|
|
Lietuvių apranga |
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų, riešinių, mezginių, drožybos dirbinių, odos dirbinių - el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Geležies amžius 0 - 400m
Dėmesio!
Paprasto kasdienio rūbo paskirtis – tai ne tik apsauga nuo atmosferos sąlygų, bet ir socialinis rodiklis, rodantis žmogaus padėtį visuomenėje. Tautiniai rūbai nuo kasdienių skiriasi tuo, kad savo būdingumu pabrėžia ryšį su savo tauta konkrečioje geografinėje erdvėje apibrėžto regiono visuomenės dalimi. Laiko erdvėje tai siejasi ir su praeities idealizavimu, legendomis, padavimais, dainomis ir pasakomis. Senais laikais, kai nebuvo tobulų ryšio priemonių ar kitų būdų, rūbai būdavo individualesni, įvairesni, nes kiekvienas kaimas, sritis ar regionas audė ir siuvosi savaip, laikydamiesi prosenelių tradicijų. Atsižvelgiant į tai, ką gamta sukūrė, kas buvo arčiau po ranka, kokia tam regionui būdinga augmeniją, medžių žievės, augalų šaknelės, koks tradiciškai susiklostęs įprastas jų maišymo santykis ir būdas, audiniams suteikdavo kitokius atspalvius. Situacija tekstilėje pakito tobulėjant gamybai, atsiradus fabrikams, tiražavimo masiškumui. Audinių gamyba labai atpigo. Cheminių dažų pranašumas, spalvų ryškumas ir įvairovė medžiagas padarė patrauklesnes, plonesnes. Keitėsi ir kaimo žmogaus apdaro vaizdas. Įtaką darė ir įvežtinės medžiagos: šilkas, brokatas, aksomas. Prie įprastai vartoto lino, kanapių, vilnų pluošto prisidėjo plona medvilnė. Šaknelių dažus užgožia anilininiai. Nešiojami rūbai ima vienodėti ne tik toje pačioje parapijoje, mieste, valstybėje, bet ir dideliuose plotuose, kaip centrinėje Europoje, Skandinavijoje, Balkanų ar Viduržemio jūros regione. Romantizmo įtaka XIX a pabaigoje pirmą kartą istorijoje atkreipė dėmesį į tautinio - regioninio indentiteto požymius: kalbą, tautosaką, dainas, tautodailę, tradicinę aprangą. Pradėta metodiškai gilintis į tradicinių audinių esmę ir prigimtį. Lietuvių moterų kūrybiniai sugebėjimai atsiskleidė per audinius. Jos pačios verpė gijas iš linų, kanapių, vilnų. Verpalus dažydavo augalų lapais, žiedais, šaknimis, medžių žieve, samanomis, balų rūda. Verpti pradėdavo dar būdamos mergaitės ir kraudavo į kraičių skrynias baltas drobes, raštuotų audeklų rietimus, juostų kamuolius. Drabužiuose atsispindi ekonominė padėtis. Neturtingos valstietės daugiau dėvėjo lininius, pakulinius, mažiau vilnonius. Pasiturinčiosios įsigydavo pirktinių audinių. Senąjį apsirengimą ilgiau išlaikė neturtingosios. Drabužiuose atsiskleidžia ir ekonominė etnoregioninių rajonų būklė. Žemaitijoje daugiau vilnonių, žičkinių audinių, jau XVIII a audžiamos žičkinės skaros, prijuostės. Dzūkijoje daugiausia pakulinių. Vieni seniausių audinių - rankšluosčiai, staltiesės, paklodės, priegalvių, patalų užvalkalai - buvo lininiai. Jų pakraščiuose - raudoni, rečiau mėlyni žičkai. Balta ir raudona spalva turėjo magišką prasmę ir saugojo žmogų nuo blogio. Audinius gražiai užbaigdavo prisiūti kuteliai, pinikai, mezginiai. Audinių raštus nulėmė tradicijos, medžiaga, audimo būdas, paskirtis. Tai paprasti, daugelį šimtmečių tobulinti motyvai, vadinami langais, ratais, kryželiais, akėčiomis, akelėmis, katpėdėlėmis, koreliais, dobiliukais, ąžuolo lapais ir t. t. Viename audinyje pasikartoja l, 2, kartais 3 motyvai, pakraščiuose sudaryti vingiai, kripės, danteliai, slanksteliai. Lovatiesės, gūnios pasižymėjo spalvingumu, savita kompozicija. Aukštaičių lovatiesėms būdingi skersiniai dryžiai, žemaičių - išilginiai ryškių sodrių spalvų: raudonos, žalios, burokinės, violetinės, juodos. Dzūkų lovatiesėse įaustos įvairių spalvų gijos, todėl jos vadinamos margutėmis, sumestinėmis. Aukštaičių drabužiai gana kuklūs. Juose dominuoja balta spalva. Visuose etnografiniuose rajonuose marškiniai buvo siuvami iš lininės balintos drobės. Vieneriems marškiniams naudojama trijų ar net keturių rūšių medžiaga. Iš plonesnės siuvamas stomuo, prie jo priduriami pašukiniai ar pakuliniai pridurkai. Rankovėms audžiama siaura drobė. Apykaklė ir rankogaliai siuvami iš pačios dailiausios drobės. Kasdieniai marškiniai siuvami iš pašukinio audinio. Marškinių sukirpimas 3 rūšių: l) tunikinis arba besiūlis, 2) tunikinis su perpetėmis, 3) su ilginėmis. Išeiginių marškinių apykaklės, perpetės, rankovės, rankogaliai įvairiai puošiami, įaudžiant raudonų siūlų ruoželius ar išrenkami rinktiniai rašteliai. Šiaurės vidurio Aukštaitijoje įaudžiami raudoni rinktiniai raštai per visą rankovės ilgį. Yra marškinių, kurių apykaklės ir rankogaliai siuvinėti baltais siūlais kiauraraščiu. Sijonai audžiami dvinytai, rečiau keturnytai ar aštuonnytai. Aukštaičių sijonai daugiausia languoti. Dominuoja šios spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona. Be languotų būna ir išilgadryžių bei skersadryžių sijonų. Šventadieniai daugiausia vilnoniai ir pusvilnoniai, kurie audžiami dimiškai su spalvotų vilnų ruožais apačioje, kasdieniai - pašukiniai, pakuliniai, paprasti be raštų. XIX a II pusėje sijonams austi naudojami medvilniniai siūlai, ataudams šilkvilnė, keturnyčiai, aštuonnyčiai, įvairiai raštuoti. Kasdienės liemenės siuvamos iš lino, pusvilnės, išeiginės - vilnonės ar pusvilnonės smulkiu rašteliu: ruoželiais, vingeliais, langučiais. Jau XVII a. siuvamos iš pirktinių medžiagų, kai sijonai ir kitos kostiumo dalys išliko naminės net iki XX a. pradžios. Šiaurinėje Aukštaitijoje trumpos, tik priekyje prailgintais skverneliais, galionu apvedžiotais kraštais. Prijuostės - viena seniausių moterų kostiumo dalių. Vaikščioti be prijuostės laikoma nepadoru. Kasdienės prijuostės visuose etnografiniuose regionuose audžiamos languotos ar dryžuotos, tamsesnių spalvų, iš lininių ar pakulinių siūlų. Šventadienės - baltos lininės ar medvilninės. Paprasčiausios - dvinytės lininės su įaustais raudonų žičkų ruoželiais, puošnesnės - keturnytės, šešianytės, aštuonnytės diminės arba servetinės. Prijuosčių apačia kartais užbaigiama kuteliais. XIX a II pusėje, be lininių, dėvėtos kašmyrinės, labiausiai paplitusios Kupiškio apylinkėse. Juostos taip pat vienos seniausių lietuvių liaudies audinių. Jomis susijuosdavo tiek vyrai, tiek moterys. Gražiausiomis moterys puošdavo galvas. Aukštaitės dėvi pintines, austines ir rinktines, vyrai - vytines, austines bei pintines. Pintinės būdingos tik Aukštaitijai, pinamos iš vilnonių vėliau - skaisgijų siūlų eglučių, vingelių, rombų raštu. Mėgstamos spalvos: žalia, raudona, violetinė, geltona, rečiau juoda ir balta. Rinktinės aukštaičių juostos kuklios: baltame lininiame ar medvilniniame dugne - raudonų, žalių, mėlynų vilnų ar skaisgijų ornamentai, grėbliukų, roželių, žvaigždučių raštai. XIX a. II pusėje mažai dėvimos, ilgiau dėvėjo vyrai. Merginą nuo moters skyrė tik galvos danga. Moterys dėvėjo nuometus, kepurėles, skareles. Merginos - galionus, karūnėles, skareles, kalpokus. Kalpokai - tai karūnėlės formos vestuviniai pamergių galvos papuošalai, žinomi jau XVIII a., daromi iš kartono, spalvoto popieriaus, įvairiaspalvių kaspinų. Kupiškio apylinkėse dėvimi dar XX a pradžioje. Nuometas arba palmetis - vienas seniausių ištekėjusių moterų galvos apdangalų, minimas nuo XVI a. Panevėžio apylinkėse dėvėtas iki XIX a. Nuometo ilgis 3 - 4 m, audžiamas iš gražiausių siūlų, kasdienis - lygus baltas, dvinytis, išeiginis - dvinytis, keturnytis, aštuonnytis. Galuose įaudžiami raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiai, galai užbaigiami pinikais ar kuteliais. Skaros ir skarelės dėvimos įvairių medžiagų ir dydžių. Kasdienės audžiamos lininės baltos, rečiau languotos. Išeiginės - austos, siuvinėtos kiauraraščiu. Skaros austos iš dviejų ar trijų spalvų siūlų, pilkos, rudos, juodos spalvos sulanguotos ryškesnių spalvų ruoželiais. Pirštinės megztos iš vilnonių siūlų, kasdienės - iš vienos ar dviejų spalvų, šventadienės - raštuotos, dviejų ar trijų spalvų, geometriniais ar augaliniais raštais. Dzūkų kostiumai margesni, spalvingesni. Prijuostės, languoti sijonai kai kur buvo dėvimi net iki XX a. ketvirtojo dešimtmečio. Seniausi marškiniai siuvami su raudonai languotos medžiagos perpetėmis, rankogaliais, krūtine, įaudžiant geometrinius bei augalinius raštus. XIX a. paplinta siuvinėjimas. Lazdijų, Veisiejų apylinkėse siuvinėjo rudais siūlais augaliniu bei geometriniu raštu. Kaimyniniuose su baltarusiais rajonais marškinių rankovės ir apykaklės siuvinėjamos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkių sijonai daugiausia languoti, vilnoniai ir lininiai, austi dvinytai. Būdingos spalvos: žalia, violetinė, vyšninė, mėlyna, geltona. Audžiant platieji ruoželiai perskiriami ryškių spalvų siaurų ruoželių poromis. Alytaus, Prienų, Varėnos rajonuose audžiami iš dviejų spalvų siūlų, langučiai didėja nuo smulkių iki didelių. Lazdijų, Veisiejų rajonuose šalia languotų dėvimi išilgadryžiai panašūs į kapsių. Gervėčių apylinkėse mėgstami balti lininiai dvinyčiai, keturnyčiai, šešianyčiai, sijonai, austi dimiškai. Prienų, Alytaus rajonuose audžiami štampuoti (vienspalvis tamsus vilnonis audinys štampuotas ryškių taškelių ar vingelių raštais ) sijonai. Dzūkių liemenės lininės ar pusvilnonės, žalios, vyšninės spalvos. Buvusiuose Seinų, Gardino, Žirmūnų valsčiuose liemenės buvo ilgos. Varėnos, Alytaus, Eišiškių - trumpesnės, Vievio, Trakų, Vilniaus, Gervėčių rajonuose - nuo liemens klostytos. Dzūkių prijuostės audžiamos skersadryžės ir languotos, languotos baltai raudonos ar baltai mėlynos iš lino. Prienų rajone baltos, panašios į aukštaičių, užbaigiamos lininiais pinikais. Varėnos, Lazdijų rajonuose nešiojamos languoto ar dryžuoto dugno prijuostės su dimiškai įaustais įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų skersiniais ruoželiais, dugne - raudona ar tamsiai mėlyna spalva. XIX a paplinta siuvinėtos prijuostės, tamsiame dugne išsiuvinėti įvairiaspalvių skaisgijų ar šilkvilnės siūlų žiedais ir lapeliais. Lazdijų, Prienų, Alytaus rajonuose, Vievio, Trakų, Vilniaus r. paplitusios baltos medvilninės prijuostės, papuoštos mezginiais, vėliau - siuvinėtos raudonais ir juodais siūlais. Dzūkijoje prijuostės išliko žymiai ilgiau negu kituose etnografiniuose rajonuose. Vievio, Trakų, Eišiškių, Varėnos r. buvo dėvimos iki II pasaulinio karo. Nė viename etnografiniame rajone juostos nėra tokios įvairios, kaip Dzūkijoje. Daugiausia austos rinktinės, raštai labai įvairūs: grėbliukai, eglutės, roželės, beržalapiai, žvaigždutės, meškučiai, ožkanagučiai, vėžiukai, gromatėlės ir kt. Plačiausios ir įvairiausios audžiamos Varėnos, Lazdijų, Alytaus r. Eišiškių, Šalčininkų r. juostos paprastesnės. Senosios dzūkų juostos buvo siauros. Juostų dugnas dažniausiai baltų linų, rečiau spalvotų. Raštai - vilnonių ir skaisgijų siūlų; spalvos: žalia, raudona, violetinė. Rašto spalvos išdėstomos trimis eilėmis, kraštuose įaudžiant įvairiaspalvius ruoželius, galuose - įvairiaspalvių siūlų kuteliai. Šalia rinktinių juostų dzūkams būdingos kaišytinės. Kituose rajonuose jos neaptinkamos. Baltame lininiame dugne - kelių spalvų vilnoniais ar skaisgijų siūlais iškaišyti saulutės, langučiai, žvaigždutės. Žemaičiai išsiskiria raudonmargių žičkinių skarų gausa. Marškiniai balti drobiniai, rankogaliuose ir perpetėse įaustais raudonų žičkų - ruoželių, dobiliukų raštais. Sijonai daugiausia dryžuoti: išilgadryžiai ir skersadryžiai. Seniau išilgadryžiai buvo audžiami ataudų ripsu iš lininių ir vilnonių siūlų. Ataudai iš įvairiaspalvių vilnonių siūlų. Akmenės, Mažeikių, Skuodo r. išilgadryžiai sijonai ryškių spalvų - raudonos, geltonos, žalios, violetinės, baltos. Languotų sijonų mažiau. Jie vilnoniai, austi dvinytai, stambių langų, tamsesnių, neryškių spalvų: tamsiai žalios, samaninės, vyšninės, violetinės, rudos. Languoti buvo Plungės, Rietavo, Šilutės, Kelmės r. Liemenės Žemaitijoj vilnonės ir pusvilnonės, languotos ir skersdryžės, austos dvinytai dimiškai. Spalvos: raudona, žalia, violetinė, ruda, balta; raštai smulkūs. Prijuostės baltos lininės su įaustais išilginiais raudonų ar mėlynų žičkų ruoželiais, dobiliukų, langelių, katpėdėlių raštais. Audžiamos ir daugiaspalvės prijuostės iš tamsesnių siūlų lygiais ar dantytais ruoželiais. Spalvos: raudona, mėlyna, žalia, geltona, balta, ruda. Žemaitiškos juostos rinktinės ir vytinės kuklaus rašto, 2-3 spalvų. Rinktinės juostos, kaip ir kituose etnografiniuose rajonuose, baltame lininiame dugne spalvotų vilnų ar skaisgijų raštai. Skarelės austos įvairiai languotos iš lininių ir medvilninių siūlų, sulanguotos raudonais ar mėlynais ruoželiais. Taip pat buvo audžiamos ir didelės skaros. Vienos seniausių - skersadryžės, daugiaspalvės, dugnas - baltas lininis, ataudai vilnoniai. Austos ataudų ripsu, įvairaus pločio ruoželiais. Spalvos: tamsiai mėlyna, samaninė, geltona, raudona, ruda, balta. Daugiausia paplito dvinytai austos languotos vilnonės skaros. Plungės, Rietavo, Kretingos r. būdingos dvispalvės skaros - raudona su juoda. Tauragės r. dominuoja baltos vilnonės. Vyriški marškiniai, kaip ir moteriški, buvo siuvami iš tokios pačios drobės, vienodai kerpami. Skiriasi tik detalėmis: apykaklės forma, papuošimu. Vyriški marškiniai siuvami su stačia apykakle, siuvinėjami rankogaliai, apykaklė, marškinių priekis. Be balto iškilaus siuvinėjimo, aptinkamas siuvinėjimas kryželiu, daugiausia juodais, raudonais, rudais siūlais. Marškiniai išleidžiami ant kelnių ir perjuosiami juosta. Marškiniai buvo trijų rūšių: apatiniai be rankovių, trumpi siuvinėti, nešiojami po liemene, vadinami papetėmis ir ilgi su pridurku. Kasdieniai siuvami iš storo prastesnio audeklo, vadinami pašukiniu. Išeiginiai marškiniai siuvami iš plonos išbalintos drobės, siuvinėjami. XIX a. antroje pusėje pradėta naudoti medvilnė. Pirmiausia iš jos siūtos perpetės, apykaklės, rankogaliai. Marškinių pridurkai ilgą laiką išliko pašukiniai. Seniausi sijonai dažniausiai languoti, balti, juodi, dvinyčiai. Kasdieniai audžiami iš linų, kartais atausti vilna, o šventiniai - iš vilnos. Neturtingos moterys ir šventinio sijono priekį ausdavo iš linų, jį dengdavo prijuoste. Atsiradus anilininiams dažams, sijonai tampa ryškesni, spalvotesni. Pagrindinės spalvos: vyšninė, žalia, violetinė, mėlyna. Langų dydis įvairus. Dažniausiai juos skiria tamsios spalvos ruoželiai. Tradicinis sijonas ilgas iki kulnelio. Apie 1910 m. pasirodė pirktiniai kameliniai siūlai. Iš jų audžiami vienspalviai sijonai, metmenims naudojant tamsią medvilnę. Seniausios šio krašto prijuostės buvo lininės, languotos arba skersdryžės. XIX a. pab. Skersadryžės ir išilgadryžės prijuostės ataudžiamos įvairių spalvų vilna. Įvairių spalvų dryželiai skiriasi pločiu, tarp jų įaudžiami įvairiaspalvių vilnų ir skaisgijų ruoželiai. XX a. pr. paplinta vienspalvės siuvinėtos prijuostės. Jų metmenys tamsūs lininiai ar medvilniniai siūlai, o ataudai - vilnoniai ar kameliniai. Pagrindinės spalvos: juoda, tamsiai žalia, vyšninė. Prijuostės siuvinėjamos gėlių ir augalų motyvais. Siuvinėjimui naudojami vilnoniai ir šilkiniai siūlai. Taip pat siuvinėjimui buvo naudojama ir juoda pirktinė medžiaga. Liemenė siuvama iš lininių, vilnonių ar pusvilnonių skersadryžių audinių. Anksti paplinta liemenės iš pirktinių audinių: brokatinio, šilkinio, medvilninio, aksominio. Liemenės išnyko gana greitai, nes, pradėjus austi kamelinius sijonus, iš tos pačios medžiagos pradėjo siūti švarkelius. Skarelės buvo įvairaus dydžio. Vienos puoštos kutais, kitos be jų. Vertinamos šilkinės skaros su blizgančiu ornamentu, labai plonos vilnonės skarelės su kraštuose įaustais šilko ornamentais. Šiuo metu visų tautinių rūbų elementų poreikis visuomenėje yra tenkinamas kiekvienos pastoviai dirbančios audėjos, esančios bet kuriame Lietuvos regione. Universalumas yra šių laikų bruožas, bet rimčiausios meistrės, esančios Tautodailininkų sąjungos akiratyje, gauna visą metodinę, praktinę paramą ir puikiai suvokia savo etnoregioninę priklausomybę. Parodoms ir visuomenei stengiamasi austi atsakingai, atskleidžiant sukauptą patirtį. Nuo 1911 m. Lietuvoje šis procesas ryškinamas ir skatinamas kelių organizacijų, vėliau didžiausią įtaką daro Liaudies meno rūmai, o šiuo metu - Lietuvos tautodailininkų sąjunga, pasitelkdama mokslininkus ir kitus profesionalius ekspertus. Ypač kreipiamas dėmesys į „parubežių“ zonas. Jose audėjų savimonė yra įtakojama mišrios aplinkos. 1999 m. Pasaulio atlaso „prieduose“ pateiktas etnografinių sričių žemėlapis taikliai atspindi ir apibrėžia tautinių rūbų paplitimo geografinę situaciją. Sprendžiant iš LTS sukauptų duomenų, daugiausia problemų tautinių rūbų tradicijų tęstinume iškyla mažiausiose teritorijose: Mažojoje Lietuvoje, Suvalkijoje. Remdamasis aukščiau išdėstyta medžiaga, manau, kad etnoregionų geografinis apibrėžimas Pasaulio atlaso 1999 m. žemėlapyje iš esmės atitinka šiuo metu sukuriamų tautinių rūbų ar kitokio pobūdžio dekoratyvinių-taikomųjų tradicinių audinių paplitimą. Etninės kultūros gyvosios tradicijos komisijos pirmininkas Jonas Rudzinskas Literatūra S.Bernotienė. Lietuvių liaudies moterų drabužiai, Vilnius: Mintis, 1974. Liaudies kultūra, 1999-2001. Tautodailės metraštis, 1997-2001.
Kalbant apie drabužius, sunku tiksliai nustatyti vieno ar kito reiškinio, pvz . kažkokio drabužio ar jo fasono atsiradimo pradžią , lygiai kaip sunku pasakyti, kada jie išnyko. Tai priklausė nuo kelių faktorių: mados krypčių, turtinės padėties, papročių laikymosi, individualių žmogaus savybių (pvz., noro ir sugebėjimo puoštis, taupumo ir pan.). Valstiečių turtinė padėtis nedaug lėmė šventadienių drabužių medžiagas ir modelius. Ir turtingieji, ir vargingai gyvenantys vilkėjo tokio pat kirpimo ir panašių medžiagų drabužius. Tik turtingos valstietės turėjo daugiau drabužių, jos galėjo nusipirkti daugiau fabrikinių audinių. XIX a. žemaičių moterų šventadienį vasarinį kostiumą, kaip ir visoje Lietuvoje, sudarė marškiniai, sijonas, liemenė, prijuostė, galvos danga ir apavas. Žemaičių XIX a. marškinių muziejų rinkiniuose nedaug. Jie dažniausiai tunikinio sukirpimo, su perpetėmis, pašukiniais ar pakuliniais pridurkais (kai kuriose vietovėse vadinti sterblėmis “sterblia”), ilgomis rankovėmis. Rankovės dvejopo kirpimo. Vienos su rankogaliais, kitos (pietų Žemaitijoje) be rankogalių, į apačią siaurėjančios, su įstatytais dideliais trikampiais klyneliais. Rankovių puošyba priklausė nuo kirpimo. Raudonų žičkų rinktiniais arba diminiais užaudimais puošė rankovių galus arba rankogalius. Žemaičių marškinių apykaklė stati arba siaura atversta. Stačiąsias apykakles ir krūtinės antsiuvą puošė raudonų žičkų užaudimais. Mėgo dobiliukų, langučių, rombelių ornamentus. Kadangi žemaitės mėgo ryšėti daug skarų, jų marškinių apykaklės dažnai nepuoštos. Minėto kirpimo ir puošimo marškiniai Žemaitijoje viršutiniu išeiginiu drabužiu buvo maždaug iki XIX a. trečio ketvirčio. XIX a. pabaigoje jie tapo apatiniu drabužiu. Ant jų vilkosi įvairių kirpimų švarkelius ir palaidines. Po švarkeliais kartais dėjosi medvilnines krūtinėles su siuvinėta kiauraraščiu apykakle. XIX a. pab. - XX a. I p. apatinius marškinius siuvo be pridurkų, ilgomis, pusilgėmis, vėliau trumpomis rankovėmis ar visai be jų. XIX a. sijonai dryžuoti ir languoti, siūti kelių tiesių palų, užpakalyje gausiai raukti. Išilgadryžiai sijonai dėvėti beveik visoje Žemaitijoje. Skyrėsi spalviniai deriniai ir dryžių išdėstymas. Šiaurinėje Žemaitijoje (Akmenės, Mažeikių raj.) sijonai labai ryškių spalvų: dominuoja raudono dugno sijonai su įaustais pavieniais ar sugrupuotais poromis violetinės, žalios, juodos, baltos, geltonos spalvos ruoželiais. Šie sijonai siūti iš skerso audinio. Jų metmenys lininiai, o ataudai vilnoniai, austi ataudų ripsu. Kituose išilgadryžiuose sijonuose ritmiškai kartojasi vienos spalvos ruožai ir siaurų ruoželių grupės beveik tokio pat pločio, kaip vienspalviai ruožai. Grupėse ruoželiai išdėstyti simetriškai nuo vidurio. Be to audė sijonus, kuriuose siaurus kelių spalvų ruoželius dėstė tam tikru raportu, retkarčiais - be tvarkos. Languotų sijonų mažiau nei išilgadryžių. Jie dažniau dėvėti vidurio Žemaitijoje - Plungės, Kelmės, Raseinių, Šilalės rajonuose. Austi sulanguoti iš 2 - 4 spalvų siūlų. Rytų Žemaitijoje būta ir skersadryžių sijonų, austų kelių spalvų neplačiais ruoželiais. XIX a. II p. - XX a. pr. Žemaitijoje dėvėjo vadinamus vienspalvius sijonus, kai dažniausiai į vienos spalvos medvilnę ataudžiama kitos spalvos vilna ar šilkvilne. Muziejų rinkiniuose yra vienspalvių 4-nytai ruoželiu austų ir nežymiai išilgai ar skersai dryžuotų bei raštuotų tos rūšies sijonų. Minėtus sijonus siuvo keturių tiesių palų, užpakalyje gausiai rauktus. Vėliau, XIX a. pab. - XX a. pr., ypač po Pirmojo pasaulinio karo keitėsi sijonų pasiuvimas - anot vienos pateikėjos “sijonai ėjo pagal madą”. Juos kirpo į klynus, mažėjo raukimų užpakalyje, vėliau jų visai nebeliko. Vienspalvius sijonus puošė įvairiai: netoli pažemių užsiūdavo to paties įstrižo audinio ar juodo aksomo plačią juostą, 2-3 siauras šilkines juosteles, nulenkdavo vieną platesnę ar 2 siauras siūles. Pažemius apsiūdavo pinta vilnonių siūlų kasele ar pirktine juostele - šepetėliu. Apatinius sijonus siuvo lininius, medvilninius, pusvilnonius ir vilnonius. Puošė tik sijonų apačią, kuri matydavosi pasikaišius viršutinį sijoną. Žemaitės mėgo skersadryžius pusvilnonius sijonus. Jų viršutinė dalis austa siaurais įvairiaspalviais ruoželiais, o apačioje per porą sprindžių užausti keli platūs ryškių spalvų ruožai. Šiaurinėje Žemaitijoje siuvo raudonus vilnonius sijonus. Aptinkama tamsių apatinių sijonų su augaliniais ornamentais siuvinėtais pažemiais. Baltus medvilninius sijonus apačioje puošė baltu siuvinėtu kiauraraščiu. Siuvinėjimai stambesni ir grubesni, nei ta pačia technika siuvinėtų skarelių. Žemaičių XIX a. prijuostės dažniausiai išilgadryžės, siūtos iš skerso audinio, vienapalės. Jų ilgį lėmė audinio plotis - 65-85 cm. Kai kurios XIX a. I pusės - vidurio prijuostės labai plačios - siekia net 170-240 cm. Palyginus su kitų sričių prijuostėmis, žemaitiškos yra trumpesnės ir žymiai platesnės. Jų viršus sutraukiamas ant virvelės ar prisiūtas prie juosmens smulkiomis, stačiomis klostelėmis. Prijuostes audė įvairiomis technikomis: vienose ritmiškai kartojasi dvinyčiai ir keturnytai ruoželiu ar dimiškai austi ruožai, kitos austos atlasu. Daugiausia išilgadryžių prijuosčių austų iš baltų ir raudonų lininių ir medvilninių siūlų. Vienose vyrauja balta spalva, kitose daugiau raudonos. Pietų Žemaitijoje mėgtos balto dugno prijuostės su įaustais dobiliukų rašto ruoželiais. Be minėtų dvispalvių, šiaurės vakarų žemaitės mėgo ir daugiaspalves išilgadryžes prijuostes: dominavo raudonos ir mėlynos spalvos ruožai, o siaurus ruoželius įausdavo baltus ir geltonus. XIX a. II pusėje pietų Žemaitijoje ryšėjo žalio, rudo ar pilko dugno prijuostes su įaustais medvilniniais, vilnoniais ar skaistgijų įvairių raštų diminiais ruoželiais. Kartais apačioje prisiūdavo sprindžio pločio įstrižo to paties audinio priedurą. Be išilgadyžių, šiaurinėje Žemaitijoje dėvėjo baltas medvilnines, pažemiuose ir šonuose siuvinėtas kiauraraščiu stilizuotais augaliniais ornamentais prijuostes. Kai kurių puošnumo dėlei siuvinėti ir raišteliai. Tokia technika žemaitės siuvinėjo skareles bei apatinius sijonus. Liemenes siuvo iš namie austų ir fabrikinių audinių. Namie austos liemenės vilnonės, pusvilnonės smulkiai ir stambiau languotos bei skersadryžės. Žemaičių liemenės trumpos. Dažniausiai jas siuvo gilia kaklo iškirpte, durtas aukštai po krūtine ir smulkiai klostytas. Klosteles, kad nesiskleistų, vidinėje pusėje perverdavo siūlu. Tik viena kita liemenė yra kitokio kirpimo. Keičiantis madai, šventadieniais liemenių nebevilkėjo. Šaltesniu oru XIX a. II pusėje - XX a. pr. vilkosi įvairaus kirpimo švarkelius. Juos siuvo iš vilnonių, pusvilnonių namie austų ir pirktinių audinių. Mėgo juodus. Vieni švarkeliai siūti įliemenuoti, kiti į apačią kiek platėjantys. Puošti dekoratyvinėmis siūlėmis, siauromis šilko juostelėmis, aksomu. Rudenį, žiemą XIX a. I pusėje moterys šventadieniais vilkėjo sermėgas, sermėgėles. Jos ilgos ir trumpos, siūtos iš natūralios spalvos milo, nuo liemens durtos ir rauktos ar klostytos. Trumposios sermėgėlės, panašiai kaip liemenės, truputį pakeltu aukščiau pidūrimu. Būta sermėgėlių, kurių apykaklė, priekis, rankovių galai siuvinėti tamsiais siūlais stilizuotais augaliniais ornamentais. Kaip šventadienis drabužis sermėgos Žemaitijoje nustotos dėvėti anksčiau, nei kitose etnografinėse Lietuvos srityse. XIX a. II pusėje - XX a. pr. Žemaitijoje dėvėjo tamsių naminių ar pirktinių audinių trumpas vatines ir ilgus vata pašiltintus apsiaustus (paltus). Žiemą išeigai vilkėjo trumpus puskailinius ir ilgus kailinius. XIX a. II pusėje - XX a. pr. kailinius išeigai aptraukdavo juoda vilnone pirktine medžiaga. Galvos danga XIX a. Žemaitijoje, kaip ir kitose etnografinėse Lietuvos srityse, skyrė moterį nuo merginos. Merginų galvos apdangalų muziejų rinkiniuose mažai išlikę. Merginos puošėsi natūralių gėlių vainikais, galionais, rangėmis. Ranges klostė iš šilkinių vienos ar dviejų spalvų kaspinų. Galionus siuvo iš sidabrinės ar auksinės spalvos brokatinio kaspino. Moterys dėvėjo šilkinio, medvilninio vilnonio audinio siūtas kepurėles, žiemą - pašiltintas vata. Ypač puošnios baltos medvilninės siuvinėtos kiauraraščiu kepurėlės su raišteliais. Vienų kepurėlių siuvinėti tik raištelių galai, kitos visos ištisai siuvinėtos sudėtingais smulkiais augaliniais ornamentais. Skareles ryšėjo ir moterys, ir merginos. Būdinga, jog žemaitės XVIII - XIX a. ryšėjo net po kelias skareles. Tą bruožą pastebėjo ir apie Žemaitiją rašę XIX a. autoriai.Skarelių Žemaitijoje daug ir įvairių. Turtingesnės turėjo po keliolika skarelių, vargingesnės - vos kelias. Vienokias skareles ryšėjo kasdien, kitokias -į turgų, o pačias gražiausias - į bažnyčią. Be skarelės, anot kai kurių pateikėjų, net XX a. pradžioje nedrįsdavo bažnyčioje pasirodyt - “kunigai pirštu rodė”. Šventadienės skarelės buvo namie austos ir pirktinės. Namie audė dvinytes linines ar medvilnines keliariopas skareles. Vienų vidurys baltas, o pakraščiuose užausti raudoni ruoželiai. Kitos sulanguotos iš baltų ir raudonų ruoželių. Vienose vyrauja balta, kitose - raudona spalva. Mėgo languotas iš raudonos ir mėlynos spalvos siūlų, retai derino baltą ir mėlyną spalvas. Languotų skarelių kraštus žemaitės mėgo puošti trumpais įvairiaspalvių skaistgijų kuteliais. Paminėtinas ypatingas languotų skarelių rišimo būdas, būdingas tik žemaitėms - skarelės kampus, apsukę apie galvą, surišdavo dvigubu mazgu virš kaktos. Gaudavosi lyg savotiški “rageliai”. Labai puošnios baltos medvilninės siuvinėtos kiauraraščiu skarelės. Dažniausiai skirtingais sudėtingais ornamentais siuvinėjo du priešpriešinius skarelių kampus. Gobiantis vieną kampą lenkė į viršų vieną sekmadienį, antrą kampą - kitą sekmadienį. Minėtas skareles ne kiekviena sugebėdavo pati išsisiuvinėti. Žemaitės ryšėjo tiulines siuvinėtas skareles, rištas tinklelines, įvairias šilkines, batistines (jų kraštus puošė mereškavimu, pirktiniais ar adata rištais plonais mezginėliais). Minėtas skareles rišo po smakru. Šaltu ar lietingu oru ir nuo dulkių apsisaugoti moterys suposi skaromis. Vasarą žemaitės siautėsi lininėmis ir medvilninėmis skaromis. Vidurio ir šiaurinėje Žemaitijoje labiau paplitę kvadrato formos languotos dvinytės, dvipalės skaros, vadinamos “raištis”, “kryžioks skepets” ir kt. Jos sulanguotos iš baltų ir raudonų, raudonų ir mėlynų ruožų. Sulangavimas panašus kaip mažų ant galvos gobiamų skarelių. Pietų Žemaitijoje paplitę baltos vasarinės stačiakampio formos dažniausiai dvipalės skaros - drobulės. Jos dvinytės, šešianytės, aštuonnytės servetinės, galuose su raudonų žičkų užaudimais. Žičkus įausdavo į audinio raštą, retai - sumuštine technika. Aplink puoštos baltais ar baltais ir raudonais kuteliais ar siaurais pinikėliais. Šaltu oru siautėsi vilnonėmis ar pusvilnonėmis skaromis. Ekspedicijose moterys pasakojo, jog seniau vilnones dideles skaras labai brangino - kai kurios į bažnyčią ėjo susisupę prastesne skara, o gražiąją nešėsi ryšuliuke ir ja apsisupdavo tik prie šventoriaus. Vienos seniausių muziejų rinkiniuose esančių skarų - skersadryžės vienpalės gūnios. Jos daugiausia yra iš šiaurės vakarų Žemaitijos, dėvėtos XVIII a. - XIX a. I pusėje. Jų metmenys lininiai, ataudai vilnoniai, austos sumuštine technika kelių spalvų įvairaus pločio ruoželiais. Kita skarų grupė - kvadrato formos. Jos keliariopos. Šiaurinėje Žemaitijoje XIX a. I pusėje austos skaros, kurių vidurys šviesus, o pakraščiuose įausti keli platūs ryškūs ruožai (pvz., žali, violetiniai, raudoni).Vidurio, šiaurės ir vakarų Žemaitijoje paplitę languotos raudonos ir juodos (ar rudos) spalvos skaros.Vėliau languotosios skaros pamažu tamsėja, pilkėja. XIX a. II pusėje - XX a. I p. daug būta raštuotų vienpalių skarų. Paprastai jų metmenys vienos spalvos, o ataudai - kitos. Be to audė tamsias vienspalviu viduriu skaras su pakraščiuose įaustais kitos spalvos ruožais. Yra raibų skarų, kai mesta viena spalva, o atausta - kita. Labiau vertino vienpales skaras, todėl neretai jas užsakydavo išausti profesionalioms audėjoms.XX a. skaras namie retai beaudė. Išeigai suposi ir fabrikinėmis skaromis. Turėjo didelių šilkinių, plonų vienspalvių, languotų ar dryžuotų vilnonių, kašmyrinių gėlėtų. Šventadienės pirštinės buvę kumštinės (šiaurės vakarų Žemaitijoje vadintos “tumpinės”) ir pirštuotos, vienspalvės ir raštuotos. Vilnų atskirai nedažė, o megzdavo iš likusių audžiant lovatieses. Raštuotas kumštines pirštines mezgė viengubas ir dvigubas geometriniais ir stilizuotais augaliniais ornamentais: trikampėliais, rombais, langučiais, žvaigždutėmis, roželėmis.Tamsiame (rudame, juodame) dugne išmegzdavo oranžinių, rudai raudonų, žalių, baltų vilnų, rečiau skaistgijų raštus. Dvigubų pirštinių pamušalas dažniausiai baltų vilnų. Raštuotųjų pirštinių riešelis vienspalvis, rečiau - su įmegztu raštu. Vienspalvės pirštinės dažniausiai megztos lygiai, kartais XX a. I p. viršutinėje pusėje išmegzdavo nesudėtingus raštus. Jų riešai dvejopi. Vienų dvigubi, kai pamušalas megztas šviesesnių, ryškesnių spalvų siūlų, o viršus - visos pirštinės spalvos tinkleliu, pro kurį matosi pamušalas. Kitų vienspalvių pirštinių riešeliai megzti įvairiaspalviais smulkiais rombeliais (tokių yra Šiaulių r.) arba puošti mažai stilizuotu augaliniu raštu - vingiuojančia gėlių šakute. XX a. 3-5 deš. buvo madingos prailgintais riešeliais pirštinės. Riešines dėvėjo XIX a. Jos buvę dvejopos. Vienos megztos iš plonų vilnonių ar skaistgijų siūlų ir puoštos dažniausiai vienos spalvos, rečiau įvairiaspalviais biserio karoliukų ornamentais: aštuonkampėmis žvaigždutėmis, eglutėmis, roželėmis rombais. Kitos riešinės megztos iš kelių spalvų vilnonių siūlų siaurais ruoželiais ar mažais rombeliais. Vasarai išeigai kojines XIX a. mezgė baltas linines lygiai, stulpeliais ar kiauraraščiu. A. ir A. Tamošaičių rinkinyje yra raštuotų, megztų iš baltų ir raudonų siūlų dobiliukų, langučių ornamentais kojinių. Tačiau dar reikėtų tikslinti tokių kojinių mezgimo laikotarpį. Žiemą moterys mūvėjo vienspalves, retai raštuotas kojines. XIX a. pab. - XX a. I p. išeigai jau mūvėjo pirktinėmis kojinėmis. Nosines išeigai XIX a. audė linines ir medvilnines. Vienos baltos su iškiliais (storesnių siūlų) ruoželiais pakraščiuose, kitos puoštos raudonos spalvos ruoželiais. Trečios sulanguotos iš baltų ir raudonų siūlų. Pietų Žemaitijoje yra languotų nosinių, puoštų įvairiaspalvių skaistgijų kuteliais. Ekspedicijų metu pasakojo, jog ant šių ypatingu būdu sulankstytų nosinių pasidėdavo bažnyčioje maldaknyges. XX a. I p. daugiausia naudojo pirktines nosines. Šventadieniais XIX a. žemaitės avėsi odiniais bateliais arba ornamentuotomis medinėmis klumpėmis. XIX a. pabaigoje Žemaitijoje, kaip ir kitose etnografinėse Lietuvos srityse, keičiasi aprangos stilius. Išeigai siuvami vienspalviai sijonai ir švarkeliai, neberyšimos prijuostės, suvienodėja moterų ir merginų galvos apdangalai. Nyksta skirtumai tarp miestiečių ir kaimiečių aprangos. Dalia Bernotaitė - Beliauskienė
Šilalės raj. 19 a.
Merginos kostiumas Anykščių r.19a. Iliustracijos: Laisvė Ašmonaitienė
19a. Aukštaitija
Moters kostiumas Lazdijai.Dzūkija 19a. Iliustracijos: Laisvė Ašmonaitienė
Avalynė, XVII a. antrosios pusės sluoksnis (Vilniaus žemutinė pilis, rad. Nr. 021). Iš: http://www.lietuvospilys.lt/
|