|
|
Archeologiniai keramikos radiniai |
Geriausiai pažįstame vietinės Narvos kultūros puodus. Juos gamino primaišydami į molį grūstų kriauklelių ir kapotų augalų. Narvos kultūros puodai buvo dviejų pagrindinių tipų: didelės smailiadugnės ir plačiaangės puodynės (jų aukštis dažnai lygus puodynės angos skersmeniui), pailgi dubenėliai-lemputės. Narviška keramika puošta įvairiais įspaudais: duobučių, nagų, katpėdėlių, įvairių įraižų motyvais. Dažniausiai puošdavo išorę, o rečiau – vidinę kaklelio dalį. Beveik visada ornamentuodavo puodų briaunas. Ornamento motyvus dažniausiai išdėstydavo horizontaliomis eilėmis apie puodo kaklelį. III tūkstm. pr. m.e., kai Rytų Pabaltijį pasiekė Pietų Europos kultūrinės naujovės, narviška keramika pasidarė plokščiadugnė. Neolito pabaigoje indoeuropietiškos žemdirbių ir gyvulių augintojų kultūros atnešė savo puodų gamybos ir ornamento tradicijas. Netgi ir pati ateivių kultūra pavadinta pagal jai būdingą ornamento motyvą – virvutės pavidalo įspaudus. Virvelinės keramikos kultūros puodai buvo plokščiadugniai. Jų formos ir tipai pasižymi didžiule įvairove: tai grakščios taurės, amforų tipo puodai, plačiaangės įvairių dydžių puodynės, apvalūs dubenys ir dubenėliai bei pailgi dubenėliai-lemputės. Būta ir didžiulių puodynių maisto atsargoms: grūdams, sėkloms laikyti. Virvelinės keramikos kultūros žmones atskyrė puodus, skirtus maistui gaminti, ir stalo indus. Tokių puodų molio masėje daug grūsto granito. Todėl jie sunkūs ir mažiau trapūs. Ornamentika taip pat labai įvairi. Puodai puošti įraižų motyvais – dažnai naudojo eglučių ir gnaibyto rombo ornamentą. Ypač išraiškingos savo formomis ir ornamentikos įvairove virvelinės keramikos puodų ąsos. Vėliau jau nei vienoje istorinėje epochoje mūsų teritorijose nerandama tokios puodų tipų ir ornamentikos įvairovės, kokia klestėjo baltų žemėse III–II tūkstm. pr. m.e.
XVII a. keramika (taupyklės, puodeliai, taurelės, ąsotėliai, indeliai, gertuvė, keptuvė, arbatinukas
XVI–XVII a. Keramika.Danutės Mukienės nuotraukos
Gotikos laikais ėmė rastis puodų ir ąsočių, nelygiai užlietų žalia glazūra; iki tol glazūruoti indai į Vilniaus Žemutinę Pilį atklysdavo iš svetur, neretai kaip tara. VŽP rastos molinio indo liekanos, kaip tik ir yra tokios pakirties: šis indas, primenantis nedidelę statinaitę su snapeliu viename šone, puoštas įrėžtomis banguotomis ir zigzaginėmis linijomis, atvežtas greičiausiai iš Vakarų ar Pietų Europos arba Bizantijos, naudotas vynui.
Rasta ir kitokių molinių darbo įrankių – verpstukų, o taip pat – XV a. muzikinių žaislų – švilpukų. Jie dažniausiai žirgelio pavidalo, dengti ruda glazūra, ir, kas įdomu, beveik nesiskiria nuo XVIII a. etnografinių molinukų.
Muzikos instrumentai – švilpynės. Molis, ruda glazūra. XV a.
|