|
|
Pynimas |
Pynimui vartojamų lazdynų, karklų virbus, plėšas, vyteles, eglių ir pušų šaknis, rugių šiaudų grįžtes nesunkiai galime surasti savo gimtajame krašte. O pinami nuo seno labai įvairūs buitinės ir ūkinės paskirties daiktai: sėtuvės, pintinės, sūrinės, krepšiai, dėklai, kraitelės, šviestuvai... Lengvi, gražūs, patogūs pynimo darbai turi didelę paklausą. Iki XXa. pradžios pinti baldai buvo labai paplitę dvaruose ir klebonijose, ypač jų vasarvietėse. Ką gi, gyvenimo spiralės ratas apsisuko, ir šis primirštas tautodailės žanras vėl atgijo: pynimo darbus matome puikiausiai pritapusius ne tik kaimo, bet ir miesto gyventojų butuose, vilose, sodų nameliuose, taip pat poilsiavietėse, sanatorijose. Siekiant šio žanro populiarumo kas treji metai imta rengti pynėjų šventes-konkursus Mažeikiuose. Jos, atrodo, taps tradicinėmis.
1999 metais iš Paelmio kaimo R.Puodžiūno sodybos atkeltoje klėtyje įsikūrė dvi ekspozicijos: • Jurgio Kazlausko drožinių ekspozicija; • Etnografinių pintinių ekspozicija; Etnografijos pintinių ekspozicijoje rodomi įvairūs šiaudiniai ir iš vytelių pinti krepšiai (krabės, pundulai miltams laikyti, sėtuvės, seikeliai grūdams seikėti ir sėti, gorčiai matuoti), senovinės svarstyklės - bezmėnai, svėrę svarais. Pintinės buvo pinamos iš kūlinių rugių - rugiai iškulti tik spragilais, kad nesulūžtų šiaudo stiebeliai. Surišdavo jas liepos karna arba skelta lazdyno balanėle. Dažnam ūkyje galėjai rasti gorčius - tai senovinis saiko matas seikėti grūdams, sėtuvės, iš kurių mūsų senoliai bėrė grūdus. Didesnėse pintinėse - krabėse - mažažemiai ir bežemiai laikė menkas savo grūdų atsargas, stambieji ūkininkai į jas pildavo miltus. Greta ir aukštaitiškos „underės“ (didžiulės iš karklo vytelių nupintos pintinės), be kurių neapsiėjo nei vienas ūkininkas - jomis iš klojimo į tvartą nešdavo šieną. Nuotrauka iš muziejaus rinkinių.
Kaziuko mugė Vilniuje
Saulės Lazaravičienės šiaudiniai sodai
|