Vakarų baltų pilkapių kultūra, archeologų duomenimis, II-I tūkstantmetyje prieš Kr. g. baltų gyventi plotai tęsėsi nuo Baltijos jūros vakaruose iki Volgos ir Okos aukštupių rytuose, pietuose siekė beveik Vyslos žiotis, Narvą ir Pripetę, o šiaurėje užėmė Dauguvos baseiną. Dėl gana skirtingo klimato ir su juo susijusių buities sąlygų, dėl nevienodo ūkio lygio ir, galimas daiktas, dėl įvairaus substrato, įsiliejusio į besiformuojančius baltus, jau tuo metu šioje teritorijoje skyrėsi kelios giminiškos kultūros.
Vakarų baltų pilkapių kultūra yra žalvario ir ankstyvojo geležies amžių kultūra, paplitusi baltiškojo arealo pietvakariuose. Kultūros centru buvo Sambija, kurioje gausiausia paminklu. Kiek rečiau pilkapiu kultūros paminklai paplitę Priegliaus baseine - yra jų ir Lietuvos pajūryje: Danės bei Akmenos baseinuose.
Šiame areale visą žalvario ir ankstyvąjį geležies amžių (1600 m. prieš Kr.g. - m. e. riba) pilkapiai buvo vienintelė laidojimo forma. Vakarų baltų pilkapių konstrukcija yra sudėtinga. Yra išskirti net 9 pilkapių tipai (pagal akmenų vainikų formą, jų skaičių pilkapyje, įvairius akmenų statinius ir pagal juose įrengtų kapų sudėtingumą). Jie atitinka keturis laikotarpius. Išsiskiria I tipo pilkapiai supulti iš žemių ir akmenų. Juose paprastai būna 3 koncentriniais akmenų vainikais, o vidiniame randama nedegintų mirusiųjų kapų. Jie priklauso senajam žalvario amžiui (1600-1100 m. prieš Kr.g.). II-IV pilkapių tipai skiriami naujajam žalvario ir ankstyvajam geležies amžiams (1100-550 prieš Kr.g., 550-m.e. riba). Jų sampilai supilti vien iš žemių, tačiau labai įvairūs akmenų vainikai: II tipo pilkapiu vainikai yra dviaukščiai, III tipo pilkapiai pasižymi vidaus įrengimu - sampilo viduryje iš akmenų sukrautos tarsi patalpos. Paskutiniojo tipų pilkapiuose yra įvairių akmenų statinių, kurie skiriasi savo forma. Tokiuose pilkapiuose įrengti kapai jau degintiniai - dažniausiai urnose, neretai jas apdėdavo akmenimis, o kai kada urnai būdavo padaroma tiesiog akmeninė dėžė. Sudegintų mirusiųjų kapai beveik be įkapių. Apie II a. prieš Kr.g. Lietuvos pajūrio vakarų baltų pilkapiuose vėl imta laidoti ir nedegintus mirusiuosius. Tokiuose kapuose randama ir žalvarinių (rečiau geležinių) papuošalų. Žinomiausi tirtieji vakarų baltų pilkapiai Lietuvoje yra Bajoruose, Šlažiuose (Klaipėdos raj.), Ėgliškiuose, Kurmaičiuose (Kretingos raj.).
Dėl vakarų baltų pilkapių kultūros kilmės ir etninio priklausomumo nėra vienos nuomonės. Vokiečių archeologai žalvario amžiaus pilkapius su koncentriniais akmenų vainikais ir ankstyvojo geležies amžiaus pilkapius skyrė baltams. Teigė, kad vakarų baltai jau bent apie 1000 m. prieš Kr.g. buvo atsiskyrę nuo kitų bendrojo baltų kamieno, ir 900-750 m. prieš Kr.g. pradėjo skirtis 3 vakarų baltų sritys: prūsai (siaurąja prasme), galindai ir sūduviai-jotvingiai. Dalis lenkų archeologų sako, kad žalvario amžiaus pilkapynus Sambijoje ir Pamaryje paliko neaiškios etninės priklausomybės žmonės, o vakarų baltų pilkapių kultūra susidariusi tik V-IV a. prieš Kr.g., kai senieji Sambijos ir Priegliaus baseino gyventojai susimaišė su ateiviais iš rytų - brūkšniuotosios keramikos kultūros žmonėmis. Kita lenkų archeologų dalis abejoja šia hipoteze, nes išsakytoji nepagrįsta archeologijos duomenimis.
Ne visai aiški to laikotarpio baltų arealo vakarų riba: rytų Pamaryje - tarp Vyslos ir Persantės - gyvavo veidinių urnų kultūra. Šios kultūros žmonės sudegintus mirusiuosius laidojo žemuose pilkapiuose, o palaikus supildavo į urnas. Jos rūpestingai nulipdytos, ir ant jų reljefiškai pavaizduoti žmogaus veido bruožai: akys, nosis, burna, ausys. Molinis urnos dangtelis primena kepuraitę, o peteliai yra žmogaus pečiai. Į "ausis" kartais įkabinami auskarai, pavaizduojama antkaklė, smeigtukas. Tokiuose kapuose retkarčiais randama papuošalų, ginklų, diržo sagčių. M.Gimbutienė vaidiniu urnų kultūrą laikė baltiška. Ji teigė, kad kultūrą palikusios baltų gentys vėliau migravusios į pietryčius. Ankstesnieji vokiečių archeologai šią kultūrą laikė germaniška: skyrė ją burgundams, bastarnams. Dabar kai kurie vokiečių tyrinėtojai baltams skiria rytų Pamarį (tarp Vyslos ir Persantės). Lenkų mokslininkams klausimas, ar gyveno baltai į vakarus nuo Vyslos iki m. e. pradžios, esąs neaiškus.
Neaiški ir rytinė vakarų baltų riba. Ji kiek paaiškėja I tūkstantmetyje prieš Kr.g., kai į rytus nuo pilkapių kultūros išsiskiria savita rytu baltų brūkšniuotosios keramikos kultūra, kuri, kaip manoma, buvusi dabartinių lietuvių ir latvių pirmtaku.
Vakarų baltų pilkapių srityje jau pirmaisiais dešimtmečiais po Kr. ima skirtis mažesnės baltiškos sritys. Sambijoje pilkapius pakeičia plokštiniai kapai, kuriuos dengia akmenų grindiniai, kartais juosia akmenų vainikas. Mirusieji laidojami nedeginti ir sudeginti. Nuo III a. įsivyrauja mirusiųjų deginimo paprotys. Sudeginti palaikai dažniau laidojami urnoje. Plito paprotys su mirusiu vyru laidoti žirgą. Šiuose kapuose gausu metalinių daiktų: geležinių ginklų (ietigalių, antskydžių, kovos peilių), darbo įrankių (kirvių, peilių) bei žalvarinių papuošalų (antkaklių, segių, apyrankių), II-III a. Romos monetų ir kt. Panašių kapai paplitę Priegliaus žemupio srityje bei prie Aistmarių iki Serijos-Pasargės-Paslenkos vakaruose. Taip pamažu pradeda skirtis sritis, kurioje vėlesni šaltiniai mini gyvenus sembus, notangus ir iš dalies varmius. Dėl geografinės padėties, gintaro gausumo Sambija II-III a. tapo turtingiausia baltų sritimi. XX a. pirmaisiais dešimtmečiais dalis vokiečių ir skandinavų archeologų teigė, jog šie Sambijos kapai priklausė germanams, gotams. Bet jau tuo pačiu metu išsiskiria kita nuomonė, ir ilgainiui vokiečių archeologai pripažino, kad II-IV a. Sambijos gyventojų kultūra yra baltiška.
II-IV a. tarp Nemuno vidurupio ir Mozūrų didžiųjų ežerų plito paprotys nedegintus mirusiuosius po vieną laidoti žemuose iš akmenų sukrautuose pilkapiuose. Sampilą apjuosdavo didesnių akmenų vainiku. Tokių pilkapių ypač gausu Suvalkų apylinkėse (bene žymiausiais toks paminklas yra Šveicarijoje netoli Suvalkų). Į pietus, Augustavo apylinkėse, randame plokštinių degintinių kapų: mirusiojo palaikai į duobę buvo suberiami kartu su laužo liekanomis, o kai kada surinkti kaulų gabalėliai laidojami urnoje, o laužo liekanos supilamos aplink urną (Netos plokštiniai kapai).
Šiaurinės ir pietinės dalies III-IV a. kapai turtingi ginklų, įrankių, papuošalų. Dalis papuošalų yra tokie pat kaip Sambijoje ar Lietuvoje gyvenusių giminiškų genčių: dėželinės antkaklės, lankinės žieduotosios segės, rankogalinės apyrankės ir kt. Randama ir iš antikinių ar kaimyninių kraštų patekusių ginklų, papuošalų, kartais - apkaustytų žirgo kamanų. Pasitaiko, kad tame pačiame pilkapyje, tačiau atskiroje duobėje laidojamas žirgas.
Manoma, kad akmeninius pilkapius ir plokštinius sudegintų mirusiųjų kapus paliko jotvingių ir sūduvių protėviai. Paskutiniuosius mini Aleksandrijos astronomas, matematikas ir geografas K. Ptolomėjas. Matyt, pirmaisiais amžiais po Kr. šioje srityje gyveno kelios giminiškos gentys, kiek kitaip laidojusios savo mirusiuosius. Archeologai spėja, kad jos susidarė vakarų baltų rytiniame pakraštyje gyvenusioms giminėms susiliejus su ateiviais iš brūkšniuotosios keramikos kultūros srities. Galimas daiktas, tai lėmė ir vėlesnių jotvingių kalbos bei kai kurių jų genčių kultūros artimumą lietuviams, jų pereinamąją, tarpinę padėtį tarp prūsų ir lietuvių.
Mėginama tiksliau lokalizuoti galindų gyventą teritoriją. Jiems, paprastai, skiriama vadinamoji Mozūrų kultūrinė sritis. I a. po Kr. tankiausiai buvo apgyvendinta šiaurinė jos dalis (į vakarus nuo Mamrų ežero). Galindų kapinynai gerokai vienodesni negu jotvingių. Jie įrengdavo tik plokštinius kapus - mirusiuosius dažniausiai laidodavo sudegintus. Palaikus suberdavo į rūpestingai nulipdytas molines urnas. Pasitaiko, kad jas užvoždavo į dubenį panašiu indu. Šalia urnos randama ir mažesnių moliniu puodelių. Kapo paviršius kartais atžymimas paminkliniu akmeniu. Tarp įkapių nemaža metalinių papuošalų, stiklo karolių, dažnai įdedamos kaulinės šukos. Ši sritis išsiskiria spalvotu emaliu puoštomis pasaginėmis segėmis, kabučiais, žiedais.
Mažai tyrinėta Nadruva, lokalizuojama Priegliaus vidurupyje ir aukštupyje. Ribos nėra aiškios:. atrodo, kad vakarinė buvusi ryčiau Deimenos, o rytinė - kažkur prie Šešupės. Ši sritis, matyt, buvo retai pagyvendinta, žinomi vos keli ir menkai ištirti I-IV a. plokštiniai kapinynai. Čia randami sudegintų mirusiųjų kapai urnose ir be jų. Urnos mažai profiliuotos, kartais grublėtu ar kruopėtu paviršiumi. Įkapės menkos, ginklų - nėra. Šalia sudegintų mirusiųjų kartais aptinkamas nedeginto žirgo kapas. Tik retkarčiais kapą dengia netaisyklingas akmenų grindinėlis.
Brūkšniuotosios keramikos kultūra, ilgaamžiška baltų kultūra gyvavusi apie 1500 metų - nuo I tūkstantmečio prieš Kr.g. iki I tūkstantmečio po Kr. pirmosios pusės (iki senojo geležies amžiaus pabaigos). Pavadinimas kilęs nuo puodų gamybos ypatumų: jų paviršius būdavo išlyginamas žolių gniūžte ar specialiu dantytu įrankiu. Šia technika gamintos keramikos randama jau akmens amžiaus paminkluose - ankstyvajame neolite (IV-III tūkstantmetis prieš Kr.g.), tačiau šios keramikos dar negalima sieti su brūkšniuotosios keramikos kultūra. Pagrindiniu kultūros požymiu ji tapo tik I tūkstantmetyje prieš Kr. g., kai šalia brūkšniuotosios keramikos atsiranda visi šios kultūros elementai: ne vien keramika, bet ir svarbiausieji jos paminklai - pastovios gyvenvietės-piliakalniai ir visas jiems priklausantis radinių kompleksas.
Daugelis žymiausiųjų Lietuvos ir kaimyninių karštų archeologų (J. Antonievičius, E. Grigalavičienė, J. Grauduonis, M. Michelbertas, A. Mitrofanovas, V. Sedovas, A. Tautavičius, R. Volkaitė-Kulikauskienė, P. Tretjakovas) šią centrinėje baltų arealo dalyje gyvavusia kultūrą laiko baltiška, kartais ją vadina tiesiog lietuviška (P.Tretjakovas). Tačiau pasitaiko nuomonių, kad šios kultūros gyventojais buvę venetai-praslavai arba tiesiog slavai, tačiau nė vienas nepaaiškina, kodėl brūkšniuotosios keramikos areale nėra seniausių slaviškų toponimų.
Žalvario ir ankstyvajame geležies amžiuose brūkšniuotosios keramikos kultūra buvo paplitusi didelėje Rytų Europos teritorijoje. Jos arealą įvairūs autoriai nurodo labai nevienodai, tačiau pagrindinis brūkšniuotosios keramikos kultūros arealas yra rytu Lietuva, šiaurės vakarų ir vidurio Baltarusija. Lietuvoje brūkšniuotoji keramika būdingiausia sričiai į rytus ir pietus nuo Šventosios vidurupio ir Neries žemupio. Iš šiaurės rytų Lietuvos ši kultūra pereina į šiaurės Baltarusiją. Pastaruoju metu manoma, kad brūkšniuotosios kultūros šiaurinė riba yra ne tik centrinė (Asuotė, Mukukalnis), bet ir vakarų (Matkulė, Paplavka) Latvija. Čia ištirti ankstyvojo geležies amžiaus paminklai - įtvirtintos gyvenvietės-piliakalniai yra tokie pat, kaip ir Lietuvoje bei Baltarusijoje.
Esmingiausi brūkšniuotosios keramikos ankstyvojo etapo bruožai atsiskleidžia svarbiausiojo kultūros elemento - gyvenvietės-piliakalnio įrengime ir pastatų konstrukcinėse ypatybėse. Pagrindinė šios kultūros žmonių ūkinė veikla - gyvulininkystė, iš dalies žemdirbyste, o taip pat medžiokle bei žvejyba - diktavo gyvenviečių-piliakalnių įrengimo topografiją. Jau pradiniame kultūros etape - II-I tūkstantmečių prieš Kr. g. sandūroje įtvirtinti piliakalniai būdavo įrengiami sunkiai prieinamose, gamtos saugomose vietose: kalvose (Dūkštas, Nevieriškė, Sokiškiai), upių ir upelių santakų kyšuliuose (Narkūnai, Nemenčinė). Buvo labai svarbu turėti pakankamai ganyklų, lengvai dirbamos žemės, miško ir vandens. Be gamtos kliūčių, gyvenvietę sutvirtindavo ir dirbtinai: aikštelės pakraščiuose įrengdavo medines užtvaras. Narkūnų piliakalnio aikšteles pakraščius juosė dvi užtvarą eilės, o Mukukalnyje (Latvija) rastos net 2-3 užtvarų eilės. Tokias užtvaras darydavo iš vertikaliai sukaltų stulpų, o šiuos perpindavo šakomis ir sutvirtindavo akmenimis. Sienas dar užplūkdavo moliu. Tarp užtvarų eilių buvo slaptų perėjimų. Tokios užtvaros būdingos žalvario amžiaus antrajai pusei, o jau ankstyvojo geležies amžiaus pradžioje atsiranda galingesnių įtvirtinimų - palisadų ir griovių, o taip pat pylimų iš žemių. Norkūnuose rastas neaukštas žemės pylimas, o Dievukalnio (Latvija) piliakalnio pylimas jau 3 m aukščio. Tad iki senojo geležies amžiaus pradžios brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojai mokėjo įrengti visas svarbiausias gynybines sistemas: užtvaras, akmenines ir medines konstrukcijas, pylimus ir griovius.
Apie daug ką byloja pastatų konstrukcija. Kai kurie autoriai mano, kad ilgieji namai su ne vienu židiniu ir keliomis patalpomis priklauso ankstesniam kultūros etapui, kai patriarchalinė šeima sudarė vieną kolektyvą. Antrajame etape (ne vėliau kaip III a. po Kr. pradžioje), formuojantis atskirajai šeimai, pastatai darėsi mažesni. Ilgai buvo manoma, kad gyvenamuosius pastatus statė piliakalnio aikštelės pakraščiais, o negyvenamas vidurys naudotas galvijams suvaryti. Paskutiniųjų metų tyrimai parodė, jog buvo statoma buvo visoje aikštelėje. Taip yra Dūkšte, Narkūnuose, Nevieriškėje, Sokiškiuose ir kt. piliakalniuose.
Šios kultūros gyventojų namai antžeminiai, sulpinės konstrukcijos. Seniausiųjų pastatu sienos pintos (Mukukalnis), vėliau tarpai tarp stulpų būdavo užpildomi horizontaliais rąstais. Būdingi ilgųjų namų statybos pavyzdžiai atidengti Narkūnuose, Aukštadvaryje, Malyškiuose (Baltarusija). Ilgieji namai susidėjo iš keleto (dažnai keturių) patalpų, kurias atitverdavo pertvaromis. Kiekvienoje iš jų būdavo atviras židinys - vadinasi, pastate gyveno kelios šeimos, ir kiekviena turėjo atskirą židinį. Jie buvo gana taisyklingos apskritos formos, o nedidelis tarpas likdavo malkoms įdėti. Kartais židiniai sukrauti iš vienos, kai kada iš dviejų akmenų eilių ir sutvirtinti moliu. Neretai aplink židinius būdavo mažesnių akmenų grindiniai (Narkūnai, Nevieriškė). Židinius įrengdavo patalpos viduryje, arčiau vieno ar kito kampo. Nežinome, kaip atrodė šių pastatų stogas, bet, atsižvelgiant į klimatines sąlygas, jis greičiausiai buvo dvišlaitis.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros gyventojai svarbiausius darbo įrankius, buities reikmenis ir netgi papuošalus dažniausiai gaminosi iš kaulo ir rago. Mokėjo jie lydyti ir žalvarį. Narkūnuose rasta ankstyvųjų žalvarinių papuošalų (smeigtukas grybo pavidalo galvute, apyrankės), Meliaro tipo žalvarinių kirvelių. Čia rasta ir daugybė liejimo formų, liudijančių apie metalurgijos užuomazgas. Ankstyvojo kultūros etapo pabaigos kultūriniuose sluoksniuose randama jau ir ankstyviausiø geležinių įrankių žemei dirbti, iš kurių išsiskiria peiliai-pjautuvėliai - universalus žemės dirbimo įrankis.
Svarbiausi verslai buvo gyvulininkystė ir primityvi žemdirbystė. Ypač išplėtota gyvulininkystė: jau buvo auginamos visos naminiu gyvulių rūšys. Medžiojo stambiuosius žvėris: šernus, elnius, briedžius, meškas, stirnas, vilkus, o iš kalinių žvėrelių - lapes, bebrus, ūdras, kiaunes, voveres. Žvejyba ir augalinio maisto rinkimas vaidino tik pagalbinį vaidmenį.
Brūkšniuotosios keramikos kultūros mirusiųjų laidojimo papročiai dar nepažįstami. Arealo pakraščiuose (Lankiškėse prie Nočios, Paveisininkuose) ir netgi centre (Kernavė) brūkšniuotu paviršiumi dengtose urnose rasta sudegintø mirusiøjø kapų. Tačiau ar galima juos skirti šios kultūros gyventojams iki šiol nėra aišku. Mat tokie palaidojimai yra randami taip retai, kad ir patys jų tyrinėtojai (A. Luchtanas) linkę manyti, kad šie palaidojimai turi priklausyti į brūkšniuotosios keramikos kultūros teritoriją prasiskverbusiems vakarų baltų pilkapių kultūros gyventojams.

Vakarų Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. Nykstant vakarų baltų pilkapių kultūrai, jau I amžiuje po Kr. Lietuvos pajūryje keičiasi laidosena - įsigali plokštiniai kapai, kuriuose mirusieji laidojami nedeginti. Vienok išlieka stiprios vakar? baltų pilkapių kultūros tradicijos: dar II amžiuje kai kur būta pilkapių, o naujosios tradicijos kapas juosiamas akmenø vainiku ir jungiamas su gretimais kapais. Palaipsniui iš pailgo akmenų vainiko antkapio susidarydavo "bičių korį" primenantis tinklas. Tokių kapinynų arealas šiaurėje siekia Šventąją, rytuose - Salantų apylinkes ir Jūros upės aukštupį, pietuose - Minijos žiotis. Paskutiniaisiais duomenimis šiame areale yra 37 laidojimo paminklai. Daugelis iš jų yra tyrinėti.
Kapinynų tyrinėjimai rodo, kad šios srities gyventojai jau I a. po Kr. buvo sukūrę savitą ir turtingą kultūrą. Geopolitinė Lietuvos pajūrio gyventojų padėtis lėmė, kad jie tampriais ryšiais buvo susiję su pažangiausia to meto civilizacija - Romos imperija, glaudžius ryšius palaikė su kitomis ryčiau ir šiauriau gyvenusiomis baltų gentimis bei kaimynine Skandinavija. Apie tai liudija gausūs kapų radiniai - darbo įrankiai ir ginklai: įmoviniai kirviai ir dalgeliai, ietys su geležiniais įmoviniais ietigaliais, skydai; papuošalai: kepuraites, puoštos žalvarinėmis plokštelėmis, trimitinės antkaklės, akinės ir profiliuotos segės ir kt. Ypač gausu šios kultūros kapuose miniatiūrinių puodelių, bronzinių Romos imperatorių monetų. Panašiai kaip ir Sambijoje, šalia žmogaus kartais būdavo laidojamas žirgas.

Pilkapių kultūra. Lietuvoje ši kultūra viena didžiausiųjų - ji apima centrinę Žemaitiją, vidurio šiaurės ir šiaurės rytų Lietuvą. Šventosios upės baseinu ribojasi su Brūkšniuotosios keramikos kultūra, Dubysos vidurupyje ir Nevėžio aukštupyje siekiasi su Centrinės Lietuvos plokštinių kapų kultūra. Pilkapių kultūra taip pat paplitusi ir kaimyninėje Latvijoje: vakarinėje, centrinėje ir pietrytinėje jos dalyse. Lietuvoje dabartiniu metu žinomi apie 131 šios kultūros paminklą.
I a. pabaigoje - II a. po Kr. pradžioje pilkapių kultūros areale mirusiuosius laidojo nedegintus. Jiems supildavo pilkapį ir apjuosdavo stambiø akmenø vainiku. Kas ir iš kur atnešė šį paprotį - nėra visai aišku. Manoma, kad pilkapių kultūros šaknų reikia ieškoti I amžiuje prieš Kr.g. ar I a. po Kr. pirmojoje pusėje, o šią iki tol menkai apgyvendintą sritį kolonizavo gyventojai iš Lietuvos pajūrio. Tokia prielaidą liudytų šie faktai: seniausieji - I-II amžių šios kultūros kapai turi bendrų bruožų su pajūrio srities to paties laikotarpio pilkapiais su akmenų vainikais. Žemaitijos pilkapiai Vienragiuose, Visdergiuose-Papelkiuose, panašiai kaip ir pajūryje, kartais turi besijungiančius akmenø vainikus. Be to, Pavėkiuose, Akmeniuose, Kybartiškėje prie suaugusio žmogaus kapą juosiančio vainiko kartais prijungdavo maža akmenø pusratį (vaikų kapams arba aukoms), o tai žinoma ir pajūryje (Kurmaičiuose ir Padvariuose). Bendrų bruožų turi ir abiejų sričių įkapės - panašūs iečių įmoviniai antgaliai, analogiškos antkaklės (trimitinės, buoželinės, kūginės), laiptelinės ir kitokios segės.
II amžiuje šioje didžiulėje teritorijoje ima rastis skirtumai. Sąlyginai galima būtų skirti 3 lokalines grupes - šiaurės rytų ("žemaitiškoji"), vidurio šiaurės ("žiemgališkoji") ir šiaurės rytų ("sėliškoji"). Iki šiol dar nėra pakankamai apibrėžti šias grupes skiriantieji bruožai. Galima tik pasakyti, kad "žemaitiškuose" pilkapiuose dažniausiai randama nuo 1 iki 4 kapų, mirusieji laidojami sampile (labai retai duobėje po sampilu), "žiemgališkuose" pilkapiuose kapų truputį daugiau, o jau "sėliškieji" pilkapiai pasižymi kapų gausa. Antai, Muoriškių pilkapyne jų rasta iki 8-9. Kaimyninės rytų Latvijos Ylės-Gailyšių pilkapyje jų rasta net 28. Kitas itin svarbus bruožas, ženkliai skiriantis "sėliškuosius" pilkapius nuo abiejų likusiųjų, yra tas, kad šios srities gyventojai naudojo pentinius siauraašmenius kirvius. Tuo tarpu "žemaitiškuose" pilkapiuose vyrauja įmoviniai kirviai.
Kalbant apskritai apie Pilkapių kultūrą, galima pasakyti, kad čia įkapių dėta mažiau negu pajūryje. Svarbiausios vyrų įkapės yra įmovinis arba siauraašmenis pentinis kirvis, peilis ir 1-2 ietys su įmoviniais antgaliais, moterų - peilis, kartais yla. Ir vyrų, ir moterų kapuose randame antkaklių, segių, rečiau - smeigtukų. Dauguma papuošalų panašūs į Lietuvos pajūryje ar Nemuno žemupyje randamus. Tačiau pilkapiu kultūros žmonės retai dėjo dalgį, žąslus. Nėra jų kapuose miniatiūrinių puodelių, labai reta bronziniu Romos imperatorių monetų.

Nemuno žemupio plokštinių kapinynų kultūra. Jos arealas šiaurės rytuose siekia Ančios upės dešinįjį vidurupį, jos tėkme iki Šešuvies, Šešuvies baseinu iki santakos su Jūra. Šiaurinė riba - Jūros vidurupis, o nuo čia į pietus abiem Jūros baseino pusėmis iki santakos su Nemunu. Ties Jūros žiotimis paminklai randami tik dešinėje Jūros ir Nemuno pusėse. Vakariau Nemunu paminklai "persikelia" per jį, ir žinomi Tilžės (dabartinis Sovietskas, Rusijos Federacija) apylinkėse. Nemuno žemupio kultūra yra Pajūrio žemumos pačiuose pietryčiuose; rytuose ji ribojasi su Karšuvos žemuma, šiaurėje siekia pietinę Žemaičių aukštumos ribą. Iš žinomų 13 šios kultūros paminklų žymesnieji yra Dauglaukyje, Greižėnuose, Lumpėnuose, Palumpiuose, Vilkyškiuose, Šaukėnuose. Duomenys rodo, kad nuo jau I amžiaus po Kr. viduryje mirusieji laidojami nedeginti. Kapai be akmenø vainikų, juose maža miniatiūrinių puodelių, ir tai juos skiria nuo Lietuvos pajūrio kapų. Kitos būdingiausios įkapės - įmovinis kirvis, įmoviniai ietigaliai, trimitinės ir kūgines (tame tarpe su pakabučiais) antkaklės, akinės, profiliuotos ir laiptelinės segės, Romos imperijos monetos. Atrodo, kad šios kultūros žmones reikia laikyti skalviø protėviais. Tai patvirtintų tas faktas, kad senojo geležies amžiaus Nemuno žemupio kultūros paminklų kartografavimas ir viduriniajame geležies amžiuje lokalizuojamų skalvių paminklų ribos praktiškai sutampa.

Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų kultūra. Arealas apima Nevėžio ir Dubysos vidurupius ik santakos su Nemunu, Nemunu vakarų link beveik iki Karšuvos žemumos. Žinomi 34 šios kultūros paminklai. Išsamiai tirti kapinynai yra Kalniškiuose, Marvelėje, Plinkaigalyje, Raudonėnuose, Sargėnuose, Seredžiuje, Veršvuose.
Pirmieji šios kultūros žmonių palaidojimai atsiranda jau I amžiaus po Kr. pačioje pradžioje. Skiriami du pagrindiniais šios kultūros gyvavimo laikotarpiai - 10-200-220 ir 200-220-450 metai po Kr. Abu šie laikotarpiai turi savitumų tiek ūkinio, tiek ir dvasinio gyvenimo prasme. Šios kultūros žmonės mirusiuosius laidojo nedegintus. Kapą įrengdavo gana paprastai, tačiau ankstyvajame kultūros laikotarpyje labai buvo paplitęs paprotys apdėti mirusįjį akmenimis. Jų skaičius gana įvairus, tačiau visada akmenis klodavo stačiakampio pavidalu. Tai - "namas" mirusiajam. Patys ankstyviausieji kapai turėjo itin sudėtingus "namus", suklotus trimis akmenų eilėmis. Vėlyvajame laikotarpyje šis paprotys ėmė nykti, tačiau "atgyja" šio arealo viduriniojo geležies amžiaus kapuose. Kitas kultūros bruožas yra susijęs su mirusiųjų erdviniu orientavimu, su dangaus dievybių - Saulės, Mėnulio, Mažųjų Grįžulo Ratų kultu. Šios kultūros žmonės, laidodami moterį, nukreipdavo jos galvą Saulės tekėjimo link, o vyro - priešingai Saulės tekėjimo krypčiai. Kai mirusiojo vieta bendruomenėje reikalavo laidoti į M. Grįžulo Ratus (greičiausiai tai buvo žyniai), tada mirusįjį orientuodavo į žvaigždyno £ (dabartinė Šiaurinė žvaigždė) ta kryptimi, kurioje ji būdavo Saulei tekant.
Lyginant su Lietuvos pajūrio ir Nemuno žemupio kultūromis, įkapės negausios, dalis kapų ir visai be jų. Vyrų kapuose randama peilių, įmovinių kirvių, labai retai ginklų - ietigalių, negausu ir papuošalų - apyrankių, antkaklių, segių. I ir II a. moterų kapuose yra būdingų šiai kultūrai įvijiniø antsmilkiniø. IV a. vidurio ir pabaigos kapuose jau kiek gausiau ginklų, žalvarinių papuošalų.

Vėlyvoji brūkšniuotosios keramikos kultūra. Finaliniame kultūros etape išlieka buvusios piliakalnių įrengimo tradicijos, tačiau II-III a. sandūroje imta statyti mažus namus, skirtus atskirajai šeimai. Piliakalnių aikštelės tokiais namais užstatomos ne tik pakraščiais, bet ir centrinėje jos dalyje. Vyrauja tie patys verslai - gyvulininkystė ir žemdirbystė, tačiau platus geležies naudojimas darė žemdirbystę našia. Iš žemdirbystės įrankių vyrauja geležiniai peiliai-pjautuvėliai. Šio laikotarpio piliakalnių kultūriniame sluoksnyje randama trinamųjų girnų, suanglėjusių grūdų. Piliakalniuose randamu naminių gyvulių kaulų analizė rodo, kad vėlyvajame etape ypač plačiai augintos kiaulės. Medžioklė ir žvejyba tapo pagalbinėmis ūkio šakomis. Ir kasdienėje buityje randasi pasikeitimų. Pirmiausia - išnyksta kaulo dirbiniai, o puodų gamyboje nusistovi viena pagrindinė forma - griežtai profiliuoti briauniniai puodai brūkšniuotu paviršiumi. Jie labai dažnai dar ornamentuoti įvairiais budais išgaunamu ornamentu - gnaibant, įspaudžiant pirštu ir pan. Ženklūs pakitimai įvyko juodojoje ir spalvotoje metalurgijoje: brūkšniuotosios keramikos kultūros piliakalniuose nemaža geležies lydymo krosnelių. Narkūnų piliakalnyje rasta ir žalvario lydymo krosnelės liekanų su Romos monetos dalimi prie sienelės. Čia aptikta įvairių tiglių ir samtelių, naudotu ano meto juvelyrų.
Ir vėlyvosios brūkšniuotosios keramikos žmonių laidojimo papročiai tebėra paslaptis. Visokių yra nuomonių. Vieną jų, remdamasis Obelių medžiaga, iškėlė V. Urbanavičius. Jis mano, kad kremuoti mirusiųjų palaikai buvo laidojami vandenyje. Vienok linkstama manyti, kad gyventojai savo mirusiuosius bent jau nuo IV a. vidurio laidojo nedegintus pilkapiuose, duobėje po sampilu. Galimas dalykas, kad šiai kultūrai reikėtų skirti rytø Lietuvoje ištirtus pilkapius su griautiniais kapais. Dabartiniu metu tokių paminklų yra 17.

Užnemunės laidojimo paminklai. Šios srities laidojimo paminklai archeologams prastai pažįstami ir mažai tyrinėti. Šiai kultūrai skiriami 9 paminklai, kurie nevienodi: Šiaurinėje Užnemunės dalyje žinomi plokštiniai kapai su griautiniais palaidojimais, šiaurės rytuose - pilkapiai su akmenų vainikais (Pažarstis, Prienų raj.), pietvakariuose - pilkapiai su žemių sampilais ir degintiniais kapais (Rudamina, Lazdijų raj.), Pietinėje Užnemunėje žinoma akmenimis apdėtų griautinių kapų (Delnica, Lazdijų raj., Radastai-Aleknonys, Alytaus raj.). Užnemunės laidojimo paminklai turi savitų, tik šiam regionui būdingų bruožų. Šiaurės rytų Užnemunės pilkapiai, lyginant juos su Žemaitijos pilkapiais, yra mažesni, juose ir mažiau kapų - 1 arba 2 pilkapyje. Kita vertus kai kuo (įvijiniai antsmilkiniai, akmenų dėjimo paprotys) daro juos artimesnius Centrinės Lietuvos plokštiniams kapams. Pietvakarių Užnemunės pilkapiai iš akmenų su degintiniais kapais priklauso platesniam regionui, paplitusiam Lenkijos šiaurės rytuose.