|
|
Etnoarchitektūra |
Įdomus paprotys į bėrinį įdėti dovanų meistrui, statybos vadovui. Pavyzdžiui, batus, pirštines, marškinius, austinį rankšluostį. Ir išimti tuos daiktus turėdavo pats meistras. Kabarokis gegnėmis aukštyn!O čia darbininkai kokiais rakandais tarškina, „maršą muša“, visokius juokus laido... Sėkmingai nusikabinusį dovanas meistrą parankiniai pakilnodavo, tada daina pasveikindavo šeimininką. O šeimininkė ant stalo jau deda dideliausią dubenį šutinio, keptuvę „stačiokės“. Pabaigtuvių vaišės turi savo pavadinimą, bet vėlgi skirtingą įvairiuose Lietuvos regionuose.Aukštaitijoje-„šelmenų balius“, jos šiaurės vakarų dalyje-„kruonio nugėrimas“,Mažojoje Lietuvoje-„bėrinės“, Žemaitijoje-„kazlinės“, Užnemunėje-„sparinės“.Pakeldamas pirmąją taurelę, meistras tradiciškai linki, kad trobesys visus pergyventų, kad jo vėjas nesugriautų, žaibas nenutrenktų, kad jis pilnas geros nuotaikos būtų.
Po kazilinių dar daug likę darbų: stogą uždengti, grindis sudėti, langus ir duris įstatyti, krosnį sukrėsti. Bet „akys vaisininkės, rankos-darbininkės“...
Krosnį statydavo su kaimynų talka. Pirmiausia ant medinių kojų suplukdavo padą ar laistą, dažniausiai gero sieksnio ilgio ir bemaž tokio pat pločio,-kad tilptų šeši dideliausi duonos kepalai.pado padarymą būtinai „aplaistydavo“-pasivaišindavo alumi. Tada ręsdavo medinį karkasą skliautui formuoti. Vadindavo jį „kiauke“. Prieš angą padarydavo priedą-vietą pelenams ir žarijoms iššluoti, puodams su gaminamu valgiu pastatyti. Krosnies viršų išlygindavo, truputį įduobdavo, kad senoliai ir vaikai galėtų šaltuoju matų laiku ten patogiai miegoti, kokius kailinukus pasimetę. Užbaigti duonkepę plūkti stengdavosi Mėnuliui dylant,-bus ilgaamžė, neskilinės, o į plyšius svirpliai neįsimes. Tik ne po Saulės laidos, antraip reikia per pilnatį,-šeimininkė visados turės iš ko viralą peruošti. Duonkepei krosniai iš ugniakuro atiteko šeimą ar giminę vienijančio židinio įvaizdis.
Pirmą kartą krosnį užkurti turi vyriausia šeimos moteris. Ir ne bet kuo , o skiedromis, likusiomis tašant pirmąjį naujos trobos vainiką. Kaimynai, atėję į įkurtuves, atsinešdavo duonos ir druskos, padėdavo ant prieždos, tada pabučiuodavo krosnies „kaktą“. Taigi iš ties manyta, kad šiame pagrindiniame namų statinyje yra įsikūnijusi namų dvasia, kuriai ir privalu įsitekti.Dar labiau tai išryškėja per vestuves, kai į šeimą priimamas naujas narys. Pirmaryčiais iš klėties į trobą atvesdinta marti ant prieždos turi padėti rankšluostį, o kitą užmesti ant žarsteklio. Arba ant jo margaspalvę juostą. Ypač pagarbiai su krosnimi turėdavo apsieiti besilaukianti moteris,-nuo to priklausys gimsiančio vaikelio būdas.Negalima prieš krosnį valgyti-kūdilėlis labai seilėsis.Negalima sąšlavų žerti ant krosniadangtes,-vaiakai užaugę paliks šeimų nesukūrę.Pribuvėja duodavo gimdyvei išgerti sutrinto angliuko, savaime iššokusio iš pakurtos krosnies.Kūdikio pirmojo maudymo vanduo būdavo išpilamas pakrosnėn,-tada vaikas bus prieraišus namams ir apgintas nuo „blogų akių“.Kūčių naktį su uždegta žvake merginos žvilgteldavo į krosnies vidų,-bene pamatys ten savo likimo ženklus. Arba burtams iš po papečkės išsitraukdavo vištą. Ugnis krosnyje būdavo atnaujinama prieš Velykas, užliejus senąją vandeniu. Pirmąją Velykų dieną nevalia lipti ant krosnies, antraip vasarą kiaulės javus išknis. Antrąją dieną krosnyje sudeginami margučių lukštai,-tai ir pašalas greit prapuls.
Tikėta, kad krosnis esnti laikina vėlių buveinė. Todėl žarstekliu ar šluotkočiu jos negalima suduoti-„vėlėms kaulelius pamuši“. Jei malkos degdamos smarkiai traška, šnypšči,-reiškia vėlės prašo už jas pasimelsti. Duonkepę kurendavo alksninėmis ir pušinėmis malkomis, pridėdami dar kiek beržinių. Juk kiekviena medžio rūšis vis kitokią šilumą skleidžia... Duonos stebuklą-iš ruginės tešlos virtimą krosnies karštyje kasdieniniu maistu-globoja ugnies dievaitė Gabija. Jai vakare šeimininkė sukalbėdavo maldelę, užžerdama žarijas pelenais ir nupiešdama pelenų kryžių-tokį užbrauktais galais. (...)
Daug grožio pajautos sudėdavo senoliai į savo trobos langų puošybą. Ir tikėtina. Kad būtent dėl to mitinio sureikšminimo. Langas aprėminamas apylangėmis, susidedančiomis iš antlangės, palangės ir šoninių lentelių.Tos visos dalys ornamentuojamos. O ir langinės dažnai turi kokių nors dekoratyvinių elementų , kuriais būdavo net ištapomos. Neveltui mįslėje apie langą sakoma: „Margi marginėliai ant sienos pakabinti“. Antlangės dažniausiai būdavo pjaustinėjamos tokiais ornamentais: centre apskritimas, sudalytas į aštuonias skiltis. Lygiai tokie puošia verpstę ar kokį kitą buities rakandą. Apskritimą dažnai gaubia medžio ar kokio augalo siluetas. Į šonus nuo jo nueina tarsi kokios bangos. Kartais jos tampa visiškai realistiškai pavaizduotais žalčiais. Kampuose išpjaustomi paukščių siluetai, ypač dažnai vaizduojamos antelės. Medis ir aštuonių dalių apskritimas tautodailės tyrinėtojų interpretuojamas kaip pasaulio modelio schema.Keturios pasaulio dalys ir dar keturios kryptys į Saulės teką bei laidą per saulėgrįžas.Tai ir metų ratas ir erdvės suskirstymas. Medis – vertikalioji modelio ašis,atspindinti tridalę Visatos sąrangą. Tokį modelį sumąstė tolimi mūsų protėviai, pradėdami suvokti ir pažinti gamtą, siekdami saugumo jausenos šiame pasaulyje. Žalčiai ir antelės-vandens gyvūnai; gal todėl jie čia, kad per langą vis žvilgčiojama, kada gi nustos įkyrėjęs lietus lyti. Net ir karnizo ornamentas sudarytas tarsi iš lietaus lašų. Antelė, beje, yra likimo deivės laimos įvaizdis. O žaltys Žilvinas žvejo dukrą Eglę išsiviliojo į savo karalystę marių dugne. Mitiškai mąstant, langas kaip ir trobos slenkstis, yra skiriamoji riba tarp jaukaus namų pasaulėlio ir to išorinio, kuriame pilna pavojų ir piktųjų dvasių.Tai aiškėja iš tokių papročių bei tikėjimų. Kad kūdikis lengviau ateitų į šį pasaulį, pribuvėja praverdavo pirkios langus. O būsimasis tėvas, tikėdamasis sulaukti būtinai sūnaus, malkas vandeniui šildyti paduodavo tik per langą, nenešdavo jų pro duris. Jeigu toje šeimoje jau būta mirusių kūdikių, naujagimį vežant krikštyti, kūmams jį paduodavo tik per langą. Prieš tai dar triskart apnešę aplink krosnį. Tokiu pat būdu priimdavo ir pakrikštyta, bet pro vieną lango pusę ir skersą; sakydavo, tada bus namų vaikas ne koks valkata. XIXa. Dar laikytasi papročio ligonį marinant atidaryti visus langus. Jeigu namuose pašarvojamas savižudis, karstą išnešdavo per langą. Taip elgtasi tariant, kad vėlė durų atgal pareit nerastų ir nesivaidentų namuose. Vėlinių išvakarėse pirkios langeliai būdavo praveriami, o ant palangės padedami apeiginiai valgiai. Kūčių vakarienės metu ten vėlėms pastatomas avižinio kisieliaus dubuo. Reiškia, išties tikėta, kad langas-gyvųjų ir mirusiųjų pasaulių sąlyčio vieta. Per langą vykdavo namų šeimininko pasišnekėjimas su Kalėdų persirengėliais. Žemaitijoje jie vadinti berneliais, arba avinėliais. Lygiai ir su lalautojais per Velykas. Po langu sakomos oracijos ir sveikinimai, giedamos giesmės. Etnologai mano, kad kalendorinių švenčių persirengėliai kitados vaidindavo ateivius iš dausų, tai-prabočių šešėliai. Jie atnešantys ateities ištarmę. Todėl po Kūčių vakarienės ties langais merginos stengdavosi savo likimą sužinoti. Išgirs viduje ištartus žodžius „eik“ arba „prašau“,-tų metų piršlybos bus sėkmingos . Pasižiūrėjus į trobos vidų per sukryžiuotus šluotos ražus arba medines akėčias, pasimato ir likimo skirtojo veidas. Naktį per langelį į pirkios vudų žiūri Mėnulis. Pilnaties švies gali susargdinti miegantį vaiką. Kenkianti ji ir suaugusiam, o ypač besilaukiančiai moteriai. Mėnulio „ nužibintas“ kūdikis suviduriuoja, tampa labai jautrus, verksmingas, gali pasidaryti nakviša, arba blogai vakare matys,-tam „užkris vištupys“. Tas visas blogybes galima atitolinti tokiais burtais. Ant palangės padedamas aštrus peilis ašmenimis į viršų; tai mėnesiena jį atbukina, bet kūdikėliui pakenkti jau nebegali.Padėdavo ten ir puodelį su vandeniu:tegu mėnesienos blogis jame nuskęsta.Kultuvę aprengia vaiko marškinėliais, padeda ant palangės nakčiai, visas blogas poveikis jai ir atitenka. Arba palangę pabarsto smėliu, pripėduoja vaiko kojelėmis: jis iš ryto ir sveikas. O štai delčios šviesa padedanti atsikratyti karpų ir dedervinių. Kairės rankos mažuoju piršteliu reikia rasą nuo lango braukti ir tepti karpas, vis pašnibždant triskart:“Pranyk, kaip tas dylantis Mėnulis“. Kai užeidavo rūstus audros debesys ir darydavosi baisu, kad perkūnas neįtrenktų, seni žmonės uždegdavo graudulinę žvakę ir statydavo ją ant palangės. Arba pabarstydavo ten velykinės verbos spyglių. Pirmą kartą pavasarį išgirdus griaudžiant, galima atsikratyti blusų. Kas nors iš namiškių prigėga prie praviro lango ir klausia:“Ar namie blusos?“.Iš vidaus atsako:“ Nėra, išėjo pas tą ar kitą kaimyną“.Ir tais metais šių įkirių įnamių namuose nebelieka.
Sukrėtus krosnį, sudėjus duris ir langus, ateina džiugiosios ir lauktosios įkurtuvės. Senoliai pasakytų, kad į trobą įsikelti reikia per Mėnulio pilnatį. Pirmiausia derėtų į vidų į įleisti katę arba šunį, ar nors vištą. Tepabūna per naktį; jei kokia pikta dvasia čia pasilikusi, tesusikimba su jais. Kartais įmesdavo vidun akmenį. Tada jau galima įnešti pirmąjį baldą; ir tai būtinai turi būti stalas. Kad niekada nepritruktų namuose duonos.
Pagal mūsų kaimo tradicijas stalas-tai visų šeimos narių susibūrimo vieta. Juk valgoma beveik visados būdavo bendrai. Ir smulkūs vakaro darbai prie stalo-vienas žiburys virš jo. Tenir aptariami visi šeimos reikalai, pasidalijama džiaugsmais ir bėdomis, gyvenimo išminties pamokomi vaikai ir anūkai. Deja šiais laikais pagal lietuvių papročius beliko viena šventė per metue, kuomet visa šeima susirenka draugėn prie stalo. Tai Kūčios-šventajai vakarienei iš tolimiausių pasviečių sugryžta vaikai. Į marčia išėjusi dukra pirmaisiais metai Kūčioms sėdasi prie tėvų stalo. Jei būtų tais metais kas iš šeimos miręs, jam paliekama neužsėsta vieta, padedama lėkštutė. O stalas nenudengiamas ligi pat ryto, nes tikima, kad pasivaišinti susirenkančios giminės vėlės. (...)
Per tradicines lietuvių vestuves jaunikis, prieš išvykdamas iš namų pas savo nuotaką, būdavo piršlio ir vyriausiojo pabrolio apvedamas aplink stalą. Ir būtinai pagal saulės judėjimo kryptį, natūralią gamtos reiškinių tėkmę. Lygiai ir nuotaka: jos graudus atsisveikinimas su namais ir tėvais vykdavo prie stalo. (...)Aplink stovinčios pamergės ir pajauniai taip pat pabučiuoja stalą. Vyriausioji pamergė, aukštaičiuose vadinama didžiąja, stovėdama už stalo, sukalba maldą:“ Kloniujuos tam baltam stalui ir tom baltom galvom už šį žalių rūtų vainiką, per ledą dygusį, per šerkšną žydėjusį...“Tada visi tylom eina aplink stalą. Jaunoji eina pirma, visi kiti-paskui ją. Pradedama nuo durų pasieniu ir vėlgi paeiliui, kaip saulė eina dangaus skliautu. Seniau apeidavę stalą triskart.
Jaunoji , parvežta į vyro namus, dar tą patį vakarą turėdavo užstalėjė pakabinti pačios austą raštuotą rankšluostį. Anytai ji dovanodavo drobės stuomenį. Ši, paėmusi rietimą už vieno galo, marčiai laikant už antro, apvesdavo ją aplink stalą. Taip namų gerosios dvasios būdavo supažindinamos su nauja šeimos nare, ateityje tapsiančia ir namų šeimininke. Kai ateidavo laikas jaunos šeimos pirmagimiui pirkioje suklykti, kad jam būtų lengviau į šį pasaulį ateiti, vyras žmoną triskart apvesdavo aplink stalą. (...) Iš to stalo sureikšminimo bus kilę ir prietarai. Pavyzdžiui, pavalgęs neik aplink stalą-neapsivesi. Nesėsk ant kampo,-septynerius metus neištekėsi. Nepalik ant stalo peilio ašmenimis į viršų-kas nors juo susižeis ar kitą sužalos. Įdomu, kad stalas arkliavagį padėdavo sugauti. Reikėdavę tik stalo kojas pančiu surišti: vagis tada toli nepabėgs. O kad sąžinė užkamuotų, reikia ant kelio rastą pasagą vienu uknolu prie stalo kojos prikalti. Tas uknolis ir draskys vagies sąžinę. Senovėje tikėta, kad skalsą namuose išlaiko mitinė būtybė Pilnytis (prūsuose-kurkas). Jam patalkina kaukai ir pagiriai. Šios namų dvasios pasirūpina, kad darbšti šeimyna per šventes ant stalo galėtų pasitiekti devynis valgius.
Antruoju baldu, kurį įbogindavo naujai pastatyton trobon, dažnai būdavo suolas. (...)Suolas akivaizdžiai sureikšminamas per vestuves. Joms baigiantis, būta papročio jaunesniąją seserį pakelti į nuotakos padėtį. Vadindavo tai žaismingai-„ištraukti iš pasuolės“. O apeiga vykdavo taip: merginą pasodina ant suolo ir valiodami tris kart pakelia iki lubų. Tuo ši įgydavo vyresniosios teisę važiuoti su tėvais į jomarkus, būti vakaronėse pirma šokdinama, o užvis svarbiausia-galėjo jau laukti piršlių. Mama jaunimą už paklojimą pavaišindavo, o dukrai tardavo:“ Dabar tai atidarom tau vartus“. Kitados tokia apeiga būdavo taikoma ir po vyriausiosios sesers nelaimingos mirties, po jos pakasynų.
(...) Dzūkuose ir mirusį nuprausdavo ant suolo. O štai raudose į protėvių vėles kreipiamasi:“Atkelkite vėlių vartelius, pasodinkite mano brangiausiąjį į vėlių suolelį, į lemtąjį pulkelį...“Ir į pasuolę numetami širmieji maisto gabalėliai per „stalų kėlimo“ apeigas.
Per kalendorines žiemos šventes suolas įkūnija skiriamąją laiko ribą, kurią reikia peržengti.Štai Suvalkijoje žinomas šyvio šokdinimo paprotys. Žirgu ir raiteliu persirengęs vaikinas šokinėja per suolą. Kuo aukščiau iššoks, tuo labiau bus pagirtas ir vaišėmis pamylėtas. Dar vienas labai tradicinis baldas lietuvių namuose yra kraičio skrynia arba kuparas. Jis spalvingas, ištapytas, išmargintas. Kuparo viršus išgaubtas,skrynios-plokščias; pasiklojus ką minkštesnio, galima ant jo ir miegoti. Kuparai paplitę Dzūkijoje ir Rytų Lietuvoje, o aukštaitiškos skrynios yra platėjančios į viršų. Mergina žino kol neprisiaus bent poros skrynių margųjų lovatiesių, baltųjų patalo drobelių, dičkinių rankšluosčių, piršliai lenks jos kiemą. Taigi į skrynią ar kuparą sukraunama tai, kas sudarys būsimojo vedybinio gyvenimo pagrindą. Iš čia ir tas ypatingas dėmesys baldui, jo puošybai. Dekoruojamos tik skrynių ir kuparų priekis, kai kada ir viršus. Įdomiausia, kad tie puošybos siužetai labai tradiciški, beveik visuose Lietuvos regionuose vienodi, nusižiūrėti iš verpsčių, rankšluosčių, indaujų dekoro. Dažniausiai ten ištapytas fantastiškas augalas, pražydęs tulpių. Lelijų žiedais. Auga jis iš keisčiausių formų indo. Šakos aptūptos paukščių, dažnai ten ir gandras. Etnologai linkę manyti, kad tas augalas išsirutuliojo iš Pasaulio Medžio įvaizdžio. Tai mitinės sąmonės sukonstruoto pasaulio modelio pagrindinė ašis. Ja išreiškiamas Visatos tridališkumas;Medžio šaknys kerojasi šventoje žemėje, apie kamieną sukasi kasdienis gyvenimas, šakose spindi dangaus šviesuliai. Augalo žiedai, tikėtina, kitados simbolizavo pažinimo vaisius. Indas, kuriame augalas tarpsta, bus kilęs iš žemės maitintojos ženklo.
Spalvos pasirenkamos tos, kurios būdingos vienos ar kitos Lietuvos etnografinės srities tautiniams rūbams. Skryniose yra ir kitų regioninių skirtumų.
Informacija iš knygos "Medinė architektūra Lietuvoje".
Šiame straipsnyje į sodybą pažvelgsiu vienu požiūriu, t.y. kaip į pirminio transcendentinio Pasaulio modelį. Žodį „sodyba“ galima būtų sąlygiškai pakeisti „dainų dvareliu“. Folkloro šaltiniai sodybų beveik nemini - čia kalbama tik apie dvarelius ar dvarus. Sodybos ir dvarai - žodžiai, įgavę tą pačią reikšmę, nors jų abiejų istorija skiriasi. Žodis „dvaras“, į lietuvių kalbą atėjęs iš senojo indoeuropiečių kultūros klodo, feodalizmo laikais nusakė feodalo sodybą bei ūkinį vienetą, o senosiose liaudies dainose - valstiečio kiemą, sodybą. Beje, lietuvių dainose dvarelis yra margas („vaikštinėjau po margą dvarą“). Tai siedami su vandeniu turėtume įrodyti, kad dainų dvarelis yra mariose. Sodybos niekada nebuvo margos ir abejotina, ar gilioje senovėje kas nors margindavo įvažiavimo vartus (duris). Pabandykime paieškoti daugiau įrodymų, kad dainų dvarelis buvo įsivaizduojamas kaip marios.
Dzūkų dainose sakoma: „Raudonasis pucinėlis / Ant marelių pražydo / Darželėj pražydėjo / Su mergele prakalbėjo“ Pati daina paaiškina, kad „marelės“ yra darželis, kurio idėja labai artima mitologiniams marių žalumynams. Panašiai liudija ir kita daina: „Nusileisk sakalėli / Ant ežerėlio / Tam ežerėly / Rūtų darželis“. N.Vėlius knygoje „Senovės baltų pasaulėžiūra“ cituoja dainą: „Vidury dvarelio mėlynos marelės, marelėse auga ąžuolėlis su šimtu šakelių“. Čia „mėlynos marios“ jau yra dvarelio vidurys, centras. Daugeliui mokslininkų nekelia abejonių tai, kad dvaras ar sodyba mitinėj galvosenoj yra marios. Dar pridursiu, kad sutuoktuvėse buvo toks ritualas: pasiėmusi stuomenį ar rankšluostį mergelė iš trobos į klėtį „teka“, bėga. Čia pateikta medžiaga mini marių vidurį - dvaro centrą. Pagal etnografinę medžiagą, visos klasikinės sodybos (dainų dvareliai) vidurys ar centras buvo gerasis kiemas tarp trobos ir klėties. Dažnai į kiemo sąvoką įėjo rūtų darželis ir gerasis šulinys. Ypač Žemaitijoje gerieji kiemai atitverti nuo laidarių, kluonų, daržų bei blogojo kiemo. Toks kiemas buvo tarytum sakralinė erdvė, kurioje veikimą apribojo įvairūs paprotiniai draudimai. Čia vyko kultūrinis gyvenimas: vakarėliai, vestuvių ceremonialo dalis, dainos ir pasakojimai vasaros vakarais, kai kur net giedamos gegužinės giesmės. XIX-XX a. Lietuvoje, ypač Žemaitijoje, būdingas reiškinys - medis vidury gerojo kiemo. Tai tarytum ašis tarp požemio, oro erdvės ir dangaus. Čia tas centras, nuo kurio prasideda tos sodybos žmonių atsakingiausioj i veikla: „Vidury marelių / Ąžuolas stovėjo / Po tuo ąžuolėliu / Du broliai stovėjo / Jie stovėdami / Jie kalbėdami / - O kur mudu josim / O kur maršyruosim ?“ Kad marių vidurys yra dvarelio centras, liudija ir kitos dainos, viena iš jų: „Ant mano tėvelio / Didžio dvarelio / Diemedėlis augo (...) Po diemedėliu / Šimtašakeliu / Du broliai stovėjo“. Tai vienos dainos du variantai, kalbantys apie dvarelio - marių - centrą ir Pasaulio vertikalią ašį -medį. Dar XX a. pirmosios pusės atminty yra išlikęs vaizdas: kiemo vidury - medis, po juo suolelis. Šventvakariais arba šiaip čia prisėdama susikaupti, pamąstyti. Dažniausiai po ąžuolėliu sėdinčius užtinkame „tėvą, motinėlę“ arba tiktai motinėlę. Lentinis suolelis, pakeitęs tradicinį „aukso krėslelį“, t.y. vidur kiemo po ąžuolu padėtą nemažą akmenį, rodo seniausios paprotinės kultūros degradaciją. Akmuo, kaip ir augantis medis, yra vienas iš pagrindinių pasaulio modelį sudarančių elementų. Akmeniui kiemo vidury buvo suteikiama ypatinga galia. Edvardas Cizevijus rašė, kad Mažojoje Lietuvoje lietuvės motinos, norėdamos atpratinti kūdikį nuo maitinimo krūtimi, išeidavo laukan nešinos kūdikiu ant rankų, atsisėsdavusios ant akmens ir paskutinį kartą paduodavusios vaikui krūtį. „Aukso krėslelis“ buvo susijęs su moterų gyvenimo ciklais, mitiniais įvaizdžiais. Krėslely sėdėdama motinėlė simbolizavo saulę, mergelė - saulės dukrą. „Kai prijojo margą dvarą / Tai ir atrado jauną mergelę / Aukso krėslelėj besėdinčią“. Kiemas paprastai dirvonuodavo, jį vadino vejele. Ir štai: „Ant tos vejelės / Tenai sėdėjo mergelė“.
Susidaro toks dainų dvarelio vaizdas: dvarelio vudury (marių centre) auga ąžuolas (ar jovaras), prie jo - akmuo (aukso krėslelis), ant jo sėdi motinėlė (saulė) arba mergelė (marių martelė). Visa tai supa žalia vejelė (vanduo), ant kurio yra „rūtų lysvelė“ arba „rūtų darželis“ (marių žolynai). Dvarely yra gėlas vandenėlis (šulinys arba nukritusi ant vejelės rasa). Nesunku pastebėti, kad tai ne atsitiktinis sodybos atributų derinys. Jį žmogus kūrė šimtmečiais, galbūt ne visuomet sąmoningai suvokdamas Pasaulio modelį. Žmogus jį intuityviai atkartodavo, savotiškai kontempliavo pirmini transcendentinį pasaulį, tuo kurdamas ir palaikydamas tvarką, pusiausvyrą, chaosui priešpastatydamas darną. Kurdamas savo sodybą žmogus tikėjo dalyvaująs metafiziniame nepradėtame Pasaulyje, tuo grįsdamas savo vidinį pasaulį.
Medžio, akmens ir vandens meninė kompozicija, atsispindinti liaudies dainose, yra tarytum baltų visuomeninių šventovių prototipas. Nadruvos Romuva taip pat turėjo tuos pačius elementus, buvo prie vandens (įsivaizduojamos marių erdvės), jos centre -ąžuolas, po ąžuolu - akmuo (aukuras), prie jo - mažesnis akmuo atsisėsti (aukso krėslelis), netoli ugnis - kosminės gyvybės simbolis. Dabar jau galėtume prisiminti N.Vėliaus teiginį, kad viso pasaulio idėja liaudies kūryboje yra reiškiama šventovės vaizdiniais. Dvarelį (sodybą) laikydami žmogaus meniniu kūriniu bei menine kompozicija, teigiame, kad dvarelis buvo individualios šeimos šventykla, kurioje kartu su žmonėmis gyveno dievai.
Nepradėto, transcendentinio Pasaulio sudedamieji elementai buvo laikomi šventais, magiškais, jei taip, tai iš jų komponuoti dvarelius, atskirus trobesius, šventyklas arba žmogaus vidinį pasaulį buvo šventa egzistencinė būtinybė. Darosi aišku, kodėl šventas vanduo, šventi akmenys, šventa ugnis, šventi kalnai - juk tai „ano pasaulio“ modelio elementai. Į juos kontempliuodamas galėjai gauti jėgų, iš jų kurti šio pasaulio vaizdą reiškė šaukti pasaulio galias į dieviškąją darną. Tuo būdu kuriamas ir žmogaus dvasinis pasaulis, taip pat su centru, vertikalia ašimi. Tai jau pagrindas kosmogoninės pasaulėžiūros sistemai ir kartu - tikyba. Bet čia prasideda kosmogoniniai klausimai. Be jų neapsieisime. Tad reikia pripažinti kai kurių mokslininkų teiginius, kad viso senojo baltų, kartu ir indoeuropietiškojo kamieno žmonių, tikėjimo pagrindas buvo pagrįstas kosmogonine idėja. Juk žmogus, vedamas pačios didžiausios nežinomybės; pirmiausia turėjo atsakyti į klausimą, kas yra pasaulis, koks jis buvo iki atsiradimo, koks privalo būti žmogaus dvasios ryšys su juo, nepradėtu, tačiau esančiu „anapus šio pasaulio“. Ir atsakė sau taip, kaip reikalavo būtinybė, pati egzistencija, ir sukūrė savo buityje to nepradėto Pasaulio esamybės vaizdą. Čia ta toji didžioji mįslė, kuri buvo sprendžiama tūkstantmečiais. Skaityta 1990 m. Lietuvos kultūros kongreso XI sekcijoje „Baltų kultūros problemos“; Skelbta „Žalioji Lietuva“. 1996. Nr. 1. Kalbant apie valstiečio sodybą kaip apie Pasaulio modelį, negalime neaptarti pirties kaip vieno iš jos komponentų. Išsivysčiusi sodyba yra praėjusi ilgą raidos kelią. Iš pirmo žvilgsnio atrodo, kad pirtis ir jos specifinė aplinka čia nieko dėta. Tačiau giliau panagrinėjus medinių pastatų istoriją ir jų reikšmę XX a. Lietuvos kraštovaizdžio susidarymui, tenka keisti nuomonę1. Apie pirties mistinį ryšį su gyvenamuoju namu bei sodyba pastebėta straipsnyje „Pirties tako papročiai“2. Jame rašoma, kad ėjimas į pirtį vanotis buvo reikšmingas žygis, jeigu ne įvykis. Pirmiausia apie tai paliudija ir atsisveikinimas išeinant iš namų („Tai sudie nameliai“, „Tai sudie, išeinam į pirtį“). Atsisveikinimas buvo ne vien tik etinio pobūdžio, tai jau ir ritualas, kurio privaloma laikytis. Pirtis dažnai buvo statoma sodybos ribose ir negalėjo išsiskirti iš Pasaulio modelio. Gerasis kiemas su sodu ir gėlių darželiu, kas būdinga išsivysčiusioms sodyboms, buvo įsivaizduojamas kaip plačios marios. Įvaizdis artimas tautosakoje aptinkamam tilto į pirtį motyvui. Jis aptinkamas artimoje latvių kultūroje. H.Biezais rašo, kad per vestuves jaunoji turėjo būti į pirtį pervedama tiltu, kad „nesušlaptų“ kojų3. Tai paliudija tikėjimą, kad moters nėštumo metu kojų sušlapimas pakenkia kūdikiui. Turime ir kitą įvaizdį, kaip martelė „teka iš klėtelės per kiemelį“. Minėti įvaizdžiai siejasi su išsivysčiusia XIX-XX amžiaus valstiečio sodyba, kurioje įsikomponuoja ir pirtis. Ištyrus sodybinius želdinius, rasta daug atvejų, kai prie pirties, nors ji būtų prie sodo ar apželdinta krūmais, auga medis, dažniausiai ., beržas, gluosnis, rečiau kada sodinama eglė. Prie pirties neaptikta . vyro simbolių - uosio ar ąžuolo. Pastarieji medžiai buvo jau patriarchate išsivysčiusios sodybos elementai ir augo ne prie moteriško pastato - pirties, o sodybos centre ir šiaip išraiškesnėje vietoje. Beržai dažniausiai aptinkami prie pirčių ir retai kada sodybos centre. Čia reikia pažymėti, kad beržas šiaurės kraštų medis (pvz., Estijoje jis paprastai auga kiemo vidury, kaip ir mūsų ąžuolas). Beržo šakelės - vanta buvo susijusios su moterų pirtimi. Prie pirčių ties durimis, jeigu pirtis stovi ne prie upės ar ežero, dažniausiai kasama kūdra. Kūdroje po vanojimosi buvo „atsivėsinama“, t.y. maudomasi. Tą ypač mėgo vyrai, moterims tai beveik nebūdinga. Nesunku įsidėmėti, kad medis, pirtis ir kūdra sugretinti ne tik dėl buitinio patogumo - tai gilesnę prasmę turinti kompozicija. Ji dažnai aptinkama, kai pirtis yra prie sodybos kampo, netoli nuo sodybinių medžių, dažniausiai vaismedžių. Nesunku įžiūrėti, kad pirtis su jai būdingais želdiniais išsijungia iš išsivysčiusios sodybos kaip Pasaulio modelio. Peršasi mintis, jog tai nėra atsitiktinis reiškinys. Nors ir nėra prielaidų, kad tai būtų daroma sąmoningai, tačiau tam tikra simbolinė intencija pastebima. Analogiškų reiškinių atvejai aptinkami, kai pirtis statoma laukuose. Už pirties ar gale jos labai dažnai, ypač Aukštaitijoje, auga beržas, rečiau eglė ar kitas aukštaūgis medis. Retkarčiais aptinkama prie lauko pirties ir obelis, paliudijanti pirties ryšį su sodyba. Medžiai sodinami prie pat pirties, o kartais su pirtimi komponuojamas medis, augantis kiek toliau nuo pirties. Tokiais atvejais laukuose stovinti pirtelė nesukelia vienišumo įspūdžio. Atrodo, kad pirtelė išėjusi už sodybos drauge su tradiciniu želdiniu. Įdomu tai, kad pirtį iškėlus į laukus, prie jos taip pat neretai kasami prūdeliai. Taip žmogus nesąmoningai sukuria sodybos įvaizdį ir aiškiai pastebimą naujo Pasaulio modeliavimo tendenciją. Minimą tendenciją paliudija Gudeliškių kaime (Mockėnų apylinkėje, Utenos raj.) 1975 m. laukuose aptikta pirtis su sodybinio tipo aplinka: prie pirties obelis, daržas, kiek atokiau šulinys su svirtimi, o visa tai aptverta karčių tvorele. Visa tai primena grytelninko sodybėlę su vienu pastatu. Tai neišsivysčiusios sodybėlės Pasaulio modelio pavyzdys. Nuo išsivysčiusios sodybos ji skiriasi tuo, kad joje nėra ir nebūdavo uždaro kiemo, kaip išsivysčiusioje sodyboje. Tai jau archaiškas Pasaulio modelis su visais modeliui būdingais elementais, tik be kiemo. Nekelia abejonių, kad trobelėje, šiuo atveju pirtyje, nebūtų dar vieno elemento - ugnies. Ant lauko pastaraisiais šimtmečiais ūkinių trobesių neaptverdavo. Pirties aptvėrimo atvejis prasmingas mitologiniu požiūriu, o ūkiniu bei buitiniu požiūriu sunkiai paaiškinamas. Pirties statymas už sodybos nebuvo apspręstas tik buitinių ar priešgaisrinių motyvų. Jis siejasi su mitologiniais bei folkloristiniais įvaizdžiais, ką paliudija turimi duomenys. Liaudies dainoje aptinkame tokią eilutę: „Vidury lauko stovi grušelė“4. Grušelė -laukinė kriaušė ne atsitiktinai rado vietą dainoje - tai vaizdinys liaudies pasaulėžiūroje, turintis gilią prasmę. Kriaušelė vidury lauko kiek primena pirtelę arba sienelę vidury lauko. „Lauko vidurys“ asocijuojasi su „marių viduriu“. Nenorom peršasi mintis, kad grušelė asocijuojasi su archainiu Pasaulio medžio įvaizdžiu. Kyla klausimas, kodėl ji viena auga „lauko vidury“, o ne, tarkime, lauko pakrašty arba neapibrėžtoje lauko erdvėje ? Prisiminkime „marių vidurį“ - nepradėto Pasaulio centrą. Nekelia didelių abejonių, kad laukas yra „marios“, kurių vidury auga kriaušelė. Įvaizdis artimas, jei ne tapatus, ąžuolui, augančiam kiemo vidury. Neabejojant „grušelę“ galime sieti su vienetiniu pirties želdiniu, nors neaptikta atvejų, kad ji augtų ne tik lauko vidury, bet ir prie pirties sodyboje. Kyla įtarimas, kad šiuo atveju kriaušė reiškia apskritai medį, įkomponuojamą į Pasaulio modelį. Obelėlė, kriaušelė dažnai aptinkama liaudies dainose, kaip laukų medis. XX a. pirtys dažniausiai statomos prie natūralių vandens telkinių, slėnesnėse vietose. Tačiau aptikta pirčių ir ant kalnelių, raiškiose vietose. Kraštovaizdį jos paįvairina, tačiau praktiškai apsunkina pirties aprūpinimą vandeniu: nepastebėta, kad šalia ant kalvos esančios pirties būtų kasamos kūdrelės ar šuliniai. Pastarieji atvejai tartum nebūtų būdingi straipsnyje aptartam Pasaulio modeliui, tačiau pastebėti kai kurie Pasaulio modelio elementai, turintys gilią tradiciją ir archaišką Pasaulio modeliavimą. Paparčių kaime (Kaišiadorių raj.) 1987 m. aptikta ant kalvos pirtis su vienetiniu želdiniu. Medis auga prie išilginio fasado priešais pirties duris. Atsitiktinai ar apgalvotai po medžiu padėtas didokas akmuo. Tai jau visiškai primena akmenį sodybos kieme po ąžuolu. Savo ruožtu čia nesunku įžvelgti ant mitinių marių kalnelio (dar neiškilusios virš marių paviršiaus žemės) augantį medį (Pasaulio medį) ir akmenį po juo („Saulės bei mergelės guolį“ su „marių žalumynais“).
Istoriškai taip jau susiklostė, jog: “ Lietuvių pamėgta medžio statyba tapo patogumo ir sveikatos idealu: senovėje, kaip sako K.Makovskis , sodietis ir bajoras bijojo ligos, kai jiems tekdavo gyventi mūro statiny. Senuose ūkio patarimuose ir receptuose pilna įspėjimų prieš mūro gyvenamąjį namą. Iš pamėgimo Lietuvoje medinio gyvenamojo namo užsiliko iš praeities anekdotiškas, bet, manoma, tikras atsitikimas. Kažkoks Lietuvos bajoras turėjo vykti Toskanijon išgauti palikimą. Išsigandęs jis žinios, kad ten nesą medinių dvarelių. Niekais nueitų palikimas, jeigu begyvendamas mūro namuose įgausi ligą. Todėl pasiėmė bajoras kartu su savim dailidę, kuris Toskanijoj pastatydino bajorui medinį dvarelį, o sau namą, kuris dar XVIII amžiaus gale buvo italų žingeidumo objektas. Ir šiandien lietuvis nemėgsta plytų statybos dėl, anot jo , drėgnumo ir šaltumo.“ (P.Galaunė „Lietuvių liaudies menas“) Mediniai namai puikiai tinka bet kokioms klimatinėms sąlygoms, nes juose vasarą nekaršta, o žiemą nešalta. Juk mediena turi savybę kaupti šilumą vasaros metu ir saugoti ją per visą žiemą. Didesnių karščių metu mediniame name visada vėsu, nėra tvankumo. Mediena atitinka visus sanitarinius-higieninius reikalavimus. Per medinį rąstą dėka jo ląstelinės kamieno sandaros, nepastebimai vyksta nuolatinė oro kaita. Mediniame name savaime suprantama nereikalingi kondicionieriai.
Spygliuočių rąstuose likę sakai teigiamai veikia rąstiniame name gyvenančių žmonių kvėpavimo takus ir plaučius. Nustatyta, kad šilta natūralios medienos spalva teigiamai veikia žmogaus psichinę būklę, ramina nervų sistemą ir sukuria palankias sąlygas pilnaverčiam poilsiui. Rąstinio namo patalpose ore nesklando dulkės. Elektrostatinės medžio savybės neleidžia patalpose kauptis statinei elektros energijai, dėl kurios ore ir sklando dulkės. Jei patalpose daug dulkių, jos gali sukelti alergiją. Todėl nuo alergijos kenčiantiems žmonėms rekomenduojama gyventi rąstiniuose namuose.
Sibire, kur žiemą šalčiai siekia 40oC ir daugiau, nuo senų laikų žmonės gyvena rąstiniuose namuose pastatytuose iš 20-25 cm storio rąstų. Medinė siena iš 22cm saugo šilumą taip pat kaip 1m storio mūro siena ir jai nereikalingas papildomas apšiltinimas. Medinės sienos sukaupia šilumą ir tolygiai paskirsto visoje patalpoje. Todėl rąstiniame name bus šilta net per didžiausius šalčius. Pakankamo diametro rąstas yra labiau atsparus degumui, nei plieno konstrukcijos. Ugniagesių yra pastebėta, kad medinės konstrukcijos dega ilgiau ir būna mažiau ugnies pažeistos, nei konstrukcijos su plieninėmis perdangos sijomis. Be to rąstai yra apdorojami specialiomis ugniai atspariomis medžiagomis. Šiuolaikinis rąstinis namas gali būti tokiu pat kapitaliniu būstu, kaip ir plytinis arba blokinis namas ar butas. Rąstinis namas – pilnai įrengtas būstas, su gerais langais, durimis, stogo danga ir visais kitais privalumais – parketu, santechnika, signalizacija ir kt. Daugeliui kyla klausimų dėl priešgaisrinės apsaugos, spalvinės gamos, apsaugos nuo kenkėjų, ar bus jame pakankamai šilta ir t.t. Visi šie klausimai šiais laikais nesunkiai išsprendžiami. Rąstinis namas tinkamai prižiūrimas tarnaus 150 - 200 metų ir ilgiau. Rinka siūlo ilgaamžes stogo dangas, apsaugines priemones, dažus. Kad namas ilgai ir gerai tarnautų jam reikalinga priežiūra, kaip ir bet kokiam vertingam Jūsų pirkiniui. Savo paslaugas Lietuvoje siūlo daugiau nei 50 medinių namų statytojų kompanijų, tačiau prieš pradedant statybą dažnam rūpi sužinoti ne tik kainą, bet ir tokių namų pranašumus bei trūkumus. Niekada nesusidūrusiems žmonėms su rastinių namų statyba sunku orientuotis, pagal kokius kriterijus rinktis rastinį namą, kurie yra geros kokybės ir kodėl skiriasi kainos. Kokybiškai dirbantys meistrai kartais nukenčia dėl pigiai dirbančių pavienių statybininkų mėgėjų, pridarančių broko ir klaidų. Kokybiškai dirbantys gamintojai dažniausiai visą savo produkciją eksportuoja. Pigiai dirbantys rastinių namų gamintojai sutaupo naudodami antrarūšę medieną, įdarbindami patirties neturinčius darbuotojus, medieną apdirbdami pigiausiomis trumpalaikėmis medžiagomis. Blogus meistrus išduoda išsiklaipiusios sienos, neatsidarantys langai, sienose šviečiančios skylės. Rąstinių namų statybos kaina iš tos pačios kategorijos rąstų rinkoje svyruoja neviršydama 5 proc. ribos, tačiau galutinis darbo rezultatas gali akivaizdžiai skirtis. Jei namo statybai nusprendėte samdyti firmą ar brigadą, reikalaukite: 1. Medienos drėgnumo ne daugiau kaip 20% bet kurioje medinės konstrukcijos vietoje (sienos, stogo konstrukcija, fasado apdaila ir kt.) nepamirškite, kad mediena, šlapesnė nei 20%, neužilgo ženkliai trauksis, priklausomai nuo medienos struktūros daugiau arba mažiau suksis, o prasčiau ventiliuojamose vietose dar ir mėlynuos ar pelys. 2. Kuo daugiau darbų „iš vienų rankų“. 3. Garantijos, atitinkančios LR įsatymus. 4. Rekomendacijų iš klientų, kurių namai stovi bet 2 metus. 5. Vizito iki bent vieno iš namų (jei yra statytų Lietuvoje). 6. Sutarties, kurioje aiškiai nurodyta statybininkų atsakomybė už medžiagų bei darbų kokybę bei terminus. 7. Detalios sąmatos, kurioje būtų viskas nurodyta iki smulkmenų, idant išvengti nesusipratimų statybos eigoje. 8. Pavyzdžių apdailos medžiagų (dailylentės, grindlentės, grindjuostės, vidaus ir lauko durys, langai ir kiti svarbūs namo komponentai. Jokiu būdu nepatartina įsimonti į medinį namą plastikinių langų ar durų, laminato ant grindų, skardos ant stogo, ar panašiai. Visa tai suderint padės profesionalus rangovas ar architektas. Rąstiniai namai gali sėsti apie 4 procentus viso savo aukščio, priklausomai nuo pasirinktos medienos ir jos drėgmės. Namo sienų rąstai turėtų būti renčiami iš 20 procentų medienos drėgnumo. Šiaurės Europos šalių ilgametė rąstinių namų statybos patirtis įrodo, kad iš rastų galima statyti pačios įvairiausios paskirties namus – gyvenamuosius ir poilsio namus, restoranus, viešbučius, parduotuves ir pan. Jie gali būti įvairaus aukštingumo ir įvairios architektūrinės išraiškos.
Gerosios ir blogosios medienos savybės
Gerosios savybės: 1. Didelis stiprumas, kuris ypač pasireiškia gniuždant ir lenkiant; 2. Maža tūrio masė. Tai leidžia pagaminti ekonomiškas konstrukcijas ir perdengti dideles angas; 3. Paprastas apdorojimas; 4. Galimybė tuoj pat eksploatuoti. Sumontuotas konstrukcijas galima iš karto apkrauti pilna apkrova. Tai paprastina statybos darbus; 5. Lengvas demontavimas ir pakartotinas panaudojimas. Tobuli sujungimo mazgai leidžia išardyti ir vėl sujungti konstrukcijas; 6. Geras estetinis vaizdas.; 7. Greita statyba. Naudojant surenkamus elementus, medinės konstrukcijos montuojamos labai greitai; 8. Fizinės savybės - mažas šilumos laidumas, gera garso izoliacija, mažas temperatūrinio plėtimosi koeficientas ir dielektrinės savybės; 9. Didelis cheminis atsparumas.; 10. Skerspjūvio matmenų įtaka degumui. Medinių elementų atsparumas ugniai didėja didėjant skerspjūvio matmenims;
11. Didelis ilgaamžiškumas. Eksploatavimo laikas gali būti skaičiuojamas šimtais metų; 12. Geras kompleksinis panaudojimas su kitomis medžiagomis.
1. Irimas veikiant grybams, vabzdžiams ir kt. kenkėjams. Šio irimo galima išvengti naudojant atitinkamas chem. priemones; |