I. VILNIAUS SENAMIESTIS

1835m.

XIV a., miestui plečiantis, susiformavo dabartinė Rotušės aikštė. Ji dominavo miesto plane ir išryškino jo radialinę sandarą. XV–XVI a. sparčiai statyti gotikiniai plytų mūro pastatai: pranciškonų, dominikonų, bernardinų vienuolynų ansambliai, naujieji pirklių gildijų pastatai, Lietuvos gotikai būdingos architektūros stačiatikių cerkvės. Sparčiai augantį gotikinį miestą nuniokojo 1471 m. gaisras; sudegė daug sakralinių statinių. Tačiau viduramžių gatvių tinklo sistema, trikampė turgaus aikštė šalia rotušės išliko iki mūsų dienų. Centrinė tankiausiai apgyvendinta Vilniaus dalis (užimanti apie 90 ha) 1503–1522 m. buvo apjuosta gynybine mūro siena, kuri turėjo apsaugoti nuo totorių antpuolių.

XVI a. pirmame ketvirtyje Vilniuje pasirodė renesanso architektūra. Ji klestėjo iki XVII a. vidurio. Vienas iš būdingiausių Vilniaus renesanso bruožų – bendrųjų šio stiliaus tradicijų ir formų jungtis su gotikos ir baroko stilių elementais. XVI a., intensyvių statybų ir kultūros klestėjimo laikotarpis, dar vadinamas Vilniaus aukso amžiumi. Su Rytų ir Vakarų šalimis užmegzti prekybiniai ryšiai turėjo įtakos vakarietiškų tradicijų plitimui slavų teritorijose (dab. Baltarusija ir Ukraina). 1579 m. Vilniuje įsteigtas universitetas lėmė Vilniaus, kaip stambiausio regione kultūros židinio, suklestėjimą ir prisidėjo prie baroko stiliaus įsitvirtinimo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėse. Ankstyvojo baroko periodo stiliaus pastatai buvo tiesiogiai veikiami Romos įtakos. Brandžiojo baroko laikotarpyje ima reikštis ne tik Italijos, bet ir Vidurio Europos architektūros įtaka. Būdingiausi baroko stiliaus pavyzdžiai – Šv. Petro ir Povilo ir Šv. Kazimiero bažnyčios.

Po XVIII a. I pusės karų ir gaisrų miesto pastatai buvo atstatyti jau vėlyvojo baroko stiliumi. Jo architektūrinių formų evoliucijai didelės įtakos turėjo šiaurės vakarinė Italijos dalis ir ypač Habsburgų kraštai: Čekija, Austrija, vidurio ir pietų Vokietija. Vilniuje ryškėjo ir saviti regioniniai šio stiliaus bruožai, susikūrė vadinamoji Vilniaus baroko mokykla, dar vadinama paskutiniu ryškiu vėlyvojo baroko blyksniu Europoje. Į miesto panoramą įsiterpė itin liekni, dinamiško silueto bažnyčių ir varpinių bokštai su gausybe metalo kalinių. XVIII a. pabaigos dešimtmečiai miestą papildė brandaus stiliaus klasicistiniais pastatais (šis stilius pelnė Vilniaus klasicizmo mokyklos vardą).

Iki XVIII a. pabaigos Vilnius, Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės sostinė, buvo visoms tautoms ir religijoms atviras miestas, darantis reikšmingą įtaką Vidurio Rytų Europos regiono šalių kultūros raidai.

Po paskutinio, trečiojo, Lietuvos–Lenkijos valstybės padalijimo 1795 m. Lietuva atiteko Rusijai, o Vilnius tapo generalgubernatoriaus valdomos provincijos centru. Caro administracijos įsakymu buvo nugriauti Lietuvos valstybingumo simboliais tapę pastatai: Žemutinė pilis, beveik visa miestą juosianti gynybinė siena su devyneriais vartais (išliko tik Medininkų vartai), daug bažnyčių paversta cerkvėmis, o vienuolynų – kareivinėmis ir kalėjimais.

XIX a. pabaigoje statybos pagyvėjo, nes 1860 m. per Vilnių buvo nutiestas geležinkelis, jungiantis Sankt Peterburgą su Vakarų Europa. XX a. pradžioje miestas tapo Lietuvos tautinio atgimimo centru.

Sovietų okupacijos metais (1940–1990 m.) kultūros paveldo išlikimo svarba buvo suvokiama kaip būtina sąlyga siekiant atkurti Lietuvos valstybingumą. Šiuo laikotarpiu buvo parengti miesto istorinio centro atgaivinimo projektai.

1990 m. Lietuvai atkūrus valstybingumą Vilnius vėl tapo nepriklausomos valstybės sostine, o jos istoriniame branduolyje – senamiestyje – telkiasi intensyviausias miesto dvasinis ir kultūrinis gyvenimas.

1994 m. Vilniaus senamiestis buvo įtrauktas į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą. Jis yra vienas iš labiausiai į Rytus nutolusių didžiųjų Vidurio Europos miestų, kuriuose vyko stipri Rytų ir Vakarų kultūrų sąveika. Nuo XIV a. iki XVIII a. pabaigos miestas turėjo didžiulę įtaką viso regiono šalių architektūros raidai. Vilniaus senamiestis yra gerai išlikęs viduramžiams būdingo gatvių tinklo ir urbanistinės statybų struktūros pavyzdys.

1995–1996 m. tarptautinė ekspertų grupė, remiama UNESCO ir Pasaulio banko, parengė Vilniaus senamiesčio atgaivinimo strategiją. Kaip numatyta Strategijoje, 1998 m. veiklą pradėjo Vilniaus senamiesčio atnaujinimo agentūra. Vienas iš jos uždavinių – rengti ir įgyvendinti Vilniaus senamiesčio atnaujinimo darbų programas. 2000 m. įkurtas VSAA Informacinis centras, pradėta vykdyti bendruomenės ugdymo programa. Kol kas tai vienintelė institucija Lietuvoje, siekianti nuosekliai ir nuolat informuoti ir konsultuoti Vilniaus bei šalies gyventojus ir svečius senamiesčio priežiūros ir paveldo apsaugos klausimais, o kartu ugdyti jų sąmoningumą ir socialinių santykių darną.

1914m.

Info iš internetinės svetainės: www.unesco.lt

Legenda apie Vilnių

Apie Vilniaus miesto įkūrimą pasakojama labai populiari legenda. Kitados Lietuvos Didysis Kunigaikštis Gediminas medžiojo Šventaragio slėnio šventose giriose. Pavargęs po visą dieną trukusios sėkmingos medžioklės Didysis Kunigaikštis ten pat ir apsinakvojo. Kietai įmigęs, sapne jis išvydo kalno viršūnėje stovintį didžiulį geležinį vilką, kurio viduje per visus aplinkinius laukus ir girias skardeno šimtas kitų vilkų. Pabudęs Kunigaikštis paprašė krivių krivaičio Lizdeikos atskleisti sapno paslaptį. O šis paaiškino esą, „Kas valdovui ir Lietuvos valstybei dievų lemta, tegu ir įvyksta: geležinis vilkas reiškiąs pilį ir miestą, kurį valdovas šioje vietoje įkursiąs. Tas miestas būsiąs lietuvių žemių sostinė, buveinė valdovų, kurių žygių šlovė skambėsianti po visą pasaulį.“

Vilniaus vardo kilmė

Manoma, kad Vilniaus vardas kilo nuo upės, prie kurios jis įsikūrė, pavadinimo, t. y. nuo Vilnios vardo. Jo pirminis pavadinimas yra buvęs Vilnia.

II.KURŠIŲ NERIJA

Didysis kopagubris Grobsto rezervate

Ištįsusiame, 98 km ilgio ir 0,4–4 km pločio, smėlio kopų pusiasalyje žmonės apsigyveno jau priešistoriniais laikais. Dabartinį Kuršių nerijos kraštovaizdį sukūrė nepaliaujamos žmogaus kovos su vėjo ir vandens stichijomis. Tai rodo ir kelis amžius tebesitęsiantys kopų tvirtinimo ir apželdinimo darbai.

Jūros vartai

XV a. visa Kuršių nerija buvo apsigobusi žalia miškų skraiste. Augo didingi mišrūs miškai – ąžuolų, eglių, pušų. Vėliau žmonės pradėjo negailėdami kirsti medžius. Miškai ypač nukentėjo per Septynerių metų karą (1756–1763). Iškirtus miškus smėlis liko visiškai nesutvirtintas, be to, smėlio dar pripūtė vakarų vėjai. Vėjo genamas smėlis slinko skersai pusiasalio, Kuršių marių link... Didžiulės kopos savo kelyje palaidojo ne vieną pamario žvejų kaimą. Reikėjo kruopštaus ne vienos kartos triūso, kol žmonės sugebėjo pažaboti smėlio stichiją ir sukurti kraštovaizdį, kuriuo šiandien džiaugiamės.

Kopos

Apželdinti kopas pirmiausia pradėta Danijoje ir Olandijoje. Kuršių nerijoje kopas apželdinti pradėta prieš porą šimtmečių ir šis procesas tebesitęsia iki šiol. Žmonės suformavo pajūrio apsauginį kopagūbrį, sodindami miškus sustabdė slenkantį smėlį. Tokio masto pajūrio kopų sutvirtinimo ir apželdinimo darbai Kuršių nerijoje yra vieninteliai pasaulyje. Galima teigti, kad Kuršių nerija yra darnaus žmogaus ir gamtos sambūvio pavyzdys. Tai išskirtinis žmogaus ir smėlio pusiasalio santykis, žmogaus sugebėjimas prisitaikyti prie gamtos ir jos nepažeisti.

Kuršių nerijos gyvenvietės unikaliai dera prie gamtinės aplinkos. Riba tarp gamtos ir žmogaus valdų – labai subtili, bet vis dėlto jaučiama. Svarbu jos neperžengti, antraip gali būti prarastas ir visas Kuršių nerijos žavesys. Šiandien ypač aktualūs akademiko Vytauto Gudelio žodžiai: "Kuršių nerijos unikalumas mus visus įpareigoja dar labiau sergėti ir tausoti jos gamtą, kraštovaizdį nuo visų pasikėsinimų į jos ekologinę neliečiamybę, nepaisant, kas ir kur to geistų ar ketintų tai daryti".

Dviejų valstybių, Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos, teritorijoje esantis išskirtinis žmogaus ir gamtos kūrinys – Kuršių nerija – į UNESCO pasaulio paveldo sąrašą buvo įrašytas 2000 m. gruodžio mėnesį.

2001 m. UNESCO lėšomis buvo išleista prof. J. Bučo monografija "Kuršių nerijos nacionalinis parkas – kultūros paveldas". Remiantis daugybe istorinių šaltinių, monografijoje kruopščiai išnagrinėta Nidos, Juodkrantės, Smiltynės, Pervalkos, Preilos istorija, gamtos ir žmogaus sukurti bei išsaugoti kultūros paminklai, kraštovaizdis, aprašyta griaunamoji gamtos jėga.

Naglių gamtos rezervatas

Istorinė raida

Pirmieji žmonės į Kuršių neriją galėjo atklysti jau senajame akmens amžiuje (paleolite) VIII tūkstantmetyje pr. m.e.

Tai buvo paskui šiaurinius elnius ir briedžius klajojantys nedideli medžiotojų būreliai. Šiaurinėje nerijoje jų pėdsakai iki šiol neaptikti.

Pastovios žmonių gyvenvietės Kuršių nerijoje įsikūrė tik viduriniojo akmens amžiaus (mezolito) pradžioje IV tūkstantmetyje pr. Kr.. Narvos kultūros žmones į Kuršių neriją traukė atšilęs klimatas. Lapuočių miškai, pelkėti ežeriukai, seklios jūros įlankos bei protakos sudarė palankias sąlygas žvejybai, medžioklei bei miško gėrybių rinkimui. Žmonės naudojo pačių lipdytus molio su kiaukutų priemaiša indus, augino naminius gyvūnus (šunį, kiaulę), pynė demblius, pradėjo rinkti ir apdoroti gintarą.

III tūkstantmetyje pr. m.e. (vidurinio akmens amžiaus pabaigoje) nerijoje išplito Pamario kultūra. Ji sugėrė ateivių iš vidurio Europos virvelinės bei vietinės Narvos kultūrų elementus. Jų pagrindu vėliau formavosi vakarų baltai (prūsų, jotvingių, kuršių protėviai). Keitėsi ūkio formos, šeimos struktūra, pasaulėžiūra. Nerijos gyventojai ištobulino keramiką, gintaro apdirbimą, ėmė auginti ožkas ir naudoti arklius. Nerijoje pirmą kartą pradėta dirbti žemė, auginti miežiai, kviečiai. Nauju verslu tapo druskos gavyba garinant jūros vandenį.

Žalvario amžius (II tūkstatmetis pr. m.e. - Va. Pr. m.e. ) Kuršių nerijoje dar mažai ištyrinėtas. Besiformuojantis pusiasalio kraštovaizdis ir šąlantis klimatas keitė gyvenimo sąlygas. 1700m. pr. m.e. jūra užliejo dalį akmens amžiaus gyvenviečių. Žmonės persikėlė į aukštesnes vietas. Manoma, kad dalis gyventojų apleido neriją. Žmonių ūkinė veikla iš esmės nesikeitė. Pavieniai žalvario daiktai (kirviai, ietigaliai, smeigtukai) veikiau turėjo ne tiek praktinę paskirtį, kiek bylojo apie asmens padėti visuomenėje. Archeologai pastebėjo, kad žalvario amžiaus laikotarpiu suprastėjo keramikos kokybė.

Apie geležies amžių (Va. pr. m.e. - XIIIa.) šiaurinėje Kuršių nerijos dalyje žinome labai nedaug. Aptikti tik pavieniai atsitiktiniai archeologiniai radiniai. Dalis tyrinėtojų linkusi manyti, kad tuo laikotarpiu šią nerijos dalį žmonės apleido. Tai galėjo būti "tautų kraustymosi" pasekmė. Pastebėta, jog tuo laikotarpiu žmonės kūrėsi derlingesnėse, tinkamesnėse žemdirbystei vietose. Šiaurinė Kuršių nerija tam netiko. Tik kompleksiniai archeologų tyrimai gali padėti atskleisti šį tamsų pusiasalio praeities puslapį.

XIIIa. vidurys - takoskyra šiaurinės Kuršių nerijos dalies istorijoje. Jos praeitis prabyla kronikose, senuose dokumentuose, amžininkų užrašuose, žemėlapiuose. Šio ilgo laikotarpio kompleksiniai archeologiniai tyrimai dar nepradėti.

Istorinės datos

1253m. Kalavijuočių ordinas pastatė Klaipėdos (Memelio) pilį. Nerijos šiaurė tapo Klaipėdos (Memelio) komturijos dalimi. Klaipėdos ir šiaurinės nerijos istorija susipynė.

1328m. Klaipėdos (Memelio) komturija buvo perleista Prūsijos Ordinui. Tuo metu nustatyta Klaipėdos (Memelio) - Sambijos komturijų riba galutinai padalijo Kuršių nerijos pusiasalį į pietų bei šiaurės dalis. Beveik nepakitusi ši siena išliko iki dabar.

1525m. - 1701m. nerija buvo Prūsijos hercogystės, o 1701m. - 1871m. Prūsijos karalystės dalis.

1629 - 1635m. ji okupuota švedų, o 1757 - 1762m. - rusų. 1871 - 1918m. nerija valdoma Vokietijos imperijos. 1918m. - 1923m. Klaipėdos kraštas su šiaurine nerija tapo prancūzų protektoratu.

1923 - 1939m. Klaipėdos kraštas prijungiamas prie Lietuvos. 1939 - 1945m. Klaipėdos kraštas vėl Vokietijos imperijos sudėtyje. 1945m. Klaipėdos kraštas ir šiaurinė nerija teko sovietų okupuotai Lietuvai. 1990m. jis tapo nedaloma Lietuvos respublikos dalimi.

Informacija iš: www.nerija.lt

III. KERNAVĖS ARCHEOLOGINĖ VIETOVĖ

13-14a.Kernavė (Luchtanas ir J.Sazanovas)

2006 Liepos 2 d. Kinijoje, Suzhou mieste, vykstančiame 28-ojoje Pasaulio paveldo komiteto sesijoje Kernavės archeologinė vietovė buvo įtraukta UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą.

Iki šios komiteto sesijos į Pasaulio paveldo sąrašą buvo įtraukti 754 objektai, tarp jų - 582 kultūros objektai, 149 — gamtos ir 23 mišrūs objektai 129 valstybėse. Unikaliais ir nepakartojamais pasaulio kultūros objektais yra pripažintas Vilniaus senamiestis (1994 m.) ir Kuršių nerija (2000 m.).

"Nepaprastai svarbu ir simboliška yra tai, jog šiais, mūsų šaliai istoriniais metais, pasaulinio pripažinimo sulaukė būtent ta vieta, kurioje gyvavo pirmoji Lietuvos sostinė. Šis dėmesys mūsų valstybingumo ištakoms bei mūsų kultūros pripažinimas dar labiau paskatina mūsų visuomenę puoselėti ir didžiuotis unikaliu Lietuvos gamtos, kultūros ir istorijos paveldu", - teigia kultūros ministrė Roma Žakaitienė.

Projektas "Kernavės archeologinė vietovė (Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas)" UNESCO Pasaulio paveldo sąrašui buvo rengiamas dvejus metus. Siekiant atitikti šio prestižinio sąrašo keliamus reikalavimus, buvo sutvarkyta rezervato teisinė bazė, pakoreguotos teritorijos ribos, įkurta direkcija, Vyriausybė patvirtino Valstybinio Kernavės kultūrinio rezervato nuostatus.

Šioje unikalioje archeologijos ir istorijos vietovėje randami kultūrų pėdsakai, kuriuos paliko žmonės, gyvenę joje prieš 11 tūkstančių metų. Rezervato teritorijoje, kuri sudaro 194,4 ha, randami unikalūs kultūrų sluoksniai ir radiniai iš viso šio laikotarpio, nors kol kas yra ištirta tik 1,5 procento Kernavės rezervato teritorijos.

Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas ir naudojamas visas kultūros paveldo objektų (vertybių) kompleksas, kuriame yra 18 nekilnojamųjų kultūros vertybių. Tarp jų — keturi Kernavės piliakalniai, Kernavės senojo miesto vieta, Kernavės senosios bažnyčios vieta, Kernavės senovės gyvenvietė, Kriveikiškio piliakalnis ir kapinynas bei kitos.

Lietuvai Pasaulio paveldo komiteto sesijoje atstovauja nuolatinė atstovė prie UNESCO, ambasadorė Ina Marčiulionytė, kultūros paveldo specialistas Arūnas Bėkšta ir gamtos paveldo specialistas Gediminas Raščius.

Pasaulio paveldo komitetą sudaro 21 valstybės, pasirašiusiosPasaulinio gamtos ir kultūros paveldo globos konvenciją, atstovai. Šiuo metu 1972 metais priimtą Pasaulinio gamtos ir kultūros paveldo globos konvenciją yra pasirašiusios 178 šalys. Po 2003 metais UNESCO Generalinės konferencijos metu vykusios Pasaulio paveldo komiteto sesijos, komitete dirba Argentinos, Benino, Čilės, Kinijos, Kolumbijos, Egipto, Indijos, Japonijos, Kuveito, Libano, Lietuvos, Nyderlandų, Naujosios Zelandijos, Nigerijos, Norvegijos, Omano, Portugalijos, Rusijos Federacijos, Sent Lusijos, Pietų Afrikos Respublikos, Jungtinės Didžiosios Britanijos ir Šiaurės Airijos karalystės valstybių atstovai.

Pasaulio paveldo komitetas yra atsakingas už Pasaulinio gamtos ir kultūros paveldo globos konvencijos įgyvendinimą ir sprendžia dėl objektų (vertybių) įtraukimo į Pasaulio paveldo sąrašą. Jis vertina Pasaulio paveldo sąraše esančių objektų būklę ir skatina valstybes imtis priemonių, jeigu objektai neatitinka gamtos ir kultūros paveldui keliamų reikalavimų. Komitetas taip pat yra atsakingas už lėšų iš Pasaulio paveldo fondo skyrimą tiems objektams, kuriems reikalinga pagalba, kuriems iškyla pavojus, taip pat mokymams, edukacinei veiklai. Administracinius Pasaulio paveldo komiteto sprendimus įgyvendina nuolat dirbantis Pasaulio paveldo centras.

Kernavė – Lietuvos valstybės pradžią menanti žemė. Šiandien tai išskirtinis archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas, reprezentuojantis Lietuvos proistorę ir ankstyvąjį Lietuvos valstybės formavimosi periodą.

Pirmieji gyventojai Kernavės teritorijoje įsikūrė dar 9–8 tūkstmetyje prieš Kristų, senojo akmens amžiaus pabaigoje. Nuo tų laikų iki pat vėlyvųjų viduramžių čia be pertrūkio gyvenę žmonės paliko savo gyvenimo pėdsakų. Pirmaisiais amžiais po Kristaus, Pajautos slėnyje kūrėsi stambios gyvenvietės. Joms ginti buvo naudojami piliakalniai. Tai išraiškingiausias kultūrinio rezervato elementas. Lietuvoje yra maždaug tūkstantis piliakalnių, tačiau visame Baltijos regione nerasime kito penkių piliakalnių komplekso. Tai istorinių ir gamtinių procesų ir ilgalaikės žmogaus veiklos rezultatas. Lietuvoje piliakalniai, kaip pagrindinis proistorinės gyvenvietės tipas, funkcionavo nuo bronzos amžiaus iki XIV a. pabaigos. Ne išimtis ir Kernavė. XIII a. Kernavė tampa feodaliniu amatininkų ir pirklių miestu, išsidėsčiusiu Pajautos slėnyje tarp Neries upės ir įtvirtintų piliakalnių. Centrinis piliakalnis (vadinamas Aukuro kalnu) buvo kunigaikščio dvarvietė, kiti keturi atliko priešpilių, saugančių kunigaikščio pilį ir miestą, funkcijas. Rašytiniuose šaltiniuose (Hermano Vartbergės kronikoje ir Eiliuotoje Livonijos kronikoje) pirmą kartą Kernavė paminėta 1279 m. kaip Lietuvos didžiojo kunigaikščio Traidenio valda. Tuo metu Kernavė buvo svarbiausias besiformuojančios Lietuvos ekonominis politinis centras – pirmoji Lietuvos sostinė. Tai Kernavės klestėjimo amžius.

1390 m. kryžiuočiai užpuolė ir sudegino Kernavę. Po šio gaisro medinis miestas ir pilys jau niekada nebebuvo atstatytos, gyventojai paliko Pajautos slėnį ir kūrėsi viršutinėje terasoje, dabartinės gyvenvietės teritorijoje. Senojo miesto liekanas ilgainiui nuo žmonių akių paslėpė storas sąnašinis aliuvinis žemių sluoksnis. Jis puikiai užkonservavo visą autentiką, o kartu ir senųjų miestelėnų gyvenimo pėdsakus. Kitaip negu Vilniuje, Kernavėje nuo XIV a. pabaigos išlikę visiškai nepaliesti kultūriniai sluoksniai puikiai išsaugojo neįkainojamą informaciją.

Kernavė – archeologinė vietovė, unikalus archeologijos ir istorijos vertybių kompleksas. Kultūrinis rezervatas įsteigtas 1998 m. siekiant išsaugoti teritorinį kultūros paveldo objektų kompleksą, jo teritorijoje esančias nekilnojamąsias bei kilnojamąsias kultūros vertybes, jas tinkamai prižiūrėti, tvarkyti ir propaguoti, organizuoti mokslinius tyrimus.

Valstybinis Kernavės kultūrinis rezervatas įsteigtas 194,4 ha teritorijoje, aplink rezervatą suformuota buferinė apsaugos zona (2456,2 ha). Kultūrinio rezervato teritorijoje saugomas kultūros paveldo objektų kompleksas, kuriame šiuo metu žinoma ir įteisinta 18 archeologijos, istorijos ir kultūros vertybių:

- penki piliakalniai;

- Kernavės senojo miesto vieta (XIII-XIV a.);

- Kernavės senosios bažnyčios vieta;

- Kernavės senovės gyvenvietė;

- XIII-XIV a. Kernavės kapinynas;

- kiti objektai.

Per 27 metų sistemingų mokslinių tyrinėjimų laikotarpį atrastos, nustatytos ribos ir dalinai ištirta 15 įvairių laikotarpių archeologinių vertybių. Šiandien ištirta tik apie 1,5% kultūrinio rezervato teritorijos, tačiau to visiškai pakanka, kad apie Kernavę galėtume kalbėti kaip apie unikalų objektą ne tik Lietuvos ar Rytų Europos, bet ir pasauliniame kontekste.

Kernavės archeologinė vietovė, pripažįstant jos išskirtinę pasaulinę vertę, 2004 m. liepos mėn., buvo įtraukta į UNESCO Pasaulio paveldo sąrašą, remiantis dviem kriterijais:

Kriterijus (III): vietovė, liudijanti unikalią ar išskirtinę išnykusią ir/ar gyvą kultūrinę tradiciją ir civilizaciją. Kernavės vietovės archeologiniai paminklai reprezentuoja visas šiame regione egzistavusias archeologines kultūras nuo epipaleolito iki viduramžių. Ypač svarbus viduramžių (XIII-XIV a.) paveldas – miestas, kapinynas, penki piliakalniai. Tai yra unikalus paskutinės Europoje pagoniškos valstybės miestietiškos civilizacijos pavyzdys. Viduramžių Kernavė buvo vienas svarbiausių to meto Lietuvos valstybės politinių bei ekonominių centrų, kuriame matome senąją pagoniškos Lietuvos kultūrą, tačiau jau gana ženkliai veikiamą krikščioniškosios Europos tradicijų.

Kriterijus (IV): vietovė, atstovaujanti išskirtinį teritorinį technologinį kompleksą arba kraštovaizdžio tipą, kuris iliustruoja svarbų(-ius) žmonijos istorijos etapą. Istoriškai susiklostęs Kernavės kultūrinis kraštovaizdis atspindi visus vietovės apgyvendinimo etapus, fortifikacinių įrengimų raidą (piliakalnių gynybinė sistema), o viduramžių archeologiniai radiniai liudija vieną esminių Europos istorijos raidos etapų – pagoniškosios bendruomenės virsmą krikščioniška.

IV.STRUVĖS GEODEZINIS LANKAS

Vienas iš didžiausių ir įspūdingiausių bandymų ištirti ir nustatyti Žemės dydį ir formą buvo trianguliacijos grandinė, sudaryta 1816–1852 m. Beveik sutampantis su Vakarų ir Rytų Europos riba Žemės dienovidinio lankas tęsėsi nuo Dunojaus žiočių prie Juodosios jūros iki Fugleneso (Norvegija) Arkties vandenyno pakrantėje, t. y. nuo 45°20' iki 70°40' šiaurės platumos. Jis kerta keletą dabartinių valstybių: Norvegiją, Švediją, Suomiją, Estiją, Latviją, Lietuvą, Baltarusiją, Ukrainą ir Moldovą. Dienovidinio lankui skaičiuoti panaudoti minėtose šalyse išmatuotų trianguliacijos tinklų fragmentai. Juos sujungus gauta apie 2820 km ilgio grandinė, susidedanti iš 12 sekcijų, įterptų tarp astronomijos punktų, turinti 10 išmatuotų bazių ir jungianti 259 trianguliacijos punktus. Šios grandinės galų geografinių platumų skirtumas siekia 25°20'. Tuo laiku tai buvo tiksliausiai išmatuotas ir ilgiausias dienovidinio lankas, jo matavimo rezultatais ištisą šimtmetį naudotasi skaičiuojant ir tikslinant Žemės elipsoido parametrus.

Seniausias trianguliacijos tinklas, kurio dalis įjungta į dienovidinio lanko grandinę, sudarytas 1816–1821 m. Vilniaus gubernijoje. Tuomet šios gubernijos pietrytinis pakraštys apėmė Breslaują, Ašmeną, Lydą ir Gardiną, pietvakarinė riba ėjo Nemunu, o vakaruose siekė Palangą. Šioje teritorijoje trianguliacijos tinklą projektavo ir jo matavimus organizavo estų kilmės caro armijos karininkas C. Tenneris (1783–1859). Estijos ir Latvijos teritorijoje 1822 m. privačia iniciatyva pradėtas trianguliacijos tinklo sudarymas truko iki 1831 m. Čia darbus organizavo Tartu universiteto profesorius F. G. W. Struvė (1793–1864), ilgametis (1818–1839) to paties universiteto astronomijos observatorijos vadovas.

Sudarydami vieną su kitu nesusijusius trianguliacijos tinklus C. Tenneris ir F. G. W. Struvė puoselėjo mintį sukauptais matavimų rezultatais pasinaudoti spręsdami pagrindinį geodezijos uždavinį: nustatyti tikslų dienovidinio ilgį ir apskaičiuoti geriausiai atitinkančio Žemės formą ir dydį elipsoido parametrus. Siekiant šių tikslų buvo sutarta sujungti C. Tennerio ir F. G. W. Struvės trianguliacijos tinklus. Susitarimas realizuotas 1829 m., kai buvo išmatuota trianguliacijos grandinė tarp Pandėlio (Lietuva) ir Bristeno (Latvija). Matuojant šią grandinę svarbiausius lauko darbus atliko Vilniaus universiteto auklėtinis J. Chodzka (1800–1881).

Dienovidinio lankui skaičiuoti atrinktų trianguliacijos tinklų fragmentų matavimo rezultatus F. G. W. Struvė susistemino ir aprašė darbe "Arc du Méridien de 25°20'". Remdamasis šiuo F. G. W. Struvės darbu, 1888 m. Žemės dienovidinio ilgį apskaičiavo geodezininkas A. Bonsdorfas.

F. G. W. Struvės darbo rezultatai įėjo į visus vėlesnius trianguliacijos pagrindu darytus Žemės elipsoido parametrų skaičiavimus, šis Žemės dienovidinio matavimų lankas turi didžiulę mokslinę ir kultūrinę vertę. Todėl 1993 m. Suomijos žemės tarnyba ir Suomijos geodezijos institutas pasiūlė įamžinti kai kuriuos atrinktus išlikusius dienovidinio lanko geodezinius punktus kaip UNESCO pasaulio paveldo paminklus. Tai siejama su žymių astronomų ir geodezininkų F. G. W. Struvės ir J. H. Mädlerio (Medlerio) 200-osiomis, bei E. J. Öpiko (Epiko) 100-osiomis gimimo metinėmis.

Greta kitose šalyse esančių geodezinių punktų, Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos ir Vilniaus Gedimino technikos universiteto Geodezijos institutas siūlo įamžinti tris Struvės dienovidinio lanko geodezinius punktus – Meškonis (aut. vart. f. Meschkanzi), Paliepiukus (aut. vart. f. Beresnaki) ir Gireišius (aut. vart. f. Karischki) (dabar jie yra valstybinio geodezinio tinklo punktai).