|
|
Lietuvos senoji dailė |
Kaulinis žmogaus galvos pavidalo kabutis iš Kretuono gyvenvietės Lietuvoje, senasis žalvario amžius. Raginė žmogaus galva iš Asaveco gyvenvietės Baltarusijoje, neolitas.
Medinė žmogaus skulptūra iš Šventosios gyvenvietės Lietuvoje, neolitas. Kaulinė vyro figūrėlė iš Tamulos gyvenvietės Estijoje, vėlyvas neolitas. Kaulinė vyro figūrėlė iš Abuoros gyvenvietės Latvijoje, vėlyvas neolitas.
Kaulinės žmonių galvų pavidalo plokštelės iš Tamulos gyvenvietės Estijoje, vėlyvas neolitas. Kaulinė moters skulptūrėlė iš Zvejnieku kapinyno Latvijoje, ankstyvasis neolitas.
Kaulinė arklio figūra.
Elnės figūra. Stumbro (?) figūrėlė iš Kretuono gyvenvietės Lietuvoje, senasis žalvario amžius.
Kaulinis gyvūno galvos pavidalo kabutis ir ažūriniai kauliniai kabučiai iš Kretuono gyvenvietės Lietuvoje, senasis žalvario amžius.
Tradicinės kultūros atspindžiai lietuvių dailėje - gyvūnų vaizdavimas Vėlesni keramikų kūriniai, abstrakčiomis formomis, simboliais fiksuojantys nūdienos patirtį vis dėlto nepraranda lietuviškos dvasios. Nacionalinis savitumas mene nėra vien šių dienų problema. Ji egzistavo visais istoriniais laikotarpiais. Veikiama ekonominių ir politinių sąlygų, įvairių tautų vaizduojamoji ir taikomoji dekoratyvinė dailė nuolat ieškojo naujų kūrybos impulsų, naujų meninės raiškos priemonių ir dažnai rasdavo įkvėpimo savo tautos kūrybiniame palikime. Kiekvienos tautos nacionalinė saviraiška yra jos išlikimo sąlyga. Ir nuo mūsų visų, ne tik nuo kūrėjų ir mokslininkų, priklauso savos kultūros palikimo tęstinumas. Ar mes sugebėsime suprasti savo praeitį, kad galėtume objektyviai vertinti dabartį?
Supratimas apie daikto meniškumą, puošybą neatsirado iškart. Iš pradžių žmogui reikėjo paprasčiausių indų, kuriuose būtų galima laikyti ir virti valgį, reikėjo drabužių, įrankių. Štai moliniam puodui jau daugiau negu 10000 metų, ir niekas nežino, kaip jis atsirado.
Neaišku, kada indus pradėta puošti. Seni puodai randami su įspaustomis duobutėmis, grūdais, virvelėmis, įrėžtais brūkšneliais. Gal tai buvo puošyba, o gal būrimas, kad puodai būtų pilni. Gal buvo taip, o gal ir ne. Vėliau žmonės išmoko gaminti sau reikalingus daiktus iš metalo, išmoko austi, išdirbti odą, išmoko ne tik naudoti daiktus, bet ir puošti jais savo buitį. Bėgant metams, meistrų sukurtus darbus paliesdavo bendros pasaulio mados, stilių tendencijos, tačiau skirtingose vietovėse atsirasdavo tik tai tautai būdingi bruožai.
Lietuvių liaudies menui būdingas monumentalumas, spalvos ir dekoro saikingumas, estetiškumas ir funkcionalumas – daiktas buvo patogus naudoti. Meistras savo kūryboje stengėsi suderinti praktiškumą ir grožį. Daiktai nebuvo skirstomi griežtai į buitinius ir dekoratyvinius. Kiekvienas kūrinys turėjo praktinę funkciją, kartu buvo meninis, dekoratyvus. Nebuvo perdėto puošeiviškumo, logiškai nepateisinamo įmantrumo. Namai buvo kuklūs, paprasti ir patogūs. Kiekvienas daiktas turėjo savo vietą.
Per daugelį metų formavosi estetinis supratimas, kūriniai tobulėjo, tapo jaukūs, nuglostyti, nulyginti šiltomis meistro rankomis, į juos pamažu įsiliejo tautos charakteris ir gyvenimo būdas. Ne visi meistrai buvo talentingi. Visada buvo turgaus prekeivių, pataikaujančių pigiam skoniui. Tačiau muziejų surinktos gausios liaudies meno kolekcijos stebina unikaliu skonio pajautimu, logišku paprasto, bet talentingo žmogaus mąstymu. Teisingai suprasdami mūsų kultūrinio palikimo dvasią, tautines tradicijas kūrybingai naudodami šiuolaikinėje dailėje, profesionalūs dailininkai išsiskiria individualiu braižu ir tautiniu savitumu pasaulinio meno kontekste.
Tautiškumo problemos labiau pastebimos taikomosios dekoratyvinės dailės šakose. Ne visos liaudies meno ypatybės vienodai atsispindi profesionalių dailininkų kūryboje. Pastovesnės kūrybinės ypatybės yra kompoziciniai principai (monumentalumas, funkcionalumas, estetiškumas) ir žymiai dinamiškesnės – kompozicinės priemonės (kūrinio forma, spalva, ornamentas), kurios turi daugiau tautinės specifikos, išradingumo ir įvairumo, tačiau greičiau reaguoja į pasaulio stilių, krypčių pasikeitimus.
Kauno meno mokykloje 1931 m. įkurta keramikos studija. Jai vadovavo Liudvikas Strolis, baigęs mokslus Paryžiuje. Mokydamas jaunus keramikus jis neneigė užsienio pasiekimų, tačiau laikėsi tvirtų meninių principų – tautinio savitumo siekimo. Į Lietuvą veržėsi 20 a. pradžios Europos keramikos tendencijos, kurios formavosi veikiant rytietiškai keramikai. Dailininkų kūryboje jautėsi meninio brandumo stoka, paviršutiniškas liaudies meno savybių supratimas. Mokytojas draudė mokiniams aklai kopijuoti liaudiškų indų formas ir dekorą, skatino kūrybiškai ieškoti tautinio savitumo. 1936 m. Meno mokyklos mokinių kūrybos parodoje jau pastebima pažanga – skoningos glazūros, lietuviški ornamentai derinami prie formos. Pūstų, minkštų formų indus saikingai puošė asimetriška, gėlės šakele arba laisvai išdėstytais ornamentų motyvais. Tuo tarpu griežtų geometrinių formų ar lygių plokštumų daiktuose ornamentai dažnai išdėstomi simetrinės kompozicijos principu.
Lietuvių liaudies taikomajam menui būdingas dekoro saikingumas. Ši savybė būdinga ir profesionaliems lietuvių dailininkams. L. Strolio dekoratyvinės lėkštės (1944-1949) – puikus spalvos ir dekoro darnos, kūrybiško liaudiškų motyvų panaudojimo pavyzdys. Gražios, tapybiškos Aldonos Ličkutės dekoratyvinės lėkštės (1949) sukurtos liaudies dainų tema. Lietuvišką santūrumą matome Jono Mikėno kūriniuose tapybiškose, lakoniško piešinio dekoratyvinėse lėkštėse („Rudens lapai“,1946, „Žalias paukštis“, 1947), rutulio formos vazoje (1949), dekoruotoje redukcine glazūra su jautriai besivejančiu aplink formą augaliniu ornamentu. Stengiamasi parodyti medžiagą, neglazūruotą molį, dekoruoti stilizuotu, lakonišku liaudiškų motyvų piešiniu Mirgos Norvydaitės vaza (1960) iš neglazūruoto molio su meduolių motyvų dekoru, vaza (1960) su užgavėnių personažų figūromis. Minimaliai stilizuotas piešinys ir daug neglazūruoto paviršiaus Marijos Bankauskaitės vazoje „Pavasaris“(1961), Pranciškos Genienės vazoje „Eglynėlyje“(1961). Keramikai kuria nemažai skulptūrinės plastikos. Vienos jų kupinos humoro (Genovaitės Jacėnaitės, Nijolės Liatukaitės), – kitos valstietiškos (Onos Kreivytės) arba primenančios lietuvišką medinę skulptūrą (Giedrės Jasudytės). Skulptūriniai darbai skirti laukui derinami prie architektūros (O. Kreivytės „Koplytstulpiai“, M. Bankauskaitės „Jūros motyvai“ (1973).
Tekstilės klasikas – profesorius Juozas Balčikonis savo pirmu studentišku kūriniu (rištinis kilimas „Rugiapjūtė“, 1947 m.) sudomino išskirtiniu talentu ir meistriškumu. Santūrių gelsvai pilkšvų, žalių spalvų kolorito, realistinio suprimityvinto piešinio asimetriška kilimo kompozicija labai panaši į liaudies raižinius. Tekstilininkams pavyko įvaldyti kilimuose aktualią minties ir raiškos priemonių harmoniją. J. Balčikonis sukūrė pirmąją batiką, skirtą 1863 metų valstiečių sukilimui („Nebus ponų nei bajorų“, 1963). Šia technika jis sukūrė ir daugiau figūrinių kompozicijų.
Lietuvių drabužiai pasižymėjo saikingumu, skoniu, medžiagų, audimo technikos įvairumu, spalvų deriniais. Tautinis drabužis niekada nebuvo uniforma. Jo dalys keičiamos įvairiomis progomis, ieškoma įvairių derinimo būdų. Spalvos derinamos kontrasto principu jei viena drabužio dalis marga – prie jos derinama rami, lygi, jei viena ryškios spalvos, – kita šviesesnė, jei viena šiltų spalvų, kita – šaltų.
Valdemaras Manomaitis keletą dešimtmečių kūrė keramikos etalonus, turėjo tikslą – atgaivinti senas odminių amato tradicijas. XX a. 6 dešimtmetyje jam pavyko suformuoti savitą odos dirbinių meninę stilistiką. Asortimentas buvo platus albumai, užrašų knygelės, stalo blokai, piniginės, rankinės, diržai, dėžutės. Jie buvo puošnūs, gausiai dekoruoti, spalvingi. Dekorui būdingi du komponavimo būdai kiliminės ir frizinės (juostinės) kompozicijos. Kūriniai dekoruojami dinamiškomis teminėmis kompozicijomis miško žvėrys, arkliai, medžioklės scenos, žmonių figūros, augaliniai motyvai. Mažesnius albumus, užrašų knygeles puošė įstrižom juostom išdėstytais ąžuolų lapais, paukščiukais, voveraitėm.
Meninės juvelyrikos srityje bandė jėgas kitų specialybių dailininkai. Lakoniški Felikso Daukanto medalionai, pakabučiai, karoliai, žiedai iš sidabro ir gintaro, įdomus jų santykis. Kūriniui parenkami tik unikalūs gintaro gabalai, su inkliuzais arba šiaip įdomia tekstūra. Jie atrodo natūralūs, nepaliesti rankų. Gintaras apjuosiamas plonu sidabro apvadėliu arba tiesiog vielute perrišamas kryžmai, pabrėžiant jo grožį ir unikalumą. Viršuje – trikampė ar lenkta ąselė kartais primenanti archeologinių lankinių sagių detales. Gražūs žiedai ištekinti iš vientiso gintaro gabalo. Tai labiausiai liaudiškas tradicijas atspindintys darbai.
J. Prapuolenis, vienintelis meninių baldų kūrėjas Lietuvoje atkakliai ėjęs nacionalinėm tradicijom grįstu meno keliu. Jis sukūrė apie 150 unikalių baldų komplektų. Dailininko kūrybinis braižas remiasi giliu liaudies meno pažinimu. Kūrė visapusiškai išnaudodamas natūralias medžio savybes struktūrą, faktūrą, spalvą. Funkcionalumas, konstrukcijos logiškumas ir paprastumas būdingi visiems jo darbams.
Lietuvos taikomasis menas visada mokėsi iš savo liaudies kūrybos. Dailininkai, išbandę modernias pasaulio kryptis, vėl grįždavo prie savo ištakų, vis giliau suvokdami kultūros palikimą, kūrybiškai jį naudodami pagal laikmečio estetinį supratimą.
Liaudies meno impulsų paieškos šiuolaikinėje mūsų dailėje neišvengiamai atveda prie pačios liaudiškumo sąvokos aptarties. Liaudiškumas dailėje buvo suvokiamas daugiausiai kaip tikslus, pažodinis tautodailės ar tipinių gamtovaizdžių motyvų atgaivinimas grafikoje ir tapyboje. Pastarosioms sritims pakankamai stipriai „atsistojus ant kojų”, tautodailės motyvas tapo per menka lietuviškumo pajautos išraiška. 1932 m. pirmąsyk eksponuoti arsininkų kūriniai parodė ją esant susijusią ne vien su siužetu, bet ir su novatoriška, ekspresyvia kolorito bei plastikos forma. V. Vizgirdos, A. Samuolio, J. Mikėno, A. Gudaičio darbuose prasiveržęs netikėtas jausmo spontaniškumas ne tik įžiebė teorines diskusijas apie meno nacionalumą, bet ir paskatino susimąstyti apie gyvus kūrybos principus, kurių gyvybingumo versmė trykšta iš kultūrinės praeities klodų. Diskusijos vertė prisiminti ką tik M.K. Čiurlioniui išsakytus kaltinimus, kad jo paveikslai, ir dabar ir anksčiau regėti, “nė krislelio savy neturi lietuviškumo”. Nei mūsų istorija, nei dabarties gyvenimas, nei mūsų gamta p.Č – iui visai neįdomi. Jam galvoj vien tarptautinės „sonatos” ir „fantazijos”, jam tepatinka virštautinis simbolizmas, jis tevaizduoja kažkokią ne lietuvišką, bet viršžemišką gamtą” (Jakštas A. p.153).
Po netikėtos ir neabejotinos M.K. Čiurlionio bei arsininkų liaudiškumo patirties išryškėjo, kad šis keblus ir pakankamai painus diskusijų objektas – kūrybiškumo ir liaudiškumo sąsajos - „sunkiai pasiduoda tiksliai suformuluotam ir pastoviam apibrėžtumui” (Jazbutis A. p.125). mat galimi atsakymai apie tautinės savasties ir kūrybos principų dermę siejasi su teologija, patikimiausia kultūros istorijos lobyno saugotoja.
Mūsų dailininkų kūriniuose nėra aiškiai išreikšto konfesinio požymio. Šalia konkretaus gimtinės „medžio kvapo” jis lyti bendruosius kūrybos principus. Kitaip tariant, patirtis leidžia teigti, jog mūsų dailės Dievas gyvas pačiame kuriančiojo dailininko tikėjime, ir tai neabejotinai parodo tiek tikėjimo stiprumą, tiek jo sąsajas su laikmečio aktualijomis, tiek ir specifinį pačios dailės bruožą nedalomą pagoniško bei krikščioniško tikėjimo jungtį vaizde, suformuotame iš tradicinio gamtovaizdžio arba tautinio simbolio elementų ir neretai papildytą tuo metu šiuolaikiškai atrodančia meninės kalbos stilistika. Tokiu pavyzdžiu galėtų būti Vyganto Paukštės kūryba. Paveiksle „Pasiklydusi avelė” (1994m.) krikščioniškas simbolis siejamas su archaiškai jausmingu gamtos paprastumu, išreikštu plokščia erdve, kontūrinio piešinio ir sodrių spalvų derme.
Kūrinys – tai saugotinas draustinis, mūsų pačių išlikimo kūryboje ir kultūroje garantas, sergstintis mus nuo savinaikos, kaip teigė Čiurlionis, kalbėdamas apie dailininko jautrumą sodietiškai buičiai, sodžiaus grožybei, išsaugojusiai pirmines tautiškumo apraiškas kultūroje – tautodailę „Tautiškoji dailė turi ypatingai didelę svarbą kultūriškame kiekvienos tautos išsilavinime. Ji yra pirmutinis meilės, dailės pamylėjimo apsireiškimas <…> ji turi būti mūsų dailės pamatas, iš jos turi pakilti savotiškas lietuvių stilius, ji yra mūsų pasididžiavimas, nes tas gražumas, kurį turi savyj, yra grynas, savotiškas ir išimtinai lietuviškas” (Čiurlionis M. K. p 279-280).
Atidžiau stebint žymiausių pasaulio dailininkų darbus, galima rasti labai įdomų dėsningumą. Dažniausiai naujų meno srovių pradininkai savo kūryboje remiasi savo tautos liaudies menu. Pakanka prisiminti žymųjį Pablą Pikaso, Polį Gogeną… Vieni dailininkai kūrybai naudoja liaudies meno motyvus, juos savaip interpretuodami. Mūsų klasikai – Antanas Gudaitis, Leopoldas Surgailis, Juozas Mikėnas, Arūnas Tarabilda, Aldona Skirutytė, Juozas Balčikonis, Aldona Ličkutė. Kiti, pasirinkę šiuolaikišką, modernų stilių, naudojasi giluminėmis liaudies meno formomis – tapyboje Leonardas Tuleikis, Jonas Švažas, Aloyzas Stasiulevičius; Liudas Truikys – scenografijoje; Petras Repšys, Ieva Labutytė, Margarita Jasilionytė, Algimantas Švažas – grafikoje, Dalia Matulaitė, Vytautas Šerys, Kęstutis Musteikis – skulptūroje; Juozas Adomonis, Genovaitė Jacėnaitė – keramikoje, Vladas Daujotas, Jūratė Urbienė – tekstilėje.
Net abstrakčiuose ar konceptualiuose kūriniuose lieka užkoduotos liaudies meno šaknys spalvų dermės ir koloritas tapyboje, tekstilėje, drabužių madose; kompozicinės schemos ir medžiagos panaudojimas grafikoje; formos supratimas skulptūroje bei keramikoje; funkcionalumas, konstrukcija architektūroje ir dizaine.
Liaudies meno gyvybingumas matomas ne vien vizualiniame mene. Jis gyvas literatūroje, kino ir video mene, muzikoje. Tai yra tas neišsenkamas šaltinis, iš kurio sėmėsi sau įkvėpimo visi didieji praeities menininkai.
Informacijos šaltinis:http://mkp.emokykla.lt
Liaudies meno šaknys M. Gimbutienė Iki mūsų dienų Europos tautose išsilaikęs ir individualinio meno nenustelbtas liaudies menas pasižymi tam tikru savo tautiniu charakteriu ir iš senovės paveldėtais bendraisiais motyvais. Lietuviškasai liaudies menas Europos tautų tarpe savo tyrai išlaikyta senove, kaip ir aukštu meniškumo laipsniu, užima vieną iš pirmųjų vietų. Mūsų liaudies menas teikia bendroms liaudies meno studijoms nemaža medžiagos. Mums patiems to iš gilios praeities paveldėto, savo šaly ilgus amžius ugdyto ir į mūsų kraują įsisunkusio liaudies meno buvimas yra sunkiai beįvertinama brangenybė. Mažne iki 20 amžiaus lietuvių liaudies menas gaivalingai reiškėsi savo senomis formomis. 20-sis amžius visokeriopa civilizacijos pažanga, savo mašinomis, revoliucionieriškomis pervartomis, nuostabiu tempu rauna praeities šaknis. Liaudies menas pasitraukia iš savo senojo, tikrojo gyvenimo. Mums lieka jį gerbti, mylėti ir pažinti, kad galėtume jį kultivuoti aukštesnėmis idėjomis individualiųjų menininkų pagalba. Didesni išaugame, jei nuo savo prigimties nenutolstame. Iš savo žemės syvų visa gilybe, spalvomis ir garsais išreiškia save Čiurlionis. Galdiko Jonyno parodos atidarymo metu Tūbingene vokiečių Kultusministerium atstovas apie Galdiko kūrybą šitaip pasisakė: Galdikas operuoja tokiomis spalvomis, kokiomis joks kito krašto tapytojas nerizikuoja. Tos – spalvos jūsų liaudies meno spalvos.
Pažinkime liaudies meną, kaip dainas, kalbą ar istoriją, pažinkime ne tik tiek, kiek akis džiaugiasi jį matant; liaudies meno biografijoje svarbu žinoti taip pat, kaip ir kada jis gimęs ir augęs.
Esame įpratę liaudies meną vertinti žodžiu „gražu“ — gražūs audiniai, juostos, stebuklingos mūsų koplytėlės! Liaudies menas tačiau savo pirminėje stadijoje nebuvo menas menui, tai nebuvo menininko darbas vien tik grožio sumetimais. Ir dėl to liaudies mene jieškome dar kažko daugiau.
Liaudies menui net griežčiau nei individualiniam galime pritaikyti formulę: mene atsispindi laikotarpio charakteris. Kokio laikotarpio dvasią atspindi liaudies menas? Tą laikotarpį galėtume pavadinti senove, siekiančia praeitį, tūkstančiais metų skaičiuojamą, ir kuri iki šiandien trunka primityviame kaime. Neapsakomas ūkininko dvasios konservatyvumas yra nuostabus. Protėviai per amžius vienodai mylėjo žemę, vienodai su gamta santykiavo, nežiūrint tūkstantmetį trukusios feodalinės sistemos, nežiūrint miestelėnų luomo iškilimo. Archaiško liaudies meno išsilaikymui turėjo didelės reikšmės lietuvių liaudies atsiribojimas nuo bajorų luomo. Kaimietis užsidarė sena vaga besirutuliojančiame savo gyvenime ir išvengė naujųjų amžių dideliu mastu nešamų kultūrinių bangų, kurios veikė aukštesniąją sferą. Šis atsiskyrimas ir vientiso pasaulio, skilimas į liaudies (= kaimo) ir neliaudies gyvenimą ypač pasireiškė nuo 16 amžiaus. Nors ir mūsų liaudis laikėsi nuošaliai, tačiau savo kiaute visiškai užsidaryti jai nebuvo lemta. Su krikščionybės įvedimu 14 amžiaus gale įvyksta pirmas stipresnis sukrėtimas mūsų protėvių dvasios gyvenime. Senasis dvasios pasaulis sujudo, tik ne iš pagrindų — paklibėjo, bet nesugriuvo. Išviršinės katalikybės priemonės (pvz. krikščioniškoji ikonografija) paveikė žmones, o vidinis nusiteikimas didesniu ar mažesniu mastu reiškėsi dar per ištisus 500 metų. Katalikybė pagonybę skaldė, dildė, į žmogaus pasaulėžiūrą įvedė daug naujų motyvų, naujos tematikos. Šiandieninė liaudies kultūra — medžio kamienas iš daugelio sluoksnių ir sluoksnelių sudarytas; nulupę krikščioniškuosius sluoksnius, rasime pagoniškąją šerdį: ir liaudies tikėjime, ir papročiuose, ir tautosakoje, ir liaudies mene. Liaudies meno pačiame pagrinde glūdi pagoniškoji pasaulėžiūra. Jei iš liaudies meno išimsime krikščioniškąją tematiką, pvz., šventųjų vaizdavimus (nors irgi su labai lietuviškais bruožais), liks pagoniškasis — archaiškasis liaudies menas, kurio šaknys ne istorinių laikų datomis nusakomos, jos giliai įsišaknijusios šimtmetiniuose ir tūkstantmetiniuose mūsų protėvių kultūros kloduose.
Archaiškajame liaudies mene sutinkame simbolinius ženklus, kuriuos, kalbininkų pritarimu, lietuviškai galėtume vadinti prasmenimis. Tam tikras įbrėžtas, nutapytas, išpjautas ar išaustas ženklas savo užuomazgoje nebuvo tai linijų žaismas ar atsitiktinis primityvaus žmogaus meninio sugebėjimo bandymas.
Primityvusis menas savo esme yra labai artimai susijęs su papročiais. Jų abiejų pirminė paskirtis beveik ta pati — religinė, bendrai charakterizuojant: šalinti demoniškąsias galias ir užsitikrinti gerbūvį, gyvenimo sėkmingumą. Gerbūvį sąlygoja visokeriopas vaisingumas, sėkmė, gyvybinių gamtos jėgų klestėjimas ir namie ir ūkyje. Primityvusis žmogus papročiais ir menu kovoja su mirtimi, su žiema, su visomis kliūtimis, trukdančiomis gyvybei klestėti. Senasis liaudies menas yra dinaminis, panašiai kaip ir paprotys ar šokis. Paprotys ir šokis yra prasmingas išorinis veiksmas, reiškiamas judesiu, primityvusis menas — prasmens įkūnijimas medžiagoje, pilnas magiškos galios.
Prisimindami paleolito meną turbūt sunkiai sau išsiaiškiname, kuriuo būdu žmogus prieš 10-tis tūkstančių metų galėjo sukurti tokias gyvas ir tikras bizonų, mamutų, laukinių arklių ir kt. gyvulių bei žmonių figūras ir ištisas scenas. Suprasti galime tik įsigyvenę į primityvaus žmogaus dvasią. Paleotinio meno tyrinėjimas rodo, jog urvinis žmogus urvų nišose gyvulių pavidalus tapęs tam, kad tuo savo veiksmu užsitikrintų medžiojamųjų gyvulių veisimąsi, natūralistiškai porines scenas ar nėščias pateles vaizduodamas; kad užsitikrintų medžioklės pasisekimą vaizduodamas gyvulį su į jį susmigusiomis strėlėmis. Kūrimas yra buvęs aukščiausias išgyvenimas ir magiškas veiksmas.
Vaizduojamojo meno primityvus žmogus nepažįsta, jo kūriniai jam tiek pat gyvi, kiek pats vaizduojamas objektas. Kai po paleolitinio meno ilgainiui Europos žmogus religinį ir meninį jausmą pradeda įkūnyti beveik tik simbolinėmis formomis (nuo naujojo akmens amžiaus ir žemdirbystės pradžios maždaug prieš 4000—4500 metų), geometrinės figūros tampa lyg „ieroglifais“, kuriuos išskaitę, pradedame suprasti senųjų laikų žmogaus pasaulėžiūrą, religiją. Geometriniai ornamentai pradedant nuo akutės, apskritimo, rato, svastikos ir baigiant sudėtingesnėmis apskritų ir kampuotų saulių — žvaigždžių, rozečių pavidalais, kurie ilgus amžius egzistavo ir liaudies mene išliko, yra ženklai kupini išgyvenimo bei jėgos. Paleolitinio medžiotojo menui būdinga: momentas, akimirksnis; žemdirbio menui jo santykis su amžinumu, su begalybe, kuri gali būti tik simboliais išreiškiama. Paleolitinio meno atstovas gyvai ir laisvai atkuria gamtos objektą, žemdirbys — stilizuotose formose įkūnija savo mintį, sąvoką. 4000 metų trukęs žemdirbio menas daugiau ar mažiau jungia natūralias ir abstraktines formas.
Ligi mūsų dienų išsilaikiusį archaiškąjį, ypač geometrinį liaudies meną sudaro šie komponentai:
1. pirminiai prasminiai ženklai — senieji motyvai, iš kartos į kartą per tūkstančius metų paveldėti ir
2. antrinės dekoratyvinės formos, stilizavimo priemonės, kurios kūrėsi įvairiais laikais tautos skonio diktuojamos, sudarydamos drauge tam tikrą stilių. Grynai su ieroglifų raštu liaudies meno, kaip ir iš viso meno, sutapdinti negalime. Jei paklaustume — ar prasmuo ar puošmena liaudies meno svarstyklėse atsvertų, lengvai atsakyti negalėtume, nes šie du meno elementai yra organiškai, neatskiriamai iš gilios praeities vienas su kitu suaugę. Pirminiai prasmenys vienok nyksta, užleisdami vietą dekoratyviniam elementui. Siame straipsnyje atkreipsime dėmesį į pačius pirminius ir prasminius motyvus, kurių prasmė ir kilmė aiškina liaudies meno šaknis.
Archaiškojo liaudies meno tematiką sudaro geometriniai, augaliniai bei gyvuliniai ornamentai ar drožiniai juostose, audiniuose, namuose, namų apyvokos daiktuose, koplytėlėse, kryžiuose. Trumpame straipsnyje, negalint patiekti didesnio iliustracijų kiekio, tenka pasitenkinti žodinėmis apybraižomis. Meno formos, kaip spalvos ar garso, žodžiu apibūdinamos tyros esmės tačiau atskleisti nepajėgia. Prasmuo — sunkiai žodžiu nusakomas, nes jis labiau intuicijos pasauliui priklauso. Mūsų protėvis, tam tikrą ženklą piešdamas, daugiau jautė, nei galvojo. Jei ir pirminė tam tikro ženklo prasmė pamiršta, tas pats ženklas kartojamas ir toliau, pateisinant, jog „taip reikia“, „taip geriau“, nes taip darė tėvai ir tėvų tėvai. Konservatyvumas ir grožio supratimas — du seni ir neatskiriami draugai primityvioje bendruomenėje. Mūsų akims paprasti ženkleliai ar gyvulėliai liaudies menininkui turėjo daug daugiau reikšmės, negu kad nesuprantanti akis gali įžiūrėti.
1. Geometrinius ornamentus randame nuo pat primityviausių eglučių, kripučių, pinučių, ratukų, spiralių iki iš tų pačių pradų išsivysčiusių sudėtingesnių pavidalų. Ten, kur ornamentas nevaržomas audinio technikos, vyrauja lenkta linija, apskritimas. Audiniuose, juostose geometriniai motyvai yra kampuoti. Geometrinių ornamentų pagrindinis prasmuo yra ratas drauge su visais homologiniais (= artimos reikšmės ir formos) ženklais. Prasmės atžvilgiu į vieną vienumą galime jungti ratą įvairiausiame pavidale — keturiatipinį ar daugiatipinį apskritimą, skritulį, akutę, spiralę, svastiką, kryžių, puslankį, saulutę, žvaigždę ir taip pat keturkampį audiniuose. Rato prasmuo išreiškia kažką dinamišką, kas juda priekin, kas sukasi. Juo užkertamas kelias stagnacijai, palaikoma ir skatinama gyvybė. Rato prasmuo jungtinas su gamtos atsinaujinimo reikšme ir dangaus, kaip žemę vaisinančio reiškinio, reikšme gyvybei palaikyti. Ratas ir dangus geometriškai artimi kūnai. Primityvaus žmogaus įsivaizdavimu,, dangus sukasi aplink savo ašį, aplink poliarinę žvaigždę. Rato šeimos ornamentikoje akcentuojamas centras. Ir sudėtingesnėse rato, žvaigždės, rozetės kompozicijose formos simetriškai išsispinduliuoja, išsišakoja. Brūkšnelių ar taškučių eilės, pynutė, kriputė, dantukai tenka laikyti dekoratyviniu elementu, kurie labai glaudžiai santykiauja su rato kategorijos ženklais (taškais, akutėmis). Zigzagai, trikampiai labai dažnai neatskiriami nuo akučių (Pav. 1, 3, 8, 6).
Pav.1 Lietuvių liaudies meno geometrinės ornamentikos pavyzdžiai. Pav.2
Neolito (prieš ca 4.000 metų) keramokos ornamentų pavyzdžiai. Rato šeimos ženklai Europoje jau pradedami aptikti ant neolito keramikos dirbinių prieš ca. 2000—2500 m. pr. Kr. (Pav. 2). Koncentriniai ratai, saulės, spiralės savo žydėjimo periodą šiaurinėje Europoje išgyvena žalvario amžiuje (1800—500 m. pr. Kr.) Iš tų laikų išliko nuostabiai gražių žalvarinių dirbinių (Pav. 9). Per ištisus Lietuvos priešistorinius laikus akutė, ratukas, kartais svastika, saulutė, žvaigždutė, greta taškučių ar brūkšnelių eilučių, dominuoja, puošdami žalvarinius, sidabrinius papuošalus, (kabučių, seges, apyrankes, antkakles, smeigtukus, diržus „ir kt.) Pav. 11 ir plg. „Aidai“ Nr. 2, 1947, pav. 2, 3, 7. Mėnulio pavidalas mene pažįstamas Oriente jau prieš 4500 m., vėliau kartojasi per ilgus laikotarpius priešistoriniame Europos mene, ypatingai Pabaltijo krašte, lietuvių liaudies mene labai dažnai sutinkamas geležinėse koplytėlių viršūnėse. Pav. 4. Tai motyvas, kurį lengva metale įkūnyti. Kilminiu atžvilgiu priklauso, greičiausiai, tai pačiai, kaip ratas-skritulys, dangaus dinaminių prasmenų eilei. Pav.3 Kryžiai. Radviliškio apyl.,Šiaulių apr. Pav.4 Koplytstulpis. Utenos apyl. Pav.5 Kryžius. Utenos apyl. 2. Augaliniai motyvai, kaip ir geometriniai, pasirodo liaudies mene tam tikra tvarka, tikslingai ir nekomplikuotai. Tai gaivalingas augalas — medis arba gėlė, kurie auga iš žemės, iš puodo, iš širdies. Šis liaudies meno augalas yra vadinamasai „gyvybės medis“, išreiškiąs savyje gyvybę gimdančios žemės galią, iš jos iškilusi vaisių. Jis aptinkamas ne tik lietuvių liaudies mene, bet beveik kiekvienos tautos liaudies mene; jis aptinkamas ne tik šiandieniniame liaudies mene, bet ir ankstyvais priešistoriniais laikais. Jo negalime atskirti nuo sen. testamento gyvybės medžio, nei nuo Oriente, nei nuo Viduržemio pajūrio priešindoeuropinėse kultūrose, Egipte vaizduojamųjų gyvybės medžių. Greta ratukų, saulučių ant molinių puodų jau nauj. akmens amžiuje pasirodo primityvios eglutės, kurios yra pati paprasčiausia medžio vaizdavimo forma. (Pav. 2.) Eglutės pavidalas atsikartoja keramikos dirbiniuose ar uolų įraižose per ištisus priešistorinius šimtmečius. Ant kraičio skrynių, varpsčių, namų čiukuro, durų, langinių ar ant antkapinių paminklų nutapyti ar išdrožti gyvybės medžiai ,ar šakos, dažniausiai esti trilapio, trišakio pavidalo, išsilapoję nuo 3 ligi 7 ar daugiau eilių, jie gajūs, sodrūs, dažnai pilni žiedų ar vaisių (Pav. 8, 7 d, 5). Medžio gėlės viršūnėje tupi paukštukas arba iš abiejų pusių po paukštį. Gyvastingai išlapojęs medis ar lelija auga tarp dviejų arklių, gaidžių ar kt. gyvulių galvų. (Pav. 7.) Mūsų liaudies mene augalo prasmeniui atstovauja dažniausiai gėlė, papročiuose jo atitikmuo yra verba, medžio šakelė, berželis. Saulutės ar rozetės pavidalo žiedai savo kilmės ir prasmės atžvilgiu priklauso labiau geometrinių ratų-žvaigždžių šeimai.
3. Gyvuliniams motyvams daugiausia atstovauja vadinamieji „žirgeliai“ ant namų stogų. Tai arkliukai, gaidžiai ar kt. paukštukai, ožiai, avinai, jaučio ragai. (Pav. 7.) Kitų tautų liaudies mene be šių minėtųjų dar dažnai sutinkami briedžių ir gulbių pavidalai. Šalia naminių gyvulių atskirą vaizduojamųjų gyvūnų grupę sudaro šliužai: žalčiai, rupūžės. (Pav. 5, 9.) Visi liaudies meno gyvuliai — gilios praeities paveldėjimas. Ne atsitiktinai jie puošia namų stogą, varpstes, audinius ar antkapinius paminklus. Ožys, jautis, arklys, gaidys — patys svarbiausieji gyvuliai aukoms, kurias protėviai per ilgus priešistorinius laikus ir bemaž iki 19 amžiaus praktikavo. Šie gyvuliai yra vyriškosios giminės ir priklauso dangaus dievybei. Nuo pat tų laikų, nuo kada šie gyvuliai mūsų krašte pradėti auginti, kaip naminiai gyvuliai, jie užėmė drauge ir svarbias pozicijas religiniame gyvenime. Žirgas, tas labiausiai paplitęs, poetinamas ir stilizuojamas dainose ir liaudies mene, mums žinomas nuo indoeuropiečių tautų susikūrimo laikų — nuo ca 2000 m. pr. Kr., kai jis ir religijoje pradėjo vaidinti vyraujantį vaidmenį šalia anksčiau priešindoeuropinių tautų dievinamo jaučio. Kiek indoeuropiečių tautų dvasiniam veidui išsivystyti vaidino senasis priešindoeuropinės kultūros substratas, rodo raguočio — jaučio ar ožio gerbimo išlikimas greta kitų liekanų, kaip pvz. matriarchalizmo pėdsakų. Dar 17 amžiaus gale Praetorius rašo apie lietuvių gerbiamą dievybę „baubi“ (= jautį). 14 amžiuje Kęstutis priesaikoje su vengrų karalium Liudviku aukoja jautį ir, gerbdamas raguotį, šlakstosi jo krauju. Ožys ligi mūsų dienų žinomas kaip Perkūno palydovas ir kaip jam aukojamas gyvulys. Gyvatė savo rolę religijoj vaidina jau priešindoeuropinėse tautose. Šių gyvulių gerbimo ir jų reikšmės religijoje kontinuitetą nuo seniausių laikų iki mūsų dienų liudija Europos priešistorinis menas ir gyvi ar užrašyti liaudies papročiai. Nuo žalvario amžiaus ant tam tikrų kultui svarbių daiktų (pvz. šukų, skustuvų) ar uolų įraižose šiaurinėje Europoje greta raguočių, labiausiai aptinkamas arklio ir gulbės vaizdavimas. Pav.6. Audiniai Jei tie patys motyvai kartojasi per ištisus amžius, tad aišku, kad jiems atsirasti ir palaikyti turėjo būti vienodos priežastys, tas pats religinis galvojimas. Čia vėl galime prisiminti papročius, kurie, kaip, pvz. metų laikų papročiai, kasmet vis panašiai kartojasi per ilgus laikotarpius. Paprotys tik tada išnyksta, jei jo neberemia turinio prasmė, o forma nebesutampa su laiko dvasia. Prasmingieji motyvai liaudies mene nyksta, jei į juos ilgainiui vis mažiau magiškos galios įkūnijama, arba vystosi į tolimesnes tų pačių motyvų kombinacijas, konservatyvumo ir grožio sumetimų palaikomas. Senieji liaudies meno elementai yra koordinuoti tam tikrai sistemai. Prasmenys nepasirodo vis kaskart kita tvarka, o tik ta pačia, dėsninga, ant tų pačių daiktų.
Liaudies meno ir priešistorinio meno simbolika savyje jungia du pasaulius: vyriškąjį ir moteriškąjį. Vieni ženklai priklauso vyriškajam gamtos principui, kiti — moteriškajam (Priešistorinio ir liaudies meno simbolikai tirti vieni iš svarbiausiųjų yra F.Adama van Scheltema darbai (Symbolik der germanischen Volker, 1941, Dic geistige Wieder-holung, 1937, Deutsche Volkskunst, 1938, Die Kunst unserer Vorzeit, 1936, ir kt.) Vyriškąją simboliką jis vadina „Saulės“ simbolika“, kurią mes per siaura sąvoka laikydami, norėtume išplėsti į „dangaus-dinamiškąją simboliką“.), vieni — dangui, kiti — žemei. Visa, kas susiję su dangumi, su oru, su saule, su ugnimi, priklauso vyriškajai sferai, visa, kas susiję su žeme ir su vandeniu, priklauso moteriškajai sferai. Iš žemės ir vandens gimsta gyvybė, kuri tačiau neįmanoma be vyriškojo prado stimuliavimo. Mūsų protėvis, šios pirminės ir labai natūralios bipoliarinės filosofijos atstovas, nepaliko pasaulio savais keliais eiti, jis jautėsi ugdąs gyvybę, jei dėjo, pvz., rato ženklus visur ten, kur primityvaus žmogaus galvojimu yra svarbu. Dualistinis principas nebuvo dangui ir žemei lyg dviem atskiriems daiktams pritaikintas, dualistiniu principu tapo padalinta visa matomoji žemiškoji būtis. Visi gamtos daiktai dangaus ir žemės vardu reprezentuoja pasaulį valdantį dualistinį principą. Mene vaizduojami pavidalai dėl to irgi yra vyriškieji arba moteriškieji, tarp kurių vyksta gyvas ir natūralus santykiavimas. Pav. 7 Namų stovų žirgeliai: a) jaučio (ožio?) galva, ragai, paukštukai b) avinai c) gaidžiai d) arkliukai ir tarp jų augąs medelis. a, c, d - iš Maž. Lietuvos. Vyriškiesiems prasmenims galėtume skirti apskritimą, ratą, svastiką ir kt. giminingus ir dinamiškus ženklus, o taip pat ir visus vyriškuosius gyvulius ir paukščius: jaučius, ožius, briedžius, arklius, gulbinus, gandrus, gaidžius (nei vištos, nei karvės liaudies mene nesutiksime!), kurie yra ne tik gaivalingi, vaisingumą skatinantieji gyviai, bet ir oro pranašai, turį kosmišką reikšmę visos gamtos gyvybės vystymuisi. Liaudies, tikėjime didžiausią vaidmenį vaidina baltas arklys, kaip ir baltas ar auksu žėrįs gaidys. Šviesi spalva — dangaus, oro spalva. Arklys žalvario amžiuje vaizduojamas, kaip traukiąs vežimu skritulį, greičiausiai kaip gamtos atsinaujinimo ar oro atmainos simbolį (Trundholm, Danija). Indijoje pati saulė įsivaizduojama arklio pavidale. Gaidys yra šviesos ir oro pranašas. Visi paukštukai priklauso dangui, o ne žemei. Ypatingai buvo pabrėžiama jaučio, ožio ir kt. gyvulių bei paukščių vaisingumo galia, kuri mūsų protėviui turėjo kosminę prasmę. Gandrai, gulbinai visai konkrečia forma atneša gyvybes — atneša vaikus. Šliužų esmėje irgi glūdi vaisingumo ir kartu atgimimo, atsinaujinimo, gajumo prasmė. Ši gyvių grupė pasižymi savo stipria gyvybine galia, ji stovi intymiai arčiausiai žemės.
Moteriškiesiems — žemės prasmenims priklauso augaliniai motyvai (išskyrus saulutes — rozetes). Tie gyvastingai išlapoję augalai, kupini gyvybės sulčių. Germanų sagose laša iš gyvybės medžio medus, o egiptiečių gyvybės medyje gyvenanti pieninga dievybė, nešanti gyvenimui visokeriopus vaisius. Lelija (ne tulpė) gerai pažįstama antikos pasaulyje ir jau prieš kelis tūkstančius metų Europos priešistoriniuose laikuose yra pasirinkta išsiskleidusiai gyvybei simbolizuoti. Ją puošia jos trišakas žiedas. Trišakis liaudies simbolikoje yra vaisingumo, atgimimo sinonimas, jis lyg jungia ir vyriškąjį ir moteriškąjį pradą, simbolizuodamas žemės jėgą — vaisių, (plg. mūsų margučių prasmenis, pav. 10). Gyvybės medis supamas vyriškųjų simbolių — paukščių ar gyvulių galvų. (Pav. 7 d.) Šią kompoziją mes galime atsekti beveik visų tautų liaudies mene, ji pažįstama ir priešistoriniame mene (Š. Europoj ca. 1500 m. pr. Kr.). Moteriškasis pradmuo tarp jį supančių vyriškųjų yra pati centrinė, labiausiai kombinuota ir pilnutinė forma liaudies simbolikoje. Joje ryškiausiai sukoncentruotas simbolikos turinys. Palyginimui galėtume prisiminti Kalėdų eglutę, kuri savo prasme irgi yra panašus fenomenas, liaudyje ją puošia vyriškieji ženklai: pyraginiai arkliukai, gaidžiukai, ratukai.
Žalvario amžiaus. Žalvarinių dirbinių ornamanetikos pavyzdžiai. Vyriškieji prasmenys ir jiems homologiniai ženklai ne tik stimuliuoja gerbūvį, jie kartu saugoja nuo viso pikta. Tai, kas skatina gyvybę, savaime kovoja su blogiu, su mirtimi. Jie gina nuo demoniškųjų galių, nuo pikto, užkerinčio žvilgsnio, nuo priešų žmonių ir gyvulių pavidale, jie turi gydomosios jėgos, apsaugoja nuo ligų, marų, nelaimių. Ir dėl to tad tie ženklai labai reikalingi ant namų stogo, kur jie turi užtikrinti visą namų gerbūvį, jie reikalingi ant jaunosios kėdės ar jaunųjų lovos, kad užtikrintų laimingą-vaisingą gyvenimą, jie reikalingi ant varpsčių ar staklių, kad būtų nesutrukdomai verpiamas ar audžiamas žmogaus likimo siūlas. Verpimas ir audimas iš gilios senovės yra siejamas su žmogaus likimo audimu ir verpimu. Ir lietuvių yra pažįstama Verpėja — likimo deivė.
Liaudies menas, kaip ir kitos protėvių dvasinio palikimo šakos, yra užkonservavęs protėvių pažiūras į gyvenimą, jų „g y v a t o s f i l o s o f i j ą“, dinaminę, nenutrūkstamai gyvybę skatinančią, visais būdais su mirtimi ir blogiu kovojančią. Ji reiškiasi labai natūralia gamtine religija, kurios pagrindinė mintis buvo ta, kad visa būtis pagrįsta tuo, jog dangaus dievybė kosmine prasme vaisina motiną — žemę, pasauliui gyvybę teikiančią.
Primityviojo meno bendrasis turinys tam tikro kultūrinio laipsnio tautose, ypač giminingose, kartojasi per ištisas generacijas. Tas pačias prasmenų kategorijas randame ne tik šiaurinės Europos tautose proistoriniais ir istoriniais laikais, bet ir, pvz., graikų vad. geometrinio meno laikotarpyje, ar, jei dar giliau į praeitį (= 2000-300 m. pr. Kr.) leistis norėtume, — Kretos-Mikėnų kultūroje, hetitų kultūroje, Persijoje, Mezopotamijoje. Oriento bei Antikos mene taip pat dėsningai pasirodo ratai, kryžiai, svastikos, saulutės-rozetės, žvaigždės, mėnuliai, paukščiai, jaučiai, ožiai, briedžiai, arkliai, kaip ir trišakiai, trilapiai. Šios simbolikos pradmenų tenka jieškoti žemdirbystės-gyvulininkystės užuomazgos laikotarpyje ir su jomis susijusiame religiniame laipsnyje. Kol dangus — oras — griausmas buvo dar nesuantropomorfintas galingas — dieviškas gamtos reiškinys,“ jo prasmenys žemės pasaulyje buvo jautis, ožys, kirvis, su kuriais artimai santykiauja visi minėtieji vyriškosios sferos ženklai. Tie prasmenys gyvi išliko ten, kur gamtos jėgų suantropomorfinimas nebuvo toli pažengęs. Mūsų protėvių žemėje gamtos jėgų įdvasinimas labai stipriai išlikęs, dievybių antropomorfinimas — visai blankus. Pietuose, pvz. pas graikus ar romėnus; minėtieji prasmenys pasiliko suantropomorfintos dangaus dievybės atributais.
Mūsų praeities dvasinis gyvenimas nuosekliai, be didelių perversmų per amžius vystėsi. Religinis ir drauge meninis nusiteikimas buvo iš seno tiek stipriai įsišaknijęs, jog išsilaikė iki mūsų dienų, nors ir daugelis liaudies meno prasmenų jau yra praradę savo turinį ir dekoratyvinis elementas daugiau sveria. Išlikę pirminės prasmės ženklai yra lyg tie archaiški lietuvių kalbos žodžiai, kuriuos mokslas taip brangina, nes jie padeda atstatyti senųjų laikų kalbos lytis. Liaudies menas — moksliniu atžvilgiu lig šiol mažai tetyrinėta sritis, nes daugiausia vis būdavo skelbiami atskirų kraštų liaudies meno albumėliai. Tik visai paskutiniuoju metu labiau imta domėtis priešistorinio ir dabartinio liaudies meno simbolika. Pastebėta, kad simbolika yra labai svarbus raktas daugeliui klausimų išaiškinti, protėvių dvasiniam gyvenimui atkurti. Jį atkuria pirminę religiją, bent jos tam tikrą apatinį sluoksnį, kurį supratus, lengviau atstatyti ir vėliau išsivysčiusias komplikuotesnes religijos formas. Iš medžiagos skelbimo bežengiančiam, jei taip galėtume pavadinti, lyginamojo primityvaus meno tyrinėjimui lietuviškasai liaudies menas vaidins vieną iš svarbiausiųjų vaidmenų, nes jame. kaip ir lietuviškame žodyje ar paprotyje, gyvame kūne konservatyviai išliko gilios praeities pirminio turinio palikimas.
Kaip kiekviena jauna mokslo sritis, taip ir simbolikos tyrinėjimas, greitai užsikaria įvairias teorijas. Pvz. tam tikri prasmenys perdaug griežtai susiejami su kuriais nors daiktais, dangaus kūnais įr kt. Labiausiai šiandien paplitusi yra saulinė teorija, kuri kiekviename rate, žvaigždėj, spiralėj ir tt. mato pačią saulę. Tačiau, jei ir turime aiškiai nupieštą saulutę, nereiškia, jog ji, pvz. ant margučio, daiktiškai vaizduoja saulę, kaip kad mokyklos vaikų priešiniuose. Liaudies meno saulutė — beveik judantis kūnas, pilnas šilumos, energijos, atsinaujinančios gyvybės, budinantis ir skatinantis gyvybę klestėti. Liaudies menas yra toli nuo kopijuojamojo meno. Tai religinio išgyvenimo išraiška. Religinis, tiesiog gyvybinis reikalas vertė intuityviai, spontaniškai sudėstyti prasmenis kur tik reikia ir kur tik galima, įvilkus juos į grožio jausmo diktuojamus pavidalus. Prasmens apvalkalai, meniškoji forma mūsų protėvių yra tokio aukšto lygio, kaip reta kur, kad ir labai objektyviai išsireikšti norėtume. Formų įvairumu, grakštumu ir neperkrovimu mūsų menas skyrėsi iš kitų per porą tūkstančių metų. Liaudies menas įvairiose tautose yra vienaip ar kitaip išsivystęs, savo raidoje įsigijęs kai kurių naujų elementų, per šimtus ir tūkstančius metų yra padaręs viena ar kita kryptimi didesnius ar mažesnius šuolius. Ir šiandien, norėdami suvokti jo prasmę, turime jieškoti jame glūdinčios vienybės, turime jieškoti atskirus liaudies meno elementus cementuojančio pirminio, pagrindinio, apatinio sluoksnio. Tik tas pirminis klodas, pirminė prasmė leidžia suprasti liaudies meno esmę. Tą pačią modernaus mąstymo kryptį tenka sekti meno tyrinėjime, kaip ir bendrojoje filosofijoje (plg.. Jasperso posakį: „Ueber alle Sprūnge hinweg die Einheit Voraussetzung und Aufgabe des Erkennens bleibt“). * Pabaigai prisiminkime lietuvišką koplytėlę ar kryžių. Pav. 3, 4, 5. (Plačiau apie juos rašysime vėliau, nes jie reikalauja ne tik atskiro straipsnio, bet ir tinkamos monografijos.) 1925 m. italas Caglio juos apibūdino kaip „pirmapradžius, instinktyvius kūrinius, kurių gaiviąja srove, trykštančia iš tamsiųjų ir nuoširdžiųjų liaudies genialumo gelmių, malonu pasidžiaugti. Lietuvių mediniai kryžiai savo esminiu pradu yra tipingiausias liaudies meno reiškinys Europoje“. 20 amžiaus pradžioje mūsų senovės tyrinėtojas Sukevičius yra rašęs, jog mūsų koplytėlės įgalina mus pažinti visą pirmykštį charakterį, tartum gintare suakmenėjusios vabzdžių liekanos. Koplytėlėse ir kryžiuose gilią senovę siekiantieji motyvai: ir žalčiai, ir rupūžės kojos, ir paukštukai, ir tas nepakentimas pliko kryžiaus, ir užpildymas kryžmos spinduliais, kol gaunamas saulės – dinaminio rato pavidalas, ir skambalėliai, ir pats ornamentas — ne, tai ne suakmenėjusios liekanos, o atsikartojanti išpažintis kaskart atsinaujinančiame, gyvame kūne nuo savo žemės neatsiskiriančios sielos. Kai kapų tyloje, vėjui šiurenant, skamba skambalėliai, gyviesiems ramiau; žvagutis saugoja nuo viso pikto ir dabar ir mažne per ištisus pora tūkstančių metų. Ratas, saulė, gyvūnėliai akcentuoja gyvybę, kad būtų išjungtas iš vėžių mirties triumfas. Vienintelė šalis Europoje toji „Kryžių Lietuva“, tartum prisėta koplytėlių ir kryžių. Dar 19-jo amžiaus pirmoje pusėje Žemaičiuose esą buvę tiek daug koplytstulpių, jog tarpas tarp vieno ir kito nesiekęs kai kur. daugiau kaip 10 metrų! Ar tai perdėta, ar ne, bet pagal kruopščią Igno Končiaus kryžių statistiką prieš 15—20 metų, 1 km priskaičiuojama apie 20-tį. Šie paminklai buvo statomi ne vien tik kapuose ir ne vien tik mirties proga. Jie buvo statomi ir kaip auka už Dievo malonę prie namų, pakelėse, ties šventomis vietomis, šventais šaltinėliais. Jų pirminis pavidalas greičiausiai yra buvęs natūralus stulpas, medžio kamienas. Lig šiol vis dar niekas nesusidomėjo, iš kur ir kada mūsų krašte atsirado toji stulpų statymo „manija“? Manding šis stulpų statymo reiškinys veda mus, galimas dalykas, į laikus, siekiančius beveik 5000 metų atgal, į vadinamuosius megalitinės (priešindoeuropinės) kultūros laikus. Megalitinė kultūra būdinga savo akmeniniais paminklais, menhirais.
Egipto piramidės, obeliskai jiems giminingi. Panašios stulpų statymo „manijos“ buvo sutinkamos ligi mūsų laikų gyvose megalitinio kultūros laipsnio primityviose tautose (Indijoj, Madagaskare, Indonezijoj), kur neakmeningose vietose vietoje akmeninių buvo statomi mediniai paminklai. Mūsų krašte per amžius paminklams statyti greičiausiai buvo vartojamas tik medis. Lietuviškasis koplytstulpis, išsiaiškinęs, kada jis gimęs, gal atsistos šalia garsiojo akmeninio menhiro, šalia monumentalios piramidės, kaip senųjų gadynių palikimas, Uik ne sustingusiame akmens, bet nuolatos atsinaujinančiame pavidale, išplaukiančiame iš jautrios, religingos, grožį mylinčios poetinės sielos. Koplytėlių mene mes matome, kaip savosios žemės syvai palaiko gaivalingą lietuvio meninį jausmą. Koplytėlėse ir kryžiuose savo meniniam sugebėjimui lietuvis leidžia išsikeroti į gražiausią augalą, kuris yra labai turtingas sielos liudininkas, panašiai kaip ir lietuviška daina. Liaudies menas yra dar labiau už dainą prie savosios žemės prisirišęs, nuo religinio jausmo neatskiriamas ir dėl to taip ryškiai senovę užkonservavęs.
Pav.11 Lietuvių priešistorinių laikų papuošalai iš III-IV amžiaus. Kairėje: Diržo apkalas, Tirkšliai, Mažeikių aps. Viduryje: Kabutis. Rūdaičiai, Kretingos vls. Dešinėje: Segė. Upytė, Panevėžio aps. Informacijos šaltinis: www.aidai.us Zoomorfinė geležies amžiaus dailė Adomas Butrimas Baltijos pakrantėse įsikūrę gyventojai iš Europos atsinešė jau beveik 16 tūkstantmečių senumo kūrybinės veiklos tradicijas. Jas toliau puoselėjo ir, veikiami naujos aplinkos, palengva perkūrė į savitą stilių. Geriausiai šią raidą atskleidžia skulptūros, dirbiniai iš molio, grafiniai piešiniai ir įraižos ant rago (kaulo), molio, akmens ir gintaro. Deja, paleolito stovyklų smėlyje Nemuno, Merkio, Neries ar Dauguvos pakrantėse neišliko šio laikotarpio meno pavyzdžių. Neišraiškingos titnago figūrėlės iš Skarulių ir kitų Lietuvos vietovių beveik nepraskleidžia uždangos į paslaptingą paleolito žmogaus dvasinio gyvenimo ir kūrybos pasaulį.
Ką visų pirma vaizdavo akmens amžiaus menininkai? Be abejo, save, žmogų, ir savo aplinką – žvėrių pasaulį. Tai nėra atsitiktinis pasirinkimas ar dailininko kaprizas. Sėkminga medžioklė buvo bendruomenės išgyvenimo sąlyga. Menui įtaką darė ir tuo metu paplitęs totemizmas. Pirmieji mezolitinio meno pavyzdžiai ant kaulo vaizduoja žmogų medžiotoją. Jo poza veržli. Jis šuoliais vejasi žvėrį, o iškeltose rankose lankas su strėle. Pačios medžiotojų figūros labai supaprastintos. Tačiau tuo pat metu buvo skaptuojamos ir natūralistinės antropomorfinės figūrėlės iš šiaurės elnio rago. Viena tokia rasta Estijoje, Piarnu upės rajone. Veide išsiskiria tik nosis ir smakras, o burna pažymėta dviem įbrėžimais. Liemens ir proporcingų kojų kontūrai dailiai nugludinti. Latvijoje (Zvidzės vietovėje) ir Rytprūsiuose rastos dvi gręžimo būdu kaulinėse plokštelėse pavaizduotos žmonių figūrėlės.
Neolito menas žmogaus temą itin išplėtojo. Tokio meno pavyzdžių ypač gausu durpyninės Narvos kultūros gyvenvietėse. Žmogaus figūrėlių randama ir neolito laikotarpio kapuose. Iki indoeuropiečių invazijos (apie 2500–2400 m. pr. Kr.) senieji gyventojai tęsė vietines tradicijas, o kartu ryškėjo nauji žmogaus vaizdavimo bruožai. Atvaizdai gana apibendrinti, akcentuojamos tos žmogaus kūno dalys, kurios jį išskiria iš gyvūnijos pasaulio (ypač veidas).
Medžio kamiene išskaptuoti žmonių veidai arba stulpinė medinė skulptūra buvo paplitusi Europos miškų zonoje, prabaltų genčių gyventose teritorijose. Tokių skulptūrų rasta Sarnatėje, Šventojoje, Malmutos upės žiotyse ir Asoveco durpyne. Visoms joms (ir tose pačiose teritorijose rastoms gintarinėms bei kaulinėms skulptūrėlėms) būdingas tas pats veido vaizdavimo principas: dailiai išlenktas antakių lankas, nepažymėtos akys ir burna, ryški ilga nosis. Kaklas ir krūtinė nutašyti nedidelėmis plokštumėlėmis. Veido ovalas, skruostai suformuoti giliame įdubime. Lygiai taip pat atrodo ir daugelis ankstyvųjų gintaro figūrėlių iš Juodkrantės.
Gausiausią neolitinių skulptūrėlių grupę sudaro visafigūriai žmonių atvaizdai. Tai mažieji dirbiniai iš molio, kaulo (rago), gintaro. Žinomos gintarinės figūrėlės iš Juodkrantės ir kaulinė moters figūrėlė iš Zveiniekų kapinyno. Dar 1882 m. eksponuotame Juodkrantės lobyje aštuonių šio tipo figūrėlių veidai suformuoti remiantis tais pačiais kanonais kaip ir medinės stulpinės figūros. Skiriasi kūno vaizdavimas: žmogus čia vaizduojamas visu ūgiu. Daugelis figūrėlių turi skylutes – matyt, jas nešiojo pakabintas ant kaklo.
Žmogus buvo vaizduojamas ir plokščiame paviršiuje. Jo atvaizdų gausu ant neolito laikotarpio puodų ir ant kaulinių (raginių) plokštelių. Dažniausiai tai įvairios scenos, kurių centre – žmogus (Nida, Zvidzė, Asovecas). Pagrindinė medžiaga, naudota žmonių galvų atvaizdams – kaulas ir gintaras. Lietuvoje jų daugiausia rasta Kretuono ežero pakrančių gyvenvietėse. Kai kurie atvaizdai yra kaukės pavidalo, su kiaurai išpjautomis akiduobėmis, išrėžtomis nosies, burnos, barzdos ir kitomis charakteringomis veido linijomis. Kitų kaulinių ir gintarinių žmonių galvų veido bruožai (Juodkrantė, Kretuonas) suformuoti skaptuojant, reljefiškai išryškinant nosį ir burną, o įraižomis – akis ir antakių linijas.
Žmonių figūrėles mokslininkai traktuoja kaip kulto objektus ar religinio gyvenimo komponentus. Šie atvaizdai galėjo būti reikalingi žyniams (šamanams). Jos funkcionavo kaip stabai, būtini medžioklės ir žvejybos magijai (Sarnatė, Šventoji). Simboliniai atvaizdai ant puodų atspindi žemdirbių ritualus (Nida, Asovecas). Kapuose rastos simbolinės moterų figūrėlės sietinos su mirusiųjų kultu (Zveiniekai), o su šamanizmu veikiausiai susijusios figūrėlės, turinčios tik ritualinę reikšmę (Juodkrantė, Kretuonas). Kai kurie amuletai tebuvo žynių kostiumo detalė (Kretuonas, Tamula, Zveiniekai). Kitos figūrėlės galėjo būti ir vaikų žaislai.
Gausiausią akmens amžiaus dailės dalį sudaro zoomorfinė dailė. Senieji gyventojai, be abejo, daugiausia dėmesio skyrė tai faunai, kurią medžiojo. Zoomorfinė dailė pagal formos ypatumus skirstoma į keturias grupes.
Pirmajai priklauso raižiniai ant kaulo (rago), akmens ar molio dirbinių plokščiųjų paviršių. Piešinį galėjo sudaryti ir išgręžtos duobutės ar įvairių formų įspaudai. Seniausi tokio tipo zoomorfiniai atvaizdai siekia net paleolito laikotarpį. Tai mamutas iš Kumilsko (Lenkija) vietovės, šiaurės elnio atvaizdas iš Travės vietovės (Šiaurinė Vokietija) su kruopščiai išraižytais ragais (galbūt net iš XII–IX tūkstm. pr. Kr.). Šiai neolito laikotarpio figūrėlių grupei rytiniame Baltijos regione priklauso vandens paukščių, žuvų, gyvačių atvaizdai (Kretuono gyvenvietės, Narvos kultūros gyvenvietės Rytų Latvijoje ir Šiaurės Baltarusijoje). Ypač dažnai jie raižyti ant kaulo ir rago dirbinių bei molinių puodų. Paukščiai ir keturkojai gyvūnai vaizduoti tik iš profilio.
Antrąją grupę sudaro apvalioji tūrinė zoomorfinė skulptūra. Patys seniausi šios dailės pavyzdžiai rasti Danijoje ir Dobegnevo vietovėje Lenkijoje: tai gintariniai lokiai, šernai ir arkliai. Iš mezolito laikotarpio yra ir briedžių galvų skulptūrų kolekcija, rasta Elnių salos kapinyne Onegos ežere. Detaliu gyvūno šnervių, apatinės lūpos išpjaustymu šios figūros nedaug kuo skiriasi nuo pačių išraiškingiausių pavyzdžių iš neolito laikotarpio Šventosios gyvenvietės. Iš trijų briedžio galvų atvaizdų išsiskiria rastasis Šventosios 3B gyvenvietėje. Pabrėžtos būdingiausios anatominės savybės: ausys, ornamentuotos įstrižai susikertančiomis linijomis, kampuotas snukis, šnervės, atvipusi lūpa, dantys su dideliu žolėdžiams būdingu tarpu vietoj iltinių dantų, migdolo formos akys. Šalia gana monumentalių raginių briedžio skulptūrų randama ir visai miniatiūrinių (4–12 cm) iš gintaro ir kaulo padarytų žvėrių galvų. Briedžiai – ne vieninteliai šio tipo figūrų galerijoje: būta ir lokių, bebrų, kiaunių, paukščių galvų figūrėlių. Pastarosiomis figūromis dažniausiai puošti mediniai samčiai. Dar reikėtų paminėti išraiškingas kaulines ir gintarines gyvates ar žalčius. Jų daug aptikta Latvijoje ir Estijoje.
Plokščioji zoomorfinė skulptūra sudarė trečiąją zoomorfinės smulkiosios plastikos dalį. Latvijos, Estijos ir kitose Šiaurės Europos teritorijose rasta daug durklų, peilių, mentelių ir kitų nežinomos paskirties įrankių, kurių rankenos puoštos žvėrių galvomis ir paukščių figūrų atvaizdais iš profilio. Šiai grupei priklauso šuoliuojančio elnio fragmentas, aptiktas Žemaitiškės gyvenvietėje prie Kretuono ežero. Figūroje reljefiškai pavaizduoti sulenktų kojų raumenys ir išsišovę šonkauliai. Tai iki šiol vienintelė Rytų Baltijos regiono senojoje dailėje veržlų judesį perteikianti zoomorfinė skulptūra. Gana įdomi kita sunkiai identifikuojamo žvėries (galbūt stumbro) figūrėlė su skylute virvelei iš Kretuono gyvenvietės.
Ketvirtąją grupę sudaro molinė zoomorfinė plastika. Tiesa, ji labai reta Lietuvos teritorijoje, šiek tiek dažnesnė Latvijoje. Ten rasta viena molinė lokio figūrėlė iš Lagužos gyvenvietės. Lietuvoje teturime molinę paukščio figūrėlę iš Žemaitiškių 2-osios gyvenvietės. Tai paukščio galva, pereinanti į smarkiai platėjantį kaklą. Paviršius išbedžiotas trimis skylučių eilėmis (gal tai sutartinis plunksnų vaizdavimas?). Tokių figūrėlių turtingi Skandinavijos akmens amžiaus paminklai.
Zoomorfinių figūrėlių paskirtis ne visada aiški. Kai kurios puošia daiktus – įrankius, samčius, durklus, peilius, menteles ir kt. – ir tampa taikomosios dailės istorijos objektais. Vyrauja didžiųjų žvėrių (visų pirma briedžių, taip pat elnių, šernų, lokių) atvaizdai, gyvatės ir vandens žvėrelių motyvai kur kas retesni. Rytų Baltijos regiono zoomorfinėje ir antropomorfinėje dailėje ryški pastanga vaizduoti žvėries arba žmogaus galvą. Svarbus ir ekologinis principas: vyraujant medžioklei ir žvejybai, daugiausia dėmesio skirta miškų zonos ir vandens gyvūnams.
Baltų kultūros tyrinėtojai yra pastebėję, kad turtingoje V–VI a. metaloplastikoje gausu zoomorfinės puošybos. Šuoliuojantys briedžiai, plaukiantys ar tupintys paukščiai, besirangančios gyvatės, žirgai, o kartais ir fantastiškų gyvūnų atvaizdai puošė to meto dirbinius. V–VI a. baltų kultūros savitumą atspindi ypatinga žirgo vieta baltų pasaulėžiūroje. Atsiranda baltų kultūros fenomenas – žirgų aukos ir žirgų kapai, ritualinis paaukoto žirgo mėsos valgymas per kario laidotuves ir apeiginių kūno dalių (galvos ir kanopų) dėjimas į kapą. Visa tai negalėjo neatsispindėti to meto dailėje. Kartu nederėtų užmiršti ir Didžiojo tautų kraustymosi laikotarpiu atsiradusių kitų kultūrų impulsų.
Indoeuropiečių kultūros kontekste žirgui skiriama išskirtinė vieta ir ekonomikoje, ir senuosiuose ritualuose, ir dailėje. Prokeltų, progermanų ir senųjų baltų kultūroje žirgo vaizdinys sietas su saulės simbolika. Ankstyvųjų viduramžių baltų kultūrų metaloplastiką būtų sunku paaiškinti neįsigilinus į jos ištakas.
Ankstyvųjų metalų epochos (1700 m. pr. Kr.–I a. po Kr.) seniausieji tokio pobūdžio dailės siužetai randami vakarų baltų teritorijose, Vyslos žemupyje, Stargardo apylinkėse. Ant V a. pr. Kr. datuotos laidojimo urnos išraižytas siužetas, jungiantis senųjų indoeuropiečių mitinius vaizdinius apie žirgą, žibančią karietą, ratus ir saulę. Urnos viršutinėje dalyje išraižytas dviejų žirgų traukiamas vežimas, jame stovintis žmogus bei vežimą lydintys palydovai (primenantys apeiginę procesiją ar garbės palydą), didžiulis, ovalo formos skridinys sudalytas įraižomis (greičiausiai saulės simbolis). Centrinę šios kompozicijos ašį sudaro skridinys ir antropomorfinės formos palydovai, o abu žirgai, sukinkyti viename kinkinyje, regisi tarsi neišskiriama pora, primenanti dangiškuosius dvynius, kurie gerai žinomi iš vėlesniųjų galų ir romėnų paminklų. Artimiausia analogija šiam siužetui (atrodo, beveik iš to paties laikotarpio) yra gerai Europos literatūroje žinomas saulės vežimas iš Trundholmo (Danija). Tiesa, kompozicijoje matome tik vieną žirgą, o ir šis tarsi pats važiuoja ratais. Ypatingu (kaip ir siužete iš Vyslos žemupio) dydžiu pasižymi paauksuota, įvijomis puošta, žalvarinė 21 cm skersmens plokštė.
Abu siužetai skiriasi detalėmis (Stargardo raižinio kompozicija papildyta antropomorfinėmis figūrėlėmis, o vežimą traukia du žirgai). Jie rasti įvairiose vietovėse, atlikti iš skirtingų medžiagų, tačiau yra to paties laikotarpio. Tai leidžia kalbėti apie sudėtingus, seniesiems baltams bei indoeuropiečiams svarbius mitologinius vaizdinius. Atrodo, kad senuosius šių siužetų kūrėjus siejo bendros indoeuropietiškos religijos šaknys, o žirgų atvaizdų ir saulės simbolikos ryšys yra neabejotinas.
Du nedideli panašios kompozicijos fragmentai aptikti ir Lietuvos teritorijoje. Tai žalvarinė eržiliuko figūra, rasta Kukių kapinyne (Mažeikių raj.) ir žalvarinis ratukas Plinkaigalio (Kėdainių raj.) kapinyne. Kukių kapinyne rastoji žalvarinė (6,5 cm ilgio ir 3,2 cm aukščio) eržiliuko figūrėlė yra statiška, apibendrintų formų: abipus kaklo įrėžta linija ženklina karčius, nulieta galva su dviem stačiomis ausimis, akių vietoje pūpso du gūbreliai, o prusnos pažymėtos gilia įpjova. Figūrėlė užsibaigia trumpa uodega, o tarp kojų matomi eržiliuko lytinę priklausomybę pabrėžiantys organai. Meistras išmanė vaizduojamojo objekto rūšines savybes ir mokėjo jas perteikti.
Ankstyvųjų viduramžių (V–VII a.) didžiulės metaloplastikos kolekcijos reprezentuoja to laikotarpio kuršių, skalvių, žemaičių, aukštaičių ir žiemgalių kultūras. Jose gausu žalvarinių ir sidabrinių papuošalų. Kaip ir kituose to meto Centrinės Europos kraštuose, taip ir čia vyrauja dviejų rūšių zoomorfiniai atvaizdai – fantastinių gyvūnų ir žirgų. Tai stilizuotomis žirgelių galvutėmis pasibaigiančios segės, rečiau apyrankės ar antkaklės, diržo pakabučiai. Nemažai tokių papuošalų aptikta dabartinės Vakarų, Centrinės ir Šiaurės Lietuvos dalies kapinynuose: Plinkaigalyje, Pagrybyje, Rubokuose, Jauneikiuose, Vidgiriuose ir kitur. Dviejų Pagrybyje rastųjų lankinių segių kojelėse išsiskiria skulptūrinės žirgo galvutės (viena jų 0,9 cm ilgio ir 0,7 cm aukščio) su dviem išryškintomis stačiomis auselėmis, su ilgoku išlenktu kaklu, t. y. tik su bendriausiu žirgo vaizdiniu. To laikotarpio apyrankės (Pagrybis ir kt.) dažnai baigiasi stilizuotais kanopiniais galais, o 1977 m. tyrinėjant kapinyną Lielupės baseine (Latvija) rastas smeigtukas su lengvai atpažįstama žirgo figūrėle prie kūginės smeigtuko galvutės. Apyrankės kanopiniais galais, segės su zoomorfinėmis galvutėmis liudija tolesnę raidą ir, kaip rodo IX–X a. Veršvų kapinyne rastoji apyrankė, Skėrių, Obelių, Vaiguvos ir kituose IX–XI a. kapinynuose rastos pasaginės segės, ir pabrėžia, kad tuo laikotarpiu buvo sukurti ypač išraiškingi šios rūšies papuošalų pavyzdžiai.
IV–VII a. baltų žemėse buvo kuriama daug taikomosios dailės objektų: puošnių geriamųjų ragų, kiauraraščių diržų skirstiklių ar kitų detalių, žirgų kamanų, smeigtukų kabučių. Visi jie puošiami reljefinėmis ar skulptūrinėmis briedžių bei elnių, vandens paukščių, gyvačių ar žalčių atvaizdais, kartais įvairiomis jų kompozicijomis.
Bene įspūdingiausios ir sudėtingiausios tokios kompozicijos rastos ant geriamųjų ragų. Veikiant keltų ir antikos kultūroms, geriamieji ragai kaimyninėse barbarų gentyse pradėjo plisti dar paskutiniajame šimtmetyje pr. Kr. ir II–III a. po Kr. Juos imta dėti ir į vakarų baltų kapus, o III a. po Kr. šis paprotys pasiekė ir Lietuvos pajūrį. Per porą vėlesniųjų šimtmečių paprotys dėti geriamuosius ragus į kapus paplito visoje Lietuvoje ir išsilaikė net iki XII–XIII a. Etnologinė ir tautosakinė medžiaga rodo, kad vėlesniais šimtmečiais jais plačiai naudotasi, o kai kur ir dabar tebenaudojami.
Geriamųjų ragų gamybai vartoti įvairių dydžių ragai, jų angos skersmuo siekia nuo 4 iki 11 cm. Rago angos kraštas būdavo apkalamas žalvario, rečiau sidabro skardele. Rago smaigalys puoštas taurelės formos apkalu, o rago angos kraštas ir smaigalio apkalas jungtas metaline juostele – rankena. Taip puoštas ragas spindėdavo įvairiais balkšvos spalvos atspalviais – nuo natūralaus gludinto rago dramblio kaulo spalvos iki sidabriškai balkšvos apkalo spalvos. Iki šiol puošniausi ir didžiausi tokie ragai aptikti Plinkaigalio kapinyne. Sudėtingiausia angos apkalo kompozicija pasižymi ragas, puoštas beveik 11 cm pločio sidabro ar pasidabruoto žalvario juosta. Šio rago ornamentikoje vyrauja zoomorfiniai ir antropomorfiniai motyvai: elniai, vandens paukščiai (antelės?), dinamiškos gyvačių arba žalčių figūrėlės, antropomorfiniai adorantai (į viršų iškėlusių rankas labai schematizuotos žmonių figūrėlės). Ritmiškai išdėstytos figūrėlės keliose horizontaliose ir lygiagrečiose eilėse vaizduoja į kairę ar dešinę keliaujančius paukščius, žvėris ir tarsi apeiginį šokį šokančius žmones.
Šių ragų tyrinėtojai – archeologai V. Kazakevičius ir L. Vaitkunskienė – bando nustatyti ragų puošybos simboliką, jų paskirtį ir reikšmę. Informatyviausias yra Plinkaigalio rago metaloplastikos siužetas. Čia vaizduojamų objektų kompozicija nepriekaištinga: puikiai jaučiami atstumai, simetrija, ritmas. Visi objektai sugrupuoti į tris horizontus, vienas nuo kito atskirtus tuščiomis juostomis be ornamento, – tarsi pauzėmis tarp kompozicijos erdvių.
Viršutinėje trijų dalių kompozicijos erdvėje tyrinėtojai įžvelgia vandens lašų (pavaizduotų taškeliais) ir smarkių vandens čiurkšlių (pavaizduotų pailgomis juostelėmis, smulkiai suskirstytomis brūkšniais) simbolius, suderintus su apatinėje eilėje išdėstytomis zoomorfinėmis figūrėlėmis. Pastarosios gali būti interpretuojamos kaip dangiški šuoliuojantys briedžiai ar elniai, tarsi ant ragų nešantys žemdirbiams taip reikalingą lietų.
Vidurinėje kompozicijoje, jos centre, išsiskiria surikiuoti vandens paukščiai, o viršuje ir apačioje – žmonių (adorantų) figūrėlės su iškeltomis į viršų rankomis, tarsi maldaujančiomis lietaus.
Apatinėje kompozicijos dalyje, centrinėje juostoje, labai dinamiškai išraižytas žalčio ar gyvatės įvaizdis, o šios juostos viršuje ir apačioje – vandens ženklus reiškiantys simboliai.
Autoriai mano, kad tokia motyvų kompozicija yra ne kas kita kaip vertikalus Visatos vaizdas, padalytas į viršutiniąją ir žemutiniąją sferas, t. y. į tris mitologinius pasaulius: dangų, žemę ir požemį.
Kad ir kokia būtų šios kompozicijos simbolikos interpretacija, menine prasme ji labai vieninga, išraiškinga, dinamiška ir liudijanti, kad metaloplastikos siužetuose buvo susiklostę vietiniai ikonografiniai ženklai – simboliai, įgalinę meistrus vaizdais perteikti mintį, kuri galėjo būti suprantama plačiuose baltiškuose arealuose. Tai, kad motyvai identiški (schematiški vietinės gyvūnijos atvaizdai) ir randami skirtingų baltų genčių ragų puošyboje (palyginkime ragų apkalus iš Plinkaigalio ir Rubokų), leidžia manyti, kad šių taikomosios dailės dirbinių metaloplastikos simbolika yra vietinės, o ne skandinavų kilmės. Tiesa, tokie gyvūnų atvaizdais ornamentuoti taikomosios dailės dirbiniai buvo genčių diduomenės atributas, jų socialinio statuso bendruomenėse rodiklis. Jų randama gana nedaug.
Zoomorfinio ir geometrinio ornamento motyvais išpuošta Kukių lobyje rasta rago apkalo juostelė ir kiti tame pat Plinkaigalio kapinyne rastieji geriamojo rago apkalai. Panašiai stilizuoti paukščio atvaizdai aptikti ir žiemgalio kape iš Jauneikių kapinyno (VII a.). Neabejojame, kad vietinės gyvūnijos įvaizdžių (elnio arba briedžio, vandens paukščių, žalčių ar gyvačių) motyvai vietiniuose radiniuose siekia dar baltų kultūrų ištakų laikus (vėlyvąjį neolitą). Tačiau įžvelgti genetinį ryšį sunku, nes šiuos atvaizdus skiria daugiau kaip dviejų tūkstantmečių laikotarpis. Tai, kad ir vėlyvajame neolite, ir viduriniame geležies amžiuje naudotasi vietinės gyvūnijos motyvais, liudytų, jog šio tipo dailė yra vietinės kilmės. Ant to meto diržų skirstiklių ir kitų detalių, žirgų kamanų pastebima ir antropomorfinių ornamentikos motyvų. Ankstyviausi iš jų datuojami IV a. Ryškiausi pavyzdžiai – kamanų apkalas iš Šveicarijos pilkapyno Suvalkų vaivadijoje ir kiauraraštis žalvarinis sidabruotas ar alavuotas diržo skirstiklis iš Stragnų kapinyno Klaipėdos rajone. Taikomosios dailės dirbinių, žmonių galvomis ornamentuotų papuošalų plačiuose Centrinės Europos plotuose (daugiausia Reino ir Bohemijos teritorijose) pagausėjo nuo IV a., plintant keltų kultūrai. Visoms čia ir daug vėliau Šveicarijos pilkapyne rastoms galvoms būdingos ovalios akys, stilizuota kepurė ar apgalvis. Tiesa, keltiškųjų papuošalų veidai labiau detalizuoti, tačiau galvų jungimas į sudėtingas ornamentines kompozicijas būdingas tiek keltiškiems, tiek ir vėlesniems baltiškojo arealo pavyzdžiams.
Kiauraraštis žalvarinis diržo skirstiklis, puoštas sidabru ar alavu, pateko iš prūsų sričių prekybinių ryšių keliu. Tai stačiakampės formos dirbinys, kurio masyvius rėmus simetriškai užpildo stilizuotos rankomis susikibusių žmonių figūrėlės. Virš viršutinio skirstiklio rėmelio dvi zoomorfinės, labai apibendrintų formų figūrėlės.
Gyvūnų ir žmonių įvaizdžiai IV–VII a. baltų metaloplastikoje greičiausiai turėjo ne vien ornamentinę, bet ir maginę paskirtį, kurią atspindi šio stiliaus siužetai. Būtent todėl kai kurie motyvai jungiami į sudėtingas ornamentines kompozicijas puošiant geriamuosius ragus ar kitus dirbinius, skirtus apeigoms.
Baltų žemėse rastoji zoomorfinė ir antropomorfinė metaloplastika nuėjo ilgą raidos kelią: nuo sudėtingų kompozicinių zoomorfinių bei soliarinių siužetų ankstyvojoje metalų epochoje iki gyvūnų kūno dalių atvaizdų ar net zoomorfinių-antropomorfinių atvaizdų virtimo ornamentais ankstyvųjų viduramžių baltiškoje medžiagoje. Šį procesą lydėjo ir juvelyrų tobulėjimas bei technologijos pažanga.
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų, riešinių, mezginių, drožybos dirbinių, odos dirbinių - el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Prisijunkite prie mūsų per socialinį portalą Facebook'ą, tuomet galėsite sekti naujienas : |
Kūrė: Studija 4D 2007-2010