Puslapis 4 iš 6
Vykintas Vaitkevičius
Akmenys su duobutėmis: sena ir nauja. Kultūros paminklai, 1996, t. 3, p. 6–19
Tarp Lietuvos šventųjų akmenų ryškiai išsiskiria grupė akmenų su nedideliomis duobutėmis. Vakarų mokslinėje literatūroje jie paprastai vadinami der Schalenstein (vok.). 1984 m. archeologas B.Dakanis tokių akmenų Lietuvoje suskaičiavo 18 (6 iš jų tarpo tuo metu buvo savo senose vietose, 2 - nedaug pastumti, iškelti, 5 - perkelti tolėliau, 5 - jau sunaikinti ar nerasti; Dakanis B., 1984. P.109). Šiandien duomenų apie akmenis su duobutėmis Lietuvoje gerokai daugiau - lig tol nežinomi tokie akmenys rasti Drūkšių ežero pakrantėse (du - iš jų vienas Baltarusijos respublikoje), Imbarėje (du), Pavirvytyje, Tryškių apyl. (du), Apuolėje, Mergiškėse, Aukštadvario apyl., išliko dalis akmens su duobutėmis iš Žadžiūnų, Kairių apyl. (perkelta į Šiaulių Aušros muziejų), duobutės pastebėtos ant garsaus Švendubrės Velnio akmens, Ratnyčios apyl., antkapinio paminklo sunykusio Mažųjų Dapšių kaimo kapinaitėse, Ruzgų apyl. Paaiškėjo, kad Rozalimo apylinkės Paežeriuose yra akmuo su duobutėmis, analogiškas akmuo yra buvęs ir tuometinio Šeduvos valsčiaus Paežeriuose, į Š nuo Arimaičių ežero (abu buvo laikomi vienu paminklu). Pagaliau, į muziejų pateko nedidelis, lengvai pakeliamas plokščias akmuo, visas “išvarpytas” duobutėmis (akmuo savininkų senelio buvo laikomas šventu), panašus radinys žinomas ir iš Imbarės piliakalnio tyrinėjimų. Keblu ir problematiška akmenų su duobutėmis grupei skirti akmenis, apie kuriuos žinoma, kad jie buvo su “velnio kulnimis”, “duobutėmis”, “pėdelėmis” ar pan., tad straipsnyje bus kalbama iš esmės tik apie akmenis su duobutėmis (kuo buvo įsitikinta autoriaus, archeologų, žvalgomųjų ekspedicijų metu, vietoje lankant paminklą, taip pat į ką nurodo patikimi šaltiniai). Čia paminėti taip pat Senkonių bei Žvirblių akmenys su duobutėmis, nors nėra galutinai aišku, kokios duobutės ant jų pastebėtos. Taigi, šiandien Lietuvoje žinomi 32 akmenys su duobutėmis (be to, vienas toks akmuo atsidūrė už Lietuvos Respublikos valstybinės sienos, Baltarusijoje).
Lietuvoje pirmas apie akmenis su duobutėmis prabilo archeologas M.Černiauskas, straipsnelyje “Gaštynų megalitinis paminklas” (Černiauskas M., 1974. P.60), vėliau B.Dakanis paskelbė jau minėtus 1984 m. duomenis ir tezes šių paminklų klausimu (Dakanis B., 1984). Tuoj po to archeologas V.Daugudis aptiko Imbarės akmenį su duobutėmis ir tyrinėjo jo aplinkoje (Daugudis V., 1984. P.35), vėliau tai leido jam ir plačiau ta tema pasisakyti (Daugudis V., 1992. P.55-57). R.Matulis savo knygoje “Istoriniai akmenys” skyrė akmenims su duobutėmis dėmesio, nors nurodė vos kelis tokius paminklus Lietuvoje (Matulis R., 1990. P.31-33). Kaimyninėje Latvijoje archeologas J.Urtans mini 7 akmenis su duobutėmis (Уртанс Ю. Т., 1988. C.6), tikslesni duomenys regis buvo žinomi tik apie 3 iš jų (Уртанс Ю. Т., 1987. C.71), Estijoje akmenų su duobutėmis žinoma virš 200 (Лыyгас В., 1970. С.18). Neturima patvirtintų duomenų, kad akmenys su duobutėmis būtų aptikti Baltarusijoje, Kaliningrado srityje. Vakarų, Centrinėje Europoje, Skandinavijoje akmenys, akmeninės plokštės su duobutėmis nekart patraukė tyrinėtojų dėmesį, buvo aprašomi, minimi, kalbant apie neolito, žalvario amžiaus laikus, to meto kultūras (BrØndsted J., 1960. Bd.1. S.348; Hadingham E., 1974; Hansen W., 1937; Müller S., 1898. Bd.1. S.168-169; Sibylle von Reden, 1989. S.324-327). Nors etnologas V.J.Bagdanavičius savo studijoje skirtoje pasakų tyrinėjimams pažymėjo, kad apskritai “megalitinė kultūra yra beribė laiko ir vietos požiūriu” (Bagdanavičius V.J., 1992. P.26), vertėtų ieškoti tikslesnių akmenų su duobutėmis atsiradimo rytinėse Baltijos jūros pakrantėse gairių. Pagrįstai J.Urtans, B.Dakanis Lietuvos, Latvijos akmenis su duobutėmis siejo su analogiškais paminklais Estijoje (Уртанс Ю. Т., 1987. C.72; Dakanis B., 1984. P.109). Estijoje akmenų su duobutėmis atsiradimas skiriamas I tūkst. pr. Kr. viduriui ar II pusei (Лыyгас В., 1970. С.18; Уртанс Ю. Т., 1987. C.71), siejamas su “germaniškos kultūros apraiškomis” ar įtakomis I tūkst. pr. Kr. bėgyje dabartinės Estijos teritorijoje (Лыyгас В., 1970. С.44). I tūkst. pr. Kr. Estijoje, taip pat Š.Latvijoje - tai ir pilkapių akmenų sampilais, su akmenų konstrukcijomis (palaidojimai iš akmenų plokščių pastatytose dėžėse, akmenų vainikai, kt.) paplitimo laikas (ten pat, C.14-16, 43-44). Tos kultūros žmonės, kaip manoma, gyveno jau nebe piliakalniuose, bet atviro tipo gyvenvietėse (ten pat, C.13).
Archeologiniai tyrinėjimai prie Lietuvos akmenų su duobutėmis (Imbarės, Jakštaičiukų, Laukagalio, Pavaiguvio, Gaižiūnų, Paežerių (Pakruojo r.)) pagrindinio - tų akmenų datavimo klausimo neišsprendė, kaip į tą klausimą iš esmės neatsako ir pavieniai radiniai prie tų šventųjų akmenų. Negalima čia išsiversti be bendrų duomenų apie tų vietovių apgyvendinimą praeityje, kur akmenys su duobutėmis žinomi. Pelėkių, Ankštakių, Imbarės (Žvainių) akmenis su duobutėmis reiktų sieti su vakarų baltų pilkapių kultūros I tūkst. pr. Kr. pilkapynais (Pelėkių - su Sūdėnų, Ankštakių - su Kvecių, Imbarės (Žvainių) - su Žvainių (Salantų)), Imbarės akmenį su duobutėmis, buvusį apie 300 m į ŠR nuo Imbarės piliakalnio - su to piliakalnio apgyvendinimu I tūkst. pr. Kr. I pusėje (Daugudis V., 1984. P.35; Daugudis V., 1992. P.57), Jakštaičiukų (ar kitur vadinamus Jonelaičių kaimo) akmenis su duobutėmis - su Sauginių piliakalnio apgyvendinimu I tūkst. pr. Kr. pabaigoje - pirmaisiais amžiais po Kr. (LAA 2/74), Apuolės akmenį, buvusį apie 60 m į R nuo piliakalnio - su Apuolės piliakalnio apgyvendinimu pirmųjų amžių po Kr. bėgyje (LAA 2/31). Be to, prie Kadarų akmens (Biržų raj.), buvo rastas akmeninis kirvis apvalia pentimi (Šliavas J., 1977. P.87), netoli Dapkaičių bei Šnipaičių akmenų su duobutėmis (Raseinių raj.) žinoma Kupsčių senovės gyvenvietė, kur rasta retušuotų skelčių, žeberklų ašmenėlių, smulkių dirbinėlių, keramikos, iš tų pačių Kupsčių į muziejų pateko titnaginio lęšio pjūvio kirvio su šlifavimo žymėm dalis ir akmeninio kirvio pentis (Dakanis B., 1984. P.109; VAK 38/47-49), į muziejus pateko akmeniniai kirviai keturkampėmis pentimis iš Raginėnų (Radviliškio r., netoli Kleboniškių km., kur yra akmuo su duobutėmis), iš Laukagalio (Kaišiadorių r.) (Dakanis B., 1984. P.109). Savo ruožtu Laukagalio akmuo su duobutėmis sietinas su Budelių piliakalnio ir senovės gyvenvietės gyvavimu brūkšniuotosios keramikos kultūros laiku (LAA 2/43-44), Druskininkuose ir jų apylinkėse (kur guli Švendubrės akmuo su duobutėmis) žinoma ne viena stovyklavietė, gyvenvietė kur rasta paleolitinių, mezolitinių, taip pat neolitinių bei žalvario amžiui būdingų radinių (LAA 1/30-32). Tai leistų Lietuvos akmenis su duobutėmis datuoti naujuoju žalvario amžiumi - ankstyvuoju geležies amžiumi (I tūkst. pr. Kr.), dalis akmenų su duobutėmis, atrodo, sietini su senojo geležies amžiaus paminklais ar jų kompleksais (tą pažymėjo ir B.Dakanis - Dakanis B., 1984. P.109).
Pačių paminklų - akmenų su duobutėmis aptarimas, deja, negali būti tikslus bei išsamus. Šių paminklų grupė nedidelė, nemaža tų akmenų jau ir nebe senose savo vietose, neaiški buvusi jų padėtis, duobučių išsidėstymas ant akmenų pasaulio šalių atžvilgiu, dalis iš akmenų - apskaldyti, nuskeltos ir plokštumų su duobutėmis dalys ar pan. Turimi apie visus akmenis su duobutėmis duomenys nėra gausūs, bent iš dalies jie atsispindi sudarytame tokių paminklų sąraše bei aprašyme (žr. toliau).
Akmenų su duobutėmis Lietuvoje išvaizda, duobučių dydis, skaičius skirtingi (padavimai, jeigu jie žinomi, iš esmės tų pačių motyvų). Akmenys su duobutėmis arba paprasti, niekuo neišsiskiriantys rieduliai (tiesa, kartais didžiausi apylinkėse), arba plokšti akmenys, didelėm, kartais nuolaidėjančiom viršutinėm plokštumom. Duobutės ant akmenų aptinkami ir viršutinėse plokštumose, ir šoninėse. Nėra galutinai aišku ar duobutės buvo išgręžtos, išsuktos, ar išglūdintos. Duobutės būna kaip “lėkštelės” ir gilesnės, kaip “skylutės”, atrodo, kad abiejų tipų duobutės sutinkamos ir ant to paties akmenio (pvz., Pelėkių akmens dubenėliai lėkšti, jų ant akmens sėte nusėta, tarp jų yra ir vienas didžiausias skersmeniu, giliausias dubenėlis - “skylutė”). Duobučių skersmuo įvairuoja, dažniausiai jos 3-6 cm skr., taip pat mažesnės bei didesnės (net iki 10 cm skr.). Nepaisant gana vienodo bendro visų duobučių vaizdo, ir dabar, ir ateityje išliks jų kaip klasikinių “mažųjų duobučių” ir nutolusių nuo šio tipo atpažinimo ant akmenų problema.
Duobučių skaičius ant akmenų įvairus - nuo kelių, keleto bene iki 89 ant Pelėkių akmens. Atrodo, kad dažniausiai akmenys su duobutėmis buvę prie vandens (upių, upelių), jų slėniuose, slėnių aukštumose, taip pat ir laukuose. Žmonių padavimuose, jeigu jie apie akmenį žinomi, dubenėliai laikomi velnio pėdomis, kulniukais, tik Paežerių, Radviliškio raj., akmens dubenėliai - šventos Marijos klūpojimo ir rožančiaus žymėm.
Reikia atkreipti dėmesį, kad kartais dubenėliai artimi “pėdoms” - duobutėms ant kitų mitologinių akmenų (pvz., Mikytų Velnio akmens, Plungės raj., Prystovų Čerauninko kūlio, Kretingos raj., Tauralaukio Velnio akmens, Klaipėdos raj.). Savo ruožtu, “pėdų” ant akmenų ir duobučių (kaip minėta, taip pat dažnai laikomų pėdomis, kulniukų atspaudais) mitinis įprasminimas labai panašus ar tapatus. Tas ryškiai patvirtina akmenų su duobutėmis sąsają su pasaulėjautos vaizdiniais apie mirusiuosius, jų pomirtinį būvį (tai atskira tema). Be to, akmenų su duobutėmis aprašyme yra ir pastabos apie duobučių konfigūracijas, artimas žvaigždynų paveikslams - tai, jokiu būdu neprieštarauja viena kitam (plg. paplitusį žvaigždžių bei mirusiųjų siejimą: gimė žmogus - užsidegė žvaigždė, mirė - žvaigždė nukrito ir pan.). Etnokosmologijos centro bendradarbis J.Vaiškūnas yra atlikęs ir Drūkšių akmens (Baltarusijoje) 14 duobučių sugretinimą su Kasiopėjos, Andromedos žvaigždynų žvaigždžių bei vienintelės plika akimi matomos galaktikos M31 (Andromedos ūke) padėtimi. Akivaizdu, kad ant akmens perkeltas žvaigždėlapis, tiksliai atkartojantis atstumus tarp tų žvaigždynų žvaigždžių.
Atskira, plati tema, kaip ir dėl kokių priežasčių, akmenų su duobutėmis, kaip šventųjų akmenų gyvavimas nusitesė ilgą laiką (turint omenyje akmenys su dubenėliais, ant kurių matomi ir smailiadugniai dubenys, latakai - Laukagalio akmenyje). Šių klausimų sprendimas glaudžiai susijęs apskritai su mitologinių - sakralinių paminklų tyrinėjimais, jie nėra pakankamai platūs, menkai sisteminta šio pobūdžio medžiaga.
1973 - 1995 metų laikotarpis įtikinamai rodo, kad akmenys su duobutėmis Lietuvoje buvo paplitę ir jų prasminga ieškoti. Tai reikia turėti omenyje lankant jau žinomus šventuosius akmenis, taip pat ir ieškant naujų kultūros paminklų. Gyvesnis domėjimasis šiais paminklais, galgi, prisidėtų prie žalvario amžiaus, ankstyvojo geležies amžiaus kultūrų tyrinėjimų. Tą iš esmės galima stebėti kitų šalių archeologų darbuose.
Lietuvos akmenų su duobutėmis sąrašas ir aprašas:
1. ANKŠTAKIAI, KRETINGOS RAJ. Po 1939 m. akmuo dingo. Akmens paviršius buvo nubertas nedideliais dubenėliais. Gulėjo apie 600 m į P-PR nuo Ankštakių III-VI a. kapinyno, į Š-ŠR nuo I tūkst. pr. Kr. Kvecių pilkapių ir IX-XII a. kapinyno. Kanarskas J., 1989. P. 75.
2. APUOLĖ, SKUODO RAJ. (Av-2050) 570 m į ŠR nuo kelio Daujotai - Kaukolikai, 320 m į PR nuo Apuolės piliakalnio, 130 m į PV nuo kairiojo Brukio up. kranto, 260 m į Š nuo savo senosios vietos. Perkeltas iš senosios vietos melioratorių, guli savo smailėjančia viešūne žemyn. Akmuo - 2.3 x 2.3 x 2.8 m. 24 dubenėliai akmens šoninėje plokštumoje, 3-9 cm skr., 1.2-2.5 cm gylio. Prie dubenėlių iškaltos ir raidės Mt, data 1818. Gulėjo apie 60 m į R nuo Apuolės piliakalnio. 1987 m. MMT žv., AS 1372/6; V.V. Lit: AETL 1988-1989. P.181-182.
3. DAPKAIČIAI, RASEINIŲ RAJ. Gulėjo Dabkio sklype (ar išliko - neaišku). Akmuo - 1.5 x 1.3 m dydžio, turėjo 13 ar 14 apskritų duobučių. Padav. Duobutes su koja “išmynė” velnias. Nurodomas apie 500 m į PR nuo Šnipaičių akmens su dubenėliais. VAK 38/48. Lit: Dakanis B., 1984. P.106,108.
4. DAPŠIAI, MAŽEIKIŲ RAJ. Akmuo panaudotas antkapiui sunykusio Mažųjų Dapšių kaimo kapinaitėse, jis 80 x 60 cm dydžio. Ant akmens viršaus ir šono po 1 dubenėlį: pirmasis - 8 cm skr., 0.5 cm gylio, antras - 10 cm skr., 0.8 cm gylio. P.Šverebo 1994 m. informacija.
5. DRŪKŠIAI (Baltarusijos Respublika) Akmuo apie 200 m į R nuo Drūkšių ež. rytinės pakrantės, į Š nuo Paševiči kaimo. Plokščias, lygia plokštuma akmuo. 14 dubenėlių viršutinėje plokštumoje. Dubenėlių išsidėstymas atitinka Kasiopėjos bei Andromedos žvaigždynus (tarp jų ir vienintelės plika akimi regimos galaktikos M31 padėtį Andromedos ūke). J.Vaiškūno informacija 1995 m.
6. DVARONYS, ANYKŠČIŲ RAJ. (Ar-102) Į R nuo Šventosios up. kairiojo kranto, kelio Anykščiai - Kurkliai, Anykščių šilelyje. Akmuo - raudonas stambiagrūdis granitas, 6.9 x 6.7 m dydžio (R-V), h= iki 5.7 m nuo dabartinio žemės paviršiaus. Viršutinėje dalyje apie 2 m ilg. natūrali įduba, nuolaidėjanti į ŠR. Akmens viršuje yra 6-8 dubenėliai (J.Vaiškūno 1995 m. informacija). Padav. Ant akmens buvo aukojama. Aukas, minima, vogė Pentikis, kuris vėliau už tai buvo ant akmens ir užmuštas (nuo ko kilo Puntuko vardas). Arba: akmenį nešė Velnias, norėdamas sudaužyti Anykščių bažnyčią, bet užgiedojo gaidžiai, ir akmenį jis pametė ar pan. Iš smėlyno “prie Puntuko” į Kauno Karo muziejų yra patekę mezolitniai titnaginiai dirbiniai (LAA 1/21). 1990 m. II žv., AS 1710/8; V.V. Lit: Buračas B., 1936. P.16; LAM, 94; Lietuvių tauta, 1907. Kn.1. d.1. P.140-145; Matulis R., 1990. P.12,16-17; Tarasenka P., 1958. P.48-49; Ćóźīāńźčé Ź.,1890. Ń.427; kt.
7. GAIŽIŪNAI, PAKRUOJO RAJ. (buvo Av-1898) Apie 70 m į ŠV nuo J.Vilimo sodybos, nedidelėje įdaubėlėje. Akmuo - balsvai melsvas granitas, 76 x 60 cm, h= 16 cm. 3 dubenėliai akmens viršuje, pietinėje dalyje, 4 cm skr., 1 cm gylio, 5 cm skr., 1 cm gylio, 6 cm skr., 2 cm gylio, “lėkštelės” formos. Akmens centre - smailiadugnis dubuo (20 cm skr., 14 cm gylio) su latakėliu. Tyrinėjant akmens aplinką, aptikti tik XIX - XX a. kaimavietės radiniai (akmuo guli nebe senoje vietoje ?). Treškevičius J., 1979. P.24. Lit: Dakanis B., 1984. P.107.
8. GOŠTELIŠKĖS, ŠIAULIŲ RAJ. (buvo Av-1936,Av-1974) Apie 400 m į P nuo kairiojo Čiaušos up. kranto, 100 m į Š nuo J.Urbono sodybos, upės pelkėtos pakrantės pievoje (Černiauskas M., 1973. P.60). J.Šliavas 1977 m. pažymėjo, kad Gošteliškėse Čiauša neteka, kaime J.Urbonas negyveno. archeologo M.Černiausko nurodyta situacija atitiktų Bunokiškės kaimo (4 km į PV nuo Gošteliškių) vietovę prie Čiaušos, į Š kaip tik nuo J.Urbono sodybvietės (sodyba 1977 m. jau buvo nugriauta). Tačiau akmuo nerastas ir čia, ir Gošteliškėse, po 1973 m. Akmuo - 3.6 x 2.3 m, h= 35-75 cm. 5 dubenėliai akmens pietinėje pusėje, viršutinėje dalyje, 2 dubenėliai 8 cm skr., 3 cm gylio, po vieną dubenėlį 8 cm skr., 2 cm gylio, 8 cm skr., 3.5 cm gylio, 7 cm skr., 1.5 cm gylio. Dubenėliai “žiūrint iš priešingos pusės” artimi D.Grįžulo ratų žvaigždyno struktūrai. Šliavas J., 1977. P.68. Lit: Černiauskas M., 1974. P.60; Dakanis B., 1984. P.109.
9. JAKŠTAIČIUKAI, ŠIAULIŲ RAJ. Akmuo gulėjo netoli Jonelaičių ir Sauginių km. ribos, Dobulio upelio dešiniajame krante, apie 10 m nuo Duobulio vagos, 200 m nuo Duobulio santakos su Dubysa, suskaldytas apie 1946 m. (?). Akmuo - 2 x 1.8 m, h= 80 cm. Akmenyje buvo 10-15 nedidelių “kulnies formos” duobučių, taip pat dešinės “Velnio pėdos” atspaudas. Padav. Kiekvienas velnias, kuris eidavo į pasaulį gundyti tikinčiųjų, palikdavo šiame akmenyje savo kulnies įdubimą. Akmuo vadintas Velnio varstotu. 1972 m. LII, MMT žv., AS 332/19; VAK 47/114,120,126. Lit: Buračas B., 1937; Dakanis B., 1984. P.106(Jonelaičiai).
10. JAKŠTAIČIUKAI Netoli S.Linkaus sodybos, liepyne (ar išlikęs - neaišku). Akmuo buvo plokščias, įskilęs, viršutinėje plokštumoje buvo keliolika didesnių ir mažesnių duobučių. Tyrinėjant akmens aplinkoje, kultūrinio sluoksnio pėdsakų nerasta. 1972 m. V.Urbanavičius tyr., AS 352/12.
11. IMBARĖ, KRETINGOS RAJ. Akmuo buvo rastas Imbarės piliakalnio sen.gyvenvietės teritorijoje, melioracijos metu, dingo po 1984 m. Akmuo - 1 x 0.9 m, h= 1.4 m. 65 (ar 75) dubenėliai akmens viršutinėje plokštumoje, 3-6 cm skr., 0.5-2 cm gylio. Akmuo rastas apverstas, aplink jį buvę 6 akmenys ratu (?). Tiriant vietą, kurioje akmuo gulėjo, rastas 6x6 m dydžio akmenų “grindinėlis”, kur pastebėtas smulkių angliukų bei degėsių sluoksnelis, iki 20 cm storio. Akmuo gulėjo R sen.gyvenvietės dalyje, apie 300 į ŠR nuo Imbarės piliakalnio. 1983 m. V.Daugudis žv., AS 1048; 1984 m. V.Daugudis tyr., AS 1158/41-49. Lit: Daugudis V., 1984. P.35; Daugudis V., 1992. P.57; kt.
12. IMBARĖ Akmuo rastas tyrinėjimų metu, Imbarės piliakalnio pylimo akmeninėse konstrukcijose, kur buvo panaudotas kaip statybinė medžiaga. Akmuo - apie 30 cm skr., 8.5-10.5 cm storio. 3 “smailiadugnės duobutės”: 6-7 cm skr., 4 cm gylio, antra - apie 5 cm skr., 3.5 cm gylio, trečia - 7 cm skr., 3.5 cm gylio (per dvi duobutes akmens kraštas nuskeltas). Kitoje akmens pusėje yra dar vienos (4-4.5 cm skr., 1.5 cm gylio) nebaigtos kalti duobutės žymė. 1981 m. V.Daugudis tyr., AS 952/57.
13. IMBARĖ (ŽVAINIAI), KRETINGOS RAJ. (Av-2033) J.Baltaro sodyboje, prie kelio Salantai-Skaudaliai, iš kaimo laukų perkeltas melioratorių. Akmuo 1.66 m ilg., 50-1.45 cm pl., h= 78-86 cm. 55 dubenėliai viršutinėje akmens plokštumoje, daugiausiai 2-4 cm skr., 1-2 cm gylio. Perkeltas iš senosios vietos, gulėjo apie 1.25 km į Š nuo Imbarės piliakalnio ir sen.gyvenvietės, apie 600 m į P nuo Alkupio, apie 1 km į P-PR nuo Salantų (Žvainių) I tūkst. pr. Kr. pilkapių. Toje pačioje vietoje buvo akmenys ”Šventyklos vartai”, “Laumės kūlis”. Kanarskas J., 1989. P.77; V.V. Lit: Daugudis V., 1992. P.58.
14. KADARAI, BIRŽŲ RAJ. (Ar-128) 80 m į R nuo kelio Galvokai - Kadarai, 570 m į R nuo Kadaro up. dešiniojo kranto, 60 m į PV nuo P.Naktinio vnk. Akmuo - rausvas stambiagrūdis granitas, 6.5 m ilg. (R-V), 2 m pl. (R), 3.5 m (V), h= 1.5 m (R), 2.5 m (V), t.y. smailėjančia ketera. Pietinėj pusėj yra “laipteliai”, ant akmens užlipti. 5 dubenėliai akmens viršutinėje vakarinėje dalyje, 4-5 cm skr., 1-1.5 cm gylio (nurodoma, kad dubenėlių yra ir ant akmens šono - Dakanis B., 1984. P.107). Pietiniame akmens šone yra pailgas įdubimas, siaurėjančiais galais (70 cm ilg., 30 cm pl.), laikomas “Velnio pėda”. Apie 1930 m. už 20 m į Š nuo akmens buvo rastas akmeninis kirvelis apvalia pentimi, už 500 m į Š - akmeninis skiltuvėlis. Lauke, kur guli akmuo, yra ir daugiau riedulių (laukas “Akmenynė”), už 15 m į P - guli plokščias, 3.5 x 2.5 x 0.8 m dydžio akmuo. 1969 m. II žv., AS 301/10; 1989 m. II žv., AS 1602/6; Šliavas J., 1977. P.87; VAK 5/295. Lit: Dakanis B., 1984. P.107,109.
15. KLEBONIŠKĖS, RADVILIŠKIO RAJ. (Av-1999) Gulėjo kaimo laukuose, 50-100 m į V nuo J.Povilaičio sodybos. Akmuo melioratorių buvo iškeltas iš senosios vietos, dabar - vėl nuvežtas maždaug ten, kur pagal atsiminimus ir gulėjo. Akmuo - rausvas granitas, 2.7 m ilg., 2.5 m pl., h= iki 1.2 m. 35 dubenėliai viršutinėje akmens plokštumoje (akmens dalis, kurioje, matyt, taip pat būta dubenėlių, nuskelta). Dubenėliai 5-7 cm skr., 1-2 cm gylio. Trys dubenėliai 8-9 cm skr. ir penki - 2.5-4 cm gylio. 1981 m. MMT žv., AS 936/4-6.
16. LAUKAGALIS, KAIŠIADORIŲ RAJ. (Ar-315) Kaimo laukuose, prie lauko kelio Laukagalis - Prūdninkai, į P-PV nuo pelkynų. Akmuo - rusvas granitas, 5.15 m ilg., 4.1 m pl., h= 2.3 m, Š akmens dalis aukštesnė, P pusėje - “pakopa”. 7 dubenėliai Š akmens dalyje (galbūt dar 2 ištrupėję), apie 5 cm skr., 2 cm gylio. Dubenėlių išsidėstymas primena D.Grįžulo ratų žvaigždyno struktūrą. Pietinėje akmens dalyje - nulyginta plokštuma (“altorėlis”), trys grioviai (latakai), vienas horizontalus, du vertikalūs. Padav. Akmuo - senovinis aukuras, čia žmonės ėję melstis (buvo aukojami, deginami gyvuliai, ant akmens kūrenama ugnis). Pagal kitus - akmenį atnešė velnias, akmuo yra pėduotas, “pėdą” jame įmynė Marija, Dievas, Jėzus ar velnias. Akmens vardai Aukuras, Velnio sostas, vietos žmonių tarpe nebežinomi. Tyrinėjimų metu prie akmens pietinės dalies surastos dvi laužavietės (abi ten, kur prie žemės pasibaigia vertikalūs latakai-grioviai), kultūrinio sluoksnio pėdsakų prie akmens nerasta. Akmuo - už 2.3 km į P nuo Budelių piliakalnio, sen. gyvenvietės (Ar-310). Maždaug 700 m į P nuo akmens - Laukagalio (Pavalių) piliakalnis (Ar-314), 1.35 km į PR - Laukagalio akmuo su pėda (Ar-316), Į ŠV, laukuose minima kūdra “Karosnykas”, kurioje, pasak padavimų, nuskendo bažnyčia. 1977 m. V.Urbanavičius tyr., AS 679/34-36; VAK 26/126,148; V.V. Lit: Daugudis V., 1972; Matulis R., 1990. P.25,31; Tarasenka P., 1923. P.25-34; Tarasenka P., 1958. P.36-37; kt.
Klasifikacija, paremta 1200 paminklų analize, atspindi dabartinį šventviečių pažinimo laipsnį ir ateityje bus patikslinta bei papildyta. Tuo tarpu dar tenka trumpai apibūdinti šventviečių chronologinius bei geografinius "matmenis".
Prisijunkite prie mūsų per socialinį portalą Facebook'ą, tuomet galėsite sekti naujienas :
17. MERGIŠKĖS, TRAKŲ RAJ. Į ŠV nuo Mergiškių, apie 150 m į P-PV nuo kelių Pamiškė-Morkūnava ir Morkūnava-Gedanonys kryžkelės, pamiškėje. Akmuo - 1.95 m ilg. (Š-P), 1.55 m pl. (P), 1.1 m (Š), h= iki 90 cm. 1 dubenėlis akmens viršuje, viduryje, 8.5 cm skr., 2.2 cm gylio, P akmens dalyje, viršuje ir nuolaidėjančiame šone - apie 25 duobutės, iš kurių 3-5 primena ant akmenų su dubenėliais sutinkamus mažus dubenėlius. 1994 m. LR KPI žv., AS 2231/40-41.
18. MONIŪNAI, PAKRUOJO RAJ. (sg.312) 200 m į R nuo kelio Rozalimas - Klovainiai, 20 m į P nuo šį kelią kertančio griovio į Daugyvenės upę, J.Baltramiejūno sodybvietėje. Akmuo - mėlynas granitas, 85 x 80 cm dydžio. 2 “lėkštos duobutės” akmens viršutinės lygios plokštumos pakraštyje, 5 cm skr., 1.5 cm gylio. Akmens centre - 2.5 cm skr., 3.5 cm gylio “skylutė” (vietoj būdingo smailiadugnio dubens - Šliavas J., 1974. P.176). Šliavas J., 1974. P.176. Lit: Dakanis B., 1984. P.106,107.
19. PAEŽERIAI, RADVILIŠKIO RAJ. Nurodomas kaimo laukuose, Senulienės vnk. pievoje (ar išliko - neaišku). “Didelis akmuo, iš P pusės jis plačiai ir lygiai nuolaidus (..) iš PR pusės akmuo status, 1.06 m aukščio. Tame šone yra įdubimas, panašus į sėdynę, jame vienas žmogus gali lengvai atsisėsti. Akmuo beveik apvalus, tik į PR yra išsikišęs kampas. Jo ilgis aplinkui 13.5 m Išilgai per vidurį yra skilęs” (Tarasenka P., 1958. P.34). 14 dubenėlių, 6 - vienoje, kiek išlinkusioje eilėje ir 8 - ovale (“rožančiaus žymės”; B.Buračo duomenys - LTR 4901.P.38). Pagal P.Skačkausko aprašą: “Nuolaidžioje (t.y. P pusėje) dešiniajame kampe yra 10 dailiai iškaltų apvalių duobučių. Duobutės prasideda nuo pat žemės ir tiesia linija eina iki viršaus. Pirmoji nuo pažemės yra didžiausioji, toliau į aukštį eina mažyn. Pati viršutinė mažiausia ir yra iškalta šalyje, dešinėje pusėje, per 5 cm toliau nuo kitų. Pačiame viršuje išilgai to akmens yra dar 10 labai nežymių duobučių, tik jau ne tiesia linija, bei iškreivotos ir labiau viena nuo kitos nutolusios” (Tarasenka P., 1958. P.34). Padav. Po akmeniu paslėpti dideli turtai, akmuo esąs stebuklingas, pagal kitus - ant akmens buvo kūrenama šventa ugnis, deginamos aukos, giedamos giesmės. “Akmuo ir dabar tebesąs šventu laikomas (1929 m. - V.V.), nuo akmens atsiskeldami po gabalą žmonės naudoja akmenį gydymo reikalui. Sako, kad kai kas ir pagiję nuo šio akmens” (LTR 4901.P.38). Dubenėliai laikomi Mergelės Marijos klūpojimo ant akmens žymėmis, bei rožančiaus atspaudu. Šalia akmens buvo daug mažesnių akmenų. Iš gretimo Užuoežerių kaimo į muziejus pateko V-VII ir XIII-XVI a. radinių (LAA 3/116). LTR 4901. P.38. Lit: Tarasenka P., 1958. P.34 (laikomas Paežerių, Rozalimo apyl. akmeniu).
20. PAEŽERIAI, PAKRUOJO RAJ. (Ar-1712) Guli Paežerių “Koplyčkalnyje” (alkakalnis Ar-708), apie 250 m į V nuo kelio Pakruojis - Rozalimas, Koplyčkalnis, iki įrengiant Ežerėlės up. tvenkinį, buvo šios upės pakrantėje, lomoje, supamas šlapių pievų (dabar - sala tvenkinyje). Akmuo iš senosios vietos pastumtas ieškant lobių. Akmuo - rusvai mėlynas granitas, plokščiu, lygiu paviršiumi, 2 x 1.6 m dydžio, h= 80 cm. Apie 50 dubenėlių ant akmens viršutinės plokštumos, nuolaidžių šonų, iki 5 cm skr., 1.5-2 cm gylio. Dubenėlių konfigūracijos primena žvaigždėto dangaus plotą aplink Paukščių taką (Kasiopėja, Andromeda, kt.). Padav. Koplyčkalnyje, kur guli akmuo, buvo koplyčia (ji “užpustyta”, prasmegusi), čia vaidenasi. Dubenėliai ant akmens - “velnio kulnys”, dubenėliuose susirinkusiu lietaus vandeniu žmonės gydydavo akis (Šliavas J., 1975.P.112). Kada akmenys dar buvę minkšti, čia velniukai mėgdavo kelti vestuves ir kulnimis akmenį išvaikščiojo - pasidarė duobutės. Kartą velniams vestuves bekeliant, užėjo audra, Perkūnas trenkė į akmenį, velniukai nudardėjo į pragarą, po to nebesirodydavo (Tarasenka P., 1958. P.34; galutinai neaišku, ar padavimas ne apie Šeduvos vls. Paežerių akmenį - V.V.). Kitų manymu - po akmeniu buvo paslėpta aukso. Tiriant vietą, kur akmuo gulėjo, iki jį pastumiant, kultūrinio sluoksnio pėdsakų nerasta, kiek toliau - XVII a. buvo laidojama. 1968 m. II žv., AS 258/34-35; 1975 m. E.Butėnienė tyr., AS 582; Šliavas J., 1974. P.173-175; Šliavas J., 1975. P.112; Lit: Klimka L., Laužikas R., 1992. P. 14-15; Klimka L., 1995.P.83-87.
21. PAPJAUNIAI, ŠILUTĖS RAJ. (Av-1396) Gulėjo beržyne, netoli Gedminaičių dvaro (ar išlikęs - neaišku). Akmuo buvo nedidelis. 6 dubenėliai, “Oriono (Šenpiuvio) žvaigždyno žvaigždės” (VAK). Padav. Dubenėlius, paslėpę po akmeniu aukso skrynią, iškalė lenkų sukilėliai, bėgdami nuo rusų iš Gedminaičių dvaro į Prūsus. VAK 53/17. Lit: LAM 205; Matulis R., 1990. P.81(Nr.261).
22. PAVAIGUVYS, KELMĖS RAJ. (Ar-428) Apie 600 m į ŠV nuo Vaiguvos, apie 400 m į Š nuo kelio Vaiguva - Užventis, 1 km į PR nuo Knitojaus up., jo slėnio aukštumoje. Akmuo 2.65 m ilg. (Š-P), iki 1.75 m pl. (P), h= 1.1 m. Akmens viršutinė plokštuma nuolaidėja į P pusę. 6 dubenėliai akmens viršutinėje, Š dalyje, 4 cm skr., 0.5 cm gylio, 5 cm ir 1.5 cm, 6.5 cm ir 2 cm, 5.5 cm ir 1 cm, 7.5 cm ir 1.2 cm, 7 cm ir 1 cm. Ant akmens iškaltas lygiašonis kryžius (x), data 1789, raidės GSZ TB. Padav. Po akmeniu guli (palaidotas) “kryžiokų” vadas, pagal kitus - paslėpti pinigai. Iškasus šurfą prie P akmens dalies, 10 cm gylyje aptikti akmenys, 35 cm - 15 x 20 cm dydžio akmenų grindinys. 1967 m. II žv., AS 292/47-48; 1980 m. M.Černiauskas tyr., AS 794; VAK 15/265; V.V. Lit: Dakanis B., 1984. P.107.
23. PAVIRVYTIS, TELŠIŲ RAJ. Šiaurės vakarinėje kelio Tryškiai - Kiršiai pusėje, 2 km į PV nuo Tryškių, apie 350 m į ŠR nuo Pavirvyčio km. kapinėlių, apie 350 m į V nuo Virvytės kairiojo kranto. Akmuo - melsvas smulkiagrūdis granitas, netaisyklingos formos, 2.55 x 2.3 m dydžio, h= 0.36-1.15 m. 20 ryškių (ir 1 ištrupėjęs ?) dubenėlių ant akmens viršutinės bei nuolaidėjančios šoninės plokštumos, 3.5 - 6 cm skr., iki 0.6 cm gylio, lėkšti. Akmuo melioratorių atvilktas iš kaimo laukų, Virvytės slėnio aukštumoje. L.Vasilevičiaus 1995 m. informacija; V.V.
24. PAVIRVYTIS, TELŠIŲ RAJ. Perkeltas 100 m į ŠR nuo pirmojo Pavirvyčio km. akmens su dubenėliais, pietrytinėje kelio Tryškiai - Kiršiai pusėje Akmuo - melsvas smulkiagrūdis granitas, skilęs į 2 atskiras dalis, buvo apie 1.75 x 1 m dydžio, h= apie 70 cm. 7 ryškūs dubenėliai (ir 1 nutrupėjęs ?) ant vienos iš dviejų akmens dalių lygios viršutinės plokštumos, vienas dubenėlis - ant nuolaidėjančio šono. Antros akmens dalies viršus nematomas, tačiau apčiuopiamos dar nemažiau 3 dubenėlių žymės. Dubenėliai 3.5-6 cm skr., iki 1 cm gylio, lėkšti. Akmuo melioratorių atvilktas iš kaimo laukų, pačioje Virvytės pakrantėje. Iš gretimo Šarkalnės kaimo į muziejų pateko II-III a. dirbinių (LAA 3/109). L.Vasilevičiaus 1995 m. informacija; V.V.
25. PELĖKIAI, KRTINGOS RAJ. (Ar-524) 550 m į PR nuo tilto per Kulšės up. Laukžemės - Sen.Įpilties kelyje, 370 m į ŠR nuo Kulšės ir Daubalio up. santakos, 200 m į Š nuo Duobulio up., Šventosios up. kairiojo kranto slėnio aukštumoje. Akmuo rausvas, stambiagrūdis granitas, trikampės formos, smaigaliu nukreiptas į V, 5.8 m ilg., 4.3 m pl., h=0.9-1.2 m. Akmens paviršius plokščias, lygus, tik vidurinėje dalyje - maždaug 90 x 70 cm dydžio ir 3 cm gylio įduba. 89 (kitur nurodoma net 181 - Dakanis B., 1984. P.107) dubenėliai viršutinėje plokštumoje, praktiškai visi P jos dalyje, 1 m2 plote. Daugiausia 3.0-4.5 cm skr., 0.5-1.0 cm gylio dubenėlių, taip pat keletas 5.5-6.0 cm skr., iki 1 cm gylio, ir 1 - 7.5 cm skr., 6 cm gylio. Padav. Sakoma, kad ant akmens yra “Velnio pėdos”. Naktimis ant akmens, sakoma, šoka velniukai, todėl naktį akmens vengta. Čia vaidenasi “šmėklos”. Mokytojai, atvedę vaikus prie akmens, pasakodavo, kad čia senovėje kūrenosi vaidilučių ugnis, kalbėdavo apie aukas (V.V.). ŠV akmens pusėje iš po jo tryško šaltinėlis, kurio vandens žmonės, dirbdami laukuose, eidavo atsigerti. 500 m į ŠV nuo akmens - Sūdėnų akmuo su plokščiadugniu dubeniu, Sūdėnų kaimo pilkapiuose tirti III a. pr. Kr. - I a. po Kr. palaidojimai. LTR 3471/882; V.V. Lit: Dakanis B., 1984. P. 107.
26. SENKONIAI, KĖDAINIŲ RAJ. (buvo Av-1871 ?) Perkeltas į Paberžę, prie bažnyčios. 10-17 duobučių nuskeltame akmens šone, 1 cm skr., 0.5 cm gylio. Akmuo su smailiadugniu 17 cm skr., 7 cm gylio dubeniu. Lit: Matulis R., 1990. P.32,54(Nr.43).
27. ŠNIPAIČIAI, RASEINIŲ RAJ. 1967 m. akmuo neberastas. Turėjo 9 duobutės, “kaip su kulnu išsuktas”. Padav. Kiekvienais metais ant akmens atsirasdavo po duobutę, išsuktą tarsi su kulnu (Sužeistas vėjas, P.86). Akmuo gulėjo apie 500 m į PR nuo Dapkaičių akmens su dubenėliais. Gretimame Kupsčių kaime buvo randama retušuotų titnago skelčių, žeberklų ašmenėlių, kitų dirbinėlių, iš kaimo į muziejų pateko glūdinto titnaginio kirvio dalis, akmeninio kirvio pentis, iš Kupsčių žinomi ir senojo geležies amžiaus dirbiniai iš kapų (VAK). 1967 m. II žv., AS 292/76-77; VAK 38/47. Lit: Dakanis B., 1984. P.106; Sužeistas vėjas, 1987. P.86.
28. ŠNIŪRAIČIAI, RADVILIŠKIO RAJ. (Av-2044) Apie 1 km į R nuo Rimošės up., 80 m nuo Raganės up. kanalo dešiniojo kranto, Raganės up. aukštupyje. Melioratorių iš senosios vietos iškeltas, dabar pastatytas šonu. Akmuo - beveik keturkampio formos, 2.3 m ilg., 1.4 m pl., h= 0.5-1.1 m (iki melioratoriams perkeliant iš senosios vietos, iš žemės kyšojo 50 - 70 cm). 5 dubenėliai viršutinėje, nulygintoje, dalinai nuglūdintoje plokštumoje, 5-7 cm skr., 0.7-2 cm gylio. 500 m į ŠR nuo Šniūraičių senkapių (Av-1002), kur tirtas IV-VI a. kapas, 900 m į V nuo Vantainių (Ramulėnų) piliakalnio (Av-2046). Šniūraičiuose aptikta ir pirmųjų amžių po Kr. gyvenvietės pėdsakai. 1980 m. MMT žv., AS 795/48-51
.
29. ŠVENDUBRĖ, VARĖNOS RAJ. (Ar-1551) Į ŠV nuo kaimo, į R nuo Nemuno dešiniojo kranto, pamiškėje. Akmuo - netaisyklingo daugiakampio formos, 4.9 (R) x 3.5 (PR) x 3.2 (PV) x 3.1 (V) x 5.4 (Š) m dydžio, h= 3.15 m (Š), 2.2 m (PR). Ant akmens įtvirtintas geležinis kryželis. 7 dubenėliai rytinėje šoninėje akmens plokštumoje (dar 2 spėjami), 1.2 m aukštyje nuo žemės paviršiaus, 90 cm nuo akmens viršaus, 4.5-2.5 cm skr., iki 0.8 cm gylio (pastebėjo MMT archeologinė žvalgomoji ekspedicija 1988 m., duomenys - V.V., 1994 11). Padav. Velnias šiuo akmeniu norėjo užtvenkti Nemuną, bet pragydo gaidžiai ir velnias akmenį čia pametė (pagal kitus - velnias nešė akmenį ant legendinio Raigardo miesto bažnyčios). Pasakojama, kad vyskupai ant akmenio (?) laikė mišias ir “dėlto jį visi nog tų dzienų skaito šventu” (Krėvė-Mickevičius V., 1923. P.134). Po akmeniu esąs urvas į legendinį Raigardo miestą. Statant Ratnyčios bažnyčią, norėta akmenį suskaldyti jos pamatams, bet žmonės pasipriešino (pagal kitus - skeveldra nuo akmens viršaus po ta bažnyčia padėta). Druskininkuose bei jų apylinkėse žinoma ne viena stovyklavietė, gyvenvietė kur rasta paleolitinių, mezolitinių, taip pat neolitinių bei žalvario amžiui būdingų radinių (LAA 1/30-32). Akmuo guli Pagojų vietovėje. LTR 3804/6; V.V. Lit: Krėvė-Mickevičius V., 1923. P.134-135.
30. TILŽĖ (KAIŠKĖS), ZARASŲ RAJ. (Ar-1958) Smalvų g-jos miško kvartalo Nr.19 ŠV dalyje, 450 m į ŠR nuo Drūkšių ež., apie 750 m į PV nuo Čeimuškos ež., kalvelėje. Akmuo - rausvas stambiagrūdis granitas, netaisyklingos trapecijos formos, 1.6 m ilg. (ŠR-PV), 1.25 m pl. (ŠV-PR), h= 57-60 cm. 3 dubenėliai kiek aukštėjančios P, PR kryptimi viršutinės plokštumos centre, 4-6 cm skr., 1-1.5 cm gylio. Akmens aplinkoje - dar keletas didesnių bei mažesnių akmenų. 1988 m. MMT žv., AS 1698/14-15.
31. ŽADŽIŪNAI, ŠIAULIŲ RAJ. (Ar-1959) Buvo rastas netoli rašytojo Jovaro Krikščiūno gimtosios sodybos, akmenų krūvoje, perkeltas į Šiaulių Aušros muziejaus kiemą. Akmuo - rusvas stambiagrūdis granitas, apskaldytas, 1.1 x 1.35 m dydžio, h= 1.35 m. 20 dubenėlių matoma viršutinėje, kiek įdubusioje (jau apskaldytoje) plokštumoje, 4-8 cm skr., 1-1.27 cm gylio. Lit: ATL 1990-1991. P.102.
32. ŽVIRBLIAI, PANEVĖŽIO RAJ. (buvo Ar-744) Gulėjo kelio Upytė-Ramygala vakarinėje pusėje, pamiškėje, apie 1.5 km į V nuo Ėriškių mstl., perkeltas prie Ėriškių kultūros namų iki 1968 m. Akmuo mėlynas granitas, 3.5 m ilg., 2.5 m pl., h= 2 m. 1968 m. archeologinė žvalgomoji ekspedicija nustatė, kad akmuo prie kultūros namų pastatytas žemėje buvusia dalimi į viršų ir “jokių duobučių - pėdų nesimato”, 1977 m., kraštotyrininkas J.Šliavas nurodo, kad ant akmens pietinės dalies, jos viršutiniame kampe yra ne visai apvali 3-4 cm skr., 1 cm gylio duobutė, ŠV akmens kampe yra daug 1.5-2 cm skr., taip pat pailgų, 1-1.5 cm gylio duobučių. Pasak P.Tarasenkos, “akmens paviršiuje yra daug apvalių, negilių įdubimų” (1934 m.). Padav. Duobutės ant akmenio - “velnių kulnys” (pagal kitus - ant akmens yra tik 2 velnio “pėdos”). Prie akmens vaidendavęsi, velnias apgaudinėdavo praeivius ir pan. 1968 m. II žv., AS 258/49; Šliavas J., 1977. P.79. Lit: LAM, 128; Tarasenka P., 1934. P.21.
33. (SUVALKIJA) Tiksli vieta, kur akmuo buvo rastas, nežinoma. Vilkijos A.Juškos muziejaus direktoriui A.Sniečkui akmenį perdavė Kauno raj., Vilkijos apyl. gyventojai. Dabar akmuo - Etnokosmologijos centro muziejuje, Molėtų raj., Kulionyse. Akmuo rusvas - 34 cm ilg., 21.5-29 cm pl., h= 4.5-6 cm. 53 duobutės ant abiejų akmens plokštumų, visų šonų, 0.8-1.2 cm skr., 0.3-0.4 cm gylio. Padav. Akmens savininkų senelis akmenį laikė šventu, “jį garbino” (laikė pagarbiai padėjęs, drausdavo su juo žaisti ir pan.). A.Sniečkaus informacija 1994 m.; V.V.
Šaltiniai ir literatūra:
AETL - Archeologiniai ir etnografiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
AS - Lietuvos istorijos instituto Archeologijos skyriaus archyvas.
ATL - Archeologiniai tyrinėjimai Lietuvoje.
LAA - Lietuvos archeologijos atlasas. - V., 1974-1977. T.1-3.
LAM - Tarasenka P. Lietuvos archeologijos medžiaga. - K., 1928.
LTR - Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Lietuvių tautosakos rankraštynas.
VAK - Valstybinės Archeologijos komisijos archyvas. Saug. LKP MC Dokumentacijos centre.
Bagdanavičius V.J.
1992 - Kultūrinės gelmės pasakose. - V., 1992. T.1. BrØndsted J.
1960 - Nordische Vorzeit. - Neumünster, 1960.
Buračas B.
1936 - Puntukas. - Diena, 1936 04 12.
1937 - Rado velnio pėdų varstotą. - Lietuvos aidas, 1937 10 07.
Černiauskas M.
1974 - Gaštynų megalitinis paminklas. - Mokslas ir gyvenimas, 1974. Nr.7.
Dakanis B.
1984 - Nauja archeologinių akmenų grupė Lietuvoje. - Jaunųjų istorikų darbai, 1984. Kn.5.
Daugudis V.
1972 - Laukagalio aukuras. - Kultūros barai, 1972. Nr.3.
1984 - Imbarės akmuo. - Mokslas ir gyvenimas, 1984. Nr.8.
1992 - Pagoniškųjų šventyklų Lietuvoje klausimu. - Ikikrikščioniškosios Lietuvos kultūra. V., 1992.
Hadingham E.
1974 - Ancient carvings in Britain: a mystery. London, 1974.
Hansen W.
1937 - Die Verbreitung und Bedeutung der Schalensteine im Glauben und Brauch der Vorzeit. - Hamburg, 1937.
Kanarskas J.
1989 - Kretingos raj. akmenys (mašinr.). Kretinga, 1989.
Klimka L.
1995 - Mįslingieji “astronominiai” akmenys. - Lietuvos dangus 1995. - V., 1995.
Klimka L., Laužikas R.
1992 - Paežerių akmenys. - Žiemgala, 1992. Nr.8-9.
Krėvė-Mickevičius V.
1923 - Padavimai apie Raigrodo miestą. - Tauta ir žodis, 1923. Kn.1.
Lietuvių tauta
1907 - A..s Ž..s Apie “Karalienės” liūną. - Lietuvių tauta, 1907. Kn.1. d.1.
Matulis R.
1990 - Istoriniai akmenys. - V., 1990.
Müller S.
1898 - Nordische Altertumskunde. - Strassburg, 1898. Bd.1-2.
Sybillen von Reden
1989 - Die Megalith - Kulturen. Zeugnisse einer verschollenen Urreligion. - Köln, 1989.
Sužeistas vėjas - Sužeistas vėjas. Lietuvių liaudies mitologinės sakmės. - V., 1987.
Šliavas J.
1974 - Šiaurės Lietuvos lygumos (mašinr.). Žeimelis, 1974. Saug. VUB RS F152-5.
1975 - Iš Mūšos senovės (mašinr.). Žeimelis, 1974. Saug. VUB RS F152-6.
1977 - Lygumų legendos pasakoja (mašinr.). Žeimelis, 1977. Saug. VUB RS F152-12.
Tarasenka P.
1923 - Alko akmenys Trakų apskrityje. - Kultūra, 1923. Nr.1.
1934 - “Velnio” pėdos. - Jaunoji karta, 1934. Nr.2.
1958 - Pėdos akmeny. - V., 1958.
Treškevičius J.
1979 - Dubenuoti akmenys (mašinr.). Pakruojis, 1979. Saug. LKD.
Гуковскiй К.
1890. Вилкомирский уезд // Памятная книжка Ковенской губернии на 1891 год. – Ковно, 1890, c. 377–430.
Лыyгас В.
1970. Период раннего металла в Эстонии. Автореферат дис. на соискание ученой степени кандидата истор. наук. – Таллин, 1970.
Уртанс Ю. Т.
1987. Культовые камни с углублениями в Латвии // Краткие сообщения института археологии. – М., 1987, Вып. 190, c. 69–73.
1988. Языческие культовые памятники на територии Латвии. Автореферат дисертации на соискание ученой степени кандидата исторических наук. – Ленинград, 1988
Vykintas Vaitkevičius
Akmenys su pėdomis Lietuvoje. Lituanistica, 1997, Nr. 2, p. 30–54
|