Mūsų internetinėje parduotuvėje www.ethnicshop.lt galite įsigyti šių senovinių baltiškų papuošalų kopijų bei interpretacijų senovės tema:

Internetinė baltiškų papuošalų parduotuvė.
Apsilankykite ir įsigykite senosios Lietuvos kultūrą menančių papuošalų!
Įeiti čia...
Teksto autoriai: Mykolas Michelbertas, Stanislovas Sajauskas, Raimonda Norkutė ir kiti
LIETUVOS LOBIAI (serija „Pažinkime Lietuvą“)
Šviesa, 2007 m.

Anotacija:
„Lietuvos lobiai“ — vienas iš „Pažinkime Lietuvą“ serijos leidinių. Jame skaitytojas supažindinamas su svarbiausiais įvairių laikotarpių archeologiniais, numizmatiniais lobiais, bažnytinio meno, taikomosios dailės ir auksakalystės kūriniais. Pristatomi žymaisi tyrinėtojai, dailininkai, juvelyrai, garsūs ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje. Trumpai aptariamos lobių radimo aplinkybės, jų ypatumai, saugojimo ir mokslinių tyrimų problematika.
Leidinys gausiai iliustruotas. Skiriamas jaunimui ir visiems, kurie domisi numizmatika, vaizduojamąja ir taikomąja daile.
Aprašymas:
„Pažinkime Lietuvą“ — tai pažintinių leidinių serija, skiriama ryškiausių Lietuvos kultūros, sporto, architektūros, taikomosios dailės, meno ir kt. sričių, lemtingiausių istorijos laikotarpių, žanrų, pavienių fenomenų aktualizavimui.
Šios serijos leidiniai gausiai iliustruoti. Greta populiaraus teksto skaitytojas ras istorinių žemėlapių, senų ir šiuolaikinių nuotraukų, dailės darbų reprodukcijų, kiekvieno serijos leidinio pbaigoje — išsamią dalykinę rodyklę ir bibliografiją, kuria remiantis galima gilinti dominančios temos žinias.
„Lietuvos dvarai“, „Tarpukario Lietuva“, „Lietuvos lobiai“, „Lietuvos etnografiniai regionai“, „Lietuvos bažnyčios“, „Pilys ir tvirtovės senovės baltų žemėse“, „Lietuvos piliakalniai“, „Lietuvos krepšinis“ ir kiti serijos „Pažinkime Lietuvą“ leidiniai supažindins skaitytoją su reikšmingiausiomis Lietuvos istorijos ir kultūros sritimis, unikaliu daugialypiu paveldu, kuriuo Lietuva išsiskiria iš kitų Europos ir pasaulio kraštų.
Serijos dizaineris JOKŪBAS JACOVSKIS.
Turinys:
Pratarmė
Archeologiniai lobiai
Monetų lobiai
Bažnytinio meno lobiai
Taikomosios dailės lobiai
Tarpukario auksakaliai
Rodyklė
Literatūra
Ištrauka:
PRATARMĖ
Knyga „Lietuvos lobiai“ priklauso populiarių pažintinių enciklopedinių leidinių „Pažinkime Lietuvą“ serijai. Ši serija skiriama ir jos tematika formuojama siekiant atkreipti visuomenės dėmesį, aktualizuoti ryškiausius lietuvių istorijos, kultūros ir gamtos paveldo, meno, sporto, mokslo sričių, civilizacijos plėtros įvykius ir saugotinas vertybes bei fenomenus.
Knyga skiriama Lietuvos kultūros, meno ir istorijos paveldo vertybėms, unikaliems archeologiniams ir numizmatiniams radiniams, vertingiausiems bažnytinio meno, sakraliosios dailės dirbiniams, taikomosios dailės, auksakalystės lobiams.
Pasak vieno iš knygos autorių prof. Mykolo Michelberto, išgirdę žodį „lobis“ dažniausiai pagalvojame, kad tai brangenybės, turinčios didelę materialinę vertę. Tačiau akcentuotina tai, kad tikrosios kultūros vertybės pirmiausia turi istorinę, mokslinę, meninę vertę. Archeologiniai radiniai, liudijantys mūsų protėvių kasdienybę, monetų rinkiniai, nurodantys laikmečio, teritorijos ir valdovo ženklus, sakralioji tapyba, kurios vertė priklauso ne tik nuo dailininko genialumo, bet ir nuo tikinčiųjų lūkesčių, vilčių ir prašymų, teikiamų vienam ar kitam šventam paveikslui, taikomosios dailės daiktai, jų stilių, medžiagų ir gamybos technologijų kaita atskleidžia augančius visuomenės poreikius, lavėjantį skonį ir siekį puošti savo gyvenamąją aplinką estetiškai subalansuotais daiktais.
Kas yra ir kas laikytina vertybe, kaip sąvoką „lobis“ interpretuoja įvairių sričių specialistai – šiuos ir kitus atsakymus į daugelį kultūros vertės klausimų rasite šioje knygoje. Greta populiariai parašyto teksto pateikiama ir įdomių, unikalių iliustracijų – monetų, juvelyrinių dirbinių, dailės ir tapybos darbų, kurie puošia ne vieną Lietuvos muziejų.
Leidėjai nuoširdžiai dėkoja knygos autoriams, recenzentei, Lietuvos muziejų darbuotojams, talkinusiems rengiant šį leidinį.
Leidėjai
Archeologiniai lobiai
Išgirdę žodį ,,lobis“ dažniausiai pagalvojame, kad tai brangenybės, turinčios didelę materialinę vertę. Taip, tokių lobių yra, jų aptikta ir Lietuvoje. Tačiau archeologai lobio terminą supranta kitaip. Archeologine prasme tai keli vienoje vietoje užkasti daiktai, turintys daugiau istorinę ir mokslinę vertę. Lobis gali būti keli akmeniniai kirviai, geležiniai ietigaliai ar kiti ginklai, darbo įrankiai, žalvariniai papuošalai.
Lobiai aptinkami buvusių pastatų vietose, dažnai sodybų aplinkoje, kartais netoli senovės kelių, pasitaiko ir nelabai tikėtinose vietose – balose ar durpingoje žemėje. Priežastys, dėl kurių žmonės užkasdavo įvairius daiktus žemėje, nevienodos. Pati paprasčiausia – tai buvo senovės žmonių turtas, slėptas įvairių pavojų metu: gresiant priešų antpuoliams, saugantis plėšikų ir pan. Kita svarbi priežastis, kurią galima susieti su skirtingų laikotarpių tikėjimais, – turto aukojimas įvairioms dievybėms, siekiant jų palankumo kasdieniame gyvenime. Trečioji priežastis – nugalėtų priešų ginklai užkasami į žemę (negyvas priešas, negyvi ir jo daiktai!), taip pat dažniausiai juos aukojant pergalę nulėmusiems dievams. Galėjo būti ir žymiai daugiau priežasčių, dėl kurių daiktai atsidūrė žemėje ar vandenyje, – jas mums kartais sunku suvokti. Beje, turint omenyje sakralinės paskirties lobius sunku suprasti, kodėl dėti vienokie ar kitokie daiktai.
Kol kas Lietuvoje archeologiniams lobiams buvo skiriama nedaug dėmesio. Išsamesnių publikacijų sulaukė vos keletas jų. XIX a. pabaigoje paskelbtas vienas įdomiausių gintarinių papuošalų lobių iš Vakarų Lietuvos, XX a. pradžioje – geležinių ir žalvarinių daiktų lobis iš Siraičių, Telšių r. XX a. antrojoje pusėje paskelbtas sidabrinių daiktų ir monetinių lydinių lobis iš Stakliškių, Prienų r., nedidelis sidabrinių daiktų lobis iš Graužių, Kėdainių r.; geležinių ir žalvarinių daiktų lobiai aptariami kai kuriose kitose trumpose publikacijose. Tik 1977 m. pamėginta apibendrinti duomenis apie II–XIII a. daiktų lobius, rastus Lietuvoje. Duomenų apie lobius, kai kuriuos daiktus iš įvairių laikotarpių lobių galima rasti archeologų Jono Puzino, Prano Kulikausko, Reginos Volkaitės-Kulikauskienės, Rimutės Rimantienės, Vito Valatkos, Bronės Tautavičienės, Laimos Vaitkunskienės, Elenos Grigalavičienės ir kt. autorių darbuose. Tačiau iki šiol neturime platesnio apibendrinamojo darbo apie Lietuvos teritorijoje surastus įvairių laikotarpių lobius.
Šiame skyriuje aptarsime pačius įdomiausius ir svarbiausius lobius, kurie Lietuvos gyventojų buvo paslėpti pradedant akmens amžiumi ir baigiant istoriniais laikais iki XIII–XIV a. imtinai.
Taigi Lietuvoje aptiktų lobių chronologinis diapazonas gana platus. Daiktus imta slėpti suvokus, jog tai turtas, kurį būtina išsaugoti ateičiai sau (dažniausiai lobiai slėpti pavojų metu) ar vėliau dovanoti savo palikuonims.
Apie tikrus ,,lobius“ dabartinėje Lietuvos teritorijoje galima kalbėti nuo naujojo akmens amžiaus – neolito (IV tūkstm. pr. Kr.–II tūkstm. pr. Kr. pradžia).
Vienas didžiausių ir įdomiausių gintarinių dirbinių lobių-rinkinių aptiktas dar XIX a. antrojoje pusėje Juodkrantėje, kasant gintaro žaliavą iš Kuršių marių įlankos. Galima spėti, kad tai buvo keletas aukų lobių. Iš viso Juodkrantėje surinkta apie 500 įvairių viduriniojo, vėlyvojo neolito ir vėlesnių dirbinių. Tai įvairūs kabučiai, sagutės, vamzdeliniai karoliai, skridiniai, žmonių ir gyvulių figūrėlės. Bene įdomiausios yra kelios žmonių figūrėlės. Žmonės vaizduojami schematiškai: veidai dažniausiai pažymėti keliais brūkšniais, rankos nuo liemens atskirtos grioveliais. Kai kuriose figūrėlėse išgręžtos skylutės, todėl manoma, kad jos buvo nešiojamos kaip amuletai. Gana įdomus ir amuletas, vaizduojantis vabalą. Tarp Juodkrantėje aptiktų kabučių galima paminėti trapecinius, puoštus taškučių juostelėmis ir kt. Juodkrantės radinys suteikia gana daug informacijos apie neolite nešiotus gintarinius papuošalus, to laikotarpio meną, žmonių grožio suvokimą, tikėjimus. Iki Antrojo pasaulinio karo Juodkrantės rinkinys buvo ,,Prussia“ muziejuje Karaliaučiuje. Šiuo metu kai kurie daiktai saugomi įvairiuose Vokietijos muziejuose.
Tyrinėjant neolitines Šventosios gyvenvietes buvo rastas gintaro lobis, kuriame aptiktas vamzdelinių karolių ruošinys, 53 trapecinių kabučių ruošiniai ar jų fragmentai ir apie 110 neapdirbtų gintaro gabalų. Be abejo, šis lobis priklausė gintaro apdirbimo meistrui. Lobis saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje Vilniuje ir Gintaro muziejuje Palangoje.
Netenka abejoti, kad įvairūs gintariniai daiktai, aptikti ieškant žaliavos Palangos pajūryje, taip pat galėjo būti iš keleto neolito laikotarpio lobių (vadinamasis Palangos lobis). Daiktai saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Kretingos muziejuje.
Kiti neolito laikotarpio lobiuose dažniausiai aptinkami daiktai – akmeniniai kirviai.
1961 m. Norūnuose, Alytaus r., smėlio karjere aptiktas lobis, kurį sudarė 5 gludinti titnaginiai kirviai, 2 akmeniniai kirviai su skyle kotui ir 2 titnaginės skeltės. Norūnuose rasti kirviai pagaminti iš titnago ir akmens rūšių, kurių Lietuvoje nėra, todėl spėjama, kad daiktus galėjo užkasti iš pietų keliaujantys ir mainais užsiimantys žmonės. Lobis saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
Gludintų titnaginių kirvių taip pat rasta Drucminų, Varėnos r., ir Paduoblio, Prienų r., lobiuose.
Keli akmeniniai kirviai aptikti Dučių kaimo durpyne prie Linkuvos, Pakruojo r. Tai kirviai siaurėjančia, apvalia ir keturkampe pentimi, 1 laivinis kovos kirvis. Šį radinį galima traktuoti kaip auką vandens dievybėms. Kirviai saugomi Linkuvos vidurinės mokyklos muziejuje.
Taigi akmens amžiaus lobiuose rasta daug gintarinių papuošalų, amuletų, gintaro žaliavos, akmeninių darbo įrankių ir ginklų. Tuo laikotarpiu daiktai būdavo slepiami ir kaip gyventojų turtas, ir kaip aukos dievams.
Bronzos arba žalvario amžiuje (1800–500 m. pr. Kr.) Lietuvos gyventojai buičiai ir toliau naudojo akmeninius darbo įrankius, ginklus, tačiau pasirodė ir įvežtiniai bronziniai daiktai, išmokta iš įvežtinės bronzos žaliavos gaminti daiktus vietoje. Dar palyginti nedaug bronzinių daiktų Lietuvos gyventojų buityje buvo ir ankstyvojo geležies amžiaus laikotarpiu (500–0 m. pr. Kr.).
Galima paminėti kai kuriuos įdomesnius bronzos ir ankstyvojo geležies amžiaus metalinių dirbinių lobius. Deja, ne visų lobių radimo aplinkybės yra aiškios.
Prieš Antrąjį pasaulinį karą Patilčio kaime, Telšių r., Virvytės upėje, apie 20 cm gylyje rastas bronzinis baltiškasis (vadinamojo Nortikių tipo) kovos kirvis, netoli jo – bronzinis įvijinis net 26,6 cm ilgio smeigtas. Daiktus reikėtų priskirti aukų lobiui. Jis saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
XIX a. antrojoje pusėje Gedminų kaime, Klaipėdos r., aptikti šie bronziniai daiktai: baltiškasis kovos kirvis, 2 įmoviniai ietigaliai. Šių ginklų lobis galėjo būti vietinio žmogaus turtas, paslėptas žemėje. Daiktai iki Antrojo pasaulinio karo buvo ,,Prussia“ muziejuje Karaliaučiuje.
Tautušių kaime, Raseinių r., lauke tarp akmenų rasti bronziniai Rytų Pabaltijo tipo atkraštinis kirvis ir įmovinis ietigalis. Tautušių ietigalis laikomas įvežtu iš pietvakarių, galbūt iš vadinamosios lužitėnų kultūros teritorijos. Daiktai saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Vaškuose, Pasvalio r., moliniame puode rasti 3 bronziniai daiktai: vadinamojo Meliaro (Mälar) tipo įmovinis kirvis, Haličo tipo pentinis kirvis ir nedidelis durklas. Durklas ir Meliaro tipo kirvis buvo laikomi skandinaviškos kilmės. Tačiau XX a. aštuntajame dešimtmetyje, tyrinėjant Narkūnų, Utenos r., piliakalnius, buvo aptikta keletas fragmentų molinių vienkartinių liejimo formų, skirtų Meliaro ar panašių kirvių gamybai. Matyt, tokie kirviai lieti ir vietos meistrų. Haličo tipo pentinis kirvis laikomas Pietų Ukrainos kilmės. Vaškų lobį galima priskirti daiktų lobiams, kurie buvo paslėpti žemėje kaip vietinio gyventojo turtas. Lobis saugomas Stokholmo muziejuje, Švedijoje.
1936 m. Baudėjos kaime, Prienų r., tvenkinio dumble rasti šie bronziniai daiktai: įvijinis smeigtukas, 2 įvijinės apyrankės, 4 išgaubtos kūgio pavidalo plokštelės – apkalai su skylutėmis pakraščiuose. Spėjama, kad daiktai yra nevietinės kilmės. Matyt, tai tipiškas aukų lobis. Jis saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
1928 m. Pabaliuose, Panevėžio r., kasant žemę 50 cm gylyje ant nedidelio akmenų grindinio su degėsiais rasti tokie bronziniai daiktai: 2 įvijiniai smeigtukai, 4 apskrito pjūvio plonėjančiais galais antkaklės. Manoma, kad šie papuošalai yra įvežtiniai. Pagal radimo aplinkybes (akmenų grindinys, degėsiai) lobį tenka priskirti turtui, užkastam buvusioje gyvenvietėje. Lobis saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Vieno ginklų lobio likučiai – 3 bronzinių kalavijų geležčių fragmentai iš Telšių ar buvusios Raseinių apskrities saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Kalavijai taip pat laikomi įvežtiniais gaminiais.
Reikia paminėti dar vieną išskirtinį radinį – bronzinę žmogaus statulėlę, rastą 1900 m. Šernų kaimo miške, Klaipėdos r., po plokščiu akmeniu ir sulaukusią didžiulio archeologų dėmesio (8 pav.). Statulėlė datuojama ankstyvuoju bronzos amžiumi ir, kai kurių tyrinėtojų manymu, vaizduoja hetitų karo dievą Tešubu. Spėjama, kad statulėlė į Lietuvą pateko iš Mažosios Azijos. Pastaruoju metu ši statulėlė priskiriama kanaanitų dievui iš Sirijos ir Palestinos ir datuojama II tūkst. pr. Kr. antrąja puse. Nežiūrint nuomonių skirtumo, tai vienas įdomiausių bronzos amžiaus įvežtinių daiktų ne tik Lietuvos, bet ir apskritai baltų žemėse. Kodėl statulėlė paslėpta po akmeniu ir kokiu tikslu ji paslėpta, šiuo metu sunku pasakyti. Statulėlė iki Antrojo pasaulinio karo laikyta ,,Prussia“ muziejuje Karaliaučiuje.
Taigi bronzos ir ankstyvajame geležies amžiuje Lietuvos gyventojai žemėje slėpė bronzinius papuošalus, darbo įrankius, ginklus, svetimų kraštų dievų statulėles. Dalį lobių, kaip minėta, galima priskirti vietinių žmonių turtui, dalį – aukoms.
Kitas geležies amžiaus laikotarpis – senasis geležies amžius (I–IV a. po Kr.) buvo didžiulių permainų metas Lietuvos teritorijoje gyvenusioms baltų gentims: keitėsi ūkinis gyvenimas, iš dalies ir socialiniai santykiai. Prasidėjo plati geležies gamyba iš vietinės balų rūdos: visi pagrindiniai darbo įrankiai, ginklai, kai kurie kiti buitiniai daiktai vietos kalvių buvo gaminami iš geležies. Vietos meistrai juvelyrai iš importinės žaliavos gamino įvairius žalvarinius papuošalus. Laikotarpio antrojoje pusėje pasirodo vietinės gamybos žalvariniai pasidabruoti ir sidabriniai papuošalai. Gintaro prekybos dėka išsiplečia baltų genčių ryšiai. Pagrindiniu prekybos partneriu tampa Romos imperija, iš kurios į mūsų kraštą įvežami ir gatavi dirbiniai (metaliniai indai, įvairios segės, emalio ir stiklo karoliai, monetos), ir ypač dideliais kiekiais spalvotųjų metalų žaliava.
Reikia paminėti vieną metalų žaliavos lobį, dar 1931 m. rastą Miežaičiuose, Kelmės r. Lobyje buvo 8 nevienodo ilgio (37–47 cm) netaisyklingo pjūvio žalvarinės lazdelės. Senesnėje archeologinėje literatūroje šis lobis sąlygiškai priskiriamas bronzos amžiui. Tačiau padarius lazdelių cheminės sudėties analizę (ją atliko archeologas Algimantas Merkevičius) paaiškėjo, jog lazdelėse be pagrindinio komponento – vario yra gana didelė (iki 26 procentų) cinko (Zn) dalis. Tokia metalo lydinių sudėtis būdinga dirbiniams, kurie Lietuvos teritorijoje naudoti I tūkstm. po Kr. Taigi žalvario lazdelių lobis buvo paslėptas ne bronzos amžiuje, bet geležies amžiuje (labai galimas daiktas, kad senajame geležies amžiuje). Lobio lazdelės saugomos Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje.
Iš I–IV a. laikotarpio Lietuvoje turime gana daug Romos monetų lobių. Iš viso Lietuvos teritorijoje užregistruota 17 Romos monetų lobių, neskaitant abejotinų radinių. Daugiausia tai lobiai, kuriuose rastos varinės ir žalvarinės monetos, nors aptikta lobių tik su sidabrinėmis monetomis (Raseiniai). Kai kuriuose lobiuose greta monetų aptikti ir kiti daiktai. Pavyzdžiui, Dirmeikių, Šiaulių r., lobyje rasta žalvarinė segė, Dargiškės, Telšių r., lobyje – 2 žalvarinės trikampio pjūvio apyrankės. Šis lobis buvo aptiktas 1934 m. ariant lauką bulviakasio metu. Lobyje galėjo būti apie 2 kg žalvarinių monetų, kurias išsidalino žemės savininkas ir talkoje dalyvavę bulvių kasėjai. Šiuo metu tik 3 lobio monetos saugomos Lietuvos muziejuose (Telšių ,,Alkos“ muziejuje, Lietuvos nacionaliniame muziejuje ir Lietuvos banko muziejuje). Visos monetos kaldintos Romos imperijos Bitinijos provincijoje (Mažoji Azija), Nikėjos mieste. Viena iš monetų kaldinta imperatoriaus Gordiano III (238–244), kita – Maksimo (235–238) valdymo laikais. ,,Alkos“ muziejuje saugoma dar viena lobio dalis, užregistruota kaip rasta Janapolės apylinkėse, Telšių r. Tarp monetų – 2 Aleksandro Severo (222–235), 1 – Julijos Mamėjos (mirusi 235 m.), 1 – Maksimino (235–238), 3 – Maksimo, 7 – Gordiano III. Visos monetos taip pat kaldintos Nikėjos mieste. Galimas daiktas, kad tai yra to paties Dargiškės lobio dalis. Šie radiniai įdomūs tuo, kad provincijų miestų monetos Romos imperijoje buvo kaldinamos naudoti tik tame mieste bei jo apylinkėse ir nepaplito visoje imperijoje. Šiaurės ir Rytų Europos teritorijoje Nikėjos monetų radiniai labai reti. Lietuvoje dar 1 Nikėjos moneta, kaldinta Aleksandro Severo, rasta Noruišių pilkapiuose, Kelmės r. Palyginti gausūs Nikėjos miesto monetų radiniai Lietuvoje (1 ar 2 lobiai, radinys kape) leidžia teigti, kad į Lietuvos teritoriją atvykdavo ir tolimų Romos imperijos provincijų pirkliai.
Vertas dėmesio dar vienas radinys. Prieš Antrąjį pasaulinį karą Darkuškių kaime, Širvintų r., rastas romėniškų sidabrinių bei auksinių monetų lobis, kuriame buvo ir statulėlė, tikriausiai taip pat Romos imperijos kilmės. Lobis išblaškytas Antrojo pasaulinio karo metais. Šiuo metu 16 sidabrinių denarų yra privačioje kolekcijoje Lenkijoje. Šie denarai – Antoninų dinastijos monetos, kaldintos Adriano (117–138) — Komodo (177–192) valdymo laikotarpiu. Tai vienintelis Romos monetų lobis Lietuvoje, kuriame aptiktos ir auksinės monetos.
Kol kas Lietuvoje iš senojo geležies amžiaus nežinomi vien daiktiniai lobiai. Tiesa, yra išlikę duomenų, kad iki Antrojo pasaulinio karo ,,Prussia“ muziejuje Karaliaučiuje buvo saugomas III–VI a. dirbinių lobis iš Lėbartų, Klaipėdos r. Deja, lobio sudėtis ir dydis nežinomi. Lobis tikriausiai užkastas VI a., t. y. jau viduriniojo geležies amžiaus laikotarpiu.
Vidurinysis geležies amžius (V–VIII–IX a.) dar vadinamas tautų kraustymosi laikotarpiu. Tuo metu jau buvo žlugusi vakarinė Romos imperija, jos teritorijoje šeimininkavo barbarai. Nuo IV a. pabaigos link Pietų Europos iš Pavolgio ir tolimesnių sričių plūdo klajokliai – hunai, avarai ir kt. Jau nuo VI a. istorijos arenoje pasireiškę rytų slavai pradėjo užimti kai kurias Padnieprės baltų žemes. Laikotarpio antrojoje pusėje ir ypač pabaigoje Baltijos jūros regione labai aktyviai reiškėsi normanai-vikingai, įkūrę savo kolonijas prūsų ir kuršių teritorijoje. Tiesioginį pavojų Lietuvos gyventojams rodo tokie radiniai kaip tribriauniai strėlių antgaliai, būdingi klajoklių gentims. Šių antgalių rasta Aukštadvario, Trakų r., Kernavės Aukuro kalno, Širvintų r. piliakalniuose, Plinkaigalio kapinyne, Kėdainių r. Šiame kapinyne 2 tokios strėlės aptiktos įsmigusios į žmonių griaučius ir, be abejo, buvo jų mirties priežastis. Matyt, nedideli klajoklių karių būriai V a. atjodavo ir į dabartinę Lietuvos teritoriją.
Kita vertus, baltų gentyse susiformuoja kariaunos, kurios ne tik atremdavo priešų antpuolius, bet ir pačios dalyvaudavo tolimuose karo žygiuose, iš jų parsigabendavo įvairaus turto.
Taigi vidurinįjį geležies amžių galima apibūdinti kaip neramius laikus, kada gyventojai buvo priversti savo turtą slėpti žemėje. Lietuvoje rasti to laikotarpio lobiai pasižymi stambių sidabrinių papuošalų gausa.
1935 m. Baublių–Indriūnų kaime, Rokiškio r., ariant lauką rastas lobis, kurį sudarė 3 sidabrinės vadinamosios balnelinės antkaklės, datuojamos VII–VIII a. Dviejų antkaklių bendras svoris buvo 440 g. Radiniai saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje ir Rokiškio muziejuje.
1935 m. pavasarį ariant durpyną Draustinių kaime, Kėdainių r., rastas daiktų lobis, iš kurio į muziejus pateko 3 sidabrinės antkaklės pergniaužtais galais, sidabrinė antkaklė su kilpele ir kabliuku, žalvarinė storagalė apyrankė (10 pav.). Antkaklių bendras svoris – 838,7 g. Lobis datuojamas VI–VII a., saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
Migonių kaime, Pasvalio r., buvo aptikti 2 skirtingos sudėties lobiai. Vienas jų aptiktas 1931 m. ariant lauką. Jame rasta žalvario žaliavos pusantros lazdelės, 2 žalvarinės apyrankės su iškilia trikampe briauna, nebaigta gaminti lankinė ilgakojė segė. Lobis, datuojamas VII a., iki Antrojo pasaulinio karo buvo saugomas Biržų muziejuje. Kitą Migonyse rastą lobį sudaro 2 sidabrinės balnelinės antkaklės ir 1 antkaklė pergniaužtais galais. Radiniai datuojami VI–VII a., saugomi Biržų muziejuje. Pirmąjį lobį, kuriame aptikta ir metalo žaliava, reikėtų priskirti spalvotųjų metalų apdirbimo meistrui juvelyrui, antrasis gali būti pavojaus metu užkastas vietinio gyventojo turtas.
Apie 1909–1910 m. Užpelkių kaimo Tyrelių durpyne, Plungės r., 1,5 m gylyje rastas daiktų lobis, kurį sudarė 2 žalvarinės dėželinės antkaklės, sidabrinė lankinė žieduotoji segė ir žalvarinė segė žvaigždine kojele. Daiktai priskiriami V–VI a., saugomi Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Greičiausia tai aukų lobis.
Galima paminėti ir tai, kad kartais viduriniuoju geležies amžiumi datuojami pavieniai stambesni daiktai taip pat laikomi lobiais. Pavyzdžiui, lobiu laikoma Velžių piliakalnyje, Radviliškio r., rasta sidabrinė antkaklė pergniaužtais galais. Ji saugoma Šiaulių ,,Aušros“ muziejuje.
Kaip matome, viduriniajame geležies amžiuje Lietuvos gyventojai žemėje slėpė brangius papuošalus, kitą turtą, kai kuriuos daiktus aukojo dievams pelkėse.
Gana daug lobių Lietuvoje paslėpta ir vėlyvojo geležies amžiaus laikotarpiu (IX–X–XII a.) bei vėlyvaisiais viduramžiais (XIII–XIV a.). Vėlyvajame geležies amžiuje, be normanų-vikingų, į baltų žemes rengė žygius Kijevo Rusios kunigaikščiai, o XIII–XIV a. buvo intensyvių lietuvių kovų su kalavijuočiais ir kryžiuočiais laikotarpis. Be abejo, ir tada vietos gyventojams pavojaus akivaizdoje teko slėpti savo turtą.
Vėlyvojo geležies amžiaus lobiai, aptikti Lietuvoje, yra labai įvairios sudėties. Dalį sudaro piniginiai lobiai, tarp jų arabų monetų lobiai (Jauniūnai, Širvintų r., Pirčiupiai, Varėnos r., Vėlaikiai, Zarasų r. ir kt.), Vakarų Europos monetų lobis (Vilniaus apyl.). Beje, šiame lobyje rasta ir sidabrinė vytinė antkaklė. Nemažai aptikta ir sidabrinių piniginių lydinių lobių (Ribiškės, Vilniaus m., Joniškis, Drageliškės, Zarasų r. ir kt.).
1901 m. Siraičiuose, Telšių r., ariant lauką kalvoje netoli piliakalnio – Džiugo kalno rastas įsmeigtas į žemę kalavijas. Jį atkasant šalia duobutėje rasta per 40 daiktų: geležinis pentinas, diržo sagtis, 16 žalvarinių pasaginių segių, žiedų, apyrankių, svarstyklių svarstis ir kt. Kai kurių dirbinių buvo likusios tik dalys. Lobis datuojamas XI–XII a. Greičiausiai jį tenka priskirti aukų lobiams. Daiktai saugomi Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
1938 m. apie 300–400 m į šiaurės vakarus nuo Mikytų piliakalnio, Šliktinės kaimo laukuose, Skuodo r., Šatos upelio slėnyje kasant griovį per pelkę apie 60 cm gylyje po rąstu vandenyje aptiktas geležinių ir žalvarinių daiktų lobis. Į muziejų pateko 192 dirbiniai, tarp jų 113 geležinių įmovinių ir įtveriamųjų žeberklinių ietigalių, 4 geležiniai plačiaašmeniai kirviai, keliolika peilių, žalvariniai kovos peilių makštų apkalai, žalvarinis pentinas, kelios žalvarinės pasaginės segės ir kt.. Lobis datuojamas XI–XII a., saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. Ankstyvesnėje literatūroje radinys žinomas Mikytų lobio vardu.
1971 m. Šliktinės kaime per 40–50 m į šiaurę nuo pirmojo lobio radimo vietos, 30–40 m skersmens plote vėl rasta senienų. Lobį iškasė drenažui griovius kasęs ekskavatorininkas, vėliau toje vietoje kasė archeologai. Vis dėlto didesnė lobio dalis neišliko. Archeologai aptiko keletą žalvarinių pasaginių segių, geležinius įmovinį ir žeberklinio tipo įtveriamąjį ietigalius. Tarp ekskavatorininko surinktų ir dingusių daiktų buvo žalvarinės pasaginės segės, keletas apyrankių, geležiniai peiliai, ietigaliai, kovos peilis ar trumpas vienašmenis kalavijas. Spėjama, kad antrajame Šliktinės lobyje galėjo būti apie 200–300 daiktų. Į Kretingos muziejų pateko tik apie 80. Didelę antrojo lobio dalį sudarė papuošalai. Lobis datuojamas X a. Spėjama, kad Šliktinės slėnyje, pelkėje, galėjo būti šventa, dievams skirta vieta ir abiejuose lobiuose rasti daiktai buvo jiems paaukoti.
1980 m. tyrinėjant Rupunionių kaimo, Kauno r., kapinyną, viename iš tiriamų plotų 40 cm gylyje rastas geležinių ginklų lobis. Jame buvo 26 įtveriamieji žeberklinio tipo ir 23 įmoviniai ietigaliai, 3 vienašmenių kalavijų dalys, kalavijo rankenos skersinis ir peilis. Daiktai žemėje buvo tvarkingai sudėti. Lobis datuojamas X–XII a. Gal tai buvo ginklų sandėlis, įrengtas netoli mirusiųjų kapų? Lobis saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
1921 m. ariant Nartaučių kaimo, Joniškio r., ganyklas, rasto puodų šukių bei žalvarinių įvijų ir kabučių lobis. Jame buvo kryžiaus pavidalo kabučiai, keletas zoomorfinių kabučių, vaizduojančių paukščius ar arkliukus, kirvio pavidalo kabučiai. Atrodo, kad didesnė dalis minėtų kabučių į Lietuvą atkeliavo iš finougriškų šiaurės vakarų Rusios žemių. Lobis datuojamas X–XII a., saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje.
1969 m. tyrinėjant Graužių kaimo kapinyną Kėdainių r., apie 50 cm skersmens ir 60 cm gylio duobutėje rastas sidabrinių daiktų lobis: vytinė antkaklė profiliuota plokštele užbaigtais galais ir ilgas kalavijo makštų apkalas. Bendras sidabro svoris – 1001 g. Lobis datuojamas XI–XII arba XII–XIII a., saugomas Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Daiktai aptikti ne kape, todėl galėjo būti užkasti slepiant turtą pavojaus metu arba kaip dovana mirusiesiems, tikintis iš jų pagalbos.
1924 m. Geliogalių kaime, Molėtų r., rastos dvi akmenimis apdėtos urnos, šalia jų keletas sidabrinių papuošalų. Tai 2 apyrankės pintais lankeliais, 2 pintos pasaginės segės, 4 apskritos plokščios segės ir kaklo papuošalas, kurį sudarė pailgi tuščiaviduriai siaurėjančiais galais filigranu puošti karoliai, lelijos formos kabučiai ir balto stiklo kabutis sidabro apvade. Spėjama, kad dalis lobyje aptiktų papuošalų yra patekę iš Kijevo Rusios. Lobis datuojamas XIII–XIV a., saugomas Kauno Vytauto Didžiojo karo muziejuje. 1957 m. netoli Stakliškių miestelio, Prienų r., traktorininkas ardamas lauką aptiko sidabrinių daiktų lobį, jo didelė dalis pateko į muziejų. Lobis aptiktas žalvariniame inde, apie 30–40 cm gylyje. Čia buvo 8 piniginiai lydiniai (1 pusapvalės lazdelės pavidalo, 7 – trikampio pjūvio), 19 apskritų plokščių segių, 2 pasaginės pintais lankeliais ir stilizuotais gyvuliniais galais segės, 3 apyrankės pintais lankeliais, tuščiavidurio žiedo galvutė ir kaklo papuošalų liekanos (karoliai, kabučiai, medalionai su krištolo, ametisto, malachito, topazo akutėmis). Išlikusi lobio dalis sveria 3,2 kg. Spėjama, kad lobis priklausė kokiam nors didikui ir galėjo būti užkastas XIV a. trečiajame ketvirtyje ar pabaigoje. Daiktai datuojami XIII–XIV a. Lobis yra Lietuvos nacionaliniame muziejuje.
<...>
Kaip matome, vėlyvajame geležies amžiuje ir vėliau (XIII–XIV a.) gresiant pavojui žemėje buvo slepiamas įvairių asmenų turtas (labai dažnai – brangenybės), vėliau tikintis jį susigrąžinti. Tačiau aptinkami ir kulto – aukų lobiai, ir tokie lobiai, kurių tikrąją užkasimo priežastį šiuo metu sunku nuspėti.
Taigi Lietuvos teritorijoje aptikti įvairių laikotarpių lobiai padeda geriau pažinti ne tik žmonių buities daiktus, bet ir vietinių amatininkų sugebėjimus, galima kalbėti apie prekybinių ryšių kryptis, atskleidžia kai kuriuos baltų genčių dvasinio pasaulio reiškinius.
Mykolas Michelbertas
Tarpukario auksakaliai
Senaisiais laikais, kada piniginių vienetų vertė buvo labai nepastovi, dirbiniai iš sidabro ir aukso tarnavo kaip turto kaupimo pagrindas: juos nesunku gabenti, dažnų karų ar suiručių pavojui kilus lengva paslėpti. Tai liudija ir šiais laikais randami lobiai.
Brangiųjų metalų (aukso ir sidabro) išskirtinės savybės – jie nedega ugnyje, nerūdija ir negenda vandenyje, yra minkšti, kalūs, lengvai apdorojami, jų paviršiuje galima išryškinti sudėtingiausią puošybinį dekorą – buvo žinomos jau seniai. Puošnus metalinio paviršiaus spindesys ne tik žavėjo savo grožiu. Dirbiniai tarnavo valdovų galiai pabrėžti ir stiprinti tapdami turto kaupimo simboliu, o dažnai ir neatskiriama politinio, ekonominio bei kultūrinio gyvenimo dalimi. Pasaulietinė ir bažnytinė valdžia visad stengėsi kaupti, gausinti brangiųjų metalų dirbinių lobynus, skatino jų meninių ir technologinių pasiekimų raidą.
Auksas senovėje buvo išgaunamas Nubijoje, Indijoje, Arabijoje. Antikos laikais jį gabeno iš Ispanijos ir Portugalijos, viduramžiais iš Čekijos, vėliau – iš Pietų Amerikos. Sidabro kasyklos senovėje buvo Nubijoje ir Etiopijoje, antikos laikais – Afrikoje ir Ispanijoje, Didžiųjų geografinių atradimų amžiuje auksas gabentas iš Pietų Amerikos.
Auksakaliai turėjo gerai išmanyti brangiųjų metalų savybes. Todėl auksakalystės technologiniai procesai visą laiką keitėsi, tobulėjo, nuo jų priklausė daikto meniškumas, grožis, vertė. Tauriųjų metalų lydiniai visada turi priemaišų, vadinamų ligatūra. Ji minkštiems brangiesiems metalams suteikia tvirtumo. Dažniausiai į sidabrą dedamas grynas varis, o į auksą – varis, sidabras, nikelis, cinkas. Priemaišos gali keisti lydinio atspalvį, kuris dažnai meniškai derinamas su brangakmeniais. Juvelyrinė lydinio vertė priklauso tik nuo tauriojo metalo kiekio lydinyje. Šį kiekį nurodo prabos ženklas (lot. probo – „bandau, įvertinu“). Daugelyje šalių prabos skaičius nurodo, kiek dalių (promilių) gryno tauriojo metalo yra tūkstantyje lydinio dalių. Tai – metrinė prabų sistema. JAV, Anglijoje ir Šveicarijoje naudojama karatinė prabų sistema, carinėje Rusijoje naudota „zolotnikinė“. Prabų ženklai būna labai įvairūs: šalies, miesto herbai ar emblemos, prabavimo įstaigų ar kontrolierių žymos, meistrų inicialai ar pavardės su prabą reiškiančiais skaičiais. Prabos ženklais nežymimi tik ordinai, medaliai ir monetos, tačiau jų lydinių praba taip pat griežtai reglamentuojama ir kontroliuojama.
XIX–XV a. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės centru tapusiame Vilniuje plėtojosi ir intensyvėjo prekyba, amatai. 1387 m. miestas gavo Magdeburgo teises, suteikiančias miestiečiams ir iš kitų šalių atvykstantiems prekybininkams bei amatininkams tam tikras privilegijas.
Amatininkų susivienijimai, arba cechai, Vakarų Europoje atsiranda ankstyvaisiais viduramžiais. Jų atsiradimą sąlygojo išaugęs amatininkiškosios profesijos lygis, didėjanti konkurencija. 1495 08 23 Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Trakuose patvirtino Vilniaus auksakaliams pirmąją privilegiją ir cecho statutą. Cechas jungė amatininkus į profesinę organizaciją, tvarkė visus bendruosius auksakalių reikalus: valdė cecho turtą, kontroliavo auksakalių dirbtuves ir dirbinių kokybę, suteikdavo meistro vardą. Jo žinioje buvo prekyba tauriųjų metalų dirbiniais, prabų tikrinimas. Cechas sprendė ir visus auksakalių profesijos bei asmeninio gyvenimo klausimus. Cecho meistrai kasmet išrinkdavo du seniūnus, kurie tvarkė cecho kasą, kontroliavo meistrų darbų kokybę, prižiūrėjo nario mokesčio mokėjimą, sprendė kitus administravimo klausimus. Tai skatino amatininkų migraciją iš kitų šalių. Juos viliojo teikiamos lengvatos, religinė tolerancija. XVI a. Vilnių pasiekdavo meistrai ir pameistriai iš Karaliaučiaus, Liūbeko, kitų garsių Vokietijos auksakalystės centrų, Italijos miestų. Jų dėka Vilniaus meistrai palaikė glaudžius ryšius su kitais Vakarų Europos auksakalystės centrais, perimdavo menines stilistines ir technologines naujoves. Dosnūs auksakalių mecenatai ir globėjai buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės valdovai ir didikai, jų dvaruose dirbo žymūs meistrai. Dažniausiai tai buvo svetimšaliai, XVI a. pabaigoje ceche dominavo vokiečiai, tačiau jau XVII a. pradžioje padėtis pasikeitė. 1687 m. cechas turėjo 24 narius, 1722 m. – 14, 1745 – 12. Vėliau krikščionių auksakalių ceche vis mažėjo, o žydų, dirbusių Vilniuje, daugėjo. Žydų amatininkų cechai, arba brolijos, Lietuvoje pradėjo kurtis XVII a. pirmojoje pusėje. Manoma, kad auksakalių cechas prie Vilniaus kahalo atsirado XVII a. viduryje. 1866 m. krikščionių ceche buvo 7 meistrai, žydų – 31, 1882 m. – atitinkamai 5 ir 45. Magdeburgo teises turėjusių meistrų socialinėje struktūroje auksakalių cechai būdavo vieni iš turtingiausių, jų padėtis tradiciškai tapdavo išskirtinė, meistrai priklausė miestelėnų elitui. Tuo metu Lietuvos auksakalių dirbiniai meniniu lygiu, technologiniu sudėtingumu nenusileido Vakarų Europos meistrų darbams. Tai liudija išlikę (kad ir negausiai) sakraliniai indai, relikvijoriai, monstrancijos, kryžiai, taurės, paveikslų apkaustai, votai, žvakidės ir kitas bažnyčių turtas. Auksakalių gyvenimas priklausė nuo bendros ekonominės bei politinės miestų ir valstybės plėtros. XVI–XVII a. pirmoji pusė – Vilniaus auksakalystės aukso amžius. Tačiau 1655 m. prasidėjęs ir šešerius metus trukęs Šiaurės karas labai nuniokojo kraštą; žuvo daug auksakalių, kiti pasitraukė iš Lietuvos, jų sukurti šedevrai išgabenti, sunaikinti ar dažnai tokiais atvejais perlydomi į monetas. 1702 m. šalį užgriuvęs karas su Švedija, kilęs maras buvo nemažiau skaudi nelaimė ir krašto auksakalystei.
Kauno žydų auksakalių pėdsakų randama XVIII a. antrojoje pusėje. Apie 1840 m. magistratas įsteigė auksakalių, juvelyrų, laikrodininkų ir antspaudų raižytojų cechą, į kurį turėjo įstoti visi šių profesijų amatininkai. Krikščionys boikotavo cechą, nestojo. Iki carinėje Rusijoje veikusių cechų likvidavimo 1893 m. šį cechą sudarė vien žydai auksakaliai. Krikščionių auksakalių buvo nedaug, jie dirbo savarankiškai. Auksakalių skaičius Kaune didėjo labai pamažu. Tikriausiai Kauno ir apylinkių dvarininkai užsakydavo brangiųjų metalų bei juvelyrinius dirbinius pas Vilniaus auksakalius, kurių buvo daugiau, labiau įgudusių. Vilniaus krautuvėse buvo didesnis ir dirbinių iš tauriųjų metalų pasirinkimas.
1795 m. Lietuvą prijungus prie Rusijos, buvusios Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorijoje 1801 m. įsteigiamos Vilniaus ir Gardino gubernijos, 1842 m. sudaryta trečioji – Kauno gubernija. 1799 m. Rusijos caras Aleksandras I paskelbė įsaką, kuriuo visose imperijos gubernijose įkurtos amatų valdybos (Vilniuje nuo 1811 m.); jos kontroliavo visų cechų veiklą, rinko iš meistrų mokesčius, prižiūrėjo seniūnų rinkimus, išduodavo pameistrių ir meistrų pažymėjimus. 1821 08 18 Peterburgo Kalnų valdyba įsteigė Vilniuje II kategorijos prabavimo rūmus, kuriuose pradėjo dirbti mokslus išėjęs prabavimo meistras; be jo žinios ir kontrolės auksakaliai negalėjo prabuoti dirbinių. 1840 11 27 prabavimo įstaigoms buvo patvirtinti aukso bei sidabro prabavimo ir dirbinių iš šių metalų įspaudavimo nuostatai. 1868 m. Vilniuje iždo rūmuose užregistruoti 6 krikščionys meistrai ir 21 žydas, 1877 m. – 3 krikščionys ir 31 žydas. 1846 03 06 Peterburgo vyriausieji prabavimo rūmai gubernijos mieste Kaune, kur nebuvo jokios prabavimo įstaigos, įkūrė II klasės prabavimo rūmus. Kauno herbu pasirinktas 1843 m. Rotušės aikštėje pastatytas iš ketaus Peterburge nulietas bokštas – paminklas Rusijos pergalei prieš Napoleoną atminti. Dalis auksakalių vengė paklusti šiems potvarkiams. 1888 m. Kauno auksakalių, juvelyrų, laikrodininkų ir spaudų raižytojų cechui priklausė 18 meistrų žydų.
<...>
Rita Škiudienė
Informacijos šaltinis: www.sviesa.lt
Mūsų internetinėje parduotuvėje www.ethnicshop.lt galite įsigyti šių senovinių baltiškų papuošalų kopijų bei interpretacijų senovės tema:

Internetinė baltiškų papuošalų parduotuvė.
Apsilankykite ir įsigykite senosios Lietuvos kultūrą menančių papuošalų!
Įeiti čia...
