliava išdžiūsta per 3-5 dienas. Išdžiūvusi sudedama į maišus, dėžes ar uždarus indus (kvapi) ir laikoma tamsiose sausose patalpose. Antžeminės vaistažolių dalys tinka vartoti 2 m., žievė, šaknys ir šakniastiebiai- 3 m.
Vaistažolės gali turėti ir šalutinių poveikių.
Dalis informacijos iš: http://lmedicina.dnp.lt
Vaistažolių lentelė
|
Adonis pavasarinis
|
Pavasarį. |
Antžeminė dalis |
|
Aguona, daržinė (Papaver somniferum)
|
Rudenį. |
Sėklos |
|
Ajeras (Acorus calamus L)
|
Vasario - kovo mėn. |
Šaknys |
|
Apinys paprastasis (Humulus lupulus)
|
Rudenį. |
Spurgai |
|
Alijošius (Aloe vulgaris)
|
Auginamas vazonėliuose, todėl jis naudojamas ištisus metus. |
Lapai |
|
Aronija juodavaisė (Aronia melanocarpa)
|
Rudenį. |
Vaisiai |
|
Arnykas (Arnica montana)
|
Kovo mėn. |
Žiedai |
|
Asiūklis dirvinis (Equisetum arvense L)
|
Birželio - liepos mėn. |
Stiebai |
|
Avietė paprastoji (Rubus idaeus)
|
Birželio - liepos mėn. |
Lapai, uogos, šakelės. |
|
Ąžuolas (Quercus)
|
Naudojimui tinka ištisus metus. |
Žievė |
|
Baltažiedė notrelė -baltoji dilgėlė (Labium album L)
|
Nuo gegužės mėn. iki vėlyvo rudens. |
Žiedai |
|
Beržas (Betula alba)
|
Vasario-kovo mėn. |
Lapai, pumpurai, sula, žievė |
|
Bruknės (Vaccinium vitis idaea)
|
Rugsėjo mėn. |
Uogos, lapai,šakelės |
|
Citrina (Citrus) |
Kadangi jos galima gauti tik parduotuvėje, tinka ištisus metus, bet prieš tai vaisių gerai nuplovus su nuriebalinančia priemone. |
Visas vaisius |
|
Česnakas (Allium sativum)
|
Nuo liepos iki rugsėjo mėn. |
Šakniagumbis (svogūnas) |
|
Degsnis (Potentilla tormentilla)
|
Vasario-kovo mėn. |
Šaknys |
|
Didysis debesylas (Inula helenium)
|
Liepos-rugpjūčio mėn. |
Šakniastiebiai su šaknimis |
|
Dėmėtoji maudė |
Rudenį. |
Lapai, šaknys, sėklos |
|
Dobilas raudonasis (Trifolium pratense L)
|
Birželio-rugsėjo mėn. |
Žiedai, lapai, žolė |
|
Didžioji dilgėlė (Urtica dioica L)
|
Birželio- spalio mėn. |
Lapai |
|
Durnaropė paprastoji (Datura stramonium L)
|
Liepos-spalio mėn. |
Lapai |
|
Erškėtis miškinis (Rosa)
|
Nuo birželio iki rugpjūčio mėn. |
Uogos, žiedai, lapai |
|
Ežė - Auksažiedė (Tanacetum vulgare)
|
Nuo liepos iki rugsėjo mėn. |
Lapai, žiedai |
|
Gyslotis (Plantago)
|
Nuo gegužės iki rugsėjo mėn. |
Visas augalas |
|
Jonažolė (Hypericum perforatum L)
|
Nuo liepos iki rugpjūčio mėn. |
Žiedai, lapai |
|
Kadagys (Juniperus communis)
|
Rudenį. |
Uogos, jauni ūgliai, skujos |
|
Kaštonas |
Pavasarį. |
Žiedai, žievė |
|
Kiaulpienė paprastoji (Taraxacum officinale F.H.Wigg.)
|
Balandžio-gegužės mėn. |
Visas augalas |
|
Kietis paprastasis (Artemisia vulgaris L)
|
Liepos-rugsėjo mėn. |
Viršūnės, šaknys |
|
Kmynai (Carum carvi L)
|
Nuo liepos iki rugpjūčio mėn. |
Sėklos, lapai, šakelės |
|
Krapas
|
Liepos-rugpjūčio mėn. |
Sėklos |
|
Kraujažolė (Achillea millefolium L)
|
Liepos - spalio mėn. |
Lapai, žiedai |
|
Krienas valgomasis (Armoracia rusticana P. Gaertn.)
|
Rudenį. |
Šaknys |
|
Lakišius triskiautis (Bidens tripartita L)
|
Birželio-spalio mėn. |
Viršūnės |
|
Liepa (Tilia)
|
Liepos-rugpjūčio mėn. |
Žiedai, sula |
|
Linas (Linum usitatissimum L)
|
Rugpjūčio mėn. |
Sėmenys |
|
Melisa (Melissa officinalis)
|
Nuo birželio iki rugsėjo mėn. |
Žiedai, lapai, šakelės |
|
Mėlynės (Vaccinium myrtillus)
|
Liepos-rugpjūčio mėn. |
Uogos, lapai, šakelės |
|
Morkos (Daucus carotta)
|
Nuo liepos iki lapkričio mėn. |
Visas augalas |
|
Našlaitė trispalvė (Viola tricolor)
|
Liepos - rugpjūčio mėn. |
Žiedai, lapai |
|
Papartis (Aspidium)
|
Nuo birželio iki rugsėjo mėn. |
Lapai, šaknys, sėklos |
|
Pelynas (Artemisia absinthium L)
|
Liepos - rugpjūčio mėn. |
Antžeminė dalis |
|
Pelkinis pūkelis (Gnaphalium uliginosum L)
|
Birželio - rugpjūčio mėn. |
Visas augalas |
|
Pelkinė puriena (Caltha palustris)
|
Balandžio - gegužės mėn. |
Antžeminė dalis |
|
Pupalaiškiai (Menyanthes trifoliata L)
|
Gegužės - liepos mėn. |
Lapai |
|
Pušis paprastoji
|
Visus metus. |
Spygliai, kankorėžiai, pumpurai |
|
Putinas paprastasis
|
Rudenį. |
Žievė, uogos |
|
Raktažolė pavasarinė (Primula veris L)
|
Balandžio-gegužės mėn. |
Lapai su koteliais, žiedai, šakniastiebiai su šaknimis. |
|
Ramunėlė (Matricaria chamomilla)
|
Gegužės-rugsėjo mėn. |
Žiedai |
|
Raudonėlis paprastasis (Origanum vulgare L)
|
Birželio-rugpjūčio mėn. |
Antžeminė dalis |
|
Raugeriškis (Berberis vulgaris)
|
Nuo liepos iki rugsėjo mėn. |
Uogos, lapai, žievė, šaknys |
|
Rugiagėlė (Centaurea cyanus L)
|
Nuo gegužės iki rugsėjo mėn. |
Žiedai |
|
Rūgštynė valgomoji (Rumex acetosa L)
|
Rugsėjo-spalio mėn. |
Šaknys |
|
Samanos (augančios ant akmenų ir medžių) (Cetraria)
|
Rudenį. |
Visas augalas |
|
Smidras vaistinis (Asparagus officinalis L)
|
Birželio- liepos mėn. |
Šakniastiebiai su šaknimis |
|
Sidabražolė pelkinė (Potentilla palustris)
|
Nuo birželio iki rugsėjo mėn. |
Lapai, šakniastiebiai |
|
Sukatžolė paprastoji (Leonurus cardiaca L)
|
Birželio-rugsėjo mėn. |
Žydinčios viršūnės |
|
Svogūnas (Alium cepa)
|
Nuo liepos iki rugpjūčio mėn. |
Gumbas |
|
Šalpusnis (Tussilago farfara L)
|
Kovo-balandžio mėn. |
Žiedai, lapai |
|
Šaltalankis dygliuotasis (Hippophae rhamnoides L)
|
Rugsėjo-spalio mėn. |
Uogos, šakelės |
|
Šaltmėtė (Mentha piperita)
|
Liepos- rugpjūčio mėn. |
Lapai, šakelės |
|
Šalavija (Salvia officinalis)
|
Gegužės ir birželio mėn. |
Lapai |
|
Šilagėlė pievinė (Pulsatilla pratensis)
|
Gegužės -birželio mėn. |
Antžeminė dalis |
|
Šilingė- Tramažolė (Glechoma hederacea)
|
Nuo gegužės iki liepos mėn. |
Lapai, šakelės, žiedai |
|
Širdažolė (Erythraea centaurium)
|
Liepos - rugpjūčio mėn. |
Visa augalas |
|
Takažolė paprastoji (Polygonum aviculare L)
|
Birželio-spalio mėn. |
Žolė |
|
Ugniažolė didžioji (Chelidonium majus L)
|
Gegužės-rugsėjo mėn. |
Žolė |
|
Valerijonas (Valeriana officinalis)
|
Rugsėjo-spalio mėn. |
Visas augalas |
|
Varnalėša didžioji (Arctium lappa L)
|
Anksti pavasarį arba vėlai rudenį. |
Šaknys |
|
Varputis, paprastasis (Elytrigia repens)
|
Anksti pavasarį arba rudenį. |
Šakniastiebiai |
|
Vaistinė taukė- kaulažolė (Symphytum officinale L)
|
Rudenį arba anksti pavasarį. |
Šaknys |
|
Žemuogės (Fragaria vesca)
|
Gegužės-birželio mėn. |
Uogos, žiedai, lapai |
|
Žliūgė (Stellaria media)
|
Nuo gegužės iki rugsėjo mėn. |
Žolė |
Ajeras, balinis (šaknys). Esant padidėjusiai skrandžio sekrecijai, šios šaknys nevartotinos.
Alavijas (alijošius). Vartojant alavijo preparatus, priplūsta kraujo į mažojo dubens organus. Todėl jie nevartotini sergant kepenų ir tulžies pūslės ligoms, kraujuojant gimdai, sergant hemorojumi, cistitu, esant nėštumui.
Alyva, paprastoji - nuodingas augalas. Vartoti vidun reikia labai atsargiai.
Amalas, paprastasis - nuodingas augalas. Vartojant vidun, reikia atsargumo.
Apynys, paprastasis - nuodingas augalas. Turi būti tiksliai dozuojamas. Vartojant vidun, negali būti perdozuotas.
Aralija, mandžiūrinė. Aralijos preparatų turi vengti kenčiantys nuo didelio kraujospūdžio, nemigos, didelio nervų jautrumo.
Asiūklis, dirvinis - nuodingas augalas. Negalima vartoti susirgus ūmiu inkstų uždegimu, gali būti pavojingas net nežymių sudirginimų atvejais. Tiksliai dozuotinas vartojant vidun.
Beržas, karpotasis. Kadangi pasižymi inkstus dirginančiu poveikiu, beržo pumpurų antpilus, nuovirus kaip šlapimą varančią priemonę, galima vartoti tik prižiūrint gydytojui. Ilgai gerti negalima.
Bijūnas, sibirinis - labai nuodingas augalas. Vartoti vidun reikia labai atsargiai ir tiksliai dozuojant.
Burokas, valgomasis. Geriant šviežias burokėlių sultis, gali smarkiai suspazmuoti kraujagyslės. Todėl šviežiai išspaustos sultys turi 2-3 val. pastovėti, kad išgaruotų žalingos lakiosios frakcijos. Tada galima sultis gerti.
Česnakas, valgomasis. Negalima vartoti sergantiems epilepsija, pilnakraujams žmonėms ir nėščioms moterims.
Dagišius, paprastasis - nuodingas augalas. Tiksliai stebėti dozavimą.
Debesylas, didysis. Debesylo antpilas ir nuoviras kenksmingi nėščiosioms ir sergantiems inkstų ligomis.
Dilgėlė, didžioji. Nepritarus gydytojui, dilgėlės vartoti nederėtų. Šio augalo preparatai netinkami žmonėms, kurių padidėjęs kaujo krešumas, kurie serga hipertonine liga ir ateroskleroze. Netinka šis augalas ir moterims, kraujuojančioms dėl gimdos ir jos priedėlių cistų, polipų ir kitų navikų.
Driekana, baltoji. Tai nuodingas augalas. Jį perdozavus, galima susirgti inkstų uždegimu, pradėti viduriuoti krauju.
Erškėtis. Išgėrus erškėčio antpilo, būtina išskalauti burną šiltu vandeniu arba šiltu sodos vandeniu. Antpile esančios rūgštys ardo dantų emalį.
Erškėtis, kvapusis - nuodingas augalas, ypač šviežias, reikia atsargumo dozuojant.
Gailis, pelkinis - nuodingas augalas. Vartojant vidun, reikia būti labai atsargiam. Neteisingas dozavimas gali sukelti virškinamojo trakto gleivinės uždegimą.
Granatas (vaisiai). Vaisių sultis reikia gerti atskiestas vandeniu, nes jose yra daug įvairių rūgščių, kurios dirgina skrandį ir ardo dantų emalį. Atsargiai vartoti žievę, nes perdozavimas gali sukelti galvos svaigimą, silpnumą, traukulius, pabloginti regėjimą.
Jonažolė, paprastoji - nuodingas augalas, vidun vartoti labai atsargiai. Ilgai vartojama jonažolė siaurina kraujagysles ir didina kraujospūdį.
Kadagys, paprastasis. Negalima vartoti susirgus ūmiu inkstų uždegimu. Uogas reikia tiksliai dozuoti, negalima jų valgyti nėščiosioms.
Karpažolė bet kokios atmainos. Tai labai nuodingas augalas ir vidun jį vartoti reikia labai atsargiai.
Kartuolė, paprastoji. Šį nuodingą augalą galima vartoti tik kontroliuojant gydytojui. Nėščiosioms gali sukelti persileidimus.
Kopūstas, jūros (laminarija). Negalima vartoti jūros kopūsto sergant plaučių tuberkulioze, inkstų ligomis, furunkulioze, hemoragine diateze (reiškiasi kraujavimu ir kraujosrūvomis odoje, gleivinėje, vidaus organuose), dilgėline, esant nėštumui, kai netinka jodo preparatai.
Kraujažolė (visų atmainų) - nuodingas augalas. Kaip ir kiekvieną nuodingą augalą, vidun reikia vartoti labai atsargiai. Ilgai vartojant ir perdozuojant, gali imti svaigti galva, atsirasti odos išbėrimas. Paisyti tikslaus dozavimo.
Krienas, valgomasis. Nereikėtų valgyti daug krienų.
Kukurūzų kurkos. Tai stipri kraują krešinanti priemonė. Esant padidėjusiam kraujo krešumui, nevartoti.
Lauras, kilnusis. Jis gali sudirginti odą.
Leuzėja, šlamagraižė. Preparatai vartojami pagal nurodymus ir prižiūrint gydytojui. Nereikėtų vartoti žmonėms, kurių kraujospūdis padidėjęs, serga akių dugno ligomis.
Mėta, dirvinė ir miškinė. Vartojama vidun skatina persileidimus. Kultūrinė mėta nepavojinga.
Morka, valgomoji. Nevalgyti iš žemės kyšančios pažaliavusios šakniavaisio dalies, nes kenkia širdžiai.
Našlaitė, trispalvė. Ilgai vartojant ir perdozuojant našlaitės preparatus, galimas vėmimas, viduriavimas ir niežtintis išbėrimas.
Notra, miškinė - nuodingas augalas. Vidun vartoti atsargiai.
Pakalnutė, paprastoji. Nuodingas augalas. Pakalnutės preparatų negalima vartoti esant dideliems organiniams širdies ir kraujagyslių pakitimams, ūminiam miokarditui, endokarditui ir ryškiai išreikštai kardiosklerozei.
Papartis, kelminis - labai nuodingas augalas. Paparčio preparatai netinka esant širdies nepakankamumui, sergant kepenų, inkstų ligomis, skrandžio ir dvylikapirštės žarnos opalige, ūmiomis virškinamojo trakto ligomis, esant aktyviai tuberkuliozei, nėštumui, dideliam išsekimui, mažakraujystei.
Pelynas (kartusis kietis) - nuodingas augalas. Vidun reikia vartoti atsargiai ir tiksliai dozuojant. Vengti ilgo vartojimo. Tai gali sukelti traukulius, haliucinacijas ir kitus psichinius sutrikimus. Karčiojo kiečio negalima vartoti nėščiosioms, taip pat sergant opalige.
Pipirlapė, europinė. Tai labai nuodingas augalas ir jį vartoti reikia labai atsargiai.
Putinas, paprastasis. Dėl didelio purinų kiekio putino uogų negalima valgyti sergant inkstų ligomis ir podagra.
Raudonėlis. Nevartoti nėštumo metu, nes gali įvykti persileidimas.
Riešutas, graikinis ir lazdyno . Šiuos ir kai kuriuos riešutus reikia valgyti saikingai. Padauginus jų, gali prasidėti galvos skausmai, nes riešutų branduoliai gali sukelti galvos smegenų kraujagyslių spazmus.
Rykštenė, auksinė. Nuodingas augalas. Jį reikia tiksliai dozuoti.
Rugiagėlė. Kadangi turi labai aktyvių junginių su ciano komponentais, turi būti atsargiai vartojama.
Rūgtis, dėmėtasis; rūgtis, karčiarūgštis; rūgtis takažolė. Pasižymi stipriomis kraują krešinančiomis savybėmis. Sergantys tromboflebitu, negali vartoti.
Saldymedis, plikasis. Ilgai vartojant saldymedį, o pavartojus karbenokseloną,- ypač dažnai pakyla arterinis kraujospūdis, susilaiko skysčiai, atsiranda patinimų, sutrinka lytinė sfera, susilpnėja seksualinis potraukis, išsivysto ginekomastijos, liaujasi augę plaukai arba ima slinkti ir pan.
Sėmenys. Nevartoti cholecistito (tulžies pūslės uždegimo) ir hepatito (kepenų uždegimo) atvejais. Sėmenų nepatartina vartoti ilgai.
Skleistenis, plikasis. Nuodingas augalas. Vartojant didesnėmis dozėmis, galima apsinuodyti.
Svogūnas, valgomasis. Svogūno antpilas netinka vartoti sergantiems širdies, kepenų ir inkstų ligomis.
Šaknis, auksinė. Tiksliai laikytis dozavimo. Gydytis reikia prižiūrint gydytojui. Negalima vartoti esant ryškiai išreikštiems nervų ligų simtomams, išsekusioms galvos smegenų žievės ląstelėms, hipertoninei ligai ir aterosklerozei, hipotonijai, sukeltai kraujagyslių vegetodistonijos.
Šaltekšnis, paprastasis. Nuodingas augalas. Tinka vartoti tik žievę, ne mažiau kaip metus išlaikytą sausoje vietoje arba 1 val. iškaitintą 100°C. Antraip nuo žievės galima apsinuodyti.
Šlamutis, smiltyninis. Didina kraujospudį. Esant padidėjusiam kraujospūdžiui, ilgai nevartotinas.
Tramažolė, šliaužiančioji. Nuodingas augalas ir į vidų reikia vartoti atsargiai. Laikytis tikslaus dozavimo.
Taukė, vaistinė. Nuodingas augalas. Vartoti į vidų reikia atsargiai ir griežtai dozuojant.
Ugniažolė, didžioji. Visos dalys, ypač šaknys, yra nuodingos. Vartoti vidun reikia labai atsargiai, tiksliai dozuojant ir prižiūrint gydytojui. Gausus ir ilgas vartojimas sukelia pykinimą, vėmimą, viduriavimą, slopina kvėpavimo centrą.
Uosis, paprastasis. Nuodingas. Vidun vartoti atsargiai.
Valerijono šaknys. Negalima ilgai ir daug vartoti, nes slopina virškinimo organų veiklą, sukelia galvos skausmą, pykinimą, dirglią būseną, sutrikdo širdies veiklą.
Žemuogė (uogos). Kai kurie žmonės yra jautrūs žemuogėms. Jos sukelia alerginę ligą, kuri pasireiškia ilgai trunkančiu išbėrimu. Tokiais atvejais valgyti žemuogių negalima.
Ženšenis, šaknys. Vartoti tiktai šaltuoju metų laiku. Ilgai arba didelėmis dozėmis vartojant ženšenį, gali atsirasti nemiga, smarkus širdies plakimas, galvos, širdies skausmai, sumažėti lytinė potencija ir kita.
Žvaginė, trikertė. Šio augalo preparatai pavojingi padidėjusio kraujo krešumo žmonėms.
Informacija iš internetinės svetainės: www.lmedicina.dnp.lt
Gydanti ąžuolo bioenergija
Senovės graikai tikėjo, kad ąžuolas – Visatos bendraamžis ir kad žemė be ąžuolų niekada nebuvusi. Lietuvoje tikėta, kad dievas Perkūnas į ąžuolo pliauską įskėlė ugnį, ir mergaitės vaidilutės šventkalniuose savo krašto žmonėms kūreno ir saugojo ją, kad neužgestų. Nebuvo degtukų, nebuvo elektros, nebuvo akumuliatorių. O reikėjo ugnies – ir šviesai, ir namų šilumai, ir priešui pergudrauti.
Įvairių tautų gamtameldžiai sodino šventas ąžuolų giraites, jose meldėsi. Kariūnai kreipdavosi į ąžuolus, kad jie dievams perduotų maldavimus, padėtų įveikti priešą.
Pagarbiai turėtume nulenkti galvą prieš Birutės kalną Palangoje. Čia ilgiausiai saugota šventoji ugnis. Pamažu rusena ąžuolo pliauskos...
Ąžuolas daugelio tautų dainose apdainuotas.
Pastovi po galiūno gaubtu – skaidrėja mintys, žvilgsnis siekia dangaus. S. Daukantas užtikrintai rašė, kad ąžuolas lietuviui – šventas medis, šventas ąžuolų giraites būtinai atsodindavo. Ilgi karai palaužė ir ąžuolus, ir žmones.
Ąžuolo galia – neišgalvota. Neseniai vienas mokytojas, ligos palaužtas, nebegalėjo vartoti jokių vaistų. Tada kas antrą rytą keldavosi pusę penkių, dviračiu važiuodavo iki savo mylimo ąžuolo ir medituodamas ilgai po juo stovėdavo. Po pusmečio pradėjo jaustis geriau, o dar po metų pasveiko, jėgos grįžo. Mokslininkai ištyrė, kad nematoma ąžuolo bioenergija iš tiesų veikia teigiamai.
LAPAI. Ąžuolas turi ir kitų gydomųjų savybių. Ąžuolo lapai išskiria fitoncidų – tokių medžiagų, kurios naikina kai kurias bakterijas ir virusus.
Stipria ąžuolo lapų arbata, įpylus šiek tiek vyno, pridėjus truputį medaus, patariama skalauti gerklę, kai vargina dažni jos uždegimai, angina.
GILĖS. Vertingiausios - ąžuolo gilės. Iš jų daroma kava. Senolių receptuose nurodyta, kad ąžuolo gilių kava reikia girdyti baikščius, dažnai išsigąstančius vaikus – sutvirtės. Tai būdavo siūloma ir moterų isterijai raminti.
Apie gilių kavą kalba beveik visi žinynai, tikindami, kad ji jauną žmogų daro gražų ir ištvermingą, o seną – jaunina ir naujų jėgų suteikia.
Giles kavai reikia paruošti. Tai kantrybės reikalaujantis darbas. Surinktas giles pirma reikia išlukštenti, peržiūrėti, kad nebūtų išvarpytos, išgraužtos mažųjų miško gyvių. Paskui susmulkinti peiliu ar mėsos malimo mašinėle, išdžiovinti, supilti į drobinį maišelį. Prieš verdant kavą, išdžiovintas giles paskrudinti, sumalti kavamale ir užplikyti kaip įprastą kavą. Paskrudinti galima ir didesnį kiekį, naudoti savaitę ar ilgiau.
ŽIEVĖ. Gydymo tikslams plačiausiai naudojama ąžuolo žievė. Ji lupama pavasariui švintant, kai medžiai jau rengiasi krauti pumpurus. Žievė (kaip ir vaistažolės) smulkinama ir džiovinama. Džiovintą žievę galima sumalti ir miltukais barstyti nesveikus kojų tarpupirščius.
Ąžuolo žievės arbata gydo įvairius burnos uždegimus, dantenas. Skalauti burną tokia arbata visada pravartu – dantenos bus sveikos, iš burnos nesklis nemalonus kvapas.
Uždegimams slopinti. Šaukštą smulkintos ąžuolo žievės užplikyti stikline vandens ir 10 minučių virti. Atvėsinus, nukošti ir gerti po ketvirtį stiklinės 3 kartus per dieną, jeigu sutriko virškinimas, vargina viduriavimas, šlapimo organų uždegimai.
Odos ligoms. Du šaukštus sausos smulkintos ąžuolo žievės užpilti puse litro vandens ir kaitinti pusę valandos ant silpnos ugnies. Atvėsinus gerai išsunkti, sumirkyti audeklo (geriausiai lininio) skiautę ir tverti pažeistas odos vietas. Po penkių dienų daryti pertrauką ir vėl kartoti. Šie pavilgai kai kada tinka ir esant alerginiams odos išbėrimams, lengvoms praguloms panaikinti.
Atsiribojimas
Visa informacija skelbiama šioje svetainėje yra pažintinio pobūdžio. Autoriai atsiriboja nuo bet kokių tiesiogiai ar netiesiogiai svetainės lankytojų patirtų nuostolių ar praradimų.
Taikant svetainėje aprašomus liaudies medicinos gydymo būdus Jums BŪTINA pasitarti su gydančiuoju gydytoju.
Jei svetainėje pateikiama informacija iš kitų svetainių, periodinių leidinių ar žinynų, už informacijos teisingumą atsako pirminių informacijos šaltinių autoriai.






















.jpg)









































