|
|
Audimas |
Audimas - senas tradicijas išlaikiusi tautodailės šaka, apimanti audinių, vilnonės, lininės aprangos, buitinės reikmės puošmenų (rankšluosčių, užuolaidų, juostų, užtiesalų, staltiesių, lovatiesių, takų ir įvairių kitokių audeklų) gamybą įvairiomis technikomis: horizontaliomis ir vertikaliomis audimo staklėmis, pynimo, rišimo, mezgimo būdais. Šios tautodailės šakos užuomazgos siekia senovės Lietuvos kunigaikščių laikus, kai audimas buvo vienas pagrindinių lietuvių mergaičių amatų, sukrovusių jaunamartėms kraičio skrynias. Savadarbiai audiniai - kievienos lietuvės pasididžiavimas. Gilias lietuvių liaudies tradicijas mena archeologiniai radiniai. II-III amžiuje kapinynuose randama vilnonių, lininių audinių. IV-ame amžiuje juostų, išaustų vijimo būdu, randama ir mūsų gimtajame Prienų krašte, Medžionyse, turtingos moters kape. Pagal kapuose rastų vertingų drabužių, juostų, audinių liekanų fragmentus nustatyta audimo rūšis, technika, raštas. Audeklai pasižymi ypatinga raštų gausa. Raštus dažniausiai sudaro augalų gyvūnų pasaulio fragmentai: lelijos, saulutės, žvaigždutės. Tobulėjant audimui nuo senųjų motyvų pereita prie sudėtingesnių geometrinių motyvų - trikampėlių, kvadratų ir t. t. Raštų gausa skatino ir audimo būdų plėtotę. Rankšluosčiuose ir lovatiesėse servetinių ir naujesnių - pluoštelinių pynimų kompozicijoje tarp tiesių, laužytų ar lenktų linijų įterpiami obuoliais, akėčiomis, agurkais, stiklais ir kitaip vadinami iš taškelių ir langelių sudaryti įvairaus dydžio apskritimai, kvadratai ir jų grupės. Laikui bėgant audime prigijo dvinytė kiauraraščių technika. Staltiesėse ir staltiesėlėse ji jungiama su kaišytiniais raštais. Lietuvių liaudies audeklai pasižymi ne tiek technikos tobulumu, detalių perkrovimu, kiek rašto, spalvų derinių grožiu. Ši tautodailės šaka įleidusi gilias šaknis ir mūsų gimtajame krašte. Prienų kraštas - ne vienos garsios audėjėlės gimtasis lopšys. Tarp jų gilų pėdsaką audimo kultūroje paliko trijų seserų - Albinos, Onos, Teresės Buzaičių, Marijos Pūkienės, Bronės Papečkienės, Marija Bendoraitienės, Onos Marcinkevičienės darbai, kurių spalvingi, raštų gausa išmarginti audimo darbai, išgarsino mūsų gimtojo krašto vardą. Tautinės juostos - atgimstanti tradicinė ir labai sena lietuvių tautodailės šaka. Šiuo metu naujai suklestėjo rankomis pintos juostos, kuriose ypač ryškiai atsiskleidžia spalvinis lietuvių tautos skonis. Tokias tradicines juostas gausiausiai pina Panevėžio krašto tautodailininkės. Visai neseniai vėl pradėtos kaladėlėmis vyti vytinės juostos, kurios žinomos Lietuvoje nuo ketvirto amžiaus.Šiam amatui atsidavusių tautodailininkių yra Kaune, Klaipėdoje, Vilniuje... Gausiausiai Lietuvoje audžiamos rinktinės juostos, žinomos nuo XIII amžiaus. Labiausiai jose puoselėjamas geometrinis ornamentas, kurio variantų etnografinėse juostose yra devynios galybės. Kebliausias dalykas- tradiciškai interpretuoti ornamentą. Mat, nepaisant stiliaus taisyklių ir archetipinės konstrukcijos, galima prifantazuoti lietuviams visiškai nebūdingų raštų ir netgi tokių ženklų, kurių niekada nebuvo senojoje simbolių sistemoje. Žymiausios rinktinių raštų audėjos susibūrusios Vilniuje, Kaune, Prienuose ir Biržuose. Juostos – vienos iš seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dažniausiai dėvėdavo pintines, austines ir rinktines juostas, vyrai – vytines, austines bei pintines. Dzūkų - daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs. Žemaičių juostos esti trijų rūšių: austinės, pintinės ir vytinės. Juostos buvo audžiamos iš vilnonių ir lininių siūlų. Iš pradžių vilnas audėjos dažydavo natūraliais augaliniais ir kitokiais dažais, vėliau – fabrikiniais. Juostų dydį apsprendė jų paskirtis ir techninės audimo galimybės. Jų plotis ir ilgis įvairus. Galai dažnai būdavo užbaigiami puošniais margaspalviais kutais. Juostų ornamentas yra palyginti paprastas, nesudėtingas. Didelę praktinę reikšmę turėjo pintinės juostos, kurios buvo pinamos iš kelių ryškių spalvų vilnonių siūlų. Jomis moterys pasirišdavo ilgus sijonus, kojines, suvarstydavo liemenes. Be pintinių juostų dar yra vytinės, austinės. Siauromis vytinėmis juostomis susijuosdavo vyrai, jos buvo naudojamos !lauknešėliams pasirišti. Be to, juostos turi didelę apeiginę reikšmę.
XIX—XX a. Lietuvos audėjų pasididžiavimas, remiantis įvairiais šaltiniais, buvo jų rankų darbo audiniai, jų grožis, raštų kūryba, savita interpretacija ir suvokimas. Žemdirbių visuomenėje audimas buvo ekonominė reikmė. Kaimiečiai augino avis, sėjo linus, kanapes, ilgais rudens ir žiemos vakarais patys prisiverpdavo siūlų. Žmonės audė šeimai rūbus, patalynę, patiesalus ir užtiesalus, nes pirkti buvo brangu. Tradicinė buitis buvo neatsiejama nuo audimo. Audėjėlės amato mokėsi šeimoje. Paprastai kaime moterys sėsdavo į stakles pavasarį per gavėnią, kai laisvesnis metas nuo kitų ūkio darbų. Kiekviena kaimo moteris mokėjo austi drobę, vadinamuosius „paprastus“ audinius. Daugelis audė nesudėtingų raštų lovatieses, rankšluosčius, staltieses. Šie raštai dažniausiai buvo nusižiūrimi ir interpretuojami. Išradingesnieji savo audinius margino sudėtingais raštais. Vadinamuosius „raštuotus“ audinius mokėjo išausti tik žinomi audėjai. Vienas kitas kurdavo raštus. Audimu jie prisidurdavo pragyvenimui. Audinius mainydavo į kitas gėrybes ar parduodavo. Mažai buvo tokių, kurie iš audimo gyveno. Keičiantis agrarinei krašto politikai, tradicinis audimas kaime pamažu nyko.
Nuo seno žmogus jautė poreikį ausdamas kurti. Daugelyje įvairiausių etnologijos ar meno istorijos studijų ieškoma atsakymo į klausimą, kas yra ornamentas: ar tai formos, ar prasmės įkūnijimas? Reikia prisiminti, kad Paulius Galaunė liaudies meno kilmę siejo su žmogaus kūrėjo estetiniu, ritminiu ir mistiniu pradais.* Rašto, kaip dviejų sampratų, formos ir turinio, junginio traktuotė buvo pastebima ir kitų lietuvių autorių darbuose, nors apie raštų prasmę mažai kas užsiminė. Ilgainiui didėjo susidomėjimas formos tyrimais.
KETURKAMPIŲ MOTYVAI Ornamentai plinta ir kinta. XIX a. literatūroje žinomas Otto Glogau teiginys, kad moterų drabužiai „kinta kone kiekvienoje parapijoje“.* Ripso audiniuose yra panašių ornamentų derinių* kaip XVIII a. Friedricho S. Boko ikonografijoje nupiešti languoti ir dryžuoti lietuvių sijonų raštai.* Kiti ripso lovatiesių motyvai primena langelių raštus, vadinamus katpėdėmis, kuriuos lietuvių tyrinėtojai laiko vienais tipiškiausių mūsų kaimui. XX a. Lietuvoje šie motyvai ir jų deriniai su įvairiomis figūromis ypač austi dimais.
Katpėdžių raštai
Katpėdės ir segmentai
Kryžiai ir akėčios [1] ELIPSIŲ IR APSKRITIMŲ MOTYVAI Tyrinėtojai ir audėjai tą patį ornamentą paprastai įvardija skirtingai. Dauguma lietuvių mokslininkų tradicinius geometrinius lietuvių liaudies audinių motyvus, austus dimais, dar vadina agurkiniais ar ąžuolo lapų raštais. Lauko tyrimų duomenimis, užrašyta daugiau jų apibūdinimų. Lietuvoje tokie tekstilės raštai žinomi kaip XIX—XX a. kaimo kultūros realijos. Pasaulio šalyse giminingų formų ornamentikos motyvų yra įvairaus meto mene.
Agurkai, ąžuolo lapai ir kita [1]
Agurkai, ąžuolo lapai ir kita [2]
Agurkai, ąžuolo lapai ir kita [3]
Obuolių raštai Klasifikacija Elementų struktūros Lietuvių tekstilės geometriniai ornamentai suklasifikuoti į apskritimų, dryžių, langų, dryžių-langų ir keturkampių raštus.* Šis skirstymas yra sąlygiškas, nes apskritimų, elipsių, keturkampių iliuzija kuriama iš keturkampių elementų derinių ir skirtingų spalvų. Rašto motyvas laikomas elementų visuma. Audinio elementai (vienetai) — tai apibrėžto ilgio ir pločio stačiakampiai Raštus (ornamentus) sudaro vienodų ir įvairių motyvų deriniai. Audinių motyvai ir jų deriniai nagrinėjami, remiantis audinio pynimo raštu (raportu), mažiausia pasikartojančia pynimo rašto dalimi. Jo ribos nustatomos nuo pirmųjų rašto dalių audeklo krašte.* Raštas (ornamentas) Ornamentikos savitumai tiriami dviem atžvilgiais: analizuojama audinio raporto struktūra ir spalvos Motyvo struktūra — tai vienodų dviejų, trijų, keturių ir daugiau dydžių elementų junginiai iš dviejų,* trijų, keturių, penkių bei daugiau spalvų. Audinyje iš ornamentų motyvų sukomponuojami dryžių, langų, taip pat susipinantys (arba dryžių-langų) raštai. Raštų struktūros Vienodų ir panašių figūrų audinių motyvus sudaro skirtingo dydžio elementai . Tas pats kitomis spalvomis išmargintas grafinis ornamentas tampa nauju raštu Ženklai Raštas: dekoras ar ženklas?Audimas ir tikėjimai Audimas yra įvairiai susijęs su lietuvių intelektu. XIX—XX a. Lietuvoje tikėta, kad tam tikri veiksmai lemia audimo darbų sėkmę. Šiuos veiksmus galėtume sieti su magijos* elementais. Lietuvoje, Jono Balio duomenimis, buvo ranka rašytų ar spausdintų „burtų knygelių“,* kur užkalbėjimuose šalia daugybės krikščioniškų buvo ryškių stabmeldiškų formulių.* Antano Mažiulio nuomone, magija lietuviams nėra būdinga, nors iki pat XX a. vidurio burtavimų netrūko.* Įdomu, kokie tikėjimai, susiję su audimo papročiais, pasiekia šiuolaikinę kaimo žmonių pasaulėjautą Lietuvoje? Norint suprasti archajinės ir tradicinės visuomenės žmogų, Mircea Eliade teigimu, svarbus visų ritualų, visų prasmingų žmogaus veiksmų — mitybos, vedybų, darbo, mokymosi, meno, išminties — pavyzdinio modelio atskleidimas.* Lietuvoje audimą lydėję tikėjimai susiję su darbo eiga, laiku. Labiausiai žinomi tikėjimai — tai: 1) draudžiami veiksmai, 2) kenkimas audiniams, 3) audinių apsauga. Svarbu suvokti, kad tekstilė buvo reikšminga ne tik materialinėje, bet ir dvasinėje agrarinės visuomenės kultūroje. XIX—XX a. audimo papročiuose dar yra senų vietinių tikėjimų tarsi archetipinio mąstymo liekanų. Audinys išlaiko sąsajas su žmonių intelektu. Tekstilės vaidmuo papročiuose Lietuvos kaimo visuomenėje tekstilė laikoma reikšminga dovana. Žinome, kad ir XX a. pirmojoje pusėje moterys slėpdavo, jog nemoka austi.* Daugeliu atvejų audinys yra ne tik materiali dovana, bet kartu ir prasmingas veiksmas, su kuriuo susieti moters ketinimai, tikėjimai ir troškimai, jiems skirti gražiausiai raštuoti audiniai. Lauko tyrimų duomenimis, beveik visi pateikėjai, paklausti, ką reiškia tekstilės raštai ir kokiomis progomis buvo dovanojami audiniai, pasakodavo apie vestuvių dovanas. Per vestuves ypač graži tekstilė buvo dovanojama Lenkijoje, Seinų krašte,* Estijoje,* Prūsijoje, Baltijos ir Skandinavijos šalyse.* Tai žinomiausias ir plačiausiai paplitęs dovanojimo paprotys. Tekstilės simbolinių įvaizdžių rasime gimtuvių ir krikštynų papročiuose. Audiniai dovanoti reiškiant draugiškumą. Audiniai buvo reikšmingi mirusiųjų pagerbimo papročiuose. Audiniai buvo aukojami, siekiant norų išsipildymo. Tekstilė buvo laikoma viena apsaugos priemonių. Audiniai turėjo simbolinę prasmę žemdirbių derliaus nuėmimo papročiuose. Iš tiesų tokie įvairūs pavyzdžiai apie tekstilės aukas ir dovanas senesniuose bendruomenės ritualuose ir jų reliktai dabartiniame kaime rodo audinių socialinį reikšmingumą. Daugiausia šiuolaikinių papročių užrašyta Pietryčių Lietuvoje. Regioninių tekstilės, kaip simbolio, ypatumų negalime išskirti, nes pateikti faktai rodo tik atskirus papročių savitumus. Raštų ir audinių spalvos Įvairiai išdėsčius tas pačias ar tiek pat spalvų, gaunamos ornamento variacijos. Tokiu būdu galima nagrinėti įvairia technika atliktus ornamenus, sudarytus iš segmentų: pavyzdžiui, grafinį piešinį, mozaiką ir vitražą. Visoje Lietuvoje žinoma baltos spalvos audinių reikšmių. Raudona spalva buvo apsaugos simbolis ir daiktą išskiriantis ženklas. Žalia spalva siejama su gamta, viltimi, vienatve. Violetinė ir juoda spalvos reiškia liūdesį, o auksinė — dorybės, garbės spalva. Reikia pažymėti, kad, lauko tyrimų duomenimis, XX a. spalvų reikšmių žinoma nedaug. Išskirtiniausios laidotuvėms naudotų audinių spalvų reikšmės. Šiuolaikinėje etninėje kultūroje labai savita geltonos spalvos kategorija. Dalis informacijos panaudota iš elektroninės knygos „Kūryba ir tradicijos. Geometriniai lietuvių audinių raštai“.
Foto iš www.eln.lt
Tekstilė, kaip ir kiti kaimo žmonių kūriniai, turi simbolinę prasmę. Daugiau kaip prieš 2000 metų graikai žodį symbolos naudojo į dvi dalis padalytam daiktui apibūdinti. Tarkim, jeigu du draugai pasidalija atminimo ženklą ar simbolį ir kiekvienas laiko po vieną jo dalį, tai byloja apie abstrakčią idėją — draugystę. Lietuvos žmonėms tekstilė išlieka reikšminga dovana, relikvija. Anksčiau rašytojai vadindavo daiktus „simboliškais", norėdami, be įprastos reikšmės, suteikti jiems išskirtine svarbą. XIX a. C. Pierce'as teigė, kad visi daiktai yra ženklai.* Antanas Maceina manė, kad simbolinė kultūros samprata perkelia kūrinį iš tikrovės srities į ženklo arba simbolio plotmę.* Raštų prasmė siejama su senosios pasaulėžiūros klodais. Ką reiškia koks nors atskiras audinio ornamentas, šiandien renkant etnografinę medžiagą užfiksuojama retai. Lauko tyrimų duomenimis, atskirus audinių raštus Lietuvos kaimo žmonės siejo su gamtos pasauliu, daiktais, religine simbolika. Lovatiesės yra nesenas kaimo kultūros reiškinys, todėl sunku nustatyti iš kitų audinių ar daiktų atklydusių atskirų archajiškų elementų ikonografinę reikšmę. |