|
|
Apie šventes, papročių ir tradicijos sampratą bei švenčių apibūdinimas |
Apie šventes, papročių ir tradicijos sampratą bei švenčių apibūdinimas prof. habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė Komisija, vykdydama visuomenėje tautos dvasinės kultūros gilesnio pažinimo, jos šimtmečiais ugdytų tradicijų inovacijos ir tolesnės plėtros uždavinius šiandienos gyvenimo sąlygomis, ypač vykstant aktyviai masinės, arba mirties, kultūros invazijai, propaguojančiai pasaulio tautų globalizaciją, jų etninių kultūrų susiliejimą, dažnai neigiančiai tautų etninį savitumą, privalo išsiaiškinti ir kitiems išaiškinti pačios šventės bei šventinio renginio ir kitas sąvokas. EKV'G tarybos pavedimu, siūlyčiau kai kuriuos savo pamąstymus. 1. Šventės samprata Religijotyros žodyne (V., 1991, p.367) rašoma: „Šventė - tai nekasdieniškas iškilmingas apeiginis renginys, kuriuo pagal nustatytą ritualą minima kuri nors reikšminga istorinė arba doktrininė religijos realija, <...> rengiamas periodiškai, nustatytu laiku, <...> suteikdamas tikinčiųjų gyvenimui tam tikro ritmingumo, organizuotumo, <...> yra reikšminga religinio kulto dalis“. Apibrėžtis, žinoma, pirmiausia liečia religijos sritį. Vis dėlto reikšminga joje tai, kad pabrėžiama, jog šventė nėra paprastas, bet apeiginis renginys, kad ji siejasi su kuo tai reikšmingu ir savitai veikįa švenčiančiuosius. Turėdama galvoje apskritai visas tautos liaudiškąsias šventes, manyčiau, būtų galima sakyti, jog "šventė - tai visuma sakralios prasmės veiksmų, kuria nors išskirtine proga atliekamų didesnėje ar mažesnėje bendrijoje ir suteikianti tos bendrijos nariams dvasinį pasitenkinimą bei fizinį atsipalaidavimą, sielos atgaivą“. Tuo tarpu šventinis renginys kokių nors visuotinai suvokiamų sakralių apeigų neturi, nors jo dalyviams taip pat gali suteikti pasitenkinimo. Šventiniai renginiai gali būti vienkartiniai ar kartotiniai. Metai iš metų pakartojami viena ir ta pačia proga jie gali tapti tradiciniais, t. y. tikra švente. Tradicinėse mūsų šventėse daugiau ar mažiau ryšku senosios baltiškosios lietuvių pasaulėjautos ir pasaulėžiūros bruožų, integruotų į krikščioniškąją pasaulėžiūrą. .Anot Norberto Vėliaus, „švenčių šventimas yra žmogaus dvasinio gyvenimo sritis, kurioje atsispindi senoji pasaulėjauta ir pasaulėžiūra" (N. Vėlius. Mitologija-1. V., 1995, p.18). 2. Papročio ir tradicijos samprata „Papročiai, tradicijos - tai žmonių sąmonėje ir gyvenime užsifiksavusios visuomenės elgesio normos, veiksmų atlikimo taisyklės bei tvarka" (A. Vyšniauskaitė. Mūsų metai ir šventės. Kaunas, 1993, p.3). „Tradicija - ilgo laiko būvyje išryškėjusi tautos išmintis bei patirtis, įvilkta į tam tikras formas, tapusi pažinimo šaltiniu bei elgesio kodeksu ir perduodama iš kartos į kartą gyvu žodžiu bei praktiniu veiksmu“ (S.Yla. Lietuvių šeimos tradicijos; šeimos kūrimo vyksmai. Chicago, 1978, p.15). Juozas Kudirka rašo: „Papročius trumpai būtų galima apibūdinti kaip daugelio kartų formuotą estetinių dorovinių normų įtvirtinimo sistemą. Jie lydi esminius žmogaus gyvenimo momentus (darbą, reikšmingesnius giminės įvykius - gimimą, krikštynas, vestuves, laidotuves), kalendorines šventes. Religinės apeigos ir šventiniai liaudies papročiai - skirtingi dalykai“ ( J. Kudirka. Papročiai - žmogaus dvasinės kultūros dalis // Lietuvių liaudies papročiai. V., 1991, p.15). Ne visi papročiai ir tradicijos yra susiję su apeigomis, nes apeiga, ritualas yra sakralios, simbolinės prasmės veiksmas. Kai kurie papročiai yra tam tikri įpročiai, pvz. , rankų, nusimazgojimas prieš valgį. 3. Gyvosios tradicijos samprata Papročiai, tradicijos yra formavęsi per daugelį šimtmečių, juos tautoje nuolat perduodant iš kartos į kartą ir pagal esamas gyvenimo sąlygas, tautos mentalitetą vis kiek panaujinant. Tad tautos etninės kultūros gyvoji tradicija yra tai, kas remiasi tautos kultūros paveldu, drauge jį nuolat papildant naujais tautos socialinio, ekonominio, visuomeninio gyvenimo sąlygas atitinkančiais elementais. Tai yra kalbos papildymas naujais žodžiais ir terminais, choreografijos - naujais žaidimais, šokiais, dainomis, tautosakos - dabarties realijas nusakančiomis patarlėmis, priežodžiais, mįslėmis, tautodailės - naujais siužetais, išraiškos būdais ir pan., žmonių elgsenos būdo kai kuriais naujais bruožais ir sąlyginai pakitusiu turiniu. Tad gyvosios tradicijos negalima laikyti vien dvasinio paveldo pagrindu rengiamų šventinių renginių. Savo esme gyvoji tradicija apima visas tautos dabarties gyvenimo sritis: ji pasireiškia ir žmonių tarpusavio santykiuose, .gyvenimo būde, elgsenoje ir kt. Vadinasi, gyvoji tautos etninės kultūros tradicija apsprendžia šiandieninį lietuvio įvaizdį kitataučių akyse. Užtat savos gyvosios tradicijos išlaikymas yra itin svarbus kiekvienai tautai, siekiančiai išlikti savimi Europos Sąjungos ir apskritai pasaulio tautų bendruomenės sudėtyje. Etninės kultūros suvedimas vien į paveldą yra pragaištingas tautos kultūros gyvastingumui, jos ateičiai. 4. Švenčių klasifikacija Lietuvių tautos švęstas ir švenčiamas šventes galima suvesti į tris grupes: šeimos, kalendorines šventes, valstybines. Ketvirtąją grupę sudarytų darbo papročiai, bet jie neįterpiami į švenčių sistemą. a) Šeimos šventės. Tai gimtuvės, krikštynos, vestuvės, vardinės, gimtadieniai, mirusiojo atminai. Šios šventės švenčiamos atskiros šeimos ar giminės rate. Gali būti pakviesti ir kaimynai, kaimo bendruomenės nariai, bet tai nėra privaloma. b) Kalendorinės šventės. Jos dar vadinamos metinėmis šventėmis. Yra susijusios su tam tikru metų laiku pasikartojančiais gamtos gyvenimo reiškiniais, dienos pailgėjimu ar sutrumpėjimu, suvešėjimu ar atmirimu. Jų pagrindą sudaro pavasario (kovo 21 d.) ir rudens (rugsėjo 22 d.) lygiadieniai bei vasaros (birželio 24 d.) ir žiemos (gruodžio 24 d.) saulėgrąžos taškai. Į šias nuo senovės baltų, kaip ir kiti tautų, švęstas šventes inkultūracijos būdu yra integravęsi krikščioniškosios šventės, suteikusios joms ir dabartinį pavidalą bei pavadinimus. c) Valstybinės bei tautinės šventės pažymi svarbiausius tautos ir Valstybės istorijos faktus bei įvykius. 5. Pasiūlymas dėl Lietuvos Respublikos švenčių ir atmintinų dienų įstatymo papildymo a) Siūlyčiau paskelbti šventės ir nedarbo dienomis Jonines (06.24) Vėlines (11.02), iškeliant jas iš „atmintinų dienų“ sąrašo, ir Kūčias (12.24). b) Į atmintinų dienų sąrašą įtraukti Užgavėnes, Jurgines (04.23) ir šv. Kazimiero - Lietuvos ir jaunimo globėjo (03.04) šventes. 6. Argumentacija dėl pasiūlymų Joninės (Rasos šventė, Kupolės) - viena svarbiausių senovinių lietuvių švenčių, pirmąkart paminėta 1262 m. Ipatijaus kronikoje. Šiuo vardu ji minima Kasparo Henenbergerio 1595 m. „Didžiųjų Prūsijos žemėlapių paaiškinime“ kaip „velniškas šv. Jono vakaras“, kai gamtoje kūrenami laužai, prie jų šokama, linksminamasi, o rytą per laužavietes piemenys pergena karves, kad jos būtų pieningesnės, virš vartų, durų puošiamasi dilgelėmis apsaugai nuo raganų. Apie šią šventę 1690 m. rašo Motiejus Pretorijus „Prūsijos įdomybėse“, ypač pabrėždamas išvakarėse kupoliavimą - pievos žolynų rinkimą apsaugai nuo kerų, kitų nelaimių. M. Valančius (XIX a.) rašo, jog "Joninių naktį moterys ėjo į upę ar prūdą, plovėsi pačios, mazgojo savo drobinius, ir visa tai darė, kad tą metą vyrą gautų“. Joninės buvo visų pirma tradicinė žemdirbių ir jaunimo šventė, sutapusi su trumpiausia metų naktimi. Ši šventė, Vilniaus universiteto studentų ramuviečių dar 1967 m. atgaivinta pagal senuosius ugnies, vandens, Saulės pagerbimo papročius, jau tautoje yra prigijusi kaip dvasios atgaiva, o ne paprastas renginys, todėl yra tikslinga įtraukti ją į nedirbamų švenčių dienų skaičių. Vėlinės - mirusiųjų pagerbimo diena lietuviams iš gilios senovės yra brangi diena. Žinoma, kad šalia Visų šventųjų (11.01) popiežius Grigalius IV dar 998 m. yra paskelbęs Vėlines (11.02), kaip visų mirusiųjų atminimo šventę. Istorinių šaltinių duomenimis, mūsų protėviai yra turėję Ilges, bent porą savaičių trukusią šventę savo mirusiesiems pagerbti. Šis vardas dar žinomas Mažojoje Lietuvoje XVIII a. L. Jucevičiaus teigimu, Žemaitijoje Ilgės buvo švenčiamos ir XIX a. Mirusiems pagerbti buvo ruošiamos puotos kapinėse ir namuose, gausiai šelpiami pavargėliai. Ir šiandien tądien žmonės gausiai lankosi kapinėse, puošia savo mirusiųjų kapus, dalyvauja pamaldose už mirusiuosius. Tad nevertėtų suplakti Vėlinių su Visų šventųjų švente. Kūčios faktiškai yra pasirengimo Kalėdų šventėms diena, pagal lietuvių papročius tai šeimos santarvės diena. Iki Kūčių būdavo stengiamasi atsilyginti turėtąsias skolas, susitaikyti su kaimynais ir visais, su kuriais metų eigoje būta nesutarimų. Šeimos nariai būtinai visi stengdavosi, net ir buvusieji kur išvykę, sugrįžti, drauge sėsti prie stalo ritualinei vakarienei. Jai būdavo pateikiami tik tai vakarienei parengti patiekalai iš aguonų, kviečių, pupų, žirnių, pasaldinti bičių medumi, vadinamoji kūčia (iš graikų k. „kukkia“). Manoma, kad iš to kilo ir Kūčių šventės pavadinimas. Kūčias, kaip ypatingą metų dieną, mini dar prieš 1573 m. parašytoji Volfenbiutelio Postilė - pirmasis lietuviškų pamokslų rinkinys. Jame rašoma, kad „lietuviai buria su kūčiomis, su žirniais, kviečiais, medum sumaišytais, kad apsigintų nuo velnių ir perkūno“. M. Pretorijus 1690 m. rašė: „Kūčių vakarą jie visų gyvulių tvartuose pabarsto žirnių ir kviečių, kad gerai sektųsi gyvuliai. Ant kūčių stalo turėję būti 9 skirtingi pasninkiniai patiekalai. Tai ženklino senovinę devyndienę Mėnulio kalendoriaus savaitę. Šventinės vakarienės pradžios ypatingas ritualas Dzūkijoje išliko iki XX a. - namų šeimininko su duonos kepalėliu ir kt. triskartinis apėjimas aplink trobą prieš sėdant už stalo. Kūčių, kaip išskirtinės dienos reikšmę, liudija ir daugelis kitų sakralių apeigų. Užgavėnės yra kilnojama šventė, priklausoma nuo Velykų. Pagal liaudies mąstyseną - tai slenkstis tarp žiemos ir artėjančio pavasario, persirengėlių karnavalas. Ši šventė neatžymima jokiomis bažnytinėmis apeigomis, bet tik savitais valgiais, protėvių, vėlių, pagerbimu, persirengėlių vaikštynėmis ir kitomis linksmybėmis. Būdavo daug kartų ir riebiai valgoma, kad „per metus būtum sveikas ir sotus“. Į tos dienos ritualinę vakarienę būdavo žodžiais kviečiama mirusiųjų vėlės, šventinės vakarienės likučiai padalijami gyvuliams „kaip vaistas nuo visų ligų“. Dalis būdavo pasiliekama namų apsaugai nuo nelaimių, žagrės noragams patepti pirmosios pavasario orės metu ir t.t. Užgavėnių persirengėliai žinomi visoje Lietuvoje, labiausiai ir ilgiausiai populiarūs Žemaitijoje, ypač mėgstami ir šiandienos jaunimo. Tad Užgavėnių papročius, kaip veiksmingą mūsų etninės kultūros elementą, būtina dar labiau suaktualinti, įtraukus Užgavėnes į atmintinų dienų skaičių. Jurginės nuo seno Lietuvoje buvo siejamos su gyvulininkyste, su pirmuoju gyvulių išginimu ganyklon pavasarį, kaip senovinė Jorės šventė. Daugelis tos dienos papročių susiję su javų derliaus skatinimu. Šv. Jurgis labai populiarus lietuvių liaudies medžio drožiniuose, raižiniuose, skulptūroje. Jurginių dieną buvo lankomi pasėliai, apeinant laukus su duonos kepalėliu bei jame įkeptu kiaušiniu. Buvo šelpiami pavargėliai gyvulių sveikatos intencija, marginami kiaušiniai, jie ritinėjami, vadinti „Jurgučiais“. Buvo supamasi supynėse, „šokama lenton“, vaišinamasi gamtoje. Lietuvių Jurginių papročiai turi daug bendro su kitų Europos tautų papročiais. Tad vertėtų Jurgines švęsti kaip laukų ir gyvulių globėjo, be to, ir antrojo 'Lietuvos šventojo globėjo, šventę. Šv. Kazimieras iki šiolei yra vienintelis lietuvis, Katalikų Bažnyčios paskelbtas šventuoju 1602 m., po mirties garsėjęs stebuklais, 1518 m. pasirodydamas danguje raitas ant balto žirgo jis parodęs Lietuvos kariuomenei barstą per Dauguvos upę ir padėjęs laimėti mūšį su Maskvos kariuomene, puolusia Lietuvos žemes. Šv. Kazimieras dažnas mūsų ikonografijoje. 1948 m. popiežius jį yra paskelbęs viso pasaulio lietuvių jaunimo globėju. Jeigu jau ne į nedarbo, tai kovo 4-oji bent įtrauktina į atmintinų dienų sąrašą. Prof. habil. dr. Angelė Vyšniauskaitė EKVG Tarybos ir šios Tarybos Gyvosios tradicijos komisijos narė - ekspertė 2001-10-19. |