|
|
Folkloro atlikėjai |
Kūlgrindoje skamba jauni balsai. Ansamblio dalyviai, 17-25 metų vaikinai ir merginos, pasipuošę pagal 10-12 amžių archeologinius radinius rekonstruotais drabužiais. Aprangai būdinga daug žalvario papuošalų, tradiciniais raštais nuaustų juostų. Kūlgrinda pagal baltų papročius atlieka jungtuvių, krikštynų ir kitas šeimos bei kalendorinių švenčių apeigas. Apeigos vyksta Vilniuje prie Gedimino kapo kalno aukuro, Verkių parke prie Lizdeikos aukuro, Kernavėje, kituose piliakalniuose ar alkakalniuose, šventvietėse, gamtoje ir patalpose. Kūlgrinda kviečiama į valstybines ceremonijas, Vilniaus ir kitų miestų renginius. Kūlgrindos specializacija - apeigos ir ritualai. Grupė yra dalyvavusi ir valstybinėse iškilmėse. Pažymėtinas grupės dalyvavimas 1993 metų Prezidento vėliavos pašventinimo ceremonijoje. Kūlgrindos apeigų folkloro grupė parinkdama repertuara, orientuojasi į seniausią muzikinį sluoksnį, siekiantį ankstyvuosius viduramžius ir senosios Europos laikus. Repertuare dominuoja sutartines - dainuojamos, šokamos ir grojamos, skamba kanklės, būgnas, skudučiai ir smuikas.
Kūlgrinda atlieka Ugnies apeigas - gerbiama ugnis, giedama, šokama, ir t.t.. Ugnies apeigomis pradedami svarbūs renginiai, šventės, festivaliai, šventinamos vėliavos. Ugnies apeigos parodytos Vikingų ir archeologijos festivaliuose Lenkijoje, Vokietijoje, Arcana Europa festivalyje Ispanijoje, Gyvosios archeologijos dienose Kernavėje, Trakuose, Palūšėje. 2001 metais Ugnies apeigomis atidarytas Lietuvos Sąjūdžio 10 metų minėjimas. Ugnies apeigomis taip pat pradedamas Vilniaus miesto festivalis "Skamba skamba kankliai" bei kiti renginiai. Naujausia Kūlgrindos programa Perkūno Giesmės - 2001 metais parodyta Mėnesio Juodaragio festivalyje Sudeikiuose. Grupės video galite pamatyti čia. 1994, MC "Kūlgrinda"; 2001, "Žalvarinis" - "Kūlgrindos" ir "Ugnėlakio" jungtinis projektas; 2002, CD and MC "ugnies apeigos"; 2003, CD "Perkūno giesmės", Dangus Records; 2003, CD "Sotvaras" projektas su Doniu, Dangus Records; 2005, CD "Prūsų giesmės", Aurea studio
Šokam „Tradicinių šokių klube“ jau nuo 2000 metų. Iš pradžių tiesiog šokom ir niekam net į galvą nešovė, kad grosim. Bet... ...Bet dabar grojam. * Grojam savo malonumui: Buvom nuvykę į Liuksemburgą ir į Belgiją pagroti ir pašokdinti tų šalių lietuvių bendruomenių. Džiugu, kad tautiečiai neužmiršta tradicijų ir nori linksmintis. Nuo 2003 metų grojam vasarą vykstančiose šokių stovyklose Lietuvoje ir Latvijoje. Esam linksma kompanija, tad kviečiam linksmintis kartu.
"Verdingio" folkloro klubas yra būrelis entuziastų, besidominčių lietuvių folkloru - nuo tautosakos iki liaudies šokių bei muzikos. Klubo narius tampriai sieja bendri interesai, draugiški santykiai, meilė folklorui. Tik keli ansamblio nariai yra profesionalūs muzikantai, tačiau beveik pusė iš mūsų yra baigę Lietuvos Muzikos Akademijos etnomuzikologijos fakultetą. Daugelis klubo narių dalyvavo ar tebedalyvauja kitų folkloro ansamblių veikloje. Mes dažnai koncertuojame, dalyvaujame folkloro festivaliuose Lietuvoje ir užsienyje. Taip pat grojame vakaronėse, tradicinėse vestuvėse, kitomis progomis. Įrašyta ir "Verdingio" kasetė, Lietuvos televizija sukūrė videofilmą "Groja ir dainuoja VERDINGIS". Šiuo metu "Verdingio" folkloro klube yra 11 narių, kapeloje -5 muzikantai. Klubo nariai groja ir dainuoja liaudies melodijas, domisi senąja (XI-XIV amžiaus) lietuvių liaudies instrumentine ir vokaline tradicija, taip pat groja dauguma tradicinių liaudies instrumentų: skudučiais Verdingio folkloro klubas, susikūręs 1992 metais lapkričio 13 dieną Vilniuje, pradėjo gyvuoti Vilniaus 47-ojoje vidurinėje mokykloje, kur nuo seno buvo stipri folkloro ansamblių tradicija. Dauguma naujojo klubo narių anksčiau dalyvavo minėtos mokyklos dainų ir šokių ansamblyje, vėliau - mokyklos folkloro ansamblyje VYŽA. Bėgant metams, daug kas keitėsi - baigėsi folkloro "aukso amžius", folkloro populiarumas sumažėjo, mes taip pat pajutome, kad esame rečiau kviečiami koncertuoti, sunkiau tapo rasti vietą repeticijoms, kai kuriais laikotarpiais repetuodavome net klubo narių namuose. Tačiau šie sunkumai neišgąsdino klubo narių, o atvirkščiai - padėjo susitelkti, ieškoti naujų krypčių, išraiškos būdų. Ėmėme eksperimentuoti, ieškoti naujų instrumentų derinių, būdų aranžuoti dainas. Nors ne visada pavykdavo tai padaryti tikrai gerai, tačiau už pastangas to meto folkloro terpėje buvome gerai įvertinti. Tai Kauno Technologijos Universiteto folkloro ansamblis šiuo metu vadovaujamas didžiai gerb. vadovės Vilmos Čiplytės. Ansamblis egzistuoja jau seniai, bet vienu metu jo veikla buvo numirusi. Šiuo metu mus sudaro virš 20 pastovių (ir ne tokių pastovių narių) iš KTU ir ne tik. Mes mielai dalyvaujame įvairiuose renginiuose, ypač vakaronėse, na ir šiaip garsėjame kaip šiek tiek išprotėję entuziastai. Mūsų ansamblyje visada yra laukiami nauji nariai (pageidautina merginos).
1 pav. Žalvarinius papuošalus folkloro grupei „Sedula“ pagamino juvelyrai Saulius Kvietka ir Alfredas Mickus. V. Skaraičio nuotr.
Pilių tyrimo centro „Lietuvos pilys“ folkloro grupės „Sedula“. Jos narės – šešios moterys, apsirėdžiusios XV a. stiliaus drabužiais, sukurtais pagal Lietuvos laidojimo paminklų medžiagą – papuošalus, metalines drabužių detales ir tekstilės skiautes. Taip moksliniu pagrindu, pasitelkus ir fantaziją, sukurti šeši, archeologiniais vadinami, moterų kostiumai. Jie asketiški, tamsių gamtos atspalvių (rudo, pilko, žalio, mėlyno), tiesaus kirpimo, sujuosti diržais, padabinti žalvariniais apkaustais, žvangučiais ir papuošalais. Būdami stilistiškai vienodi, šie kostiumai yra ne tik, šiuolaikine drabužių dizainerių kalba kalbant, „mados kolekcija“, bet ir atspindi viduramžišką nuostatą „priklausyti brolijai, būti panašiam į kitus tos pačios brolijos narius“ – brolijos, kuri savo spalvomis, ženklais ir kitokiomis regalijomis išsiskirdavo iš kitų visuomenės narių. Kita vertus, atsižvelgiant į XXI amžiaus skonį ir patogumą, kuriant kostiumus buvo pažeista keletas viduramžiškų principų: „Sedulos“ kostiumai neperkrauti metalinėmis detalėmis, nors būtent jų gausa kadaise buvo suvokiama kaip grožis ir prabanga; tų laisvai kabančių metalinių detalių (plokštelių, žvynelių, varpelių ir kt.) keliamas muzikinis fonas Vakarų Europos valstybėse irgi buvo laikomas ypač gražiu. Čia verta prisiminti ir Lietuvos kapinynuose nuo VIII a. randamus žvangučius, tvirtintus pirmiau tik prie žirgo kamanų, o vėliau kabintus prie moterų kostiumų aksesuarų (diržų, juostų, piniginių) ir vertus į kaklo vėrinius kartu su karoliais bei naudotus kaklo iškirptei apsiūti. Šiuo atveju viduramžiška, iš krikščioniškų kraštų pasiskolinta, grožio ir prabangos samprata, sumišusi su lietuvių pagoniška pasaulėžiūra į metalą ir jo skambesį, buvo kaip priemonė piktosioms jėgoms atbaidyti. Iš margaspalvės minios ir tuomet, ir dabar išsiskiriama tamsiais atspalviais, kurie laikytini itin iškilmingais. Neatsitiktinai pasirinkta elegiška pilka spalva – susikaupimo ir liūdesio ženklas; rečiau pasitaikanti žalia ir melsva – meilės spalvos, reiškusios įsimylėjimą ir ištikimybę. „Sedulos“ kostiumuose panaudoti ir rudi atspalviai, kurie viduramžių Europoje buvo laikomi negražiais. Tuo tarpu XIV – XVI a. Lietuvos kapinynuose randamos drabužių skiautelės dažniausiai įvairių atspalvių rudos: rudai geltona, rudai raudona, rudai rusva. Rudos spalvos siūlus lietuvės naudojo apmatams, kitokių spalvų – ataudams. „Sedulos“ viršutinės tunikos „prigesintos“ juodaspalviais apmatais. Kodėl pasirinktas būtent šis – XV a. laikotarpis? Pirmiausia dėl to, kad, įvedus krikščionybę, pasikeitė laidojimo papročiai: mirusieji nebebuvo deginami, todėl žemė išlaikė žymiai daugiau informacijos drabužiams atkurti. Tačiau, nežiūrint į propaguotą krikščionišką asketizmą, laidojama buvo su pagoniškomis apeigomis, vis dar laikantis senoviškų papročių – su įkapėmis. Tuo laiku visoje Lietuvoje vyravo vieninga mada, sritiniai skirtumai sparčiai nyko, o juvelyrai užpildė rinką stilistiškai vienodais dirbiniais. Ši stilistinė vienovė buvo labai palanki, vizualiai ansamblio vienovei išlaikyti. Kostiumų siluetas buvo kuriamas atsižvelgiant į turtingų sodiečių kapuose rastus papuošalus ir aksesuarus, ypač tuos, kuriais galėjo būti susegti (sagos, segės) ar sujuosti (diržų sagtys ir apkaustai) drabužiai. Taip pat orientuotasi į gotikinį miestiečių stilių (dvi suknelės, velkamos viena ant kitos), kurį ilgainiui perėmė kaimiečiai. Sunkiausia buvo atkurti tas kostiumo dalis, kurios žemėje supūva, t.y. odą ir tekstilę. Pastarosios išlikę tik keletas lopinėlių, tačiau restauratoriai nustatė medžiagos rūšį (drobė, vilna, šilkas), audimo būdą (dvinytis, keturnytis) ir iš dalies spalvą (žalia, ruda, pilka, juoda, balta, mėlyna). Pagal šiuos pavyzdžius buvo išaustos medžiagos. Medžiagą kostiumams audė „Tautinio kostiumo klubo“ audėjos, konsultavo ir talkino šio klubo siela – istorijos mokslų daktarė, etnografė Vida Kulikauskienė, ne vieną folkloro kolektyvą aprėdžiusi savo kurtais kostiumais, remdamasi muziejuose sukauptais įvairių Lietuvos regionų audinių ir drabužių pavyzdžiais. Juvelyrai Saulius Kvietka ir Alfredas Mickus pagamino žalvarinių papuošalų (antsmilkiniai, auskarai, antkakliai, karoliai, segės, apyrankės, žiedai) bei drabužių papuošimų (dekoratyvinės plokštelės, įvijos, žvangučiai, amuletai) pavyzdžių pagal analogijas su Ažugirių, Liepiniškių, Diktarų, Kriemalos, Karmėlavos, Jakštaičių, Obelių kapinynų archeologine medžiaga, saugoma daugiausia Lietuvos nacionaliniame muziejuje. Odininkams buvo užsakyta pagaminti diržų, peilių dėklų bei piniginių, kaustytų žalvariu, kopijas, pagal XIV a. – XVI a. pr. Rumšiškių, Skrebinų, Obelių, Karmėlavos įkapinius pavyzdžius. Apavas atkurtas pagal XV a. – XVI a. I p. Vilniaus Žemutinės pilies archeologinius radinius – odinių batų detales su pjaustiniais ar skylutėmis – metalinių papuošimų buvimo įrodymais; kituose Lietuvos regionuose batų liekanų, išskyrus pasagėles, beveik nėra. Ten, kur pritrūko duomenų, pasitelkus žinias ir fantaziją, buvo sukurti šeši moterų kostiumai. Šių kostiumų, pritaikytų scenai, patogumo dėlei šiek tiek pakeistas apatinis drabužio kirpimas ir užsegimas bei susiūti viršutinio drabužio šonai. Batus irgi stengtasi siūdintis patogius: varstomus priekyje, o ne vidinėje kojos pusėje, kaip buvo įprasta viduramžiais. Batai puošti žalvariu, atsižvelgiant į bendrą kostiumo stilių. Svarbi viduramžių kostiumo detalė, kurią moterys „pasiskolino“ iš vyrų – diržas su prikabinta pinigine. Tai buvo dar viena priežastis, dėl kurios „Sedula“ rinkosi būtent šio laikotarpio stilių: už diržo labai patogu užsikišti nedidelį instrumentą – skudutį ar lumzdelį, o į piniginę įsidėti raktus ar nosinaitę, ir tuomet jokios kitos – šiuolaikinės – detalės neardo kostiumo harmonijos. Nesibaiminta atkurti ir įkapinį drabužį: pagal ilgai gyvavusius papročius, lietuviai mirusiuosius laidojo su geriausiais, neretai vestuviniais ar kitomis šventėmis naudotais darbužiais ir papuošalais. „Sedulos“ koncertiniai kostiumai jokiu būdu nelaikytini viduramžių drabužių kopija, jie tik to laikotarpio drabužių stilizacija. Šie drabužiai yra patogūs dėvėti šių dienų žmogui, suteikia laisvės muzikuoti. „Sedula“ dainuoja senovines liaudies dainas, kadaise skambėjusias ne tik kaimo laukuose, bet ir kunigaikščio menėje, o dabar – Vilniaus Žemutinės pilies griuvėsiuose ar ant Kernavės piliakalnio keteros. Dainoms pritariama kanklėmis, pagamintomis muzikos instrumentų meistro Egidijaus Virbašiaus pagal Lietuvos nacionalinio muziejaus eksponato pavyzdį. Materialaus ir dvasinio paveldo atkūrimas ir derinimas tarpusavyje puikiai sąveikauja su šiuolaikiniu mąstymu ir grožio samprata. Senovė ir šiuolaikiškumas, dvasia ir materija „Sedulos“ dėka harmoningai įsilieja į koncertinę erdvę gamtos prieglobstyje, pilies griuvėsiuose ar jau atstatytoje puošnioje menėje.
Visu būriu dainuojame bendras dainas: darbo, šeimos, meilės, karines - istorines. Tai ne tik dainavimas, tai - bendravimas. Dainuojame ir atskirai: bernų grupelė - šienapjūtės, karines. Mergaitės - senovines aukštaitiškas sutartines. Kai kas išdrįsta ir solo užtraukti. Muzikuojame dviem sąstatais: kapelija - armonika, basedla, du smuikai, dūdelės, būgnas, tarškučiai ir mažoji kapelija - kanklės, pūslainis, dūdelės, smuikas.Į programą jungiame ir grojimą skudučiais. Šokame liaudies šokius. Koncertuojame, nors koncertai nėra mūsų klubo pagrindinis tikslas. Dažnai rengiame vakarones kitose Kauno ir ne tik Kauno mokyklose, užsienio svečiams. Švenčiame kalendorines šventes. Tai Ilgės, Lygiadieniai, Kalėdos, Užgavėnės, Velykos, Jorė, Rasos. Šventes rengiame gamtoje: prie piliakalnių, alkakalnių, kitų senovės paminklų. Neapsiribojame vien tik liaudišku muzikavimu ir dainavimu. Nemažai žygeivių pramokę groti gitaromis - tai retsykiais surengiame vadinamuosius laužo dainų vakarus. Atvykite - paklausysite, padainuosite, pas mus būna labai linksma. Daug instrumentų pagaminti pačių žygeivių. Tai kanklės, lumzdeliai, būgnai, tarškynės, boselis. Taip pat gaminami žalvariniai papuošalai audžiamos juostos, staklės juostom austi. Liaudiški drabužiai siūti irgi savo rankomis. Palaikome ryšius su Panevėžio žygeiviais, taip pat Kauno 42 vid. m - los, "Saulės" gimn., KTU gimn. žygeiviais. Draugaujame su folkloro ansambliu "Kaukutis", Apeiginio folkloro grupe iš Vilniaus "Kūlgrinda", Kelmės Graičiūno v. m. žygeiviais, su Čekiškės skautais. Rengiame bendras vakarones, žygius, šventes. Vakaronių rengti vykstame ir į kitas Kauno miesto mokyklas. Prisidedame prie miesto švenčių muzikinio apipavidalinimo( Žemės diena, Pasaulinė turizmo diena, Draugijos Lietuvai gražinti steigiamoji konferencija, Spaudos atgavimo diena ir t. t.), vedame vakarones respublikiniuose, tarptautiniuose renginiuose. Rengiame labdaros koncertus klinikose, senelių prieglaudoje.
Ansamblis „Keisto folkloro grupė“ įkurtas 1992 m., vadovas - Andrius Morkūnas. Šiuo metu grupėje yra 7 nariai, dainuojantys bei grojantys beveik visais lietuvių liaudies muzikos instrumentais. Repertuare vyrauja ramios, skatinančios susimąstyti ir medituoti įvairių žanrų dainos, parenkamos kaip darni visuma, o ne tik dėl gražios melodijos ar nuostabaus teksto. Grupės dalyviai: Diskografija: |