P. Dundulienė
LIETUVIŲ KOSMOLOGIJA.
MĖNULIO FAZĖS

Ir Mėnulis, ir jo išvaizdos keitimasis — fazės — lietuviams, kaip ir visai žmonijai, žinomos jau nuo akmens amžiaus. Mė­nulio fazėms žymėti liaudis turėjo savus meniškus ženklus. Pavyzdžiui, labiausiai buvo įprasta žymėti jauną Mėnulį pjautuvu. Laikas nuo jaunaties iki jaunaties bu­vo žymimas greta vienas kito nupieštais dviem jaunais mė­nuliais. Delčios pradžią simbolizavo didžioji D raidė arba pusrutulis (iš E. Šimkūnaitės rinkinio).

Mėnulio fazės buvo skaičiuojamos nuo jo pasirodymo danguje maždaug po 2—3 nebuvimo dienų. Jis pasirodo va­karinėje dangaus pusėje ir primena siauručio pjautuvo ra­gus, atsuktus į viršų. Jauno Mėnulio pasirodymą žmonės tapatino su šio šviesulio gimimu, užgimimu. Įvairiose Lie­tuvos vietose šios fazės Mėnulis buvo vadinamas įvairiai: jaunatimi, jaunu, Jaunium, jaunikiu. Kai kur jaunaties pra­džia buvo vadinama jaunamėnesiu, o pabaiga — jaungaliu. Mėnulio vadinimas jaunu, be Lietuvos, paplitęs ir kaimy­ninėje Lenkijoje ir Baltarusijoje. Apskritai žodis „jaunatis" yra baltiškos kilmės. Jis žinomas šiaurinėje ir rytinėje Eu­ropos dalyje. Slavų kraštuose šis žodis buvo vartojamas to­se vietose, kur seniau kalbėta baltų kalbomis. Kituose sla­vų, taip pat germanų bei romanų kraštuose lietuvių žodį „jaunas" atitinka: lotynų — „luna nova", rusų — „novaja lu-na", lenkų — ,,nowy miesiąc", vokiečių — „Neumond" ir pan.

Po savaitės prasideda antroji Mėnulio fazė. Jis tampa pusmėnuliu ir kasnakt didėja. Kai Mėnulis pilnėja iki skritu­lio, žmonės jį vadina priešpilniu, priešpilne arba priešpil-natimi. Kai Mėnulis tampa skrituliu, jis vadinamas pilnati­mi. Kai kur sakoma pilnas Mėnulis, pilnatė, pilnija, pilnius.

Jaunatis ir pilnatis buvo laikomos svarbiausiomis Mėnu­lio fazėmis. Pilnas Mėnulis — tai grožio ir visokio gerbūvio simbolis. Savaitės dienos subatos (šeštadienio) pirminė pras­mė— pilnaties diena. Tos dienos vakare buvo atliekamos apeigos. Senovės babiloniečiai (maždaug prieš 3000 m.) Mėnulio pilnaties dieną vadino šabatu, arba šabpatu. Reikia manyti, kad tą pačią reikšmę turėjo hebrajų „šabat", lietu­vių— „subata", slavų — „subota" ir kt. Mūsų, kaip ir kitų tautų, protėviai kalendorines šventes pradėdavo švęsti pil­natyje ar jaunatyje, dažniausiai subatoje. Rašytiniai šalti­niai rodo, kad lietuvių žyniai skaičiavę metų laikus (mėne­sius, savaites, dienas) nuo jaunaties.

Kai pilnas Mėnulis pradėdavo mažėti iš dešinės, pereida­mas į delčią arba senatį, žemaičiai sakydavo, kad „mėnuo ryžta", t. y. prasideda paraižos — mėnulio dilimas. Per pa­raižąs arba po jų žemaičiai sėdavo javus, sodindavo daržo­ves, tikėdamiesi gero derliaus. Apie Alytų, keičiantis Mė­nuliui, sakydavo, kad jis „verčiasi", kitur Aukštaitijoje — „dyla", „atima". Bedylant Mėnuliui, prasideda delčia, o sudilus ir priėmus pjautuvo, atsukto ragais į vakarus, pavi­dalą, sakoma, kad jau delČiagalis, galadeltis, senagalis. Kai kur Lietuvoje, pasibaigus pilnačiai, dar buvo sakoma, kad Mėnulis jau eina į seną, ir jis buvo vadinamas senu Mė­nuliu. Kai senas Mėnulis primena pjautuvą, jis vadinamas senagalu, senagale, senugaliu (Raguva, Panevėžio raj.), senagaliu (Švenčionių raj.). Iš to, koks buvo oras šioje Mėnulio fazėje, žmonės spėdavo apie būsimą orą ir darbų sėkmę. Pavyzdžiui, jei žiemą senagalyje sninga, tai bus gi­li žiema, daug sniego. Pradėti tuo metu darbai bus nesėk­mingi.

Pažymėtina, kad delčią, arba senagalį — paskutinę Mė­nulio fazę — lietuviai vadino archaišku (šiandien beveik iš­nykusiu) terminu „vetušas" (artimas lotynų —„vetus"), t." y. labai senas, nukaršęs. Žodis „vetušas" yra ir K. Sirvy­do žodyne (1620 m.). Seno Mėnulio vadinimas vetušu iš­liko kai kuriose Vilniaus krašto vietovėse dar XX a. pra­džioje, ypač apie Tverečių, Švenčionis, Dūkštas ir kt. Asimi­liuotose baltų žemėse, apie Naugarduką (BTSR), ypač Ry­tų Lenkijoje (apie Suvalkus) ir kitur, gyventojai galasenio Mėnulį vadino „vietek", „viotek" ir pan. J. Lasickio (XVI a.) minimas dievas Vetustis yra ne kas kitas, kaip Mėnulio se-nagalio fazė, kada senovėje ji buvo vadinama vetušu.

Visiškai Mėnuliui sudilus, buvo sakoma, kad jis „pargriū­na", „suyra". Laikas, kada Mėnulis dingsta, pietų ir rytų Lietuvoje vadinamas padaužais (plačiau žr. 73 p.). Po to jis maždaug 3 paras nesirodo danguje. Tai suvartų laikas. Mėnulis tuo metu nematomas todėl, kad yra tarp Žemės ir Saulės. Senovėje manyta, kad senagalyje, „Mėnuliui sugriu­vus", kai jo danguje nesimato, jis einąs į kitą pasaulį, kur šviečiąs mirusiems žmonėms. Tikėjimas į Mėnulio ryšį su mirusiųjų pasauliu sudarė pagrindą atsirasti užkalbėji­mams nuo įvairių ligų, atsisukus į Mėnulį. Kai suvartose dingdavo Mėnulis, šiaurės Lietuvoje žmonės sakydavo, kad jį pavogė velnias ir ragana, eidami vogti gyvulių, kad nešviestų. Po keleto dienų jie Mėnulį išleido. Kad Mėnu­lio ragana su velniu nepavogtų, jį saugo žvaigždės.

Mėnulio keitimasis buvo įpintas į sakmes. Antai siuvėją, siuvantį Mėnulio šviesoje, jaunas Mėnulis paprašo pasiūti jam rūbus. Siuvėjas pažada pasiūti per dvi savaites. Paskir­tu laiku ateina Mėnulis atsiimti rūbų, bet jje netinka, nes Mėnulis pasidaręs apskritas kaip duonos kepalas. Siuvėjas vėl dvi savaites siuva Mėnuliui rūbus, o kai jis ateina pa­siimti, vėl rūbai netinka, nes Mėnulio likusi tik pusė tokio, koks jis buvo. Taigi Mėnulis lieka be rūbų ir visą laiką vaikščioja nuogas, nepaisant blogiausių orų [LTR 692/52, Lazdijai].

Pirmykštis žemdirbys, nesuprasdamas, kodėl augmenija, kartu ir jo pasėti javai, vasaros metu matomai paauga nak­tį, javų augimo galią priskyrė Mėnuliui. Be to, žemdirbiai, pastebėję Mėnulio keitimosi fazes — jauno Mėnulio užgimi­mą, jo augimą, pilnatį, mažėjimą, delčią ir išnykimą,— ėmė tikėti, kad šios fazės veikiančios visą gyvąjį pasaulį, tu­rinčios teigiamos ar neigiamos įtakos sėjant javus, nuimant derlių, vežant mėšlą, kuriant šeimą, atliekant visokius dar­bus, gydant įvairias ligas ir kt. Manyta, kad tinkamiausias visa kam laikas yra Mėnulio augimas bei pilnėjimas. Augant Mėnuliui, augantys ir javai, gyvuliai, vaikai ir kt. Net ir Menulio dilimas naudingas. Nuo Mėnulio fazių priklausanti viso gyvojo pasaulio ir gamtos tvarka, augimas, atsinauji­nimas, blogio nykimas. Todėl visus ūkio darbus, ypač sėją, žmonės stengėsi pradėti ir baigti tik esant Mėnuliui tam tikroje fazėje. Sėdami per Mėnulio pilnėjimą ar pilnatyje, tikėdavosi sulaukti gero javų augimo ir brandaus derliaus. Blogiausiu laiku buvo laikoma delčia. Kitos trys Mėnulio fazės buvo laikomos geromis, nors žmonės šiek tiek saugo-davosi jaunaties, ypač pirmųjų dienų. J. Bretkūnas (XVI a.), rašydamas Prūsijos istoriją, nurodė, kad jo krašto lietuviai, pradėdami sėją ir žvejybą, laikėsi krivio nurodymų. Jis nu­statydavo darbų laiką, stebėdamas Mėnulio fazes.

Visokius darbus žmonės stengdavosi pradėti ir dirbti prieš­pilnyje, bet kartais buvo elgiamasi ir kitaip. Pavyzdžiui, kopūstus sodindavo delčioje, t. y. paskutiniame mėnesio ketvirtyje, manydami, kad tada jų neėsią kirmėlės. Taip pat delčioje sodindavo bulves, runkelius, svogūnus, sėtinius (griežčius), ropes, apskritai visus šakniavaisius, nes manė, kad pasodinti kitu laiku, ypač jaunatyje, išaugsią j lapus, o šaknys liksiančios menkos. Delčioje sėdavo ir rugius, kad šaknys būtų tvirtos (Perloja). Kviečius ir miežius žemaičiai vengė sėti, kai danguje kartu buvo Saulė ir Mėnulis, nes tuo metu pasėtus javus apniksiąs grybelis („į degulus išein"). Apie Upytę (Panevėžio raj.) miežių nesėdavo, kai danguje būdavo Saulė ir Mėnulis, tikėdami, kad „Mėnulis suris visus miežius, liks tik žolė". Taigi Mėnulis ryjąs au­galus. Tokiu laiku pasodinti svogūnai tampą žyduoliai. Bet, jeigu būdavo pavėluota sėja ir ilgiau nebūdavo galima lauk­ti, tada žemaičiai sėdavo po saulėtekio, kada danguje būna tik vienas šviesulys.

Linus taikė sėti delčioje, tada jie užaugsią geresni ir duo­sią daugiau sėmenų (Sakiai, Betygala). Daug kur Lietuvoje linus sėdavo, kai jaunas Mėnulis ir nevėjuota diena. Apie Betygalą stengdavosi linus sėti, kai dangus giedras, tada jie būsią švarūs, linkuviečiai,—kai danguje būdavo plunks­niniai debesys, kad pluoštas būtų panašus į juos, ilgas ir gra­žus.

Mėnulio fazės turėjusios įtakos dirbant žemę ir kitus ūkio darbus. Padubysio apylinkėse dar XX a. pra­džioje, ariant pūdymą, žiūrėta, kad būtų delčia, nes, ariant jaunatyje, priešpilnyje ir pilnatyje, dirvoje augsiančios pikt­žolės. Delčioje kai kas pradėdavo trobų statybą, tikėdami, kad tada nesiveisią trobose parazitai [95, 137—138]. Pil­natyje atpenėdavo kiaules, o skersdavo jas delčioje, kad kir­mėlės mėsos neėstų. Kai kur kiaules skersdavo pilnatyje, tikėdami, kad verdama mėsa išsipūsianti, o paskerstų del­čioje—susitrauksianti. Dzūkai neskerdė kiaulių delčioje, manydami, kad nuo to lašiniai būsią ploni, o oda stora ir lašiniai greit pradėsią rūdyti (Zižmų k., Šalčininkų raj.).

Pievas šienauti pradėdavo jaunatyje, kad kitais metais būtų daug žolės. Jei nušienautų pievas delčioje, neaugtų ir atolas, o kitais metais būtų labai mažai žolės. Taip many­dami ir mišką pradėdavo kirsti, ir avis kirpti jaunatyje, kad vilnos augtų tankios ir ilgos. Delčioje gimusių paršiukų ir ėriukų nevertino, nes pirmieji būsią menki, o antrųjų —reta vilna. Delčioje gimę veršiukai būdavę kiauradančiai. Veis­lei palikdavo veršelius ir kitus gyvulius, gimusius priešpil­nyje. ° gimusius delčioje auginti laikė netinkamais (Klan-gių k., Jurbarko raj.). Baltinius siūdavo pilnaties paskutinė­mis dienomis ir paskutiniame ketvirtyje, kad parazitai nesiveistų ir kūno neniežėtų. Bulves užkasdavo duobėse del­čioje ir pučiant šiaurės vėjui. Kopūstus ir burokus raugdavo jaunatyje, tada jie būdavę minkšti, greitai išvirdavę. Taip pat delčioje ir pučiant šiaurės vėjui perkraudavo į kitą vie­tą šiaudus, šieną ar kitus daiktus, kad jų pelės nekapotų. Toje pat fazėje vėdindavo drabužius, kad kandys ir pelės neėstų. Pūkus ir plunksnas pildavo į impilus pilnatyje, nu­sileidus Saulei ir nesant vėjo, tada iš pagalvės nelendančios plunksnos. Javus pilti j aruodą žemaičiai stengdavosi pir­momis pilnaties dienomis, tada aruodas visada būsiąs pil­nas.

Žmonės tikėjo, kad nuo Mėnulio jaunaties bei pilnaties priklausąs žmogaus būdas ir išvaizda. Neramiam žmogui sakydavo: „Ar tave biesas mėnesienoj išperėjo" (Priekulė). Gimęs jaunatyje, visą laiką atrodysiąs jaunas, greit nepasensiąs, ilgai išlaikysiąs jaunatvišką grožį, tačiau toks žmo­gus būsiąs juokdarys, nestiprus, neatsparus ligoms ir nedrąsus. Delčioje gimęs būdavęs ne tik senos išvaizdos, bet ir pikto bei niūraus būdo, tačiau geros sveikatos. Norėdami il­gai išlaikyti grožį ir jaunystę, gimusius delčioje stengdavosi pakrikštyti jaunatyje. Pilnatyje ar priešpilnyje dzūkai tuok-davosi, kad gyvenime nieko nestigtų, susituokusieji greit nepasentų ir ilgai gyventų (Matuizos, Varėnos raj.). Piršly­bas žemaičiai pradėdavo jaunatyje, tada viskas gerai besi-klosią ir greitai būsiančios vestuvės. Jei piršlybas pradėda­vo delčioje, vestuvės neįvykdavo. Vestuves irgi pradėdavr jaunatyje. Todėl jaunuolis, eidamas pas merginą, žiūrėdavo, kad būtų jaunatis arba prieš pilnatį, vengė delčios, nes, tuo laiku nuėjus, viskas būsią niekai. Jei delčioje numirdavo šeimininkas ar šeimininkė, sakydavo, kad tas namas būsiąs nelaimingas [95, 152].

Mergaites nuo krūties atjunkydavo jaunaties trečią dieną todėl, kad jos nesentų, ilgai būtų jaunos, o berniukus — pil­natyje, kad jie būtų sveiki ir pilni, kaip kad yra pilnas Mė­nulis. Kai kurios motinos berniuką nustodavo maitinti del­čioje, kad jis nebūtų moterų viliotojas. Be to, žiūrėdavo, kad tuo metu nebūtų paukščių perskridimo laikas, nes tada berniukas būsiąs vėjavaikis. Apie tokį žemaičiai sakydavo, kad „paukštlėkio mėnesį gimęs". Merginos, kad kasos būtų storos ir gražios, plaukus kirpdavo jaunatyje.

Į naują namą žemaičiai kraustydavosi jaunatyje arba pil­natyje, kad praturtėtų. Kas persikeltų delčioje, tas netektų viso savo užgyvento turto. Taip pat ir namą ar svirną statyti pradėdavo pilnatyje, kad jie visada būtų pilni. Tačiau visus darbus su moliu, ypač vežti molį, jį išminti, statyti krosnį, stengtasi pradėti delčioje, kad nesiveistų tarakonai, blakės, svirpliai ir kiti vabzdžiai.

Suvartų metu, kai Mėnulio nebūdavo danguje, žmonės vengdavo sėti kai kuriuos javus. Pavyzdžiui, apie Veisiejus per jų vadinamąsias padaužas nesodindavo kopūstų pasodų, manydami, kad jie būsią žyduoliai, nesėdavo jokių javų. Tuo metu neskersdavo gyvulių, nes mėsa rūdysianti. Prasi­dėjus padaužoms, žmonės laukdavo oro pasikeitimo, manė, kad galadelčio pabaigoje bei jaunaties pradžioje pasikeičia oras — paprastai prasideda giedra arba lietus, iškrenta mig­la. Rudenį tuo metu gerai auga grybai.

Panašių įsitikinimų ir draudimų lietuviai turėjo ir dau­giau. Jie buvo perduodami iš kartos į kartą kaip prosenelių patirtis. Taigi lietuviai Mėnulio fazėms priskirdavo šią reikš­mę: 1) pilnatis buvo siejama su visų gėrybių, sveikatos, gerbūvio ir kitokiu pilnumu; 2) jaunatis teikė žmonėms, gy­vuliams, augalams ir apskritai visam gyvajam pasauliui gyvybinių jėgų, klestėjimą, nesibaigiančią jaunystę, žydė­jimą, spartų augimą; 3) priešpilnis ir pilnatis buvo siejami su viso gero pilnėjimu; 4) delčia naikino žmogui kenksmin­gus gyvūnus ir stimuliavo pradėtų darbų bei žygių užbai­gimą, ji buvo siejama su šiaurės vėju, kuris taip pat turė­jęs naikinamosios galios. Mėnulio fazes paprastai sekdavo seneliai, kurie ir duodavo nurodymus, kada pradėti kokius darbus. Jie tvirtindavo, kad Mėnulio fazės labai reikšmin­gos žmogaus gyvenimui. Lietuviai, ypač žemaičiai, dar XIX a. teigė, kad žmonės nuskurdo todėl, jog savo darbuo­se nustojo paisyti Mėnulio fazių.

Užgimusį arba pabudusį danguje jauną Mėnulį žmonės sveikindavo maldomis, dainomis, rateliais. Mėnuliui skirtų maldų dar XX a. pradžioje buvo išlikę daugelyje Lietuvos vietų. Aptinkama jų ir šiandien. Žmonės, pamatę jauną Mė­nulį, nusiimdavo kepurę, nusilenkdavo jam, kalbėdavo iš protėvių paveldėtas maldeles, kartais jas pradėdami ir už­baigdami krikščionybės išmokytu persižegnojimu, dažnai ne plika ranka, o su skepeta, pirštine, prijuoste, skvernu. Juo­dagalvių k. (Ignalinos raj.) XIX a. pradžioje žmogus, pa­matęs Mėnulį, nusiimdavęs kepurę ir kalbėdavęs: „Kara­liau, karaliau, / Dievo sūnau, / Tau šviesybė ant dangaus, / Man linksmybė ant žemės, / Tau ant pilnaties, / Man ant sveikatos" [LMD III 161 (32)]. Kaltanėnuose (Švenčio­nių raj.) Mėnulį sveikindavo tokia malda: „Jaunas jaunikai­ti, / Gražus kaip ponaiti, / Tau pilnų ratų, / O man sveika­tų, / Tau su žvaigždėm, / Man su žmonėm, / Tau sudiltie, / Man gyventie". Salako apylinkėje (Zarasų raj) tokiu atve­ju kalbėdavo: „Jaunas, jaunas mėnulaitis, / Sėdi danguj kaip ponaitis. / Tau linksmybė, / Man šviesybė ir ant amžių am­žinųjų" arba: „Jaunas mėnuo jaunikaitis, / Tau karūna, / Man sveikata. / Tau sudilt, / Man gyvent" [LMD I 212 (2— 62)j. Antagavės kaime (Ignalinos raj.) apie 1873 m., pasi­rodžius danguje jaunam Mėnuliui, seneliai kalbėdavę: „Jau­nas mėnuo, kunigaikšti! / Tau pilnų ratų, / O man sveikatų, / Tau sudiltie, / Man gyventie" [591. APie Ignaliną, pamatę jauną Mėnulį, sakydavę: „Tau pilną ratą, / Man sveikatą, / Nuo prietelių meilę, / O nuo panų dalią" arba: „Jaunas mė­nuo, jaunikaitis, / Dangaus, žemės karalaitis. / Tau aukso ratą, / O man sveikatą, / Tau sudilt — / Man gyvent, / Tau ponystą — / Man dangaus karalystą" [39, 3111. Salos kai­me (Alytaus raj.) valstiečiai, pamatę jauną Mėnulį, susto­davo vietoje ir nekrusteldami kalbėdavo: „Jaunas mėnulai-cis, / Dangaus karalaicis, / Sergėk, gink nog ugnies degimo, / Nog vandenio skendimo, / Nog dantų skaudėjimo". Po to sukalbėdavo triskart „Sveika, Marija", tikėdami, kad Mėnulis apginsiąs nuo minėtų nelaimių. Norėdami išprašyti sveikatos, dzūkai, pamatę jauną Mėnulį, sakydavo: „Jaunas mėnuli, / Dangaus tėvuli, / Apčistijai dangų ir žemę, / Ap-čistyk ir mano kūną" (Perloja) arba „Sveikas mėnuo". Rimdžiūnų kaimo (Gervėčių apyl., BTSR) lietuviai valstie­čiai, pamatę jauną Mėnulį, žegnodavosi ranka, apsukta skaryte, ir kalbėdavo: „Karaliau, karalaiti, / Dangiškas po­naiti, / Tau karalystė auksinė, / Mums sveikata kasdieninė" arba: „Karaliau, karalaiti, / Dangaus dievaiti, / Tau aukso karūną, / Man sveikata". Anykščių apylinkėse sakydavo: „Tau jaunystė, / Man ponystė, / Man sveikata, / Tau dievys­tė". Šeduvos apylinkėje (Radviliškio raj.) kalbėdavo: „Te­gul bus pagarbintas jaunas mėnesėlis! / Tau ant dangaus su žvaigždėmis, / Man ant žemės su žmonėmis. / Tau ant dangaus su šviesybe, / Man ant žemės su linksmybe. / Tau pilnatis, / Man sveikata" [LTR 896/57]. Ragelių kaime (Ro­kiškio raj.) j jauną Mėnulį kreipdavosi taip: „Jaunas mėne­sėli, / Mūsų karalėli (arba dievaitėli), / Tu švieti visados mums linksmai, / Atneši tu mums visokių laimių, / Kad tau dievas duot pilnystį, / O mums Perkūno karalystį" [LTR 1155/3]. Apie Adutiškį, pamatę jauną Mėnulį, sakydavo: „Dangaus vartuos mėnuo, / Man sveikata". Apie Kaišiado­ris maldose jaunas Mėnulis buvo vadinamas dievo arba Ma­rijos sūnumi.

Pasirodžius jaunam Mėnuliui, buvo spėjama, koks bus oras. Sie būrimai yra labai senos kilmės. Dar XIX a. pradžioje žmonės stebėdavo pasirodžiusį jauną Mėnulį keletą dienų ir iš jo spręsdavo apie viso mėnesio orą. Pavyzdžiui, koks oras jaunaties ketvirtą vakarą, toks bus dažnesnis per visą mėnesį. Jei jaunas Mėnulis trečią vakarą rausvas — tai tą mėnesį bus daugiau vėjuotų ir negražių dienų, jei tamsus — tai tankiai lis, jei baltas ir švarus ir jo abu galai smailūs ir ploni — bus geras oras, jei melsvas ir storas, o galai žemyn pakrypę — tai ženklas, kad bus dideli šlapumai, o jei vasa­ra — tai lietus su vėju, jei tiesus ir laibas — tai bus daug negiedros ir miglų. Jei apie jaunatį šviesus lankas, tai tą mėnesį bus audros ir blogas oras. Jei per pilnatį aplink Mė­nulį pasirodo didelis lankas — tai ženklas ilgo lietaus [69, 203]. Jei ant Mėnulio šviesos stulpai, bus dideli šalčiai.

Be to, jaunatyje buvo buriama ir apie ateitį, sveikatą. Gi­rių kaime (Gervėčių apyl., BTSR) merginos, pamačiusios danguje jaunatį, sustodavo vietoje, pasiscmdavo iš po de­šinės kojos didžiojo piršto žemių, kurias surišdavo į skarytės kampą ir padėdavo į lovą po pagalve, tikėdamos naktį susapnuoti būsimąjį. Tik pasirodžius jaunam Mėnuliui, žmo­nės neidavo į pirtį ar kur kitur praustis, manydami, kad tada neturėsią vočių [52, 3, 155].

Krikščionybės įtakoje pagoniškas Mėnulio kultas nyko, bet kai kurie jo elementai išliko krikščioniškose apeigose. Senu papročiu mūsų valstiečiai pirmąją po jaunaties savaitę lan­kydavosi bažnyčioje, aukodavo aukas. Sekmadienis po jau­naties buvo laikomas ypatinga diena. Mėnesienos pilnaties naktys buvo vaizduojamos paslaptingos ir gražiausios, jos plačiai apdainuotos dainose. Tokios naktys esančios malo­nios ne tik žmonėms, bet ir mitinėms būtybėms. Mėnesieno­je rinkdavusiosios prie pelkių ir upelių laumės, sėsdavusios ant akmenų, skalbdavusios savo stebuklingu būdu išaus­tus audeklus, kuriuos neretai dovanodavusios anytų skriau­džiamoms marčioms. Laumės supdavusios ir puošdavusios šilkais varguolės mamos netyčia lauke paliktą vaiką, o tyčia paliktą turtuolės vaiką sudraskydavusios. Mėnesienoje šok­davusios ir dainuodavusios undinės, upių martelės ir kt. Jos visos stengdavusios suvilioti gražius jaunikaičius. Iš pasa­kojimų matyti, kad Mėnulis buvęs artimuose santykiuose su vandenų ir miškų demonais.

Blogiausias mėnesio laikas buvo tada, kai danguje visai nesimatydavo Mėnulio, kai naktys tamsiausios, nes tuomet esą slankiojančios įvairios piktos ir tamsios dvasios. Tokiu metu žmonės nepradėdavo dirbti jokių darbų, nes tikėjo, kad jie nesiseks. Nelaimingas žmogus, kuriam Mėnulio ne­buvimo laiku tekdavo keliauti nakčia. Tada rodydavęsi įvai­rūs vaiduokliai, blogos dvasios, kurios esą stengėsi žmogų išvesti iš kelio, klaidinti giriose. Kai danguje pasirodo ketu­ri Mėnuliai (optinis atmosferos reiškinys — halas) — būsiąs karas.

Mėnulio fazės tam tikrą vaidmenį vaidino ir liaudies me­dicinoje. Vaistažoles moterys stengdavosi rinkti jaunatyje ar pilnatyje, tikėdamos, kad jos turėsiančios ypatingą gy­domąją galią. Skaudamą dantį gydydavo taip: pirmą jauna­ties vakarą išeidavo į kiemą, dešinės rankos nykščiu pri­spausdavo skaudamą dantį ir, žiūrėdami į Mėnulį, triskart sakydavo: „Aš dabar matau jauną mėnulį ir kandu ant ma­no apmirusio danties". Taip pat gydydavo prieš Mėnulį gal­vos skausmą, sąnarius ir žaizdas, tikėdami, kad nuo to pa-sveiksią.

Esant jaunam Mėnuliui, žmonės gydydavo karpas. Galčių kaime (Klaipėdos raj.), pamatę pirmą kartą jauną Mėnulį, žmonės eidavo ant kryžkelės, patrindavo karpas ar dedervinę smėliu, kurį numesdavo atgalia ranka, ir nueidavo ne­atsigręždama Salako apylinkėje, pamatę jauną Mėnulį, su­stodavo vietoje ir sakydavo: „Vandenio, vandenio, karpos užpuolė". Namiškiai išgirdę atnešdavo vandens, kuriuo nu-prausdavo karpas, ir jos išnykdavusios [LTR 1273/102]. Delčioje karpas plaudavo ant akmens stovinčiu vandeniu arba trindavo jas į akmenį.

Kai kur lietuvės moterys dar XIX a., pagimdžiusios sūnų, pirmą pilnaties naktį eidavo į lauką, kur išraudavo kažkokią žolę, kurią, parsinešusios namo, padėdavo tarp dviejų ak­menų, išspausdavo iš jos sunką, sumaišydavo su karvės pienu ir girdydavo sūnelį, kad jis būtų stiprus, pakeltų vi­sokias gyvenimo nesėkmes [93, 35]. Pastebėta, kad užkal­bėjimai ir magiškas gydymas dažniausiai buvo atliekamas mažėjant Mėnuliui, vadinamųjų tuštimų metu, tikint, kad, mažėjant arba išnykus Mėnuliui, mažėsianti ir išnyksianti liga.

Taip pat tikėta, kad pilnaties šviesa, ypač patekusi ant miegančiojo per plyšį, lentos iškritusią šerdį ar skylę, esanti kenksminga žmonėms, ypač kūdikiams ir nėščioms mote­rims. Nakties pilnatyje buvo patariama negulti pašalyje prie sienos, kad į akis nešviestų Mėnulis, ar ant pliko lauko, prieš Mėnulį kaktą, kojų blauzdą, arba kokią kitą kūno da­lį išstačius, arba smakrą pakreipus. Kas taip darydavo, pa­jusdavo, kad visą kūną slegia, spaudžia sunkumas, kuris tęsdavosi kokį pusvalandį. Kitiems neva pasirodydavę ant kūno skaudulių [26,259].

Dzūkai tikėdavo, kad „apžibinti Mėnulio" kūdikiai prade­dą viduriuoti žaliais ekskrementais. Kūdikiui susirgus šia liga, moterys nakčiai uždengdavo langą kūdikio suterštais (neskalbtais) vystyklais arba juos užmesdavo ant stogo, tikėdamos, kad tuo nukreipsiančios Mėnulio nešamą ligą arba tą ligą jis suėsiąs (Šventežeris). Kūdikio ekskremen­tai buvo vartojami kaip apotrofa. Be to, norėdami nukreipti kenksmingą Mėnulio šviesą, uždengdavo langą paklode. Ma­tuizų apylinkėje, šviečiant Mėnuliui, ant lango statydavo skudurinę lėlę, ant kurios pirmiausia turėję kristi kenksmin­gi Mėnulio spinduliai. Marcinkonyse kaip lėlę aptaisydavo kultuvę ir pastatydavo ant lango. Lėlę, padarytą iš vystyklų, užkeldavo ant namo stogo, tada kenksmingieji Mėnulio spinduliai pirmiausia krisdavę ant lėlės. Gervėčių apylinkė­je (BTSR), „apžibinus Mėnuliui", pastatydavo ant lango indą su vandeniu ir palikdavo jį stovėti, kad Mėnulis ap­šviestų vandenį, „žibindamas" per tą patį plyšį, per kurį buvo „apžibintas" žmogus. Tada žmogus pasveikdavęs. Be to, Mėnulio apšviestuosius gydydavo užkalbėjimais, girdyda­mi gyvatės nuoviru ir pan. „Apžibinus" vaiką, papildavo ant lango smėlio ir ant jo įmindavo vaiko pėdą. Kai ant šios pėdos krisdavo Mėnulio šviesa, vaikas nusiramindavęs (Rum­šiškės).

Žmonės tikėjo, kad „apžibinti" Mėnulio žmonės vaikščioda­vę miegodami. Jie, eidami per upę, neskęstą, per ugnį — ne­degą, stogu — nenukrenta. Pradedą kristi tik tada, kai ei­nantį kas nors pašaukiąs vardu. Kai toks žmogus pradėdavęs vaikščioti, uždarydavo duris, kad neišeitų iš namų. Žmonės nuo Mėnulio saugodavo ir maistą, kad jis netaptų kenksmin­gas [26, 259].

Daugiau straipsnių:
http://www.visokybes.com/wiki/1293_P._Dundulien%C4%97_LIETUVI%C5%B2_KOSMOLOGIJA