|
|
Lietuviškas zodiakas |
Po šventųjų paveikslais - zodiako ženklai Jūratė SAMUŠYTĖ Kaip jūs reaguotumėte, jei, atsivertę tradicinį horoskopą savaitgaliui, vietoje savo ženklo Mergelės rastumėte parašyta “Gervė” arba ten, kur turėtų būti prognozė jums, Skorpionui, nei iš šio, nei iš to, puikuotųsi kitas ženklo pavadinimas - “Elnias”?.. Dėl to nevertėtų nei labai nustebti, nei piktintis. Mat visai neseniai buvo rekonstruotas lietuviškas zodiakas, kurį galutinai ištyrus, bus imtasi praktiško jo pritaikymo - ir kam gi sudarinėti horoskopus, naudojant kažkokį ten rytietišką zodiaką, jei, pasirodo, nuo neatmenamų laikų turime lietuviškąjį?.. Įrodymus, jog ir lietuviai turėjo savo zodiako žvaigždynus, netikėtai “atkapstė” Jonas Vaiškūnas, jau dešimtį metų tyrinėjantis senąsias lietuvių žinias apie dangaus šviesulius. “Niekada nemaniau, kad neturint išlikusių ikikrikščioniškos lietuvių kultūros raštijos paminklų, bus įmanoma ką nors esmingesnio sužinoti apie senąsias lietuvių astronomijos žinias. Ir vigi, nieko per daug nesitikėdamas, prieš metus senojo lietuvių zodiako pėdsakų nusprendžiau paieškoti pagal istorinius, etnografinius ir folklorinius šaltinius. Išanalizavęs turimą medžiagą, padariau išvadas, kad lietuviai žinojo šiuos zodiako ženklus: ožį, šaulį, gervę, žirgą ir elnią”, - apie atradimų pradžią pasakoja J.Vaiškūnas. Vietoje laikrodžio - zodiakas “Zodiakas yra praktiškas dalykas - kaip laikrodis ar kalendorius, - “Vakarinėms naujienoms” pasakojo J.Vaiškūnas. - Mūsų protėviams buvo labai svarbu išmokti tiksliai skaičiuoti kalendorinį laiką, nes priešingu atveju jie būtų išmirę nuo šalčio ar bado. Pirmaisiais “laikrodžiais” mūsų pirmtakams buvo Mėnulis ir Saulė. Šiandien mes, norėdami sužinoti valandas, žiūrime į ratu skriejančią laikrodžio rodyklę, o tiksliau, į jos padėtį mūsų sugalvotų skaitmenų atžvilgiu. Panašiai galima nupasakoti ir kalendorinio laiko stebėjimus. Norėdami jį sužinoti, mūsų protėviai tartum dangiško laikrodžio rodyklę stebėjo skriejančią Saulę, o jos padėtį dangaus ciferblate nusakydavo nejudančių žvaigždžių ir žvaigždynų atžvilgiu. Todėl buvo būtina žvaigždžių grupėms suteikti vardus. Tik dangaus sektoriai, priešingai nei laikrodžio, buvo ne sunumeruoti, o gavo prasmingus simbolinius vardus. Kiekvieną mėnesį, kai Saulė artėdavo prie vieno iš zodiako ženklų, žemėje buvo žinoma, kokius darbus, kokias apeigas tuo metu reikia atlikti, kad neatsiliktum nuo natūralių gamtos ritmų. Pavyzdžiui, zodiakinio žvaigždyno Tauro dalį lietuvių liaudis vadina Sietu, Sietynu. Nes žmonės žinojo, kad kai Saulė įžengia į Tauro žvaigždžių grupę, ateina tikrasis pavasaris - reikia pradėti pavasarinius žemės ūkio darbus, sėją.”
Kaip Zodiako ženklai Saulę vadavo Pirma žinia yra 1447-tų metų E.S. Pikolomino knygoje “Įvairių įvykių ir vietų aprašymas”. Knygoje rašoma: “Vykdamas tolyn, jis rado kitą gentį, kuri garbino Saulę ir labai pagarbiai laikė nepaprasto didumo geležinį kūjį. Žyniai, paklausti, ką reiškia šis garbinimas, atsakę, jog kadaise ištisus mėnesius nebuvę matyti Saulės, kurią galingasis karalius buvo sugavęs ir uždaręs pačiame tvirčiausiame bokšte. Tada atėję Saulei į pagalbą Zodiako ženklai. Didžiuliu kūju jie sudaužę bokštą, išlaisvinę Saulę ir grąžinę ją žmonėm.” Antra žinia yra iš vokiečio J.F.Rivijaus kronikos. Joje teigiama, kad Vilniuje buvo Perkūno šventykla ir joje buvo įrengtas laiptuotas kvadratinio plano aukuras. Aukurą sudarė 12 laiptų. Kiekvienas laiptas buvo paskirtas kuriam nors vienam Zodiako ženklui: “Kas mėnesį, tą dieną, kai Saulė kildama ar leisdamasi, įžengdavo į tą ženklą, ant tų laiptų buvo uždegami ir aukų aukojimo laužai. Taigi aukščiausias laiptas buvo Vėžio, o žemiausias - Ožiaragio. Tačiau tikroji auka, kaip manyta, ant laiptų nebūdavo deginama, degindavo jos imitacijas, nulipdytas iš vaško, kaip antai Liūto, Mergelės”. Kadangi istoriniai šaltiniai išryškino ritualinį ir kalendorinį zodiako ženklų vaidmenį, J.Vaiškūnas pamėgino žinomose etninėse kalendorinėse apeigose paieškoti “zodiakinio ritualo” atgarsių. Zodiako ženklai turi daugiausia zoomorfinius vardus, todėl ieškojo ritualų, kuriuose vienaip ar kitaip figūruotų gyvuliai. Bene daugiausia tokių ritualų įžiūrima Kalėdų ir Užgavėnių persirengėlių veksmuose. Keistas lietuvių Kalėdų paprotys persirengus žvėrimis, tempti per kaimą kaladę ir ją mušti, o vėliau sudeginti, galėtų būti siejamas būtent su Saulės išvadavimo ritualu. Tuo pačiu aspektu analogiškas ir įdomus Užgavėnių persirenginėjimas žvėrimis, kuriame persirengusiųjų procesija traukia paskui savotišką “Saulės vežimą”. Yra liudijimų, kad per Užgavėnes taip pat buvo tampoma kaladė. “Viską išanalizavęs, priėjau išvados, kad potencialiais zodiako ženklais galėjo būti Kalėdose ir Užgavėnėse sutinkamos ožio, arklio, gervės gyvulinės kaukės. - Pasakojo J.Vaiškūnas. - Kai kurių kitų kalendorinių apeigų ir kalendorinių dainų tekstų analizė ne tik sustiprino ožio šansus galėjus būti zodiako ženklu, bet šalia jo išryškino ir kitą zodiako personažą - šaulį. Tradicinės lietuvių kalėdų giesmės “Atbėga elnias devyniaragis” turinys leido prie jau minėtų personažų prijungti dar ir elnią.” Po šventųjų paveikslais - zodiako ženklai Šios istorinių šaltinių ir etnografinės bei folklorinės medžiagos analize pagrįstos prielaidos netikėtai pasitvirtino, kuomet tapo prieinamas tyrinėjimams senovinis apeiginis kaušas iš Gardino srities. Ant kaušo pavaizduota 12 senovinių piešinių, kurie išdėstyti vienoje juostoje. Kiekvienas piešinys yra aprėmintas geometriniu ornamentu. Šie piešiniai buvo atrasti nuo kaušo paviršiaus nugramdžius spalvotais dažais nutapytus krikščioniškųjų šventųjų paveikslus. Baltarusių mokslininkai laikė šiuos ženklus kalendoriniais 12-os mėnesių ženklais. J..Vaiškūnas teigia turįs įrodymų, kad tai ne šiaip sau kalendoriniai ženklai - tai zodiakas: “Ženklai ant kaušo paviršiaus nuosekliai išdėstyti ratu vienas paskui kitą. Saulės atvaizdai kiekviename iš ženklų savaime perša mintį, kad atvaizdai yra susiję su Saulės keliu tarp žvaigždžių, tai yra, zodiaku. Be to, trys atvaizdai tiesiogiai asocijuojasi su tradiciniais zodiako ženklais - Šauliu, Ožiaragiu ir Dvyniais. Kad tai yra ne atsitiktinumas, įrodo šių ženklų tarpusavio padėtis visų piešinių sekoje. Tarp Dvynių ir Šaulio turėtų būti įsiterpę 5 zodiako ženklai. Būtent tiek ženklų šioje vietoje aptinkame ant kaušo. Ženklų išdėstymą laikrodžio rodyklės kryptimi ir jų asociaciją su zodiako ženklais patvirtina ir po Šaulio ženklo sekantis Ožiaragis. Toks trijų identifikuotų ženklų tarpusavio išsidėstymas leidžia patikimai tvirtinti, kad ant kaušo pavaizduoti būtent zodiako ženklai.” Šie ženklai, pasak J.Vaiškūno, ne tik patvirtina prieš tai pagal etnografinius ir folklorinius duomenis rekonstruotųjų zodiako ženklų realumą, bet ir leidžia juos susieti su konkrečiais žvaigždynais. Daugumos kaušo paviršiuje atvaizduotų zodiako figūrų kontūrai leidžia pakankamai tiksliai susieti šias figūras su konkrečiomis žvaigždžių grupėmis. Ženklų analizė, pagrįsta folkloriniais, etnografiniais ir etnoastronominiais duomenimis, įrodo, kad jie yra glaudžiai susiję su kalendorine praktika ir astronominiais stebėjimais. Iš viso to galima daryti išvadą, kad ikikrikščioniškais laikais Lietuvoje, bent jau žynių luomo tarpe, buvo žinomas ir praktiniais tikslais naudojamas savitas zodiakas. Manoma, kad kaušui, rastam Baltarusijoje - penki šimtai metų. J.Vaiškūnas tikino, kad nieko nuostabaus, jog medinis ir dar skysčiams laikyti pritaikytas indas išsilaikė pusę tūkstantmečio, nes kaušas buvo pagamintas iš taip vadinamo beržo gumbo, tai yra, iš hipertrofuoto neišsivysčiusio beržo pumpuro. Beržo gumbo mediena yra ypatingai tanki, kieta ir visai nesugerianti vandens. Be to, kaušas buvo gerai išvaškuotas. Kodėl J.Vaiškūnas lietuviško zodiako egzistavimą bando įrodyti piešiniais ant baltarusiško kaušo? ”Visų pirma, - teigia tyrinėtojas, - dalis zodiako buvo rekonstruota ne pagal kaušo piešinius, o pagal lietuvišką etnografinę ir folklorinę medžiagą. Kaušas tebuvo rekonstrukcijos sėkmingumo įrodymas bei leido papildyti rekonstruojamą sistemą naujais elementais. Antra, Gudijos sritis, kur buvo aptiktas kaušas - buvusi etninės Lietuvos teritorija. Kita vertus, gali paaiškėti, kad šis zodiakas yra bendras daugelio Europos tautų paveldas, kurį mes tiesiog geriau už kitus išsaugojome. Kaip kad, pavyzdžiui, indoeuropiečių prokalbės garsus esame geriausiai išsaugoję savo kalboje.” Lygiuosimės su graikais ir japonais Lietuviško zodiako tyrinėjimo darbai dar nebaigti. Tačiau jau dabar sukaupta medžiaga leidžia daryti prielaidą, kad rekonstruojamas zodiakas yra senesnis už lietuvių etnosą ir, atrodo, galėjo būti žinomas didesniuose Europos plotuose. Juo turėtų susidomėti ne tik lietuviai, bet ir latviai, lenkai, bulgarai, rusai, vokiečiai... Pasak J.Vaiškūno, tokio zodiako įrodymas leistų mums, artimiausiems senosios indoeuropiečių kultūros paveldėtojams, lygiuotis su tokiomis archaiškomis, senomis astronominių stebėjimų tradicijomis garsėjančiomis tautomis kaip graikai, kiniečiai, japonai ar majai. Kalbėdamas apie galimą lietuviško zodiako ženklų panaudojimą astrologinei asmenybės charakteristikai, J.Vaiškūnas pripažino, kad tvirtų įrodymų, leidžiančių patvirtinti arba paneigti šią galimybę, kol kas neturi. Tačiau, pasak jo, tuo atveju, jei pasirodys, kad šis zodiakas yra kilęs iš bendro indoeuropietiško paveldo, galima manyti, kad žyniai, užsiimantys tiek astronominiais stebėjimais, tiek tenkinantys dvasinius žmonių poreikius, galėjo užsiimti ir asmenybine astrologine prognostika. Juo labiau, kad ūkinę, zoologinę ir agrarinę prognostiką egzistavus įrodo šiuolaikinė etnoastronominė medžiaga. Net ir tuo atveju, jei šis zodiakas pasirodytų beesąs kūrybiškai modifikuotas tam tikro laikmečio skolinys iš Viduržiemio jūros baseino kraštų ar net iš Viduramžių Europos, ir tai galima būtų tikėtis, kad, perimdami ženklų sistemą, lietuviai perėmė ir horoskopų tradiciją. “Užbaigus lietuviško zodiako tyrimus, kitas žingsnis turėtų būti jo sugrąžinimas į gyvenimą. Turiu omenyje senųjų mūsų zodiako ženklų grąžinimą į kultūrinę apyvartą kasdieniniame gyvenime: jei astrologai sudarinėja astrografikus ir užsiima prognozėmis, tai jie gali perimti originalius lietuvių zodiako ženklus ir tuo pačiu atsisakyti mūsų kraštui nebūdingų Skorpionų ir Liūtų simbolikos.” - įsitikinęs J.Vaiškūnas. Be kita ko, lietuviškojo zodiako rekonstruotojas linkęs manyti, kad mūsų zodiakas atrodo “zodiakiškesnis” ir archaiškesnis, nei dabar vartojamas azijietiškas babiloniečių-graikų zodiakas. Nes mūsiškiame yra daugiau zoomorfinių ženklų: vietoje dabar tradicinės Mergelės ten turime paukštį - Gervę, vietoj Vandenio - šuoliuojantį Žirgą. Na, o vieni astrologai, sudarinėjantys horoskopus, sakėsi kol kas nieko negirdėję apie netikėtai atrastą lietuviškąjį zodiaką. Kiti gi teigė nematą nieko bloga, net jei tektų mums įprastus ženklus pakeisti kitais - astrologinė prognozė nuo to nenukentėtų, nes ryšiai tarp simbolių nesunkiai įžvelgiami. Pavyzdžiui, juk Mergelė savo savybėmis labai panaši į Gervę... |