Vytautas Kazakevičius
ŽIEMGALOS DIDIKO KAPAS
Linkuvos (Vaižgantų) kapinynas yra į pietvakarius nuo miestelio kapinių. Jis apardytas dirbant žemę ir savavališkai kasinėjant jo teritoriją. Nors kapinynas žinomas nuo XIX amžiaus pabaigos, tačiau iki pastarųjų metų buvo netyrinėtas. 1968, 1991 ir 1996 metais kapinyno teritoriją žvalgė Istorijos instituto Archeologijos skyriaus darbuotojai.
Kapinynas pradėtas tyrinėti (vadovė dr. Ilona Vaškevičiūtė) 1999 m. Archeologai ištyrė 246 m2 plotą, kuriame surado 5 griautinius kapus, datuojamus IX–XI a.
6-osios perkasos vakarinėje dalyje aptiktas apardytas vyro kapas (Nr. 5). Jo įkapės atspindi Linkuvos apylinkių žmonių gyvenimo būdą, baltų ir skandinavų karinius bei prekybinius ryšius. Šiame straipsnyje skelbiama aptikta medžiaga* .
Kapo aprašymas
Vyro kapo likučiai aptikti 60 cm gylyje. Mirusysis palaidotas galva į vakarus 270o kryptimi, aukštielninkas, ištiestomis kojomis. Galvos ir krūtinės sritis suardyta, likusi tik mirusiojo juosmens ir kojų sritis.
Šios srities įkapės nepaliestos. Prie juosmens rastas gintarinio karoliuko nedidelis fragmentas, sidabrinis 12 įvijų žiedas su riestais įvijų galais ir keletas neatpažįstamai sunykusių geležinių dirbinių dalių, kurių viena primena tarsi geležinio peilio geležtę. Vidinėje dešinės kojos pusėje gulėjo kalavijo makštys. Makštys medinės, 80 cm ilgio, buvusios aptemptos tarsi oda (?) ir pakraščiais apkaustytos geležinėmis juostelėmis. Viename makščių gale, juosmens srityje, tarp labai surūdijusių ir sutrupėjusių dirbinių dalių rasta grandis-skirstiklis, kuriuo makštys buvo kabinamos prie diržo. Kitame gale, ant smaigalio, užmautas žalvarinis apkaustas. Ant kairės kojos ties čiurna – užsegtas puošnus žalvarinis pentinas.
Kalavijo makštų galo apkaustas
Įdomiausias šio kapo radinys – žalvarinis kalavijo makštų galo apkaustas (1:1 pav.). Jis 8,0x4,5 cm dydžio, papuoštas vadinamuoju Borrė stiliumi, t.y. labai stilizuoto paukštelio figūrėlės ornamentu. Paukštelio figūrėlę juosia dviguba vingiuota linija ir rateliai, gerai išryškinta ,,plunksnuota” uodega. Kitaip nei kiti šio stiliaus kalavijų makštų galų apkaustai šis nėra ažūrinis. Vienoje jo pusėje esančios dvi netaisyklingos formos kiaurymės primena liejimo broką, kuris buvo slepiamas uždedant apkaustą taip, kad kalavijų makštų antgalis brokuotu šonu būtų atsuktas į savininką.
Lietuvoje tokių kalavijo makštų galų apkaustų aptikta tik Šilutės r., Vėžaičiuose (atsitiktinis radinys), Šilalės r., Žąsino kapinyne, (kapas Nr. 160) ir Šilutės r., Katyčiuose (radimo aplinkybės nežinomos). Jų analogiškas ornamento motyvas irgi buvo tik ant vienos apkausto pusės1. Baltų žemėse tokie kalavijų makštų galų apkaustai skiriami I b1 potipio variantui2. Už Lietuvos ribų tokių apkaustų aptikta Latvijoje, Aucės, Duobelės r. (atsitiktinai), du rasti Rusijoje Smolensko apskrityje: vienas - tyrinėjant Gnezdovo gyvenvietę3 ir kitas atsitiktinai. Dar du tokie apkaustai rasti Vologodsko srityje, Kirilovo rajone tyrinėjant gyvenvietę prie Gorodiščės kaimo5 ir 1977 m. Novgorodo-Troicke6. Analogiškų kalavijų makštų galų apkaustų rasta ir vakarinėse Baltijos jūros pakrantėse: Gotlande, Olande bei žemyninėje Švedijos dalyje esančioje Birkoje7 (2 pav.). Taigi šie apkaustai paplitę labai plačioje teritorijoje, nors neabejotinai yra kilę iš Šiaurės Europos – vikingų tėvynės. Tyrinėtojų nuomone, jie pradėti kaldinti Švedijoje X–XI a.
Šie apkaustai davė impulsą atsirasti naujoms baltiškų kalavijų makštų galų apkaustų atmainoms. Vietiniai ginklakaliai atvežtinių apkaustų ornamentą perdirbo, suteikė jam baltiško kolorito ir originalumo. Skiriasi ir jų gamintų apkaustų ornamento kompozicija. Naujausių tyrinėjimų duomenimis, rastieji apkaustai skirstomi į I tipo Ib2 ir Ib3 potipius8. Šie apkaustai neabejotinai buvo gaminami baltų kraštuose ir galbūt net Žemaitijoje9. Vokiečių archeologas Pėteris Paulsenas juos skyrė ,,skandinaviškajai” grupei10. Tačiau tuomet, kai P. Paulsenas rašė apie vikingų laikotarpio (IX–XI a. pirmoji pusė) kalavijų makštų galų apkaustus, buvo rasta tik keletas šių dirbinių. Dabar Europoje jų yra net 32. Beveik visi mokslininkai mano, kad kalavijų makštų galų apkaustai – skandinaviškos kilmės ginkluotės reikmenys.
Skirstiklis kalavijui prie diržo prikabinti
Jis geležinis, ovalo formos, su geležiniu apkalu. Skirstiklio dydis 3x2,5 cm. Apkalas stačiakampis, 3x1,2 cm dydžio (1:3 pav.), tvirtinamas prie kalavijo medinių makštų apkaustų, skirtų kalavijui prikabinti prie diržo. Išlikę keletas gabalų geležinių juostelių, plokštelių fragmentų, priklausiusių toms pačioms medinėms makštims. Kadangi apkaustų fragmentų ir skirstiklio dalių rasta nedaug, sunku iš esmės rekonstruoti, kaip kalavijas buvo segamas prie diržo.
Pentinas
Jis žalvarinis, šešiakampio skersinio pjūvio, su 0,6 cm storio lankeliu, ornamentuotas dvigubų akučių eile, kurią rėmina smulkios įkartėlės. Ienelių galai smailūs, užriesti į kilpeles ir susukti į sraigeles. Į kilpeles įvertos žalvarinės grandelės, prie kurių rišamais dirželiais pentinas buvo tvirtinamas prie kojos. Ant mirusiojo kairės kojos aptiktas 3,1 cm ilgio, profiliuotas spyglys (1:8 pav.). Žiemgalos vyrų karių-raitelių kapuose paprastai randama po vieną pentiną. Antai viename iš didžiausių pietinės Žiemgalos Jauneikių (Joniškio r.) V–XI a. kapinyne aptikti 6 pentinai. Visi jie buvo užsegti mirusiesiems ant kairės kojos11. Tokio papročio laikėsi ir žemaičiai. Žemaitiškame Bikavėnų (Šilutės r.) kapinyne aptikti 23 vyrų kapai, kuriuose mirusieji taip pat palaidoti su vienu pentinu12. Tačiau nė vieno vyro kape nerasta dviejų pentinų. Visi 38 pentinai, surasti Žąsino (Šilalės r.) X–XII a. kapinyne, buvo užsegti po vieną ant mirusiųjų kairės kojos13. Neįmanoma nustatyti, kaip buvo nešiojami pentinai kituose Lietuvos etnokultūriniuose regionuose, pavyzdžiui, Kurše, nes degintiniuose kapuose jie aptinkami kartu su kitais apeiginiame lauže pabuvojusiais dirbiniais ir kape neturi konkrečios, griežtai apibrėžtos vietos.
Pentinų, panašių į Linkuvos kapinyne aptiktąjį, baltų teritorijoje rasta nedaug. Forma ir gamybos stiliumi jam artimiausias žalvarinis pentinas iš Žąsino kapinyno (3:1 pav.). Be minėto pentino, šiame kape aptiktos dvi geležinės balno kilpos, geležinė sagtis, peiliukas, žąslai, žalvarinis dvigubas apkaustėlis su odos likučiais viduje ir 8 vielučių juostelė nuo kepurėlės (?) papuošimo14. Daugiau Linkuvoje tokių pentinų nepavyko rasti. Kitų tipų pentinų atitinka tik detalės. Pvz., Kretingos r., Laivių kapinyne (kape Nr. 119) rasto žalvarinio pentino ienelių galai užbaigti tokiomis pačiomis kilpomis su riestais galais (3:2 pav.), tačiau lankelis kaldintas iš tordiruotos vielos. Randama ir daugiau pentinų, kurių ienelės užbaigtos panašiai kaip ir Linkuvos kapinyne rasto pentino (3:3, 4 pav.).
Lietuvoje randama ne tik visoje Europoje plitusių geležinių15, bet ir žalvarinių pentinų. Dėl baltų gentyse paplitusio žirgo kulto jie tapdavo tikrais taikomosios dailės šedevrais16.
Žiedas
Jis sidabrinis, įvijinis, 12 įvijų, galinė įvija riesta, antroji nulūžusi, tačiau taip pat galėjo būti riesta ir susuktu į sraigelę galu. Žiedo plotis 2 cm, skersmuo 2,2 cm (1:4 pav.).
Žiedai – vieni iš dažniausiai Lietuvoje aptinkamų papuošalų. Tačiau sidabrinių žiedų randama retai. Ypač reti sidabriniai įvijiniai žiedai. Pirmasis toks žiedas buvo rastas Šilutės r. senojo geležies amžiaus Pleškučių kapinyne (kape Nr. 2)17. Dar vienas, padarytas iš plokščios sidabrinės juostelės, rastas Utenos r., Taurapilio pilkapyje, turtingo kunigaikščio kape. Jis datuojamas V a. pabaiga – VI a. pradžia18. Dar vienas toks žiedas rastas pastarąjį dešimtmetį tyrinėjamame Raseinių r., Kalniškių vidurinio geležies amžiaus kapinyne, V a. vyro kape19. Vėlyvojo geležies amžiaus sidabrinių įvijinių žiedų irgi negausu. 3 tokius žiedus pavyko aptikti Akmenės r., Pavirvytės - Gudų kapinyne, suardytame kape (Nr. 61)20.
Peilis
Išlikusi peilio geležtės dalis yra 4,7 cm ilgio, 1,1 cm pločio su 0,5 cm storio nugarėlė (1:5 pav.). Dėl blogos peilio būklės išsamiau aptarti jo negalima. Apskritai peilių dažnai aptinkama įvairių laikotarpių ir genčių archeologiniuose paminkluose, tiek vyrų, tiek ir moterų, rečiau – vaikų kapuose. Ne išimtis ir baltų archeologijos paminklai. Peilių aptinkama daugelyje kapų, piliakalnių ir gyvenviečių kultūriniuose sluoksniuose, tačiau jie dar nesulaukė deramo Lietuvos archeologų dėmesio. Manoma, jog peiliai yra vienodos formos. Tačiau tai klaidinga nuomonė. Peiliai turi daug ypatumų, pagal kuriuos formaliai juos galima skirstyti į grupes, tipus ir potipius. Tokia peilių klasifikacija padėtų datuoti ir kitus dirbinius. Europos archeologai peilius jau klasifikuoja. Tai bandė daryti Švedijos21, Norvegijos22, Suomijos23 archeologai.
Mirusiojo socialinė padėtis
Vyro kapas (Nr. 5) išsiskiria ne tik iš šio kapinyno kitų, tiesa, dar mažai ištirtų kapų, bet ir iš viso Žiemgalos regiono. Jame aptiktus retus atvežtinius dirbinius ir brangiųjų metalų papuošalus galėjo turėti tik aukštą socialinę padėtį užimantis to meto bendruomenės narys. Kaip vieną šios prielaidos argumentų galima paminėti ir kalavijo makštis. Archeologai, tyrinėjantys priešistorinių bendruomenių raidos socialinius aspektus, kalaviją visada skiria prie diduomenės aprangos atributų. Tai ypač aktualu tyrinėjant Žiemgalos kapinynus. Šiame etnokultūriniame regione iki šiol rastas tik vienas vienaašmenis Z tipo24 kalavijas. Jis aptiktas kasinėjant Drengerų-Cunkanų (Bauskė, Latvija) kapinyną25. Reti šiame regione ir kiti šio ginklo atributai, pvz., kalavijų makštų galų apkaustai26. Kalavijo makštų dėjimas į kapą greičiausiai simbolizavo patį ginklą. Kad vietoje kalavijo į žymaus kario ar genties didiko kapą būdavo dedamas kalavijo simbolis, galima spręsti ir iš kitų Lietuvos vėlyvojo geležies amžiaus (IX–XII a.) kapinynų. Pavyzdžiui, Žąsino kapinyne vietoj viso ginklo į kapą buvo įdėtas tik makštų galo apkaustas27.
Kitas socialinį luomą rodantis dirbinys yra pentinas. Pentinai, kaip ir kalavijas, buvo raito kario reikmenys. Baltų žirgo kultas turėjo įtakos pentinų gamybai. Jie dažnai kaldinti iš žalvario, puošnūs. Viduramžiais Vakarų Europoje pentinus nešiojo tik kilmingieji ir kariai profesionalai28.
Labai reta įkapė – iš sidabro vielos susuktas įvijinis žiedas irgi rodo palaidoto kario socialinį statusą Linkuvos bendruomenėje. Apmaudu, jog kapas gerokai apardytas, turbūt kapų plėšikų. Gali būti, kad jis buvo apiplėštas dar senovėje. Vargu ar jis galėjo būti artas, nes aptiktas 60 cm gylyje. Ariant toks gylis nepasiekiamas.
Taigi Linkuvos kapinyne aptiktas X a. vyro kapas liudija to meto socialinius gyventojų sluoksnius ir prekybinius ryšius su Skandinavija. Šiame kape buvo palaidotas aukšto socialinio sluoksnio bendruomenės narys – didikas, greičiausiai jos vadas.
Žalvarinių kalavijų makštų galų apkaustų (Ib1 potipio) radimo vietos:
1 – Linkuva (Pakruojo r.);
2 – Katyčiai (Šilutės r.);
3 – Vėžaičiai (Šilutės r.);
4 – Žąsinas (Šilalės r.);
5 – Aucė (Duobelės r.);
6 – Birka (Švedija);
7 – Gnezdovas (Smolensko sritis);
8 – Gorodiščė (Vologodsko sritis, Rusija);
9 – Gotlandas (Švedija);
10 – NovgorodoTroickas (Rusija);
11 – Olandas (Švedija);
12 – Smolensko sritis (Rusija).
Vyro kapo (Nr. 5) įkapės:
1 – žalvarinis kalavijo makštų galo apkaustas;
2, 6 – geležiniai makštų angos apkalų fragmentai;
3 – geležinis ovalo formos skirstiklis su apkaustu;
4 – sidabrinis įvijinis žiedas;
5 – geležinio peiliuko (?) dalis;
7 – peilio kriaunų (?) fragmentas;
8 – žalvarinis pentinas
Žalvariniai pentinai iš vėlyvojo geležies amžiaus kapinynų:
1 – Žąsino (Šilalės r., kapas Nr. 153);
2 – Laivių (Kretingos r., kapas Nr. 119);
3 – Šukionių (Pakruojo r., atsitiktinis radinys);
4 – Šukionių (Pakruojo r., kapas Nr. 91)
1 Kazakevičius V. Iš vėlyvojo geležies amžiaus baltų ginklų istorijos (kalavijų makštų galų apkaustai) // Lietuvos archeologija. T. 15. V., 1998; (žr. 11 pav.). Thunmark - Nylen L. Die Wikingerzeit Gotlands. II Typentafeln. Stockholm, 1998 (žr. lentelę 231:6, 7); Kulakow W. I. Kultsymbole und Kriegerembleme aus dem Baltikum, aus Skkandinavien und Osteuropa im 10. Und 11. Jahrhundert // Zeitschift für Arcgäologie des Mittelalters, Jahrgang 13. 1985. S. 23–64.
8 Kazakevičius V. Iš vėlyvojo… P. 292–295, pav. 2.
9 Vaitkunskienė L. Skandinaviški elementai žemaičių kultūroje X-XI a. // Lietuvos istorijos metraštis 1982 m. V., 1983. P. 10.
10 Paulsen P. Schwertortbänder der Wikingerzeit. Stutgart. 1953. S. 17.
11 Vaškevičiūtė I. Jauneikių (Joniškio r.) V-XI a. kapinynas (5. Rankų papuošalai, kiti radiniai) // Lietuvos TSR Mokslų Akademijos darbai. A serija. 1987. T. 4 (101). P. 74–75.
12 Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. V., 1996. P. 152–153.
13 Vaitkunskienė L. Žąsino kapinyno, Šilalės r., 1976 m. kasinėjimų ataskaita. V., 1976 // Lietuvos istorijos instituto Rankraštynas (toliau – LIIR). B. 527; Vaitkunskienė L. Žąsino kapinyno, Šilalės r., 1977 m. kasinėjimų ataskaita. V., 1978 // LIIR. B. 456; Vaitkunskienė L. Žąsino kapinyno, Šilalės r., 1978 m. tyrinėjimų ataskaita. V., 1979 // LIIR. B. 660; Vaitkunskienė L. Žąsino kapinyno, Šilalės r., 1979 m. kasinėjimų ataskaita. V., 1980 // LIIR. B. 697.
14 Vaitkunskienė L. Žąsino kapinyno, Šilalės r., 1978 m. kasinėjimų ataskaita. // LIIR. B. 660.
16 Kulikauskas P., Kulikauskienė R., Tautavičius A. Lietuvos archeologijos bruožai. V., 1961 (žr. 311, 313, 314 pav.); Lietuvių liaudies menas. Senovės lietuvių papuošalai. II knyga. V., 1966 (žr. 80 pav.).
17 Bezzenberger A. Gräberfeld bei Pangessen, Kr. Memel // Sitzunsberichte der Altertumsgesellshaft Prussia. H. 14. Königsberg, 1914. S. 154.
18 Tautavičius A. Vidurinis geležies amžius Lietuvoje. P. 22 (žr. 30 pav.).
19 Kazakevičius V. Kalniškių, Raseinių r., Ariogalos apyl. kapinyno 1990 m. tyrinėjimų ataskaita. Bažavalė, 1990 // LIIR. B. 683.
20 Cholodinskienė A. Pavirvytės - Gudų, Akmenės r., senkapio 1978 m. kasinėjimų ataskaita. P. 21, 36 // LIIR. B. 683.
21 Arrhenius B. Kivar från Helgö och Birka // Fornvännen 1970. P. 48–50.
22 Petersen J. Vikingetidens redskaper // Skrifter utgitt av Det Norske VidenskapsAkademi I Oslo II Hist.–Filos. Klasse. 1951. P. 188–198.
23 Cleve N. Skelettgravfålten på Kjuloholm I Kjulo I. Den yngre folkvandringstiden. Helsinki, 1943. P. 120–122; LehtosaloHilander P.–L. Luistari II // The Artefacts. Helsinki, 1982. P. 43-51.
24 Petersen J. De Norske Vikingesverd. En typologisk - kronologisk studie over Vikingetidens vaaben. Kristiania 1919.
25 Atgāzis M. Dreņģeru - Čunkānu kapulauks un zemgaļu senvēstures pētniecības jautājumi // Zinātniskās atskaites sesijas materiāli par arheologu 1992. un 1993. gada pētījumu rezultātiem. Rīga, 1994. L. 23–30.
26 Kazakevičius V. Iš vėlyvojo geležies amžiaus… (žr. 1 pav.).
27 Vaitkunskienė L. Žąsino kapinyno, Šilalės r., 1979 m. kasinėjimų ataskaita. P. 99.
|