Didžiosios žiemos šventės belaukiant
Libertas Klimka

Gruodžio 22 dieną, 1.39 val. Žemė savo kasmetinėje kelionėje aplink Saulę pasiekė žiemos saulėgrįžos tašką. Astronomų traktatuose jis pažymėtas Ožiaragio žvaigždyno ženklu. Tai astronominė žiemos pradžia, nors jau senokai mokame už butų šildymą arba kūrename krosnis.

Diena visai trumputė, trunka tik 7.14 val., o Kūčių dieną – jau minute ilgesnė. Per Naujųjų Metų šventę prisidės dar 5 minutės. Ir mūsų para vis šviesyn, šviesyn... Šv. Kalėdų naktį prašviesins ir mėnulio pilnatis. Jei tik debesys praplyš, matysime mėnulį pakylant labai aukštai, sakoma, jis kopia savo žiemos taku, taip, kaip saulė vasarą.

Didžiosios planetos jau puošia prieškalėdinį dangų. Jupiteris vakarais matomas tarp Vandenio ir Žuvų žvaigždynų. Nors jo šviesis gerokai sumažėjo, jis tebėra dangaus Šeimininkas, nes jo Bernas – Saturnas pateka tik po vidurnakčio. Iki ryto jis matomas Mergelės žvaigždyne. „Šeimininku“ ir „Bernu“ tos dvi didžiosios planetos žmonių būdavo vadinamos šiaurinėje Lietuvos dalyje, žiemgalių žemėje.

Gerų metų ženklas – kai pirmas dangaus skliaute pasirodo Šeimininkas – Jupiteris. Anksti keliantis galima pasigrožėti Aušrine, tviskančia apie 15 laipsnių į rytus nuo Saturno. Tokia šviesi šiais metais ji dar nebuvo.

Tad būtina kartas nuo karto pakelti akis nuo kasdienių rūpesčių į didingąją kūrinijos panoramą dangaus skliaute. Kokie tada menki tie mūsų vargeliai ir džiaugsmai tepasirodys... O žmogaus protas – ar ne Visatos didybės suvokimui? Juk skirtas jis tikrai ne intrigoms ir savo artimo apgaulei...

Praeis dvi dienos po saulėgrįžos – ir iškiliausioji kalendorinė šventė – Kūčios ir šv. Kalėdos ! Šventoji vakarienė – bene vienintelė tautinė tradicija, kurios laikosi kiekviena lietuviška šeima. Su krikščioniškąja vigilijos esme čia gražiai susilieja prosenoviški tautos papročiai. Lietuviškos Kūčios – šeimos šventė. Jos metu dėkojama Dievui ir gamtai už metų malones ir dosnumą, o artimiesiems – už paramą ir meilę. Kartu lyg prisišliejame prie tautos tradicijų tūkstantmečio ąžuolo kamieno.

Šiemet turėsime nedarbo, šventinę Kūčių dieną – daugiau laiko pasiruošti šventajai vakarienei. Tad verta prisiminti ir senojo Lietuvos kaimo papročius, gal ką iš tų gražių tradicijų rasime tinkamo šiandienai?

Kaime keldavo anksti. Sakydavo, kas tą rytmetį pramigs – bus slunkius per visus ateinančius metus. Žinia, visą dieną būdavo griežtai laikomasi pasninko: „sauso“, kai nevalgoma mėsiškų ir pieniškų valgių, arba net „juodo“, kai apskritai nieko į burną iki pat vakaro. Ši diena yra santarvės, net besikalbant reikėtų dažniau sakyti ne „aš, aš“, o „mes“. Ir paskutiniąsias skolas pats laikas atiduoti !

Su kaimynais, jeigu kas būtų apsipykęs, reikia susitaikyti. Pasiųsdavo vaiką su kalėdaičiu, ar patys kokią dingstį sugalvoję užeidavo. Tačiau į trobos vidų kaimynas neįsileis, pasišnekučiuos kieme – toks paprotys. O kad kas užeina – gerai; avys kitąmet turės daug prieauglio. Bitininkui svečio apsilankymas žadėdavęs gausius spiečius.

Iš darbų darbelių tik keletas priimtini Kūčių dieną. Tarkime, žuvelių ežere pasigauti šventiniam stalui. Vilnijos krašte prajunkydavo jauną arklį. Nuvažiuodavo juo kokio smulkaus reikalo į kalvę, nes manyta, kad tada visus metus gerai seksis darbai. O draudžiami Kūčių dieną darbai būdavo susiję su sukimu, vijimu, raizgymu. Mitiškai mąstant, gal kad tokie judesiai nesutrukdytų saulei kelio atgalios? Dar malkų negalima skaldyti – perkūną vasarai prisišauksi.

Svarbiausias darbas – apsišvarinti trobos vidų: sienas plaudavo, aslą šluodavo, tada puošdavo eglišakiais, karpinukais, palubėje pakabindavo vaikų nupintus iš šiaudelių paukštelius. Ir šiaudiniai „sodai“ virš stalo sukinėdavosi, tokio viduryje – auksašonis obuolys tarsi saulutė.

Stalą dengdavo balta linine staltiese, viduryje statydavo kryželį. Bet dažniau jį guldydavo, sakydami vaikams, kad juk laukiamas kūdikėlio Jėzaus gimimas. Stalo kampuose padėdavo eglišakių, o po staltiese šieno paklota. Šalia kryželio – kalėdaičiai (plotkelės) ir paraikyta juoda duona. Nuo jų dalijimosi po maldos bus pradėta šventoji vakarienė.

Šventiniai valgiai gaminami iš nuo senų senovės ūkyje auginamų gėrybių, taip pat iš gamtos dovanų. Ir nereikia jų pernelyg smulkinti, perdirbti gaminant patiekalą. Viskas turi būti kaip kadaise, – juk norima pavaišinti ir protėvių vėleles. Apie senolius kalbama ir prie stalo, tai tradiciškai pagrindinė tema. Vaikams pasakojama, kokie jie buvo, kaip klostėsi jų gyvenimas, ko gražaus galima iš jų pasimokyti.

Kūčių papročiai vienija tautą, tačiau atskirais bruožais juose yra nemažų regioninių skirtumų. Ir ypač tai pasakytina apie Kūčių valgius. Etnografai viso jų Lietuvoje priskaičiuoja daugiau šimto, nors ant stalo reikėdavo tik devynių. Tiesa, vėlesniais laikais valgių skaičių prasigyvenę žmonės padidino iki dvylikos ar trylikos, tardami tiek buvus apaštalų ar Paskutinės vakarienės valgytojų. Krizės metai dar tęsiasi, grįžkime prie senovinio devynių skaičiaus.

O kokius valgius gaminti – pasiklauskime senosios kartos. Ir dar... Dvyliktą valandą prasideda burtų ir stebuklų naktis. Sako, šulinyje vanduo virstąs vynu. Tačiau neužmirškime, kad Lietuvos įstatymai draudžia semti vyną jau po dešimtos.

Tegu žvakelė ant Kūčių stalo primins, kad lietuvių tauta turi savo istorinę užduotį. Tai – išlaikyti gimtąją kalbą, tautinę kultūrą, istorinę atmintį, liaudiškąsias tradicijas ir papročius. Išlikti savimi laisvų tautų bendrijoje Europoje ir pasaulyje…