Informacija iš:

METALINĖS APRANGOS DETALĖS IR PAPUOŠALAI
VILNIAUS ŽEMUTINĖS PILIES
TYRINĖJIMŲ DUOMENIMIS

Kasinėjant Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmus, surasta tūkstančiai radinių, pagamintų iš tauriųjų ir spalvotųjų metalų, stiklo ir mineralų, kadaise puošusių kilmingiausiųjų Lietuvos asmenų kaklą, rankas ar drabužį. Deja, dauguma šių dirbinių aplūžę ir susidėvėję – nebetekę savo ankstesnio prabangaus žavesio. Į valdovų rūmus jie pateko įvairiais keliais – karo grobio ar dovanų pavidalu, iš įvairių rytų ir vakarų valstybių, o kai kurie pagaminti vietoje.

Panaši etninių Lietuvos regionų medžiaga jau yra suklasifikuota pagal vietoves ir laikotarpius. Pagal papuošalų padėtį kapuose ir išlikusius tekstilės pėdsakus atkurtas nešiosenos stilius, tuo tarpu miesto kultūra ir mados stilistika archeologine-teorine prasme neliesta visai, kaip iki šiol nekalbėta ir apie miesto kultūros ir mados lopšį – Lietuvos valdovo dvarą. Tą trukdė atlikti paminklų tyrimų trukmės ilgalaikiškumas, rastos medžiagos gausumas ir įvairumas, o taip pat nebeatkuriamas fragmentiškumas, kartais trukdantis priskirti vieną ar kitą radinį konkrečiai grupei. Į pagalbą ateina jau žinoma Lietuvos archeologinė medžiaga, tenka remtis ir kitų šalių analogijomis, Europos mokslininkų teorinėmis studijomis, ikonografija bei – rašytiniais šaltiniais, tačiau kai kurie iš jų labai negausūs ir mažai informatyvūs, paliekantys laisvę fantazijai.

Papuošalus ir jų fragmentus Lietuvos archeologinėje literatūroje pagal padėtį kapuose įprasta skirstyti į galvos, kaklo, krūtinės, juosmens, rankų papuošalus, tačiau, kadangi Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmuose rasti daiktai nėra įkapės, jie bus skirstomi pagal funkcionalumą - taip, kaip įprasta europinėje literatūroje: kūno, plaukų ir drabužių papuošalus (Большая 1986, c. 279). Taip bus daroma todėl, kad kartais tikrąją radinių paskirtį, nežinant nešiojimo vietos, nustatyti problemiška, todėl dalis jų bus aptariama kaip puošmenos, skirtos drabužio ar aksesuaro meniniam išbaigtumui, praturtinimui. Dėl šių priežasčių, dėstant radinius pagal stilistiką ir nešioseną, ne visada bus atsižvelgiama į papuošalų savininkų lytį, nes kai kada labai sunku nustatyti, kurie papuošalai buvo nešiojami moterų, kurie – vyrų – subtilumas ir puošnumas, kalbant apie valdovo dvarą, nėra daikto priklausomybę nustatantis kriterijus. Beje, tokie daiktai, kaip amuletai, kurie paprastai Lietuvos archeologinėje literatūroje aptarinėjami kartu su papuošalais (raktai-kabučiai, žvangučiai, kaustyti žvėrių nagai), šiame skyriuje nagrinėjami nebus, nes jie labiau įprasmina ne estetinę-puošybinę, o religinę-simbolinę funkciją.

Čia nebus kalbama ir apie šarvus, nors tai iš pirmo žvilgsnio atitiktų aptariamąją temą ir logiška būtų, kalbant apie metalines aprangos detales, aptarti ir juos, tačiau atskirų šarvų dalių klasifikacija ir jų skirstymas pagal laikotarpius labiau tiktų, rašant apie ginkluotę apskritai, o tai, mūsų manymu, galėtų būti atskira tema.

Ikigotikinio – baltiškojo – laikotarpio ir gotikos laikų papuošalų antikvarine prasme nėra išlikę, todėl archeologija – bene vienintelis šaltinis jiems nušviesti ir klasifikuoti. Būtent šio laikotarpio analogijos pilies radiniams randamos Lietuvos archeologinių tyrimų medžiagoje. Daiktiniai ir rašytiniai šaltiniai, leidžiantys susidaryti vaizdą apie Lietuvos valdovo gotikos ir ankstyvojo renesanso puošybinį juvelyrikos stilių, siekia dLk Aleksandro laikus. Tai yra jo įkapės, surastos Katedros Karališkoje kriptoje (Lorentz, 1933; Kitkauskas, 1994, p. 34), bei kunigaikščio brangenybių rejestras, sudarytas 1506 m., prieš pat jo mirtį (Papee, 1927 - iš lotynų k. vertė autorė). Nebaltiškos kilmės papuošalų analogijų tenka ieškoti to laikotarpio miniatiūrose ir paveiksluose.

Renesanso stiliaus nešiosenos užuominų randama Žygimanto Augusto ir Barboros Radvilaitės dokumentacijoje (čia naudojamasi tik skelbta medžiaga – Ragauskienė, 1999; Ragauskienė, Ragauskas, 2001). Dokumentinę medžiagą iliustruoja vėlgi Karališkosios kriptos radiniai – Žygimanto Augusto žmonų – Elžbietos Habsburgaitės ir Barboros Radvilaitės įkapės (Morelowski, 1932; Lorenz, 1933; Kitkauskas, 1994, p. 34, 36). Iš Vakarų Europos analogijų, atsispindinčių ir dailės kūriniuose, galima spręsti, kad meistrai-juvelyrai, atsižvelgdami į naujus mados vėjus, gamino auksines grandines, perlines apyrankes ir apgalvius, paauksuotus diržus bei sagas, brangakmenių akimis žiedus. Žiedų akyse kartais būdavo iškalinėjami portretai, savininko herbai ar kiti asmeniniai ženklai; juos naudojo ne tik vyrai, bet ir moterys. Gotiškasis saikingumas ir asketiškumas buvo pamirštas: papuošalai tapo brangesni, naudojant tauriuosius metalus, brangakmenius, emalį.

Baroko laikais visiškai pasikeitė drabužių stilius, ypatingas dėmesys buvo skiriamas šukuosenai, nes išnyko įprotis dengti galvą skarelėmis ir kepuraitėmis. Papuošalai susmulkėjo, tačiau jų formos tapo subtilesnės ir įvairesnės, juos imta derinti tarpusavyje - komplektuoti. Nešiosenai apibūdinti labai padeda išpopuliarėjęs tais laikais portretas visu ūgiu.

PLAUKŲ PAPUOŠALAI

Šukuosenos ir jų formavimo priemonės

Archeologine prasme apie šukuosenų formavimą galima spręsti tik pagal tokius radinius, kaip šukos. Jų rasta įvairiuose tyrinėtuose valdovų rūmų teritorijos sluoksniuose. Tai dažniausiai medinės ar kaulinės dvipusės šukos, kartais puoštos įrėžtomis linijomis ar akytu ornamentu. Tačiau šukos įrodo tik patį šukavimo faktą, bet nieko nekalba apie šukuoseną. Apie ją nieko negalima spręsti ir iš kuokšto tamsių plaukų, surastų valdovų rūmų pietinių vartų bokšto rūsyje (Steponavičienė, 1997, p. 8). Žmogaus plaukai - vienas iš rečiausių archeologinių radinių.

Plaukai yra natūralus galvos papuošalas. Jie nuo seno patogumo dėlei būdavo pinami į kasas arba paliekami palaidi, prilaikant juos austa juosta ar metaliniu lanku, kurį Lietuvos archeologinėje medžiagoje įprasta vadinti apgalviu. Šis plaukų papuošalas, iš pradžių turėjęs galbūt tik praktinės reikšmės, atsiskiriant nobilitetui, tapo turto, kilmės ir valdžios simboliu, išaugdamas į išskirtinį valdovo ženklą - karūną. Viduramžių monarcho karūna, kaip teigia Europos menotyrininkai, yra diademos vedinys. Senovėje auksines diademas ir lankus dėvėjo tik aukščiausio luomo atstovai - žyniai ir faraonai (Большая 1986, c. 299). Lietuvos valdovai, gavę ir Lenkijos karūnas, su jomis nesiskirdavo ir po mirties: jie buvo laidojami su visomis karališkomis insignijomis (Wawel, 2000; Morełowski, 1932; Lorentz, 1933; Kitkauskas, 1994).

Likusiems visuomenės nariams tapo įprasta plaukus slėpti po kepure ar nuometu. Tuo ypač išsiskiria gotikos laikotarpis. Tuomet moterį "puošė" aukšta kakta, neva rodanti aukštą protinį išsivystymą bei išsilavinimą. Tokio pobūdžio "išsilavinimas" buvo pasiekiamas, išskutant plaukus palei kaktą… Likusieji plaukai būdavo supinami į dvi kasas ir suraitomi ausų srityje arba sukeliami ant viršugalvio ir pridengiami aukšta kepure.

Vyrų šukuosenos XV a. pradžioje, sprendžiant iš keliautojo Žilbero de Lanua pastabos, buvusios nemoderniškos, nes “vyrai nešioja padrikus ant pečių plaukus” (Klimas, 1933, p. 116). Ilgi vyrų plaukai, sprendžiant iš Vilniaus žemutinėje pilyje rastų koklių, mėgti ir ankstyvojo renesanso laikais (23 pav.). DLk Aleksandro brangenybių sąraše figūruoja “specialus mūsų plaukų raištis, ataustas auksu ir perlais” o taip pat keli papuošalai, tvirtinami prie plaukų ar beretės (“pro bireto seu capello nostro”): vienas - su deimantu, safyru ir smaragdu, kitas – kuklesnis, su trimis kabančiais perlais, trečias – su deimantais padabintu Jėzumi, ketvirtas - su įsodintu pailgu deimantu, rubinu ir vienu kabančiu perlu, penktas - rožė su deimantais ir kabančiais pailgais perlais (Papee, 1927, p. 542). Vadinasi, dLk Aleksandras Jogailaitis buvo ilgaplaukis, nes ant trumpų plaukų aprašytieji papuošalai nesilaikytų. Sprendžiant iš gotikos laikų autentiškų ir vėlesnių – imaginacinių – valdovų portretų freskose (Adomonis, 1989), monetose (Kałkowski, 1974), graviūrose (Jonynas, 1996), skulptūrose (Širmulis, 1994) to laikotarpio Lietuvos didieji kunigaikščiai Vytautas, Jogaila, Kazimieras Jogailaitis, Aleksandras Jogailaitis ir net senu papročiu Žygimantas Senasis nenešiojo nei ūsų, nei barzdos, arba ją labai trumpai kirpo, tik pastarasis valdovas pasitrumpino plaukus, sekdamas nauja mada.

Renesanso laikais tapo įprasta moterims plaukus sukti į kuodą ir pridengti nedidele kepuraite ar berete. Vyrų plaukai trumpi, taip pat pridengti berete. Apie tai liudija ne tik to meto Europos tapyba, bet ir taikomosios dailės kūriniai – portretiniai krosnių kokliai, rasti valdovų rūmų tyrinėjimų metu (24 pav.), kuriuose be kita ko vaizduojama Ona Jogailaitė, Ferdinando I Habsburgo žmona (24-a pav.) (Šinkūnaitė, 2000, 19 pav.). Įsigalėjus renesansui ir ankstyvojo baroko laikais Lietuvos valdovai Žygimantas Augustas, Steponas Batoras ir Zigmantas Vaza monetose vaizduojami su ūsais ir gana vešlia įvairaus ilgio barzda (Kałkowski, 1974).

Barokas “prailgino” vyrų plaukus, “prisegė” smailius ūsus ir siauras barzdeles, atidengė moters plaukus, juos sukėlė, apkrovė šinjonais ir perukais. Panašiai vaizduojamas valdovas Vladislovas Vaza su žmona Cecilija Renata 1637 m. nukaldintame vedybų medalyje (Ruzas, 1998). Ilgaplaukių garbanotų Lietuvos didžiųjų kunigaikščių portretai puikuojasi ir ant to laikotarpio monetų (Kałkowski, 1974). Tuo metu buvo mėgiami plaukų smeigtukai, šukos ir papuošalai, imituojantys natūralias gėles ir vijoklius iš įvairių medžiagų. Iki mūsų dienų galėjo išlikti tik metalinės konstruktyvinės detalės, skirtos suveržti, sutvirtinti, prilaikyti brangakmenius, juostas, plunksnas. Deja, atpažinti tokias detales, iškastas iš žemės, neįmanoma…

KŪNO PAPUOŠALAI.

Galvos papuošalai

Gotikinis šukuosenos stilius ir įmantrūs galvos apdangalai atidengė moters kaklą ir netrukdė puikuotis auskarais. Jie, sprendžiant iš etninės Lietuvos archeologinės medžiagos – XIV – XVII a. griautinių kapų, nešioti tik moterų nuo vaikystės iki senatvės.

Viduramžių Vakarų Europos rūmų kostiumas perėmė auskarus iš Romos rytinių provincijų juvelyrų (Большая, 1986, c. 296). Centrinėje ir Pietvakarių Europoje ypač buvo paplitę puošnūs, grūdėtąja ir filigrano technika atlikti auskarai. Renesansinėje Italijoje ypač buvo mėgiami auskarai su brangakmeniais arba kriaušės formos perlų auskarai (???????, 1986, p. 296). Iš Italijos XVII a. pradžioje meilė auskarams paplito po visą Europą ir tapo išskirtiniu moterų papuošalu. Jos mėgo perlus, auksinius kabučius su brangakmeniu išorinėje ir emaliu vidinėje pusėje. Baroko laikais auskarai jau įėjo į ansamblį su kitais papuošalais: pakabučiais, apyrankėmis, segėmis (Большая, 1986, c. 296).

XIII - XV a. - ikigotikinio ir gotikinio laikotarpio VŽP auskarai nesiskiria nuo likusios Lietuvos dalies vėlyvuosiuose - XIV - XVII a. - laikotarpio kapinynuose randamų auskarų, - jie akivaizdžiai visu šimtmečiu pavėlavo pasklisti po periferiją. Tiesa, kai kurie radiniai chronologiškai sutampa su XIII - XIV a. Lietuvoje nešiotais vadinamaisiais karoliniais antsmilkiniais. Tai žalvariniai apie 5 cm skersmens lankeliai, randami to laiko kapinynuose, sulenkti iš plonos vielos, ant kurios sumauti dvipusiai išgaubti žalvariniai apie 1 cm skersmens skrituliukai (Svetikas, 1988, p. 5), matyt, buvę sujungti, sudarant tuščiavidurį rutuliuką. Keletas tokių išgaubtų 0,8 - 1,2 cm skersmens skrituliukų rasta VŽP XIV a. sluoksnyje ir apibūdinami tik pagal analogijas. Tiesa, kai kurie iš jų, sprendžiant iš išlikusios vinutės galėjo puošti odinį diržą. Karoliniai antsmilkiniai – Bizantijos imperijos kultūrinė įtaka (Svetikas, 2001, p. 16). Tyrinėtojų nuomone, tokio tipo antsmilkinius-auskarus, kabintus greičiausiai į galvos dangos audeklą (Kuncienė, 1974, p. 72; Kuncienė, 1979, p. 92), XIV - XV a. sandūroje pakeitė auskarai, nešioti iki XVI a. I p. (Svetikas, 1988, p. 5, 7), kuriems taip pat kartais naudotos šios puošybinės detalės, tik jau pakabintos ant vielutės-strypelio, kilpute užkabinto ant auskaro žiedo, o dar dažniau - ant klaustuko formos auskaro. VŽP XIV - XV a. sandūros sluoksnyje rastas tik vienas toks vario lydinio (Cu, Zn >> Sn) atvirais galais 0,1 cm pločio žiedas, puoštas išilgine įstriža bangele. Pagal suklasifikuotas etnines analogijas, datuotas XV - XVI a. I p., tai - II tipo žiedinis auskaras (Svetikas, p. 46).

VŽP XIV a. sluoksnyje rastas ir kombinuoto metalo (geležis-varis (Cu, Zn, Sn)-geležis) auskaro kabutis, vielute sujungtas iš dviejų rutuliukų, iš kurių vienas - ažūrinis. Bendras auskaro kabučio aukštis - apie 2 cm (deformuotas), rutuliukų skersmuo - 0,8 - 0,9 cm. Labai galimas daiktas, kad šis auskaras buvęs sunertas iš trijų rutuliukų - dviejų tuščiavidurių lygiu paviršiumi ir centrinio pinto, bet vienas neišliko. Panašūs auskarai kapinynų tyrinėtojų priskiriami vėlgi XV a. - XVI a. I p. laikotarpiui (Svetikas, 1988, p. 46, pav. 62).

VŽP rastas ir vienas auskaras (tiksliau - jo dalis), neturintis analogijų Lietuvos archeologinėje medžiagoje. Tai 1,4 cm aukščio 0,5 cm skersmens cilindrinis ažūrinis - puoštas pintomis rozetėmis, auksinis auskaras (1 pav.). Metalo rūšis ir dirbinio puošyba leidžia teigti jog tai - vėlyvosios gotikos laikotarpiui priskirtinas papuošalas, kuriuo XV a. pab. ir XVI a. pr. neabejotinai dabinosi kilminga VŽP dama.

Kitas to paties laikotarpio auskaras - 0,6 cm skersmens perlas, aptaisytas auksu (išlikusi tik vielinio tvirtinimo dalis). Tiesa, aptaisas išlikęs fragmentiškai, todėl dirbinį galima traktuoti ir kaip sagą arba drabužio puošybinę detalę.

Kaklo papuošalai

Vienas iš ankstyviausių - XIV a. metalinių kaklo papuošalų, rastų VŽP, yra žalvarinės antkaklės fragmentas. Ji supinta iš dvigubai vytos vielos. Tai technika, būdinga ir vėlyvųjų Lietuvos kapinynų medžiagai. Pintos antkaklės buvo nešiojamos daugiausia Vakarų ir Vidurio Lietuvoje XIV - XV a.; vėlesniais laikais jos iš kapų inventoriaus pastebimai nyksta (Urbanavičienė, 1993, p. 21). VŽP radinio likęs ilgis - 8,5 cm, jis gana tiesus, kas ir leidžia daryti išvadą, jog tai - antkaklės, o ne apyrankės (joms būdinga tokia pat atlikimo technika), kuri turėtų būti labiau išriesta, dalis. Antkaklės galai neišlikę, todėl apie išbaigtumą kalbėti netenka.

Kita kaklo papuošalų grupė - grandinėlės. Tai - išimtinai turtingų miestiečių papuošalas – kaimo gyventojų įkapėse kaklo grandinėlių iki šiol nerasta. Tuo tarpu VŽP XV - XVI a. sandūros sluoksnyje rasta auksinė grandinėlė, sunerta iš pailgų 0,2 x 0,3 cm dydžio narelių, kurie, nežiūrint savo smulkumo, dar yra graviruoti (2 pav.). Ornamentas dvejopas: vieni brūkšniuoti išilgai, kiti - įstrižai ir sunerti pakaitomis. Grandinėlė sutrūkusi į tris dalis, o bendras jos ilgis - apie 50 cm. Papuošalo gotiškasis subtilumas liudija apie jį gaminusio auksakalio meistriškumą.

Iš rašytinių šaltinių, patvirtintų ikonografija, sužinome, kad grandinėles ir grandines mėgo ne tik moterys, bet ir kilmingi vyrai. Antai dLk Aleksandro rejestre surašytos penkios auksinės ir auksuotos grandinėlės, ant kurių pakabintos kelios gemos (akmenys su figūriniais atvaizdais), rubinas ir safyras; šie kabantys papuošalai surašyti atskirame – krūtinės papuošalų – sąraše, ir ne visai aišku, kuris iš jų buvęs prikabintas prie grandinėlės (kai kurie papuošalai galėjo būti ir segės, tačiau ši dirbinių rūšis neišskirta) (Papee, 1927, p. 541–542). Aukso grandinė, besipuikuojanti ant didikų krūtinių, matyt, buvo vienas iš jų luominio išskirtinumo požymių. Antai Žemutinės pilies portretiniame koklyje vaizduojamas dLk Žygimantas Senasis, pasidabinęs masyvia (greičiausiai auksine ar sidabrine auksuota) grandine, sunerta iš storų apskritų grandžių (25 pav.).

Ant grandinėlių paprastai būdavo kabinamas dar koks nors papuošalas – kabutis, medalionas ar tauriaisiais metalais aptaisytas brangakmenis. Išoriniame rūmų kieme, XVI a. sluoksnyje rastas lašo formos briaunuotas krištolo dirbinys (3 pav.), kuris kaip tik ir galėjo būti pakabintas ant grandinėlės, nes turi viršuje pragręžtą skylutę. Beje, įvairūs krištolo ar mineralų dariniai, įsodinti į tauriųjų metalų aptaisą, be jokios abejonės priklausę kilmingųjų luomo atstovams, Lietuvoje rasti lobių pavidalu. Iš tokių apsodų sudaryti XIII – XIV a. Stakliškėse rasti kaklo papuošalai – karoliai su kabučiais, pagaminti, kaip manoma, vietinių meistrų (Daugudis, 1968).

Yra žinoma, kad karalienė Barbora nuolat nešiojo auksinę grandinėlę, ant kurios kabojo kulonas su karaliaus atvaizdu (nedidelį Barboros atvaizdą turėjo ir Augustas) (Ragauskienė, 1999, p. 157). Vavelyje eksponuojama dLk Žygimantui Augustui priklausiusi knygos pavidalo dėžutė, aptaisyta auksuotu sidabru, su dviejų jo žmonų portretais, kur Barbora vaizduojama, ant grandinėlės pasikabinusi medalioną su karaliaus atvaizdu (Wawel, 2000, s. 96-97) (29 pav.). Karališkosios kriptos įkapių inventorius – akivaizdus daiktinis to įrodymas: karalienė Barbora buvo palaidota su ilga auksine grandinėle, užkabinta ant kaklo (Kitkauskas, 1994, p. 36); grandinėlė, kaip manoma, buvo gaminta ne įkapėms, karalienė ją (kaip ir žiedus, rastus ant jos pirštų) nešiojo būdama gyva (Moreliowski, 1932, p. 63). Auksinė grandinėlė buvo rasta ir pirmosios Žygimanto Augusto žmonos Elžbietos kapavietėje. Ant grandinėlės kabojo auksinis 4 cm skersmens medalionas su Žygimanto Senojo atvaizdu vienoje pusėje ir Žygimanto Augusto atvaizdu – kitoje (Lorentz, 1932), pagamintas karališkojo monetų ir medalių kalėjo M. Shilling’o (Moreliowski, 1932, p. 63).

Kabučiai - tarpinė grandis tarp darbužių papuošimo ir kūno papuošalų. Jie pabrėžia bendrą rūbo stilių, kartu su auskarais, apyrankėmis, karoliais sudarydami bendrą estetinį ansamblį. Gotikos laikais Europoje kabučiams buvo skiriamas mažesnis dėmesys, negu kitiems papuošalams. Dažniausiai jie būdavo apskriti, puošti emaliu, brangakmeniais, perlais. Jų padaugėjo tik XV a. Ypač pamėgti liturginiais motyvais puošti kabučiai, o taip pat - zoomorfiniai, vaizduojantys erelį, gaidį, gulbę, pelikaną, driežą, pasakų personažus - vienaragį, drakoną ir pan. (Большая, 1986, p. 293).

DLk Aleksandro brangenybių rejestre aprašyta trylika krūtinės papuošalų (lot. – pectorales), sudarytų iš brangakmenių – deimantų, safyrų, rubinų ir perlų; pastarieji kaba laisvai, juosia safyrą apsukui arba sudarydami kryžiaus formą. Jie – “rinktiniai, skoningi, elegantiški”. Minimos gemos ar kamėjos (lot. – gamai) su Dievo, švč. Mergelės, Mozės “tarp palmių arba [kitokių] dviejų medžių” atvaizdu, taip pat “nemenkas rytietiškas krūtinės papuošalas – ametistas auksiniame įsode” (Papee, 1927, p. 541-542).

Ispanų mada, pajungusi visą XVI a. juvelyriką, mėgo masyvius, gausiai emaliuotus kaklo papuošalus. Palengvėjus formoms, Europoje atsirado brangakmeniai ir perlai. Pastarieji ypač būdavo mėgiami baroko laikais. Tai buvo būtinas aukštuomenės damų atributas.

Smulkesni kabučiai būdavo kabinami ne ant grandinėlės, o suveriami ant patvaraus siūlo kartu su karoliais. Vieni iš dažniausiai pasitaikančių kabučių Lietuvos vėlyvuosiuose senkapiuose yra kauri kriauklelės, kurios, kaip ir žvangučiai ypač buvo mėgtos XIV - XV a. Šių kriauklelių yra surasta ir VŽP XIV a. bei XV - XVI a. ribos sluoksniuose.

Rastas ir vienas kitas kitokio tipo kabutis. Tai bronzinis lietas kryžiaus formos 2,3 x 2,3 cm dydžio kabutis trilapiais arba kryžiniais galais su kilpele, labiau būdingas seniesiems Rusios miestams (Vilniaus, 1995, p. 57) ir apvalus 0,6 cm skersmens kombinuoto metalo (geležis-varis (Cu, Zn, Sn)-geležis) kabutis su stačiakampe plokštele, kurioje padaryta skylutė. Abu šie dirbiniai priskirtini XIII - XIV a.

Populiariausias kaklo papuošalas - karolių vėrinys. Jį galima suverti iš natūralių ir dirbtinių medžiagų, komponuojant spalvas, formas, faktūras. Karoliai - tai apvalūs ar pailgi lygiu ar briaunuotu paviršiumi stikliniai, gintariniai, metaliniai, kauliniai, perlamutriniai dariniai su centre išilgai pragręžta skylute. Lietuvos kaimuose kriaukleliai ir metaliniai kabučiai iš vėrinių išnyksta XVI a. II p., užleisdami vietą vien tik stiklo karoliams (Urbanavičienė, 1993, p. 22).

Patys ankstyviausi VŽP rūmų teritorijoje rasti karoliai - XIII - XIV a. apvalūs apie 1 cm skersmens juodo ir pilko stiklo karoliai, puošti baltomis bangelėmis (4 pav.). Tai - importas iš Kijevo Rusios. Rastas ir to paties laikotarpio 0,5 cm skersmens rausvas karoliukas, o taip pat keli panašaus dydžio geltono stiklo karoliai, datuoti XV - XVI a.. Tuo laiku nešioti ir kauliniai bei žalvariniai karoliai, o taip pat pasirodo perlamutro karoliai (5 pav.), kurie ypač paplinta XVI a., įsigalėjus renesansui. Tai vienas mėgiamiausių karalienės Barboros papuošalų, nešiotų ne tik vėrinyje, kurį sudarė kelios eilės perlų, bet ir kaip suknios puošmena (Šinkūnaitė, 1993, 7 pav.). Perlų karoliai rasti P korpuso bokštelio rūsyje kartu su dar dviem karoliais: juodojo gintaro - gagato karoliu (6 pav.), kurio dydis - 4,1 x 0,7 x 0,55 cm, bei raudonu (pasidengusiu balta patina) serdoliko (karneolio) 0,7 x 0,4 cm dydžio karoliu (Steponavičienė, 1997., Steponavičienė, 2001, 3.3, 3.4 pav.).

Viršutiniame vidinio rūmų kiemo sluoksnyje yra rastas ir gintarinio karolio fragmentas, tačiau vargu ar priklauso šio sluoksnio susiformavimo periodui: greičiausiai yra gerokai ankstyvesnis, atsitiktinai pakliuvęs į maišytas žemes.

Labai prašmatnūs kaklo vėriniai minimi dLk Aleksandro turto sąraše. Jų irgi trylika, kaip ir krūtinės papuošalų – “didelių auksinių vėrinių iš brangiųjų akmenų ir akmenėlių bei didesnių ir mažesnių perlų, sudėliotų aplinkui keliomis eilėmis; tarp jų yra didžiausias vėrinys, kitados priklausęs mūsų romiajai gimdytojai, su įsodintu baltu vištos kiaušinio pavidalo safyru, kuris apjuostas keturiais šlifuotais rubinais ir keliais perlais, bei penktu nusmailintu rubinu (lot. – balasius: tai šviesesnis – rožinis rubinas – aut., vietinių gyventojų, XIII a. gyvenusių šalia kasyklų, vadintas balašu – Korkutis, 1980, p. 53), esančiu viršuje. Taip pat tarp jų didelis raištis (lot. - liga) su safyru ir labai gerai virš jo matomu, iškiliu vainiku. Taip pat tarp jų du vidutiniško dydžio vėriniai su kabančiomis auksininėmis garbanėlėms (bangelėmis?) (lot. – crispatura).
Taip pat aštuoni dideli apskriti auksiniai vėriniai, aptaisyti, kaip ir ankstesnieji, vienodo dydžio brangakmeniais ir perlais, tarp kurių vienas yra trikampis, o kitas – pamuštas oda, bet su aukso garbanėlėms (bangelėmis?).
Taip pat kaklo vėrinys – nedidelis auksinis raištis (pasaitas?) (lot. – liga) su rubinais ir deimantais” (Papee, 1927, p. 541).

Rankų papuošalai.

Apyrankės. Pirminė apyrankės paskirtis buvo ne tik puošybinė, bet ir praktinė: masyvi kario apyrankė galėjo praversti mūšyje vienas prieš vieną, netekus kitų ginklų, - kaip skydas ginantis bei smūgį stiprinanti priemonė puolant. Moterų apyrankės ne tik puošė nuogas rankas, bet ir prilaikė rankoves, papildydamos kostiumą.

Aptariamuoju laikotarpiu jos, kaip puošybinis elementas ėmė nykti. Tai pastebima ir Lietuvos archeologinėje medžiagoje, tą pažymi ir Europos meno tyrintojai. Viduramžiai, nepalikę vietos natūraliam žmogaus kūno grožiui, nepripažino net apnuogintų rankų, todėl buvusios tokios populiarios antikos ir tautų kraustymosi laikotarpiu, krikščionybės plitimo laikais apyrankės buvo nenešiojamos, išskyrus Italiją, kur buvo stipresnės antikinės tradicijos (Большая, 1986, c. 295) bei tam palankus klimatas.

VŽP rasti vos keli apyrankių fragmentai, datuoti XIII – XIV a. ir XV a. Ankstyvajam pilies laikotarpiui priklauso ir analogijų Lietuvoje neturinti vario lydinio (Cu, Zn, Sn) 5,2 cm skersmens ir 0,9 cm pločio apyrankė su iškiliu ornamentu, primenančiu arabiškus rašmenis (7 pav.). Be to, susidaro įspūdis, kad apyrankė yra išilgai perpjauta ir kad ji, ko gero, kažkada yra buvusi platesnė (Kuncevičius, Tautavičius, Urbanavičius, 1994, p. 24). Apyrankė rasta viename iš rūmų pietinio korpuso rūsių, beveik pustrečio metro žemiau aslos.

Vertos (o gal ir laikytinos?) kunigaikščių, nors rastos ir ne valdovų rūmų teritorijoje, yra minėto Stakliškių lobio apyrankės, pintos iš sidabro vielos, puoštos filigrano technika (Daugudis, 1968, p. 28 - 30). Tiesą sakant, visai nenuostabu, kad prašmatnūs dirbiniai nerandami pilies teritorijoje: ji buvo labai gerai prižiūrima, todėl pamestas vertingesnis daiktas negalėjo dingti. Antra vertus, kunigaikščiai, keliaudami į vieną ar kitą rezidenciją, savo brangenybes vežiodavo su savimi ir, iškilus pavojui, galėjo paslėpti. Matyt, taip “saugiai” paslėptos buvo ir Stakliškių brangenybės…

Renesanso laikais Vakarų Europoje apyrankes nešiojo ant rankovės, o šiltesniuose regionuose, ypač Italijoje, mėgo auksines, perlais nusėtas apyrankes ant plikos rankos. Faktiškai, XVI a. - tai apyrankių dėvėjimo apogėjus. Tuo metu buvo mėgiamos brangios tauriųjų metalų apyrankės su brangakmeniais ir spalvotu emaliu, kuris dar labiau paryškino dekoratyvinį efektą (Большая, 1986, c. 295).

Elegantiška XVII a. moteris, dėvėjusi sukneles siauromis rankovėmis, beveik nesipuošdavo apyrankėmis, išskyrus perlų vėrinėlį arba brangią auksinę su brangakmeniais apyrankę, kurios vidinė pusė būdavo puošiama emaliu. Baroko ir rokoko laikais damos labiau mėgo keliom eilėm užvyniotą perlų vėrinį arba juodą juostelę su medalionu (Большая, 1986, c. 295). Susidaro įspūdis kad, pasikeitus drabužių stiliui, papuošalai nuo kaklo buvo perkelti ant rankų…

Žiedai. Auskarai, kaklo grandinėlės ir kabučiai nuo pat pradžių buvo papuošalai tikrąja to žodžio prasme. Tiesa, kabučiai turėjo ir simbolinės reikšmės - buvo nešiojami kaip amuletai. Maginės reikšmės turėjo ir žiedai: uždaras ratas daugelyje kultūrų turėjo apsauginę reikšmę. Todėl ir vedybų ceremonijos kulminacija yra apsikeitimas žiedais, siekiant sutvirtinti sąjungą ir apsaugoti šeimą.

Pirminė žiedų funkcija buvo ne tik atribojanti, bet ir atpažintinė. Šį atributą žmonės nešiojo, kaip autentiškumo įrodymą. Tai buvo savininko ženklas, dedamas ant jam priklausančių daiktų. Išaugęs pirklių luomas jokiu būdu negalėjo apsieiti be signetinio žiedo; jis atstodavo parašą nemokančiam rašyti.

Žiedai-signetai. Žiedai-spaudai žinomi dar nuo senovės Egipto laikų. Tokio žiedo savininkas jau tuomet buvo kilmingas, valstybines funkcijas atliekantis pareigūnas. Romoje žiedas reiškė priklausomybę nobilitetui; jis būdavo perduodamas kitam asmeniui kartu su visais valdžios įgaliojimais (???????, 1986, p. 296-297). Gotikos laikais bajorai, riteriai, biurgeriai ir net valstiečiai jau turėjo savo herbus ir todėl dauguma jų nešiojo žiedus-spaudus su savo šeimos, giminės (o gal ir asmens) herbu (Большая, 1986, c. 296-297).

Lietuvoje signetinius žiedus, sprendžiant iš vėlyvųjų kapinynų medžiagos, nešiojo ir vyrai, ir moterys. Šie žiedai kape kartais randami ne ant pirštų, o padėti ant krūtinės (kabinti ant kaklo?) ar šalia kūno (gal buvę įdėti į kapšelį), kaip papildoma įkapė (Juodelis, 1980, p. 120; Valatkienė, 1980, p. 115).

VŽP yra surasta keletas signetinių žiedų, pagamintų iš žalvario, vario lydinio, alavinės bronzos, alavo. Trys iš jų - aštuoniakampiai, su negatyviniu raižiniu. Spaudo plokštelės dydis - 1,4 - 1,6 cm. Tik vieną iš jų pasisekė datuoti: jis rastas išoriniame pietiniame pilies kieme XVI - XVII a. ribos sluoksnyje. Kiti du labai panašūs, todėl galbūt priklauso tam pačiam laikotarpiui.

Žymiai ankstyvesnis, priklausantis XIV a. ar XV a. pradžios laikotarpiui, yra žiedas, rastas už rūmų į PR. Tai vario lydinio (Cu, Zn, Sn) žiedas su stačiakampe plokštele-akute, kurios pakraščiai ir centras išraižytas smulkiais zigzagais. Ornamentas nesimetriškas, ne itin puošnus, todėl žiedas ir laikytinas signetiniu.

Signetus su savo herbų graviūromis nešiodavo bajorai. Antspaudas vaške arba lake atstodavo parašą. Tad ir beraštis bajoras galėjo pasirašyti, t.y. įspausti žiedo akį, kuri dažniausiai buvo iš sidabro arba kito kurio brangaus metalo. Pirkliai taip pat nešiodavo signetus ir kaip papuošalą, ir kaip asmeninį antspaudą, reikalingą sudarant komercinio ir juridinio pobūdžio aktus (Vilniaus, 1968, p. 89).

DLk Aleksandras turėjo senovinį lietuvišką signetą, kuris turto rejestro sudarytojams pasirodė “paslaptingas ir nesuprantamas” (Papee, 1927, p. 542), todėl jie jo nedetalizavo.

Iš ankstyvųjų viduramžių įkapių žinoma, kad žiedus, jau kaip papuošalus, nešiojo ir moterys, ir vyrai, ir vaikai, ir kad juvelyrine prasme juose atsispindėjo visas įvairių epochų ir šalių gamintojų meistriškumas.

Ikigotikinis laikotarpis.
Kasinėjant seniausių mūrinių statinių liekanas, rasta importinių papuošalų. Tai melsvo chalcedono (geologo Katino tyrimais - SiO2 H2O) piramidės formos akutė (8 pav.) (skersmuo - 1,8 cm, aukštis - 1,1 cm), greičiausiai iškritusi iš žiedo lizdo, atvežta XIII a. iš Vidurio Europos šalių - Čekijos ar Vengrijos (Urbanavičius, Kuncevičius, Tautavičius, 1991, p. 69) bei fragmentas stiklinio žiedelio, pagaminto Kijevo Rusioje iki 1230 m., kuomet tą dirbtuvę, kurioje jis buvo pagamintas, sugriovė mongolai-totoriai (Urbanavičius, 1993, p. 32-33).

Gotikos laikais žiedai-papuošalai dažniausiai būdavo auksiniai su apskritu ar ovaliniu išplatėjimu priekyje, ant kurio būdavo išgraviruojamas ornamentas. Buvo mėgiami religiniai, meilės, augaliniai motyvai, o taip pat - brangakmeniai, nes buvo manoma, kad jie, kaip ir žvaigždės, glaudžiai susiję su žmogaus gyvenimu, saugo juos nešiojančius žmones nuo nelaimių, vargo, išdavystės, apdovanoja jėga, suteikia laimę ir gerovę (???????, 1986, c. 298). XIV a. į žiedo lizdą su aptaisu paprastai dėdavo gludintą akmenį, o vėlyvosios gotikos laikais būdavo mėgiami turtingai aptaisyti žiedai su brangakmeniais ir emaliu (???????, 1986, p. 298). Toks emaliuotas auksinis žiedas buvo rastas VŽP XVI a. sluoksnyje, tačiau pagal stilistiką datuotinas gotikos laikotarpiu (9 pav.). Jo apskritoje juodo emalio plokštelėje puikuojasi baltas Maltos kryžius. Žiedelio skersmuo - 1,6 cm, lankelio plotis - 0,2 cm, akutės skersmuo - 0,7 cm. Žiedelio smulkumas ir trapumas rodo, kad jį nešiojo moteris. Kitas religine tematika žiedelis - vario lydinio (? - konservuotas, neatlikus tyrimo) su ovaline plokštele, kurioje išgraviruotas Dievo Motinos atvaizdas (pav.), primenantis Aušros vartų madoną. Jis rastas atsitiktinai, todėl teigti, jog pagamintas gotikos laikais, negalima: panaši tematika buvo mėgiama ir žymiai vėlesniais laikais - XVII a.

Gotikai priskiriami ir žiedai, kurių analogijų dažnai randama Lietuvos vėlyvųjų kapinynų medžiagoje. Tai XIV - XV a. datuojami dažniausiai iš žalvario pagaminti žiedeliai. Kai kurie iš jų - atviru lankeliu sukeistais galais bei įvairiai dekoruota - raižyta, iškilia rombine priekine dalimi. Kitų lankeliai - uždari, tačiau puošti bangele, augaliniu karpytu ornamentu, geometriniais motyvais. Panašių žiedų rasta Jakštaičių kapinyne (Urbanavičius, 1979, 22 pav.; Urbanavičienė, 1993, 24-23, 24-39, 24-32 pav.).

Rasta ir vėlyvosios gotikos - XV a. laikų žiedų su akutėmis. Tiesa, rasta tik viena to laikotarpio bespalvio stiklo akutė, išlikusi fragmentiškai, ir keletas lizdų, pagamintų iš alavinės bronzos (imituojant sidabrą), vario lydinio bei švino-alavo lydinio. Alavinių žiedų su stiklo akutėmis randama ir to paties laikotarpio kapinynuose (Valatka, 1974, p. 92). To laikotarpio brangakmenių, deja, VŽP nerasta… Juos atstojo stiklas, tuo laiku dar buvęs gana brangus.

Vėlyvuosiuose Lietuvos kapinynuose (XIV - XVI a.) labai paplitę itin paprastos formos juostiniai žiedai, padaryti iš siauros, iki 0,5 cm pločio žalvarinės juostelės, kurios galai labai nežymiai suvirinti. Dauguma šių žiedų yra puošti dviem lygiagrečiais grioveliais, einančiais žiedo pakraščiais. Jų randama ir vyrų, ir moterų, ir vaikų kapuose. Savo forma juostiniai žiedai primena dabartinius vestuvinius žiedus, todėl, "galimas daiktas, kad panašią reikšmę jie turėjo ir tuo metu. Tai, kad šie žiedai randami vaikų, ypač mergaičių kapuose, galima paaiškinti tuo, kad viduramžiais tėvai sužadėdavo savo vaikus dar nesuaugus, o sužadėtiniai paprastai iškart pasikeisdavo žiedais. Toks paprotys plačiai buvo prigijęs bajorijos ir aristokratijos sluoksniuose" (Urbanavičius, 1970, p. 26). Keletas tokių žiedų rasta ir VŽP. Jie buvo gaminami iš įvairaus metalo: žalvario, alavinės bronzos, net geležies. Kad labiau primintų sidabrą, tuo laiku populiariausią taurųjį metalą, tokie žiedai dar buvo alavuojami.

Františekas Piekosinskis, aprašinėdamas karaliaus Jogailos ir karalienės Jadvygos dvaro gyvenimą, pasakoja, kad 1393 metais, Jogaila, matyt, buvo ieškojęs dLk Vytauto žmonos kunigaikštienės Onos simpatijų: karalius Jogaila buvo nupirkęs ir pasiuntęs jai tris žiedus - vieną auksinį su "szmalcze" (juodinimu?) (Piekosiński, 1896, p. 159) už pusantros markės liepos 30 d., ir du žiedus su "szmelcz" (emaliu) už 3 markes, rugpjūčio 20 d. (Piekosiński, 1896, p. 163; Jonynas, 1932, p. 37).

Net 26 žiedus (be minėtojo signeto) 1506 m. suskaičiavo dLk Aleksandro kancleris Jonas Laskis, sudarinėjęs valdovo turto sąrašą. Tai žiedai su lygiai šlifuotais ir briaunuotais brangakmeniais - turkiais, safyrais, smaragdais, rubinais ir deimantais. Tarp jų išsiskiria senoviško darbo žiedas, nusėtas safyriukais, kuriame išraižyta angis ar gyvatė, o abipus įsodinti du rausvi rubinukai (lot. - balasii); žiedas su keturkampiu safyru, išrašytas rusėniškomis raidėmis; kruopštaus darbo žiedas, su galbūt vietoje brangakmenių įsodintu vienaragio [jūrų žinduolis - aut.] šonkauliu [kaulo intarsija?]; juostinis žiedas, kitaip tariant, žiedas be brangakmenių, su įrašu vidinėje pusėje “Jėzus Marija”; žiedas su gema (kamėja?) (lot. – de gamai) - jaunuolio galva; žiedas su pynele ir gema (kamėja?); joje angelas su nuogu kūdikiu (Papee, 1927, p. 542-543). Atrodo, kad turkis buvo mėgiamiausias dLk Aleksandro akmuo: net du žiedus su turkiais, padėtus po kunigaikščio galva, rado karališkosios kriptos tyrėjai. “Juos po galva padėjo, tikriausiai, jo žmona Jelena, Maskvos kunigaikštytė” (Lorentz, 1933).

Renesanso žiedai - sunkesni ir masyvesni, puošti akmeniu su figūriniais raižiniais. Akutės taip pat turėjo būti nemažos. Apie tai byloja XVI-XVII a. pradžios sluoksnyje surastas stačiakampis (0,95 x 1,25 cm) gana gilus žiedo lizdas, į kurį turėjo būti įsodintas briaunuotas smailėjantis brangakmenis. Greičiausiai tam pačiam laikotarpiui priklauso ir rombo formos (kraštinės ilgis - 1 cm) apsodas brangakmeniui, dar puoštas augaliniu ornamentu, sudarančiu 1,6 cm skersmens apskritimą. Tokie apsodai naudoti ne tik žiedams, bet ir drabužiams puošti, knygų viršelių dekorui, karūnai ir kt.

Gamtos mokslų suklestėjimas įtakojo žiedų-laikrodžių [tokį žiedą, dovanotą Barboros, turėjo ir Žygimantas Augustas - žr. toliau] ar žiedų, kaip matematinių-astronominių prietaisų atsiradimą XVI a. (???????, 1986, c. 298).

Tuo laiku atsirado ir vestuviniai žiedai-dvyniai - abiem sutuoktiniams (Большая, 1986, c. 298).

Tarp kasdienių Žygimanto Augusto dovanų Barborai Radvilaitei minimi du žiedai (Ragauskienė, 1999, p. 157). Iš jųdviejų korespondencijos matyti, kad jie vos ne su kiekvienu laišku per pasiuntinį vienas kitam siųsdavo po žiedelį (Ragauskienė, Ragauskas, 2001). Žiedai ir perlai - nuolatiniai Barboros aksesuaro atributai - tą pažymi rašytiniai šaltiniai, tą paliudija ir ikonografinė medžiaga. Karalienė Barbora ir palaidota buvo su trimis auksiniais žiedais: vienas jų buvo su dviem deimantais, kitas – paprastesnis pintas, o trečias – Žygimanto Augusto dovanotas – puošnus, inkrustuotas juodu emaliu, su šlifuotu deimantu, poliruotu smaragdu bei šlifuotu žirnio didumo rubinu (26 pav.) (Morełiowski, 1932, fig. 10; Lorentz, 1933; Kitkauskas, 1994, p. 36). Pirmoji dLk Žygimanto Augusto velionė žmona Elžbieta taip pat mūvėjo auksinį žiedelį su penkiais šlifuotais deimantais (27 apv.) (Morełiowski, 1932, fig. 14; Lorentz, 1933; Kitkauskas, 1994, p. 34).

Baroko laikais buvo mėgiami juostiniai žiedai su emaliuotu ornamentu. Be to, inžinerinės minties pasiekimai leido "žaisti" ir su papuošalais: atsirado žiedai su paslaptimi, kurių dalis galima buvo nešioti atskirai, o sujungti jie sudarydavo ornamentą (Большая, 1986, c. 298).

Deja VŽP archeologinėje medžiagoje nepasitaikė nė vieno renesansinio ar barokinio šios rūšies papuošalo, tik vienas paprastas smulkus žiedelis su šešiakampiu lizdu akutei, datuotas XVII a.
Albrechto Stanislovo Radvilos aprašyme, kur pasakojama apie tai, kaip buvo pašarvotas dLk Zigmantas Vaza, minimi du dideli ant jo pirštų buvę žiedai: “vienas - smailas, kitas - keturkampio pavidalo” (Albrechto, 1993; Lietuvos, 2001, p. 83).

DRABUŽIAI IR JŲ PAPUOŠALAI

Galvos dangos papuošalai

Kaip atrodė Lietuvos didžiųjų kunigaikščių kepurės (karūnas galėjo užsidėti tik Romos popiežiaus palaiminti asmenys), duomenų turime nedaug. Bielskio "Kronikoje" aprašomas Aleksandro vainikavimo ceremonija: "uždėjo jam perlais ir brangakmeniais papuoštą kunigaikštišką kepurę ir mantiją apsiautė" (Bielski, 1830, p. 32-33; Lietuvos, 2001, p. 47). Alekasandro broliui Žygimantui buvo uždėta didžiojo kunigaikščio kepurė "iš raudono aksomo su aukso juostomis, brangakmeniais nusagstytomis” (Bielski, 1830, p. 95; Lietuvos, 2001, p. 57).

Daugelyje tyrinėtų valdovų rūmų plotų XV - XVI a. sluoksnyje rasta žalvarinių smeigtukų su rutuliuko formos galu. Sprendžiant iš analogijų, randamų Lietuvos vėlyvuosiuose kapinynuose, tai dažniausiai pasitaikanti galvos dangą tvirtinanti priemonė, randama kaktos, smilkinių srityje, ant viršugalvio, po galva ar pasmakrėje. Greičiausiai šie smeigtukai buvo skirti juostai ar skarelei susegti (Urbanavičienė, 1993, p. 18). Turint galvoje miesto nešioseną, jais galėjo būti susegtas nuometėlis, prie plaukų tvirtinamas koks kitas galvos apdangalas, pavyzdžiui, aukšta gotikinė kepurė, kuri, pagal to meto madas išskutus plaukus virš kaktos, menkai tesilaikydavo ant pakaušio. (Galbūt šie smeigtukai buvo naudojami ir pačiai šukuosenai prilaikyti?).

XV a. Vilnių aplankęs prancūzų keliautojas Žilberas de Lanua įvertino vietinių moterų grožį, pastebėdamas, kad jos rengiasi, kaip pikardietės. Prancūzų tyrinėtojai nurodo, kad XV a. pradžioje pikardietės nešiojo maždaug kaip visos šiaurės prancūzės ir flamandės: ilgomis "kvolduotomis" sukniomis, aukštai pajuostomis dirželiu, aptemptais korsažais, plačiais atlapais per pečius, siauromis ilgomis rankovėmis. Kasas pindavo suraitydamos ant ausų arba pridengdamos vadinamu "hennin", t.y. aukštu smailiu gobtuvu" (Klimas, 1933, p. 116-117). Galbūt prancūzas turėjo galvoje tik savo - didikų - luomo moterų nešioseną, nes buvo užsukęs į Vilniaus pilis, norėdamas aplankyti dLk Vytautą, bet rado tik dvi jo seseris (kunigaikštis buvo išvykęs į Trakus). Panaši į pikardiškąją galvos danga yra užfiksuota ir šiek tiek vėlesnio laikotarpio, t.y. XV a. pab., VŽP kokliuose (10 pav.).

Krūtinės papuošalai - rūbo susegimas

Viliaus pilių egzistavimo laikotarpis - tai metas, kada pasiturinčios Lietuvos moterys puošėsi segėmis. Segė - tai ne tik puošmena, bet ir praktinis daiktas, naudotas susegti drabužį ar nuometą. Jų būta lankinių, žiedinių, skardinių. Tačiau pačioje VŽP segių rasta vos viena kita. Beveik visos išlikusios fragmentiškai, kai kurių forma kelia abejonių, todėl bus aptarti tik aiškiausi egzemplioriai.

XIV - XV a. sandūros sluoksnyje rasta pusė bronzinės (Sn, Cu >> Zn) pasaginės segės kampuotais galais. Segės skersmuo - 4,2 cm, lankelis - apskrito skerspjūvio, labai plonas - tik 0,2 cm, puoštas horizontaliais brūkšneliais. Panašios segės būdingos XIII - XVI a. I p., jų pasitaiko ir XVII a. kapuose (Urbanavičienė, 1993, p. 25). Mūsiškė labiau primena Laivių (Kretingos raj.) VIII - XIII a. kapinyne vyro kape Nr. 222 rastą segę (Volkaitė-Kulikauskienė, 1970, pav. 23-12).

Greičiausiai XV a. arba XVI a. pradžia datuotina vietos meistrų gaminta žalvarinė plokštinė segė, rasta rūmų R korpuso rūsyje, nors jai analogijų rasti nepavyko, ir tik baltiškas dekoras bei jo atlikimo kokybė leidžia daryti tokią prielaidą. Tai - keturkampė, greičiausiai kvadratinė segė, kurios plotis - 3,5 cm, su 2 cm skersmens išpjova centre. Dalis, kur turėjo būti tvirtinamas liežuvėlis, nulūžusi. Segės pakraščiai dekoruoti įstrižomis įkartėlėmis bei kvadratėliais (po 5 kiekviename šone), kurie įstrižainėmis padalinti į 4 trikampius, o jų centre įspausta po taškelį. Ornamentas atliktas rankomis, o ne štampu ir nėra visiškai taisyklingas.

Žalvarinės gana kukliai dekoruotos plokštinės segės – eilinių Lietuvos gyventojų puošmena, tačiau šio – baltiško – stiliaus papuošalų, tačiau atliktų ypač kruopščiai ir subtiliai iš tauriųjų metalų – juodinant sidabrą ar puošiant gaminio paviršių filigranu, neniekino ir didikai. Tokių XIII – XIV a. segių, kartu su pintomis pasaginėmis segėmis, puoštomis lazurito akmenimis, rasta Stakliškių lobyje (Daugudis, 1968, p. 24 - 27). Varšuvoje, Archeologijos muziejuje eksponuojama Kauno apylinkėse rasta sidabrinė apskrita ažūrinė segė, puošta Jogailaičių karūnomis, datuota XVI a. (28 pav.) (I balti, 1992, fig. 1009).

VŽP rastos kelios žiedinės lietos segės, iš kurių išsiskiria viena puošni, kruopščiai atlikta segė (11 pav.). Ji Lietuvoje neturi analogijų - sidabrinė, puošta iškiliu ornamentu - keturiomis gėlytėmis bei dviem porom besisveikinančių rankų (viršuje ir apačioje). Segės skersmuo - 2,8 cm. Pagal dekorą turėtų būti priskirta gotikos laikotarpiui, nors pagal VŽP sluoksnį datuota XVI a. Ši segė, greičiausiai, buvo užsakyta pagaminti vestuvių proga, nes besisveikinančios rankos krikščionių pasaulėjautoje nuo seno laikomos reikšmingu teisinio sutuoktinių ryšio simboliu (Becker, 1995, p. 208). Europoje panašios segės su meilės užrašais, sunertomis rankomis, pervertomis širdimis, gėlėmis, raktais ir panašiais motyvais, pradėjo plisti riterių laikais - XIII a. (Большая, 1986, c. 290).

VŽP XIV a. sluoksnyje surastas nedidelis, 6,4 cm ilgio žalvarinis smeigtukas užlenktu (1,4 cm) ir užraitytu S raide galu, sudarančiu kilpą, į kurią greičiausiai būdavo veriamas koks nors kabutis. To paties laikotarpio Lietuvos kapinynų medžiagoje smeigtukų neberandama, o nuo ankstyvesnių aptariamasis skiriasi, kitaip tariant, Lietuvoje analogijų jam nėra, kas šiek tiek komplikuoja smeigtuko nešiojimo vietos nustatymą. Jo priskyrimas prie drabužio puošybos detalių krūtinės srityje tėra menamas, nes ir tradiciniai smeigtukai prilaikė ne tik apsiaustą, bet buvo segami ir į nuometą ar kitą galvos apdangalą, kaip jau minėti dLk Aleksandro beretės ar galvos papuošalai.

Viduramžiais drabužiams susegti buvo naudojamos ir sagos, kurių paskirtis labiau praktinė, nei puošybinė, - neužgožiant, tik dar labiau išryškinant kitokios rūšies papuošalo grožį ir subtilumą. Tačiau būta ir labai puošnių sagų, konkuruojančių su kabučiais ir stilistiškai pritaikytų prie auskarų ir žiedų.

Sagos - tai gausiausia metalinių VŽP radinių grupė, kiekiu prilygstanti nebent vinims… Jų skirtingais istoriniais laikais būta įvairių formų ir dydžių: apvalios, pusapvalės, plokščios, pilnavidurės ar ažūrinės, tvirtinamos kilpos ar skylučių pagalba. Tikėtina, kad nedekoruotos plokščios ir išgaubtos sagos galėjo būti aptraukiamos audeklu.

Sagomis būdavo segami ir vyrų, ir moterų drabužiai. Sagų skirstymas į "vyriškas" ir "moteriškas" labai sąlyginis, nežinant, kieno iš tiesų rūbas buvo susegtas. Ypač tai liečia karališkus asmenis, kurie, nepriklausomai nuo lyties, dabinosi beveik vienodai. Kai kada tam tikros formos sagų priklausomybę galima nustatyti, remiantis analogijomis iš vėlyvųjų kapinynų. Tokiai kategorijai priklauso apskritos plokščios apie 2 cm skersmens sagos su užapvalinta statmena plokštele vidinėje pusėje, kurioje padaryta apie 0,3 cm skersmens skylė prisiuvimui. Tokių sagų paviršius dažniausiai būna nedekoruotas. Jomis XVI - XVII a. pr. būdavo segami vyriški viršutiniai rūbai (Urbanavičienė, 1993, p. 48, pav. 27-10). Šios sagos dažniausiai būdavo daromos iš alavinės bronzos, imituojant sidabrą. Yra ir plokščių sagų su vielos kilpele. Ankstyviausios tokios sagos, surastos VŽP, siekia XIII - XV a., vėliau atsiranda tik XVII - XVIII a. sluoksnyje.

Tarp sunkiau datuojamų (gal XVII a. I p.?) - apskritos išgaubtos, atsitiktinai rastos, taip pat iš alavinės bronzos išlietos sagos. Jos irgi panašaus - 0,7 - 2,2 cm skersmens, nedekoruotos, išskyrus vieną, kuri buvusi dengta auksu ir, matyt, turėjo raižytą ornamentą, tačiau jis nebenustatomas, nes saga labai suskeldėjusi.

Kita metalinių sagų grupė, o tiksliau - grupelė – pilnavidurės pusrutulio formos sagos. Jų rasta tik keletas, beveik visos neornamentuotos, išskyrus XIV - XV a. sluoksnyje rastą bronzinę 1 cm skersmens lietą sagą, kurios centre - iškilus kryžių primenantis geometrinis ornamentas, ir porą maišytame sluoksnyje rastų tuščiavidurių - padarytų sujungiant dvi metalo (alavinės bronzos) plokšteles, dekoruotas raižytu geometriniu ornamentu. Sveikesnių sagų kilpos sulenktos iš apskrito skerspjūvio vielos, tik viena vėlyva - XVII a. saga rasta su kvadratinio skerspjūvio vielos kilpa.

Viršutiniuose VŽP sluoksniuose rasta ir apskritų plokščių sagų su dviem, rečiau - keturiomis skylutėmis prisiuvimui, tačiau jų neaptarinėsime, kadangi jos su rūmininkų nešiosena neturi tiesioginio ryšio, kaip ir išgaubtos sagos su įvairiais užrašais, puoštos laurų girliandomis - XIX a. karinių uniformų sagos, rastos gynybiniame griovyje ir maišytoje žemėje.

Tarp plokščių sagų pasitaikė ir pora šešiakampių sagų, priskiriamų ankstyviausiam pilies egzistavimo laikotarpiui (12 pav.). Sagos yra 1,4 - 1,6 cm skersmens, pagamintos iš vario lydinio (Cu, Sn, Zn) su dviem 0,2 cm skersmens skylutėmis, padarytomis prakalant gaminį.

Sagų reikšmė ypač išaugo gotikos epochoje: siaurų formų viduramžių drabužių nebuvo galima užsivilkti ir nusivilkti, nenaudojant užsegimo. Sagos viduramžiais buvo laikomos ištaigingo gyvenimo simboliu (Guzevičiūtė, 2001, p. 37), todėl iki tol vyravusius drabužių raištelius pakeisti sagomis galėjo tik labai turtingi asmenys.

Jau rūmų egzistavimo pradžios sluoksnyje randama apvalių ir kiek suplotų metalinių - alavinių, švino-alavo lydinio, kombinuoto metalo (Fe-Cu(Sn, Cu>>Zn)-Fe) 0,8 - 1,2 cm skersmens pilnavidurių ir tuščiavidurių sagučių, prie kurių prilituotos vielinės kilputės prisiuvimui. XIV ir XV a. sluoksnyje rasta labai panašių, tik kai kurios iš jų - dar mažesnės - 0,5 cm skersmens; atsiranda iš žalvario padarytų rutuliuko formos sagų. Sprendžiant iš vėlyvuosiuose Lietuvos kapinynuose randamų XIV - XV a. analogijų, šiomis sagomis būdavo segami moterų drabužiai (Urbanavičienė, 1993, p. 48).

Be šių paprastos formos sagučių VŽP rasta ir viena kita puošnesnė gotikinė saga. Tai tuščiavidurė apvali 1,1 cm skersmens, sujungta iš dviejų pusrutulių, žalvarinė saga, kurios priekinė pusė puošta akutėmis; tokios sagos randamos XIV - XV a. moterų, o nuo XVI a. pasitaiko ir vyrų kapuose (Urbanavičienė, 1993, p. 50). Kita saga (?) Lietuvoje analogijų neturi. Tai apvali tuščiavidurė bronzinė, susukta iš labai plonos vytos vielutės, dar puošta mažyčiais spurgeliais apie 1,2 cm skersmens saga (išlikusi fragmentiškai), kurios paviršius dar buvo paauksuotas (13 pav.).

Rasta ir apvalių kaulinių sagų, tik jas datuoti nelengva, nes kai kurios rastos atsitiktinai, kitos - paviršiniame sluoksnyje, nors galėjusios ten pakliūti iš senesnių laikų. Tokios sagos paprastai ištekintos iš kaulo kartu su kilpele.

Pasitaikė ir mediniu pagrindu (išlikęs ne visur) pusapvalių sagų, aptrauktų plona metalo - vario lydinio (Cu, Sn, Zn), alavo skardele. Beveik visos tokios sagos surastos XIV - XV a. sluoksnyje, išskyrus vieną vario lydinio auksuotu paviršiumi sagą iš XVI a. I p. sluoksnio. Kadangi plonas skardos sluoksnis lengvai pasiduoda apdorojamas, tai beveik visos sagos yra puoštos iškiliu arba įspaustu augaliniu ornamentu.

XIV a. sluoksnyje rastos ir trys 0,7 - 1,3 cm skersmens alavinės sagutės (14 pav.). Dviejų vidurys kiek išgaubtas, o pakraščiai puošti smulkiais spurgeliais. Panašiais spurgeliais puoštas ir visas trečiosios - plokščios sagutės paviršius. Tvirtinimo kilpelės neišlikusios.

Drabužiai būdavo segami ne tik sagomis, bet ir sukabinami kabėmis. Vienu atveju norėta imituoti drabužio siūlę, - tuomet tvirtindavo mažytį "nematomą" kabliuką, norėdami išryškinti, papuošti drabužio užsegimą, kabliuką irgi gamindavo puošnų - dailios formos arba dekoruotu paviršiumi. VŽP kabliukų, ar kilpų, skirtų drabužiui susegti, rasta vos keletas. Dauguma jų pagaminti iš žalvario, vienas - alavinis, kitas - geležinis, dengtas alavu. Visoje Lietuvos teritorijoje ankstyviausios kabės, kuriomis segtas drabužis, paplito XVI a. pradžioje. Jų randama ir moterų, ir vyrų kapuose, dažniausiai po kelias poras pasmakrėje, rečiau - išilgai stuburo, nuo kaklo iki juosmens (Urbanavičienė, 1993, p. 50-52), kas rodo, kad sodiečių drabužiai (liemenė, sermėga, palaidinė, švarkelis) būdavo susegami priekyje. Tuo tarpu kilmingos rūmų damos apatinius drabužius ir viršutinius rūbus - sukneles segiodavo ir raišiodavo ne pačios: šį darbą atlikdavo tarnaitės, kas sąlygojo ir atitinkamo - susagstomų nugaroje fasono drabužių atsiradimą.

Drabužių puošmenos

Didikų drabužiai, pasiūti iš prabangių audinių, dar buvo siuvinėjami šilkiniais ir auksiniais siūlais, puošiami brokato galionais (tokio galiono fragmentas surastas ir kasinėjant Valdovų rūmų kiemą, XVII a. sluoksnyje), perlais (Šinkūnaitė, 1993, 7, 12 pav.) ir brangakmeniais, kurių apsodų taip pat surasta Žemutinės pilies teritorijoje. Tam neprieštarauja ir rašytiniai šaltiniai: Jonas Dlugošas, aprašydamas Lietuvos didžiojo kunigaikščio Algirdo laidotuves 1377 m., nurodo, kad jis buvęs sudegintas kartu su geriausiu žirgu, perlais ir gemomis išausta palaidine, purpuru ir auksu spindinčiais drabužiais, apjuostas sidabrine paauksuota juosta (Manhardt, 1936, S. 142; Daugudis, 1968, p. 32-33).
Ši drabužių dekoravimo technika dar labiau išplito renesanso laikais (Guzevičiūtė, 2000). Apie karalienės Barboros suknelių puošnumą sužinome iš 1549 m. Sebaldo Lincko neatlygintų darbų rejestro, iš kurio matyti, kaip jos būdavo siuvinėjamos: raudono aksomo suknia, perlais ir auksu apsiuvinėtu liemeniu, rankovėmis ir trimis apvadais palei apačią; juoda suknia, perlais siuvinėtu liemeniu ir rankovėmis; juodo aksomo suknia su dviem perlų apvadais palei apačią; geltona suknia su septyniais baltos medžiagos apvadais palei apačią, liemenį ir rankoves; tamsaus aksomo suknia su šešiais siuvinėtais apvadais iš lelijų su auksiniais raišteliais; balto tabino suknia su plačiu apvadu iš lelijų ir žalio aksomo; perlais siuvinėta raudono aksomo beretė (Ragauskienė, 1999, p. 229).

Juosmens papuošalai - drabužio prilaikymas

Ne tik karūna, skeptras ir obuolys buvo valdovo išskirtinis ženklas, ne menkesnį vaidmenį vaidino aukso diržas, minimas rašytiniuose šaltiniuose. Jogailos ir Vytauto nesantaikos fone yra kalbama, kad Jogaila atiminėjo žemes iš Vytauto brolio Tautvilo, giminaičių ir draugų, sulaužydamas savo žodį, rankos padavimą, auksinio diržo priėmimą (iš Jono Algimantaičio, kuris buvo vedęs Vytauto žmonos seserį) (Senoji, 1996, p. 242).

Diržas – tai valdžios simbolis, einantis iš rankų į rankas kartu su valdžios perėjimu. Sofija Vytautaitė per savo sūnaus Vasyliaus vestuves (su Serpuchovo kunigaikščio Vladimiro Drąsiojo anūke Marija) įžeidė vyro giminaitį Vasylių Žvairąjį, kuris “buvo pasipuošęs auksiniu diržu, padabintu brangiaisiais akmenimis”, keliavusiu kaip kraitis. “Didžioji kunigaikštienė Sofija, laikydama tą iš rankų į rankas ėjusį diržą savo namų nuosavybe, pamačiusi jį ant savo priešininko sūnaus, prie visų svečių nusegė jį nuo Vasyliaus Žvairojo ir atidavė savo sūnui jaunavedžiui Vasyliui, didžiajam Maskvos kunigaikščiui” (Jonynas, 1996, p. 166).

VŽP kasinėjimų metu rasti keli odiniai diržai, tiksliau jų liekanos, o taip pat apkaustai diržams, nors nustatyti, kad jais buvo puošti būtent diržai, galima tik pasitelkus vėlyvųjų kapinynų archeologinę medžiagą. Būtent ji padėjo nustatyti galimą stačiakampių nedekoruotų plokštelių, tvirtinamų kniedėmis galuose, paskirtį: siauresnėmis ir ilgesnėmis, 3,2 x 0,6 cm dydžio plokštelėmis, išdėstytomis skersai viena šalia kitos, galėjo būti apkaltas diržas, panašus į Veršvuose (Kaunas), degintiniame kape rastą IX – XII a. datuotą diržą (Kulikauskas, Kulikauskienė, Tautavičius, 1961, pav. 305-1), o platesnės ir trumpesnės, 2,2 x 1,8 cm plokštelės, išdėstytos išilgai, galėjo puošti diržą ar perpetę, panašią į Pagrybio kapinyno IX a. radinius (Vaitkunskienė, 1995, pav. 153, 196). Šie VŽP radiniai datuoti XIV – XV a. Tik vienas stačiakampis bronzinis apkalėlis buvo puošnesnis – su dviem kūginiais spurgeliais (15 pav.). Jis rastas XIX a. sluoksnyje – permaišytose žemėse, tačiau turėtų būti gerokai ankstyvesnis.

Rasta ir puošnesnių apkalų, dažniausiai kvadratinių, pagamintų iš plonos vario lydinio skardelės, puoštos geometriniais motyvais. Visi jie datuoti XIV – XV a., vyraujantis metalas – žalvaris, nors pasitaikė ir bronzinių bei alavinių apkalėlių. Vėlyvųjų senkapių tyrinėtojai pastebi, kad tokiais apkalėliais galėjo būti puošiami ne tik diržai, bet ir apgalviai ar drabužių kraštai (Urbanavičius, Urbanavičienė, 1988, p. 41). Kaip diržo puošmena tokio tipo apkalėlių, datuotų XVI a. I ketv., rasta Bečių senkapyje (Zabiela, 1995, pav. 60-6), o Obeliuose jais buvo papuoštos XIII – XIV a. žirgų kamanos (Urbanavičius, Urbanavičienė, 1988, pav. 65). Taigi kai kurie VŽP rasti apkalėliai taip pat galėjo būti žirgo kamanų puošmena.

Sprendžiant iš geležies amžiaus kapinynų, beveik tūkstantmetį buvo mėgiami žalvariniai kryžiaus formos apkalai (pav.). Jais būdavo apkalami diržai (V – VIII a. - Vaitkunskienė, 1984, pav. 13; Vaitkunskienė, 1995, pav. 196), perpetės (VIII – IX a. – Vaitkunskienė, 1995, pav. 153) ir žirgų kamanos (XII – XIV a. – Varnas, 1995, pav. 6-1-4, 8-16). VŽP rastas tokios pat formos kryžinis apkalas su kūgeliu centre. Tačiau jis – ne žalvarinis, o geležinis, dengtas alavu, imituojant sidabrą, kryžmos ilgis – 3,2 cm. Jis datuojamas XIV – XV a.

Viduramžiais diržais juosėjo ir vyrai, ir moterys, ir vaikai (Urbanavičienė, 1993, p. 53). Diržus mėgo puošti ne tik aptartais keturkampiais apkalais, bet ir spurgeliais (tokių rasta ir VŽP), rozetėmis, širdelėmis bei žmonių figūromis – populiariausiais gotikos laikų motyvais. Vienas pailgas, 3,2 x 0,9 cm dydžio plonas apkalėlis su iškaltomis ant matricos keturiomis širdelėmis rastas ir VŽP, išoriniame rūmų kieme, XV a. II p. – XVI a. pradžios sluoksnyje. Kitas puošnus apkalas, rastas XIV – XV a. ribos sluoksnyje, yra 2,1 x 1,7 cm karališkoji lelija (16 pav.). Jo “karališkumą” liudija ne tik heraldinė forma, bet ir metalas, iš kurio apkalėlis pagamintas: jis išlietas (?) iš sidabro, auksuotu paviršiumi.

Diržai būdavo puošiami ne tik apkalais, bet ir grandinėlėmis: viena iš jų, pritvirtinta prie narelių-skirstiklių, rasta rūmų rytiniame korpuse XV – XVI a. pradžios sluoksnyje. Tai 13 cm ilgio vario lydinio grandinėlė, sunerta iš dvigubo lenkimo narelių. Tarp narelių įsipainiojęs lininis siūlas liudija grandinėlę buvus nuplėštą nuo rūbo, medžiaginio kapšelio ar juostos. Panaši to laikotarpio grandinėlė, prikabinta prie diržo, puošto rozetėmis, rasta Rumšiškėse (Urbanavičius, 1970, pav.48).

VŽP surasta nemažai grandžių-skirstiklių. Vienos grandys – apskrito skerspjūvio (tokios prie diržų randamos vėlyvuosiuose Lietuvos kapinynuose – Urbanavičienė, 1993, p. 61), kitos – keturkampio skerspjūvio; pasitaiko ir geležinių grandžių, ir pagamintų iš vario lydinio – žalvario ar bronzos.

Diržų ir dirželių galai dažnai būdavo apkalami metalo antgaliais. Įveriamų diržų antgaliai buvo gana puošnūs – su spurgeliais, taškiniais įspaudais, sudarančiais geometrinį ornamentą, o renesanso laikais, Europos pavyzdžiu puošiami populiariais augaliniais motyvais. Toks iš bronzos išlietas dirželio 2,7 x 1,5 cm dydžio antgalis rastas VŽP XVI a. II p. sluoksnyje (17 pav.). Perpečių dirželių galus XIII – XV a. užbaigdavo užlenkta ir užkniedyta dekoruota plokštele, kartais su papildoma kilpa, į kurią įverdavo skirstiklio grandį.

Diržai, kuriais būdavo juosiami ne tik drabužiai ties liemeniu ar per petį, bet ir auliniai vyriški batai virš blauzdos (Zabiela, 1995, p. 352) bei ties čiurna (pentinams pritvirtinti – Kazakevičius, 1993, pav. 138), būdavo segami sagtimis. VŽP jų rasta įvairių formų – stačiakampių, apskritų, elipsės, rombo, “D” raidės, aštuoniukės pavidalo, pagamintų iš bronzos, geležies, kai kada dengtos alavu. Liežuvėlis tvirtintas dvejopai: XVI – XVII a. sagtims - prie šoninio ir centrinio skersinio, ir tik kelios ankstyvesnės – XV a. trapecijos formos sagtys buvo segamos vienos ar dviejų ataugėlių esančių vidinėje priekinio skersinio pusėje, pagalba (todėl gali būti, kad tai – ne odinių, o medžiaginių diržų sagtys). XVI – XVII a. sluoksnyje rasta viena bronzinė 3,3 x 2,7 cm dydžio sagtis, prie diržo tvirtinta trimis kniedėmis, o užsegimui prilituotas gana ilgas – 1,5 x 0,3 cm kabliukas (18 pav.). Kai kurios sagtys rastos atsitiktinai arba maišytame sluoksnyje, todėl jų datavimas komplikuotas, ir tik kai kurių nustatomas pagal vėlyvųjų kapinynų – XIV – XVII a. analoginę medžiagą. Šių kapinynų tyrinėtojai nustatė, kad vyrai mėgo diržus su stačiakampėmis, kartais puoštomis skersinėmis įkartėlėmis sagtimis, o moterų diržų sagčių forma įvairesnė (Urbanavičienė, 1993, p. 58). Pagal formą vėlyvuosiuose kapinynuose rastos sagtys suskirstytos į keturis tipus: apskritos, pusapskritimio (arba D raidės) formos, profiliuotos (ovalo formos įsmaugtais šonais) ir keturkampės sagtys (Svetikas, 1998, p. 391). Pagal konstrukciją jos – vienanarės, skirtingai nuo dvinarių, kurių liežuvėlis tvirtintas prie centrinės ašies. Dauguma jų – geležinės, nedidelė dalis – žalvarinės. Diržų sagčių tipologizacijos autorius, tam tikra prasme neigdamas kolegų kompetenciją ir neatsižvelgdamas į neišvengiamą įkapių lokalizacijos paklaidą, vykstant dūlėjimo procesui, padarė sau pačiam netikėtą išvadą: “didžioji dalis sagčių buvo skirta susegti kapšeliams bei jų perpetėms, ir tik retais atvejais – juosmens diržams” (Svetikas, 1998). Išvada ne tik netikėta, ji – neįtikėtina, nes prie ko gi tuomet buvo tvirtinamos perpetės ir kapšeliai, jeigu ne prie diržo?

Aksesuarai

Taigi, diržas ne tik suveržė drabužį, bet ir “atlaikė” papildomą svorį. Prie diržų būdavo prikabinami įvairūs drabužių priedai: kapšas pinigams ar smulkmenoms (rankinės ar piniginės prototipas), peilių dėklai, amuletai, kvepalų flakonai ir pan.

XIV – XVI a. Vakarų Europoje ir vyrų, ir moterų buvo mėgiamos piniginės (Urbanavičienė, 1993, p. 61). Lietuva – ne išimtis. Jų liekanų rasta vėlyvuosiuose kapinynuose.

VŽP XVI a. pab. – XVII a. I p. sluoksnyje, vakarinio rūmų korpuso tualeto dumble rasta viena gerai išsilaikiusi, maždaug 12 x 19 cm dydžio, piniginė užapvalintais kampais, su trim skirtingo dydžio atvartais bei šešiomis kišenėmis (19 – 20 pav.). Prie diržo ji buvusi kabinta dailia odine 5 x 13 cm dydžio kilpa, kurios centrinė dalis puošta ažūriniu pjaustinėjimu – širdele, apsiūlėta rudais šilkiniais siūlais. Šilkinio siūlo liekanų yra ir ant viršutinio atvarto pakraščių. Priekinio atvarto vidinės pusės viršuje yra kiek lenkta įpjova giliai kišenei. Vidurinis atvartas – tokios pat formos, tik mažesnis, su tokia pačia įpjova kišenei. Ties jo lenkimu prisiūta dar viena piniginės dalis su dviem vidinėm kišenėlėm bei dvigubu karpytais kraštais atvartu-kišene, kuri puošta geltono ir rudo šilko siuviniu. Šis atvartas dengia penktąją kišenėlę, išorėje puoštą trimis odinės juostelės apskritimais. Šeštoji kišenė – horizontali įpjova piniginės nugarinėje pusėje. Sprendžiant iš priekinėje piniginės dalyje (viršuje - centre ir šonuose) padarytų siuvimo dygsnių, galima spėti, kad ji dar buvo puošta pridėtinėmis detalėmis (metaliniais apkaustais?). Ši piniginė buvo rasta atsiskyrusi į dvi dalis, todėl kurį laiką buvo manoma (ir rašoma), jog tai – dvi piniginės (Tautavičius, Urbanavičius, 1996, p. 27; Steponavičienė, 2001, p. 192; Rickevičiūtė, 2001, p. 46). Tačiau konservavus abi dalis, pasirodė, kad vienos priekinė, o kitos nugarinė siūlė sutampa. Taigi yra proga ištaisyti netikslumą. Tai padaryti padėjo ne tik įžvalgumas, bet ir analogijos: visai neseniai paskelbta Karmėlavos kapinyno tyrimų medžiaga apie gerai išsilaikiusias XVI a. pradžios pinigines (Rickevičiūtė, 2001).

Kapinynuose odinės piniginės išlieka fragmentiškai, daugiausia metalinių papuošimų dėka. Remiantis Karmėlavos analogijomis (Rickevičiūtė, 2001), patikslinta anksčiau rastų piniginių struktūra, įgalinanti nustatyti ir kai kurių VŽP radinių paskirtį. Tai keletas apkalų, kadaise puošusių odines pinigines. Jie – skirtingi, ir funkcija jų – skirtinga. Vieni jų – tai piniginės užsegimo praktinės-puošybinės detalės – stilizuoto skrendančio paukščio (dydis – 6 x 4,5 cm), pagaminto iš geležies, dengtos alavu, šešialapės alavinės rozetės (skersmuo – 1,7 cm), ažūrinio, iš bronzos lieto apskritimo su keturiomis ataugėlėmis (skersmuo – 2,5 cm) formos XIV – XV a. datuojami apkalai; rasta to paties laikotarpio geležinių, bronzinių ir žalvarinių apkalų, primenančių apyraktį, kurie, greičiausiai, tik puošė piniginę, bet nebuvo skirti ją užrakinti (niekur nerasta užrakto mechanizmo); rūmų išorėje rastas XVI a. datuojamas penkiakampis bronzinis užsegimo apkalas, tvirtintas prie išorinio piniginės atvarto apačios. Kiti – kilpiniai apkalai, tvirtinti prie viršutinės piniginės dalies, prie diržo ar juostos buvę prikabinti grandelių, įkabintų į apkalo kilpas, pagalba. Jų taip pat yra keletas tipų: 3,2 x 1,3 cm dydžio kryžiaus formos, su stilizuotos lelijos galu, sprendžiant iš atkurtų analogijų, tvirtintų dviejuose piniginės kampuose (Urbanavičienė, 1993, pav. 53, 56, 58; Rickevičiūtė, 2001) dviem kniedėmis (pav.); panašią paskirtį galėjo turėti ir pailgi, apie 2,5 cm ilgio (ne visi išlikę sveiki) apkalėliai, pagaminti iš vario ir bronzos, puošti geometriniu ornamentu su gėlės formos galu (21 pav.). Kitokio tipo kilpinis apkalas buvo tvirtinamas piniginės atvarto centre. Tai neornamentuotas 3 cm ilgio apkalas su 1,5 cm aukščio kilpa, pagamintas iš vario lydinio. Kilpiniai apkalai taip pat rasti XIV – XV a. ribos sluoksnyje. Rastas tik vienas vėlyvas – XVII a. piniginės (?) krašto apkalas, puoštas kalinėtais augaliniais ornamentais (22 pav.).

Piniginės būdavo užsegamos ne tik apkalų, bet ir dirželių pagalba. Tokiam užsegimui naudotos panašios formos sagtys, kaip ir diržų, o taip pat elipsės, aštuoniukės formos sagtys be liežuvėlio, perkišant dirželį per sagties centrinį skersinuką (Urbanavičienė, 1993, pav. 55, 58). Tokių bronzinių sagtelių, datuotų XIV – XV a., rasta ir VŽP. Panašiai jos datuojamos ir kapinynų tyrinėtojų (Svetikas, 1998, p. 396).

Piniginė, kabinta prie diržo – kišenės prototipas, aksesuaras, mėgtas iki XVII a. pab., kuomet Vakarų Europoje ją pradėjo keisti medžiagos skiaute, prisiūta prie liemenės (Urbanavičienė, 1993, p. 62). Piniginių puošnumas ir retumas kapinynuose leidžia teigti, jog tai – pasiturinčiųjų luomo atributas. Puošybinė-utilitarinė šios aprangos detalės paskirtis neturėtų kelti abejonių, ypač turint galvoje kapšelyje randamą inventorių – adatinę, monetas, simbolinius raktus ir kitokias smulkmenas, tačiau kai kurie tyrinėtojai jas linkę priskirti prie tretininkų – pranciškonų brolijos, odinių kapšelių, čia pat prieštaringai teigdami, jog tretininkai turėjo vilkėti pigiais ir paprastais drabužiais ir turėti kapšelį iš odos (Svetikas, 1997, p. 28). Apie tretininkų kapšelio puošnumą nėra nė kalbos, tuo tarpu archeologiniai radiniai liudija priešingą faktą. Sieti piniginių atsiradimą Lietuvoje XV a. su christianizacija, pamirštant tuo laiku plitusias Vakarų Europos nešiosenos madas apskritai, nėra jokio pagrindo, juo labiau, kad pats piniginių dėjimas į kapus (kaip ir kitų įkapių) reiškia dar tvirtą senųjų tikėjimų paprotį, o kad išlydėti mirusįjį su pagoniškomis apeigomis nėra tik nykstanti tradicija, kalba kartu su kapšeliais rasti gyvulių kaulai bei greičiausiai tik įkapių drobulei susegti gamintos apskritos skardinės segės – dar neišnykusio Saulės kulto išraiška. Dar vienas įrodymas, kad kapšeliai nėra sietini su katalikų religija, tai juostinių žiedų, laikomų vestuviniais, buvimas ant mirusiojo rankos arba jo kapšelyje. Pranciškonai, kaip žinia, turėjo būti viengungiai…

Apie renesanso laikų piniginių puošnumą sužinome ir iš rašytinių šaltinių: karalius Žygimantas Augustas kaip neblėstančios meilės Barborai Radvilaitei įrodymą, liepė pagaminti dvi vienodas paauksuotas pinigines su emaliu (Ragauskienė, 1999, p. 157).

Laikrodžiai. Iš XV a. jau yra žinių apie portatyvinius laikrodžius. Vieną auksinį laikrodį mini P. Klimas, aprašinėdamas Žilbero de Lanua keliones per Lietuvą, kurį tasai turėjęs perduoti turkų sultonui nuo Anglijos karaliaus (Klimas, 1933, p. 146).

Tikru juvelyrikos objektu laikrodžiai tapo XVI a. pradžioje, kuomet Niurnbergo laikrodininkui pavyko sukonstruoti nešiojamus laikrodžius (Большая, 1986, c. 300). Tapo madinga nešioti laikrodžius ant kaklo, kaip pakabutį ant grandinėlės. Juos mėgo ir vyrai, ir moterys, ir nešiojosi dėžutės ar medalijono pavidalu. Iš pradžių jie būdavo puošiami kukliai, graviruotomis arabeskomis, plokščiu figūriniu reljefu, ažūriniu ornamentu. Renesanso laikais laikrodžių korpusai pasidarė panašūs į pumpurus, žiedus, žvėris, kryžius (Большая, 1986, c. 300).
Barbora Radvilaitė savo meilę karaliui Žygimantui Augustui patvirtindavo mielomis dovanėlėmis kartu su labai išraiškingu tekstu: “Siunčiu Jūsų Karališkajai malonybei savo maloningajam ponui žiedelytį, lyg laikrodį, kad Jūsų Karališkoji Malonybė teiktųsi pagal saulę orientuotis ir į Rytus, į Lietuvą, Viešpatie, Dieve duok, Jūsų Karališkoji Malonybė greitai skubėtų. Nuolankiai prašau, kad Jūsų Karališkoji Malonybė, žiūrėdamas į tas dvylika valandų, nors vieną teiktųsi sau pasirinkti, kurią aš, Jūsų Karališkosios Malonybės mažiausioji tarnaitė galėčiau būti Jūsų Karališkosios Malonybės prisimenama” (Ragauskienė, 1999, p. 107; Ragauskienė, Ragauskas, 2001, p. 171).

Baroko laikais laikrodžiai jau kabojo prie juosmens ant grandinėlės. Deja VŽP nerasta nė vieno laikrodį ar jo mechanizmą primenančio daikto, išskyrus XIX a. kišeninį sidabrinį laikrodį, pagamintą Ženevoje, tačiau šis radinys neturi nieko bendro su rūmais…

Puošni grandinėlė, kabanti ant kaklo ar juosmens, būdavo nukabinėta visokiom įmantrybėm, tokiom, kaip vadinamas muskuso obuolys - kapsulė su kvepalais. XV a. tai buvo sidabrinis ar auksinis sferinės formos indelis, ažūru ornamentuotomis sienelėmis, kuriame buvo laikomi kvepalai. XVI a. jį pakeitė kapsulė su ambra, nes tuo metu išmokta gaminti pigesnius aromatinius skysčius (Большая, 1986, c. 299). Ši kapsulė tai pat būdavo gausiai puošiama, todėl ją galima vertinti, kaip papuošalą. Jonušo Radvilos kunstkameroje buvo stiklinis buteliukas, dengtas vielos grotelėmis (Paliušytė, 1994). XVII - XVIII a. šią funkciją perėmė kvepalų flakonėliai.

"Kvapnių" papuošalų VŽP nerasta arba neatpažinta, tačiau turime įrodymų, kad kvapieji skysčiai ir tepalai būdavo įvežami ir laikomi nemažos talpos - 200 - 300 g indeliuose be kaklelių, su lygiais stačiu kampu atlenktais angokraščiais. Gali būti, kad tam reikalui buvo naudojami ir užsukami stikliniai indai, kurių randami tik fragmentai - dažniausiai dangtelis arba angokraštis su metaliniu (švino alavo) sriegiu, pradedant XIII a. baigiant XVII a.

Kaip matyti iš pateiktų kostiumo puošybos pavyzdžių, Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų teritorijoje randami dirbiniai, atlikti įvairia technika vietinių ir svetimšalių meistrų, atkeliavę į pilį iš įvairių kraštų. Vis tik ikigotikinis ir gotikinis laikotarpis išsiskiria didesniu kiekiu baltiškojo stiliaus produkcijos, analogiškos įvairiose Lietuvos vietovėse randamiems dirbiniams, pasitaiko ir slavų kraštuose pagamintų papuošalų, o Vakarų Europos dirbinių mažiau. Renesanso ir baroko laikais pastarųjų radinių kiekis pastebimai išaugo, Europietiškoji kultūra akivaizdžiai nustelbė Bizantiškąją. Tą veikiausiai sąlygojo politiniais interesais grįstos Lietuvos valdovų vedybos.

Ne visi aptartieji radiniai gali būti traktuojami, kaip Lietuvos valdovo aprangos dalis. Kai kurių dirbinių paprastumas ir dažnai pasitaikančios analogijos Lietuvos archeologinėje medžiagoje rodytų jų priklausomybę nobilitetą aptarnavusiam personalui, tačiau tai nesumenkina jų mokslinės vertės. Valdovai puošėsi brangiais vienetiniais, t.y. analogų neturinčiais papuošalais, pagamintais vietinių meistrų, prisilaikant tradicijų, ką akivaizdžiai iliustruoja Stakliškių lobis, o taip pat atvežtais iš svetur arba svetimšalių meistrų pagamintais papuošalais.

Drabužiai ir madingi aprangos priedai neapsiriboja vien tik metalinių detalių ir papuošalų gausa ir įvairove: skirtingos epochos pateikia ir savitą drabužių kirpimo stilių, audinių derinius, avalynės fasonus, tačiau tai – atskira tema.

ŠALTINIAI IR LITERATŪRA

Adomonis T., 1969 – Trakų salos pilies rūmų sieninė tapyba // Menotyra. 1969. Nr. 2. P. 135 – 159.
Albrechto, 1993 - Albrechto Stanislovo Radvilos atsiminimai (1632 - 1656) / Iš lotynų k. vertė D. Antanavičius // Metai. 1993. Nr. 12, p. 103 - 120.
Becker U., 1995 - Simbolių žodynas. Vilnius, 1995.
Bielski M., 1830 - Kronika Polska. Warszawa, 1830.
Daugudis V., 1968 – Stakliškių lobis. – Vilnius, 1968.
Guzevičiūtė R., 2001 - Europos kostiumo tūkstantmetis (X – XX a.). Vilnius, 2001.
I balti, 1992 - I balti: Alle origini dei Prussiani, degli Iatvinghi, dei Lituani e dei Lettoni: Dal V secolo a. C. al XIV secolo. – Palermo, 1992.
Jonynas I., 1932 - Vytauto šeimyna. Kaunas, 1932. (Atsp. Iš "Praeitis". T. 2.).
Jonynas I., 1996 - Lietuvos didieji kunigaikščiai. Vilnius, 1996.
Juodelis St., 1980 - Kupiškio rajono senkapių tyrinėjimai // ATL 1978 - 1979 metais: (konferencijos, skirtos archeologinių ekspedicijų rezultatams aptarti tezės. Vilnius, 1980, spalis), p. 118 - 122.
Kazakevičius V., 1993 - Plinkaigalio kapinynas // Lietuvos archeologija, Vilnius, 1993. T. 10.
Klimas P., 1933 - Ghillebert de Lannoy. Dvi jo kelionės Lietuvon Vytauto Didžiojo laikais (1413-14 ir 1421 metais) // Praeitis. T. 2. Kaunas, 1933. P. 94 - 157.
Korkutis V., 1980 - Mineralų pasaulyje. Vilnius, 1980.
Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A., 1961 - Lietuvos archeologijos bruožai. Vilnius, 1961.
Kuncevičius A., Tautavičius A., Urbanavičius V., 1994 - Vilniaus Žemutinės pilies valdovų rūmų teritorijos 1993 m. tyrimai. Radinių sąrašas - E.Vailionio. Vilnius, 1994. MA II B. 2545
Kuncienė O., 1979 - Sarių senkapis // Lietuvos archeologija. Vilnius, 1979. T. 1, p. 76 - 100.
Kuncienė O., 1974 - XIII - XIV amžių rytų Lietuvos moterų galvos papuošalai // MADA. 1974. T. 3 (48), p. 67 - 75.
Lietuvos, 2001 - Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kasdienis gyvenimas: Lietuvos istorijos skaitinių chrestomatija / Sud. A. Baliulis ir E. Meilus. Vilnius, 2001.
Lorentz S., 1933 - Insygnija królewskie i wystawa w zakrystii katedralnej // Kurjer Wiłeński. 1933 09 06. Nr. 238.
Manhardt W., 1936 – Letto-preussische G?tterlehre. – Riga, 1936.
Moreliowski M., 1932 - Odkrycia wileńskie: (Znaczenie prac około wskrzeszania wileńskich pomników historji i sztuki) // Alma Mater Vilnensis. Czasopismo akademickie. Zesz. 10. Wilno, 1932. S. 43 – 65.
Paliušytė A., 1994 - XVII a. Biržų Radvilų kolekcijos ir šiaurietiškų "kunstkamerų" tradicija // Europos dailė. Lietuviškieji variantai. Vilnius, 1994.
Papee Fr., 1927 - Acta Alexandri. Monumenta Medii Aevi historica res gestas Poloniae illustrantia. Cracoviae, 1927. T. 19.
Piekosiński Fr., 1896 - Rachunki dworu Króla Wladysława Jagiełły I królowej Jadwigi z lat 1388 do 1420. Krakow, 1896.
Ragauskienė R., 1999 - Barbora Radvilaitė. Vilnius, 1999.
Ragauskienė R., Ragauskas A., 2001 - Barboros Radvilaitės laiškai Žygimantui Augustui kunigaikštystės moterų korespondenciją. Vilnius, 2001.ir kitiems: Studija apie XVI a. Lietuvos Didžiosios
Rickevičiūtė K., - Rankinės iš Karmėlavos kapinyno // Kultūros paminklai. 2001. Nr. 8. P. 46 – 55.
Ruzas V., 1998 – Vladislovo Vazos medaliai // Dailė. Istorija ir elitinės kultūros teigtys. Vilnius, 1998. P. 44 – 67.
Senoji, 1996 - Senoji Lietuvos literatūra. Metraščiai ir kunigaikščių laiškai. - Vilnius, 1996. Kn. 4.
Steponavičienė D., 1997 - Pietinių vartų bokšto tyrimai 1996 m.: [Ataskaita]. Vilnius, 1997. MA II B. 2670.
Steponavičienė D., 2001 - Vilniaus žemutinės pilies valdovų rūmų latrinos // Lietuvos pilių archeologija. Klaipėda, 2001. P.184 - 196.
Svetikas E., 1988 - XIV - XVII a. Alytaus kapinynas. I sąsiuvinis: Antsmilkiniai ir auskarai: Katalogas. Alytus, 1988.
Svetikas E., 1997 - Tretininkai Lietuvos christianizacijos pradžioje: archeologijos duomenys apie jų atributiką // Lituanistica. 1997. Nr. 4 (32) p. 13 - 38.
Svetikas E., 1998 - Sagtys XVI - XVII a.: tipai ir paskirtis // Lietuvos archeologija.: Skiriama Prano Kulikausko 85-mečio jubiliejui. Vilnius, 1998. T. 15, p. 389 - 432.
Svetikas E., 2001 - Daugiakaroliai antsmilkiniai: etninis ar konfesinis požymis? // Lietuvos istorijos metraštis. Vilnius, 2001. P. 5 – 19.
Šinkūnaitė L., 1993 – XVII a. Radvilų portretai. – Kaunas, 1993.
Šinkūnaitė L., 2000 – XVII a. Lietuvos portretas // Dailė. 2000.
Širmulis A., 1994 – Vytauto Didžiojo portretai // Europos dailė: Lietuviškieji variantai. – Vilnius, 1994. P. 55 – 64).
Tautavičius A., Urbanavičius V., 1996 – Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1995 m. archeologinių tyrimų ataskaita. – Vilnius, 1996. MA IIR B. 2546.
Urbanavičienė S., 1993 - Lietuvos kaimiečių išeiginiai drabužiai XIV a. pab. – XVII a.: Humanitarinių mokslų daktaro laipsnio disertacija. Vilnius, 1993.
Urbanavičienė S., 1995 - Diktarų kapinynas // Lietuvos arheologija. Viduramžių senkapiai. Vilnius, 1995. T. 11, p. 169 - 206.
Urbanavičius V., 1970 - Rumšiškėnai XIV - XVI amžiais. Vilnius, 1970.
Urbanavičius V., 1979 - Jakštaičių senkapis // Lietuvos archeologija. V., 1979. T. 1, p. 122 – 151.
Urbanavičius V., 1993 - Pałac władców Litwy na Zamku Dolnym w Wilnie // Konteksty. 1993. Nr. 3-4, p. 33.
Urbanavičius V., Kuncevičius A., Tautavičius A., 1991 - Vilniaus Žemutinės pilies rūmų teritorijos 1990 m. tyrimų ataskaita. Vilnius, 1991. MA II B. 1944.
Urbanavičius V., Urbanavičienė S., 1988 - [Obelių kapinyno] archeologiniai tyrimai // Lietuvos archeologija. Obelių kapinynas. Vilnius, 1988. T. 6, p. 9 - 61.
Vaitkunskienė L., 1984 - Kaštaunalių plokštinis kapinynas // Lietuvos archeologija. V- VIII a. žemaičių kultūra. Vilnius, 1984. T. 3, p. 79 - 92.
Vaitkunskienė L., 1995 - Pagrybio kapinynas : Monografija // Lietuvos archeologija. Vilnius, 1995. T. 13.
Valatka V., 1974 - Skėrių (Mažeikių raj.) švedkapis // ATL 1972 - 1973 metais. Vilnius, 1974. P. 91 - 93.
Valatkienė L., 1980 - Galkančių (Telšių raj.) senkapio tyrinėjimai 1978 metais // ATL 1978 - 1979 metais: (konferencijos, skirtos archeologinių ekspedicijų rezultatams aptarti tezės. Vilnius, 1980, spalis), p. 114 - 116.
Varnas A., 1995 - Tulpiakiemio senkapiai // Lietuvos arheologija. Viduramžių senkapiai. Vilnius, 1995. T. 11, p. 244 - 289.
Vaškevičiūtė I., 1995 - Mažeikių (šiaulių raj.) XVI - XVII a. kapinynas // Lietuvos arheologija. Viduramžių senkapiai. Vilnius, 1995. T. 11, p. 290 - 316.
Vilniaus, 1968 - Vilniaus miesto istorija. Vilnius, 1968.
Vilniaus, 1995 - Vilniaus žemutinės pilies rūmai. T. 3. 1990 -1993 metų tyrimai. Vilnius, 1995.
Volkaitė-Kulikauskienė R., 1970 - Lietuviai IX - XII amžiais. Vilnius, 1970.
Wawel, 2000 - Wawel 1000 - 2000: Wystawa Jubileuszowa: Kultura artystyczna dworu królewskiego i katedry. Katedra Krakowska - biskupia, królewska, narodowa. Skarby Archidiecezji Krakowswkiej. T. 1 - 3. - Kraków, 2000.
Zabiela G., 1995 - Bečių senkapis // Lietuvos arheologija. Viduramžių senkapiai. Vilnius, 1995. T. 11, p. 330 - 381.
Большая, 1986 - Большая иллюстрированная энциклопедия древностей // Прага, 1986.

Daiva Steponavičienė