|
|
Baltų šventvietės |
Puslapis 1 iš 6
* Alkas: lietuviškas paminklų kontekstas. Lietuvos archeologija, 1998, t. 15, p. 333–350 * Akmenys su duobutėmis: sena ir nauja. Kultūros paminklai, 1996, t. 3, p. 6–19 * Akmenys su pėdomis Lietuvoje. Lituanistica, 1997, Nr. 2, p. 30–54 * Perkūno šventykla po Katedra. Vykintas Vaitkevičius Šventvietės - tai ne vien kalva ar akmuo. Dažniausiai jos turi savo vardus ir yra gaubiamos nepaprastų padavimų bei tikėjimų. Retkarčiais žmonės tebetiki, kad šios vietos teikia laimę ir sveikatą. Jos įamžina gamtos ir kultūros sąlytį, dievų ir žmonių istoriją. Taigi, šventvietės yra viena nuostabiausių priešistorinės Lietuvos realijų.
Šventvietės yra tiesiogiai susiję su baltų ir lietuvių religijos samprata, jos geneze bei raida. Didelė dalis sakralųjį statusą turinčių objektų yra gamtinės prigimties, o apeigos čia dažnai nepalikdavo materialių pėdsakų. Sulig oficialiu Lietuvos krikštu 1387 m. senąsias šventvietes imta naikinti arba jų gyvavimą įprasminti krikščioniškai. XIX-XX a. užfiksuota tik maža šios rūšies paminklų dalis. Daugeliu atveju apie juos bylojo vien tik vietovardžiai, padavimai bei tikėjimai, ir tik retais atvejais specifinė objekto išvaizda, ten aptinkami radiniai, epizodiškai vykstančios žmonių apeigos. 1. 1. Terminai ir sąvokos. Baltų religijos šventos ir (arba) kulto vietos yra vadinamos alkomis arba senosiomis šventvietėmis; kulto statiniai - šventyklomis; didelį plotą užimanti šventvietė (pvz., girios masyvas) arba šventviečių kompleksas, išsidėstęs tam tikroje teritorijoje - šventa vietove; vienos rūšies (tipo, grupės) šventviečių gyvavimas apibrėžtoje teritorijoje vienu ar skirtingais laikotarpiais, vadinamas atitinkamos rūšies šventviečių tradicija. 1. 2. Šaltiniai. Šventviečių klasifikacijai ir jų kartografavimui naudojami duomenys apie 1200 paminklų. Šaltinių bazę sudaro kelių mokslo šakų duomenys: archeologiniai, folkloro bei etnologijos, lingvistikos ir istorijos. Siekiama naudotis tais faktiniais duomenimis, kuriuos patvirtina bent keli nepriklausomi to paties pobūdžio arba kelių skirtingų mokslo šakų šaltiniai. 1. 3. Tyrinėjimų apžvalga. Iki XIX a. pabaigos vyravo tendencija aprašyti vieną kitą įdomesnę šventvietę, pateikti apie ją pasakojamus padavimus (M. Balinskis, L. A. Jucevičius, A. H. Kirkoras, E. ir K. Tiškevičiai, E. Volteris). Labiau išsiskiria T. Narbuto bei S. Daukanto pastangos senąsias šventvietes įtraukti į platesnių - baltų religijos ir mitologijos - tyrimų lauką. XIX a. pabaigos - XX a. 4-ojo dešimtmečio pradžią geriausiai apibūdina palyginti profesionalus šventviečių registravimas (L. Kšivickis, F. V. Pokrovskis, V. Šukevičius), pavienių paminklų aprašymai (J. Totoraitis, J. Vitortas, J. Žiogas). 1926 m. P. Tarasenkos straipsnis "Senovinės lietuvių šventovės", ir ypač 1933-1934 m. jo straipsnių apie šventuosius akmenis serija pažymi naują senųjų šventviečių tyrinėjimų etapą. Sukauptus duomenis pagal galimybes bandyta įvertinti problemiškai bei paanalizuoti juos kitų kraštų kontekste. 1943 ir 1946 m. vieną svariausių indėlių, sprendžiant probleminius senųjų šventviečių tyrimų klausimus, įnešė M. Alseikaitės-Gimbutienės ir E. Šturmo (E. Šturms) studijos. Ypač pastaroji, skirtingai nuo daugelio anksčiau skelbtų darbų, vertinga dėl autoriaus idėjų. Susidaro įspūdis, kad Die Alkstätten in Litauen buvo savotiškas E. Šturmo mokslinis projektas, siekiantis pademonstruoti šventviečių tyrimų būdus ir atskleisti jų mokslinę perspektyvą. Deja, išleista Vokietijoje 1946 metais, tapusi retenybe ir nepasiekusi Lietuvos, ši studija bemaž 50 metų negalėjo daryti jokios įtakos šventviečių tyrinėjimams. Tarybų Lietuvoje vyko gana aktyvus archeologijos paminklų, tarp ir jų alkakalnių bei šventų akmenų, žvalgymas. Šventviečių problematikai skirta dėmesio P. Tarasenkos, R. Volkaitės-Kulikauskienės, kai kurių kitų autorių darbuose. Naujas senųjų šventviečių tyrimų atskaitos taškas - jų archeologinių tyrinėjimų pradžia 1970-aisiais. Šiuos rezultatus V. Urbanavičius vėliau profesionaliai pristatė senosios religijos reliktų XIII-XVII a. Lietuvoje kontekste, tačiau pradėtų archeologinių tyrimų niekas sistemingai nebetęsė. Apibūdinant dabartinį šventviečių tyrinėjimų lygį, galima teigti, kad šie paminklai priklauso tai dvasinės kultūros paveldo daliai, kuri lig šiol mažiausiai tirta ir menkiausiai įvertinta. 2. Alka, alkas (bendrosios reikšmės). Alkomis arba alkais tyrėjai neretai vadina visas senąsias šventvietes bendrine prasme. Tokių šventviečių, kurios turėtų tikrinius pavadinimus su šaknimi alk- (arba elk-, olk-) yra apie kelis šimtus, o jų įvairovė leidžia atskleisti kai kuriuos svarbius senųjų Lietuvos šventviečių bruožus. Tokios reikšmės kaip lietuvių alka, alkas "šventas miškelis; vieta, kur buvo deginamos aukos; auka", latvių elks - "stabas, dievaitis", baltarusių галыконнiк - "tas, kuris renka aukas", gotų alhs, anglosaksų ealh, saksų alah - "šventykla", anglosaksų ealgian - "saugoti, ginti", graikų αλτίζ - "šventas aptvėrimas Olimpijoje" rodo, jog indoeuropiečių *al- ar *alk-/*elk- įgijęs religinę reikšmę, buvo vartojamas kaip tam tikras sakralinis terminas. Lietuvių alka, alkas be užfiksuotų bendrinių reikšmių "šventas miškelis", "aukojimo vieta" dažnas ir tikriniuose baltų šventviečių pavadinimuose, kuriuos istorijos šaltiniai fiksuoja nuo XIII a. vidurio, plg.: Elkene Kurše (1253 m.), Alkayne Semboje (1312 m.), Helki Aukštaitijoje (1478 m.), Elkewalke Kurše(1503 m.). Alkų paminėjimas Wolfenbiutelio Postilėje (1573 m.) kartu su visais kitais garbinamais gamtos objektais: akmenimis, kalnais, medžiais, miškais ir upėmis, patvirtina, jog alkas pažymi ne šventais laikomus vienos kurios nors rūšies gamtos objektus, o tam tikras šventas ir (arba) kulto vietas. Padavimai, užfiksuoti apie alkomis vadinamas šventvietes, yra originali pasakojamoji tradicija. Pasakojimus apie tai, jog šventvietėse "senovėje buvo aukojama", ten buvo "deginama šventoji ugnis", galima priskirti religinių atminimų žanrui. Alkais vadinamų šventviečių tarpe archeologai plačiau tyrinėjo tik: Reizgių Alkos kalną Lietuvoje (1972 m., V. Urbanavičius) bei Elka-Pekšių Elko kalvą Latvijoje (1937 m., P. Stepinis). Visi kiti kasinėjimai alkais vadinamose šventvietėse buvo žvalgomojo pobūdžio ir žymesnių rezultatų nedavė. Praktika parodė, kad dažniausiai Alka vadinamoje vietoje, pvz., kalne arba lauke, tiksli aukojimo vieta-"alka" jau yra pamiršta.
1) Vienodo šventviečių pavadinimo Alka, Alkas paplitimas Lietuvos teritorijoje rodo kelias skirtingas šventviečių tradicijas, nes Vakarų Lietuvoje dominuoja taip vadinami kalnai, Vidurio Lietuvoje - laukai paupiuose ir balos, Rytų Lietuvoje - laukai paupiuose, paežerėse, taip pat balos ir ežerų salos; 2) Alkos, Alko pavadinimu nevadinami šventieji akmenys, medžiai ir šaltiniai, kas patvirtina, jog tai buvo atskiri šventviečių miškuose, laukuose, kalnuose ar vietovėse prie upių ir ežerų elementai. Duomenys apie indoeuropietiškos kilmės sakraliniu alkos, alko terminu vadinamas šventvietes byloja, jog jų būta įvairiose gamtos vietose. Tai suponuoja ir klasifikavimo modelį, grindžiamą šventviečių skirstymu pagal gamtos objektų rūšis. Jį 1946 m. pritaikė E. Šturmas, grupuodamas maždaug 200 Lietuvos šventviečių. Taip tyrėjai šiuo metu skirsto ir Latvijos šventvietes.
Alkos kalnai ir salos (užfiksuota 74 ir 9), Dievo kalnai (12), Perkūnkalniai (26), Aušrinkalniai (28), Saulės, Kupolių ir Šatrijų kalnai (21, 18 ir 22), Mergakalniai (160), Su kultūriniais "herojais" susiję kalnai (10) bei specifinis alkakalnių tipas, archeologinėje literatūroje vadinamas piliakalniais-šventyklomis. Pastarasis I tūkst. pr. m.e. iki I tūkst. manoma, buvo būdingas daugeliui rytų baltų genčių.
Apie daugelį laukų, turinčių sakralius pavadinimus, padavimų ir tikėjimų neužfiksuota. Mažai jų iki šiol žvalgyta, paminėtini Alkomis ir Šventais vadinami laukai (užfiksuota 52 ir 20).
Dažniausiai fiksuojamas šventųjų girių ir miškelių bruožas yra tas, jog jie gyvavo kartu su kitų rūšių šventvietėmis, kurios užėmė tam tikrą šventosios girios teritorijos dalį arba kai kuriais atvejais jų plotas atitiko šventojo miškelio užimamą plotą. Be to, kartais žinoma, kad centrinė (kartu - švenčiausia) miškelio vieta buvusi ten, kur augdavęs seniausias ir storiausias medis. Lietuvoje žinoma maždaug 40 šventųjų girių ir miškelių. Paminėtini Šventais ir Alkomis vadinami miškai (13 ir 11), Gojai (per 520; ar visi jie susiję su šventvietėmis, ateityje teks spręsti tiriant atskirus mikroregionus). 3. 3. 1. Medžiai. Lygiagrečiai su giriomis bei miškeliais, istoriniai šaltiniai mini šventuosius medžius. Daugelis jų, matyt, augo girių ir miškelių teritorijoje, tačiau žinomi ir miškų masyvams nepriklausę šventieji medžiai. Pvz., 1291 m. kaip orientyras Kuršo dalybų dokumente paminėtas nudžiūvęs šventasis medis Ouse warpe (uosis?). Be to, daug mitinių ir religinių realijų pavieniams medžiams teko nykstant šventiesiems miškams. Nuo XVI-XVII a. būtent apie pavienių medžių garbinimą paprastai pasakoja istorijos šaltiniai. Lietuvoje daugiausia žinoma apie šventus ąžuolus (50), liepas (10), pušis (27). 3. 4. Akmenys. Šventųjų akmenų klasifikavimo patirtis rodo, jog tai komplikuota užduotis. Per beveik 50 šios mokslinės minties metų vieningos klasifikacijos sukurti nepavyko (P. Tarasenka, R. Matulis, J. Urtanas, E. Levkovas). Taip atsitiko todėl, kad "vidinė" šventųjų akmenų įvairovė labai didelė ir ją lemia daugiau gamtinės bei mitinės priežastys, negu žmogaus veikla. Šventųjų akmenų požymiai, leidžiantys juos klasifikuoti, sudaro du pagrindinius blokus: 1) požymiai, išskiriami pagal akmens sandarą, formą, įvairius ypatumus (įdubas, dubenis ar kt.), geografinę padėtį; 2) požymiai, išskiriami pagal mitinius ir religinius duomenis (padavimus, pasakojimus, tikėjimus, apeigas). Ligšiolinė klasifikacijos patirtis rodo, jog tyrėjams tarpusavyje derinant šių dviejų arba vidinius vienos rūšies požymius, kyla prieštaravimų dėl pačios klasifikacijos. Taigi, darbe siūloma alternatyva, pagrįsta daugelio šios rūšies paminklų grupių kūrimu. Šventieji akmenys turi apibrėžtą įvairių požymių kiekį. Ir kiekvienas iš jų gali tapti tokius pačius požymius turinčių akmenų sugrupavimo pretekstu. Šventųjų akmenų grupė, išskirta bent pagal vieną iš požymių, tampa mokslinių tyrinėjimų objektu. Kuo daugiau požymių kurią nors akmenų grupę vienija, tuo daugiau informacijos jos tyrimai suteikia. Nors toks akmenų grupavimo būdas kol kas yra projektas, atliktas darbas rodo, kad laikantis šių principų atsiranda galimybė kurti įvairias - laikinas ar nuolatines - klasifikacines sistemas. Toks požiūris neiškelia jokių išankstinių reikalavimų ir tyrėjo nesuvaržo. Šventųjų akmenų įvairovė (jų Lietuvoje yra virš 500) nepalyginamai didesnė už tą, kuri atsispindi ligšiolinėse jų klasifikacijose. Pirmasis blokas požymių, kuriais remiantis šie paminklai grupuojami, yra vizuali jų charakteristika. Paminėtini: akmenys paplokščiu viršumi-"stalai" (27), akmenys-"kėdės" ir "lovos" (25 ir 10), "stulpai" (35), akmenys su "pėdomis" (apie 150), su duobutėmis (33), ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis (35), akmenys su smailiadugniais dubenimis (apie 250). Antrasis požymių blokas atspindi mitines arba religines realijas. Pristatomi: akmenys, "iškritę iš dangaus" (3), akmenys, "siuvantys drabužius arba batus" (13), akmenys - "prakeikti žmonės" (41), akmenys - "Mokai" (4), "Laumių" akmenys (44).
3. 5. Vandenys. Palyginti daug duomenų apie baltų šventuosius vandenis teikia istorijos šaltiniai. Juose kalbama ir apie vandens kulto pobūdį, ir kai kuriais atvejais apie konkrečius šventuosius ežerus ar upes. Jų šventumas yra kultūriškai konotuotas - vandenys šventais tampa apeigų dėka. Folkloro šaltinių analizė rodo, jog bet kurio pavidalo vanduo turi "valdytoją"-dievybę. Vandenų sakralumą gali suponuoti ir mirusiųjų vėlės, kurioms vanduo yra viena iš skaistyklos formų. Žmonėms kontaktuojant su "valdytojais" ir vėlėmis formuojamos apeigos, t. y. steigiama aukojimo tradicija. Religinė praktika lemia, jog vandenys žmonėms teikia sveikatos, grožio, vaisingumo, derlumo, žinojimo ar laimės. Lietuvoje žinoma apie 100 šventųjų ežerų, 60 pelkių, 50 upių ir 150 šaltinių, kurių sakralinę reikšmę liudija jų pavadinimai, padavimai, tikėjimai ar apeigos. Paminėtini: Alkos (15) (žemėl. 19), Šventi (19), "aukų reikalaujantys" ežerai (30) ir upės (4), Vėlių ežerai (3) ir upės (9), Čysčiaus ir Peklos balos (6), "Karčemvietės" (prasmegusių karčemų vietos) (10), Velnio balos (apie 70), Alkos (10) ir Šventomis (10) vadinamos pelkės, Alkos upės (32), Šventomis vadinamos upės (53), Raganinėmis vadinamos upių dalys (14), "prieš saulę tekantys" šaltiniai (22).
3. 6. Daubos. Įvairūs reljefo pagilėjimai, formuojantys tam tikrą, bent dalinai uždarą erdvę, baltų kraštuose taip pat neretai buvo laikomi šventais. Savita daubų atmaina - karstinės įgriuvos. Daugelis daubų, vadinamų sakraliais pavadinimais, apie kurias pasakojami padavimai ar tikėjimai, iki šiol nėra žvalgytos. Šios rūšies paminklų Lietuvoje priskaičiuojama apie 80. Paminėtina Vidurio Dzūkijoje užfiksuota lokalinė Velnio duobių grupė (12). 3. 7. Olos. Lietuvos upių krantuose yra ir kelios olos, kurioms teikiama mitinė ir (arba) religinė reikšmė. Viena tokia karstinės kilmės ola žiojėja atodangoje Nemunėlio, kita - kvartero uolienų atodangoje Neries krante.
4. Šventviečių tarpusavio ryšiai. Klasifikacija, paremta šventviečių skirstymu pagal gamtos objektų rūšis, paprastai išryškina vienos konkrečios paminklų grupės bruožus, tačiau menkai atspindi skirtingų šventviečių rūšių (tipų, grupių) tarpusavio sąryšį. Šventviečių mitinės reikšmės ir religinės funkcijos yra susijusios su skirtingais baltų (lietuvių) dievais ir deivėmis, visų pirma: Perkūnu, Laima, Saule, Aušrine, Ragana, "Seneliu Dievu". Kai kurių kitų dievų, pvz., Andojaus, Žvėrūnos-Medeinos ar Veliuonos, pasakojamoji tradicija nefiksuoja, tačiau dalies šventviečių reikšmės ir funkcijos gali priklausyti jų sakralumo sferoms. Be to, tam tikrais atvejais senųjų dievų vietą, matyt, užima tokios žemesnio rango dievybės kaip laumės, "velniukai", kaukai. Atskirai pažymėtinos šventviečių grupės, visų pirma, medžiai, akmenys ir vandenys, kurių mitinės reikšmės susiję su vaizdiniais apie senąjį požeminį mirusiųjų pasaulį, vėlių būvį ir mitinius jų ryšius su pirminiais gamtos elementais. Visų šių šventviečių tarpusavio ryšius liudija įvairūs kompleksai, kuriems priklauso kelios skirtingų rūšių šventvietės, pavyzdžiui, alkakalnis+akmuo+šaltinis. Be skirtingų, žinomi ir tos pačios rūšies šventviečių kompleksai, dažniausiai - poros. Dviejų kalnų, salų, akmenų ryšius paprastai išreiškia atitinkama gamtinė erdvė. Juos gali motyvuoti ir tam tikros mitinės arba religinės realijos. Net ir dideliais atstumais viena nuo kitos nutolusios įvairių rūšių šventvietės tarpusavyje gali būti tiesiogiai (sausumos, vandens, povandeniniais keliais) arba mitiškai (padavimais, tikėjimais) susiję. Paminėtini atvejai, kuomet viena nuo kitos toliau esančios šventvietės tarpusavyje susiję realiais arba mitiniais keliais. Yra duomenų, jog šie šventi keliai galėjo turėti apeiginę paskirtį arba jais rengiamų kelionių tikslas buvo apeiginis. Visų pirma, tai liudija šventvietės, į (pro) kurias jie veda. Be to, paprastai pasakojama, jog šie keliai buvo nutiesti vestuvėms, kurios susiję su ritualine kelione į bažnyčią. Trečia, būtent tokia kelių paskirtis kartais nurodoma motyvuojant jų pavadinimus arba sakralinį statusą (plg. Šventybrasčio Šventoji brasta, Eržvilko apylinkių Perkūnkelis, Kuršėnų apylinkių Velnio takas).
N a m a i / š e i m a. Tuo tarpu akmenys su smailiadugniais dubenimis yra ryškiausias namuose veikusių šventviečių pavyzdys. Skirtingai nuo natūraliai gamtoje esančių šventų kalnų, miškelių ar šaltinių, namų šventvietės kartu su visa sodyba buvo kuriamos konkrečioje, gyvenimui pasirinktoje vietoje, atsižvelgiant į daugelį kitų veiksnių, pavyzdžiui, pastatų orientavimą ir komponavimą sodyboje. Šeimos narių religinė kompetencija skyrėsi ir buvo diferencijuojama, atsižvelgiant į konkrečias situacijas. Nors įprasta manyti, kad didžiausius įgaliojimus šeimose turėjo vyresnieji, sudėtingos jų perdavimo arba įgijimo procedūros verčia abejoti vieningu modeliu. K a i m a s / b e n d r u o m e n ė. Daugelis šventviečių senųjų gyvenviečių ir jų vietą žyminčių kapinių aplinkoje atstovauja nedidelių bendruomenių šventvietėms. Ryšį tarp bendruomenių ir jų šventviečių taip pat vaizdžiai liudija šventviečių ir kaimų, turinčių (įgijusių) sakralius pavadinimus, kaimynystė (plg. Alkos, Saulėkalnio, Maldzytakalnio kaimai). Apytikrį vaizdą apie bendruomenėje garbinamus dievus ir rengiamas apeigas leidžia susidaryti daugiausiai XVI-XIX a. istorijos, folkloro ir etnologijos šaltiniai. Tam tikrą sakralinį atspalvį turinčios bendruomenės narių tarpusavio bendravimo formos, tokios kaip šventvakariai (vakaronės per šventes, tarpukalėdžiu), sambariai (po sėjos, laukų lankymo ar derliaus nuėmimo daromos sudėtinės vaišės) ar krivūlės, kuopos (sueigos, kuriose svarstomi bendruomenės reikalai) realizavosi gyvenvietėje arba sutartoje vietoje netoli jos, vienu ar kitu būdu išskirtoje erdvėje, pavyzdžiui, specialiai šiems tikslams skirtuose pastatuose. Vakarų slavų ir germanų kraštuose tokių medinių pastatų dydis siekė net iki 15x85 m (O. Olsenas, L. Slupeckis, S. Brinkas). Šiame kontekste, matyt, reikia vertinti ir informaciją apie tai, jog 1384 m. Vidurio Lietuvoje netikėtai prie šventyklų (edes sacras) užklupti lietuviai, subėgo į jas slėptis ir buvo suimti (iš vieno pastato buvo suimti 36, iš kito - 60 vyrų, neskaičiuojant moterų ir vaikų). Kas bendruomenės šventėms vadovavo, nėra visiškai aišku. Labiausiai paplitusi nuomonė, kad tai buvo bendruomenės vyresnieji. XVI-XVII a. duomenys apie senu papročiu kaimuose rengiamas bendruomenines šventes ir ritualus rodo, kad apeigoms vadovauja vyresnio amžiaus asmenys, tačiau ne visada tiesiogiai susiję su bendruomene. Jie neretai vadinami vyriausiais žyniais (primus augur), viršaičiais (?) (sacrificulus, quem Vurschayten appelant), vaidilomis (Weydullis). Peršasi išvada, kad šie asmenys gali būti siejami su lietuvių elgetomis-"diedais", atstovaujančiais "degraduotai, bet autentiškai senosios lietuvių religijos dvasininkų klasei" (A. J. Greimas). Jie paprastai neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos, pagrindinis jų užsiėmimas buvo už maisto ir kai kurias kitas aukas melstis už jas aukojančiųjų asmenų mirusius artimuosius. R e g i o n i n ė s šventvietės. Daugelyje XIII-XIV a. Lietuvos valstybės vietovių - menamuose administraciniuose ir gynybiniuose centruose - taip pat žinoma šventviečių. Apie jų rangą dar sunku kalbėti dėl menko pačių senųjų teritorinių struktūrų pažinimo. Tai, jog tos šventvietės pagrįstai siejamos su minėtuose centruose esančių paminklų (gyvenamųjų, gynybinių ir laidojimo vietų) kompleksais, patvirtina ryšį tarp administracinių centrų ir šventviečių, tokiu atveju, eventualių regioninių religinių centrų. Žinoma, šventviečių būta įvairaus dydžio valsčius ir žemes administruojančiuose ir jų gynybą koordinuojančiuose centruose. Čia užfiksuotos kulto vietos atstovauja įvairių rūšių šventvietėms (kalnai, miškeliai, vandenys) arba yra jų komponentai (akmenys, šaltiniai). Pasakojimai apie jas, deja, dažniausiai nedetalizuoja su kurio iš dievų ar deivių kultu šios šventvietės buvo susiję. Dažniausiai to neatspindi ir vietovardžiai, sudaromi su žodžiais alka, šventas, dievas. Klausimas kas aptarnavo regionines šventvietes centruose, kur telkėsi politinė, administracinė ir religinė valdžia, tebėra atviras. Paprastai manoma, kad karo vadų ir vyriausiųjų dvasininkų institucijos sutapo. Tačiau atkreipkime dėmesį į betarpiškoje XIII-XIV a. Lietuvos administracinių ir gynybinių centrų (taip pat kai kurių šventviečių aplinkoje) kaimais (!) gyvenančius senosios religijos dvasininkus (plg. 1362-1364 m. informaciją apie Šėtijų kaimą, Kauno apylinkėse, vadinamą šventu (que dicitur sancta); jame kryžiuočiams pavyko sučiupti šventą vyrą (sanctum virum)). Apie t a r p r e g i o n i n ė s reikšmės šventvietes kalbėti kol kas sudėtinga. Bene ryškiausiai joms atstovauja šventvietės, esančios tarp iš centrų administruojamų teritorijų. Kartografavus archeologijos paminklus ir gautus rezultatus palyginus su istorijos duomenimis apie teritorines struktūras (valsčius, žemes, gentis) pastebėta, kad teritorinių junginių pakraščiais arba tarp jų, dažnai telkiasi įvairios šventvietės. Apie specifinius tokių šventviečių požymius šiuo metu spręsti sunku. Pažymėtinas vienas ryškiausių geografinių bruožų - jos palyginti dažnai yra upių baseinus skiriančiuose miškinguose aukštumų arba pelkėtuose žemumų ruožuose. Šventvietės čia dažnai sudaro kompleksus, jos taip pat išsiskiria savo dydžiu, pasakojamų padavimų įvairove ir gausa, taip pat kai kuriomis kitomis gamtinėmis arba kultūrinėmis savybėmis. Šventvietės plačiose tarpgentinėse dykrose, nedideliuose takoskyriniuose ruožuose tarp žemių arba valsčių galėjo būti susiję su įvairias mitiniais vaizdiniais, visų pirma, apie kitą, už žmonių kontroliuojamos kultūrinės erdvės prasidedantį dievų ir mirusiųjų pasaulį. Apie tai, kaip tarpregioninės šventvietės funkcionavo, mažai ką galima pasakyti. Rašytiniai šaltiniai leidžia įsivaizduoti, kad nustatytu laiku ir į nustatytą vietą rinkdavosi žmonės, gyvenantys skirtinguose kaimuose, valsčiuose ar žemėse. Tarpregioninės arba tiksliau net tarpgentinės reikšmės turėjo Prūsijos Nadruvos Romuva (Romow). Tenka dar kartą akcentuoti tai, apie ką 1326 m., remdamasis pasakojamąja tradicija kalba Petras Dusburgietis arba kas iš jo pasakojimo seka: 1) Romuva buvo prūsų žemių viduryje; 2) Romuvos vardas Petrui Dusburgiečiui asocijavosi su Roma, o pagarba, rodoma čia gyvenusiam Kriviui - su popiežiaus valdžia ir įgaliojimais; Krivio valiai (nūtus) pakluso prūsų gentys, lietuviai ir "kitos tautos, gyvenančios Livonijos žemėje"; Krivio pasiuntiniui su lazda ("krivūle") šiuose kraštuose buvo rodoma didžiausia pagarba; 3) Krivis buvo žynys; jam atitekdavo ir trečdalis karuose laimėto grobio, kurį jis paaukodavo sudegindamas ugnyje. Abejonės dėl Petro Dusburgiečio pasakojimo menkai pagrįstos. Pirma, sueigos-"krivūlės", į kurią šaukiama lazda, fenomenas Prūsijoje, Lenkijoje ir Lietuvoje kai kuriose vietose dar buvo gyvas XIX-XX a. Antra, duomenys rodo, jog Romuvos tipo centrų I tūkst. pabaigoje - II tūkst. pradžioje taip pat būta kituose Baltijos jūros regiono kraštuose. Jiems neretai teko ir svarbus administracinis vaidmuo. Lejre Danijoje ir Upsala Švedijoje taip pat buvo vietos, kur be senosios religijos dvasininkų rezidavo karališkųjų dinastijų atstovai. Akcentuojamas Rethra ir Svantevit šventyklų Vokietijoje politinis vaidmuo gerai iliustruoja faktą, jog tarpgentiniai religiniai centrai ne visada sutapo su valstybės (ar šiuo atveju, etninių žemių junginių) centrais. Panašiai tenka kalbėti ir apie Nadruvoje veikusią Romuvos šventvietę. Centrinė Romuvos padėtis, tai, jog čia reziduoja Krivis (tas, kuris turi *krivę, kitaip tariant, krivūlę) ir jo pasiuntiniai su šia lazda keliauja po aplinkinius kraštus, byloja Romuvą esant kelių baltų genčių arba tiksliau įgaliotųjų atstovų centrine sueigų vieta. Autoritetas, kuriuo pasižymi Krivis ir taip pat jam tenkančios religinės pareigos savo ruožtu liudija apie aukštą (aukščiausią ?) religinį Romuvoje veikiančios šventvietės statusą. Pagal Nadruvos Romuvos modelį Lietuvoje galėjo veikti ir kai kurie nedideli periferiniai centrai, veikiausiai dar gentinės epochos regioninės ar tarpregioninės šventvietės ir atitinkamų sueigų vietos. Taip manyti verčia neretai aptinkamos vietovardžių su šaknimis ram-, rom- ir kriv-, kreiv- poros.
Tai, jog Šventaragių paplitimas koreliuoja su ankstyvųjų politinių centrų geografija valstybės branduolyje ir periferijoje, verčia akcentuoti ne tiek valstybės politiką didžiojo kunigaikščio asmenyje, kiek jos sklaidą per to meto politinį, karinį ir socialinį valdovo tarnų sluoksnį - leičius. Ši XIII a. pirmojoje pusėje jau gyvavusi institucija buvo savotiškas centrinės valdžios ir valstybės ideologijos "plėtojimo mechanizmas" (A. Dubonis). Peršasi išvada, kad Šventaragiais vadinamos šventvietės centralizuotai buvo kuriamos trumpą laikotarpį XIII a. pirmojoje pusėje - viduryje. Dvi iš jų (Vilniuje ir Betygalos apylinkėse), turėdamos valstybinių kulto vietų statusą, veikė iki pat Lietuvos krikšto 1387 ir 1413 m. 6. Šventvietės ir mirusiųjų kultas. Aptariant šventvietes, kurių mitinės reikšmės susiję su vaizdiniais apie mirusiųjų pasaulį, vėlių būvį ir mitinius jų ryšius su medžiais, akmenimis, vandenimis, tenka paliesti šventviečių ir mirusiųjų deginimo bei laidojimo vietų problematiką. Dviejų XV a. šaltinių (G. de Lanua, J. Dlugošas) duomenimis, kuršiai, žemaičiai ir lietuviai buvo deginami miškuose, esančiuose netoli gyvenviečių. Pasak J. Dlugošo, šie "ypatingi" miškai buvo laikomi šventais, vienas jų, prie Maišiagalos, turėjo Kukavaičio vardą. Vietovardžių su šaknimi kauk- : kuk- gana dažnai žinoma netoli senovės gyvenviečių ir piliakalnių visoje Lietuvoje. Jų analizė atskleidžia kauko, kuko reikšmę "velnias" (S. Karaliūnas). Tai, jog Kukavaičio pavadinimą turėjo vienas iš "ypatingų" miškų, kur buvo deginami mirusieji, neišskiriant nei didžiųjų kunigaikščių, patvirtina prielaidą, kad kauko ir jam giminiškų žodžių reikšmės susijusios su vėlėmis (A. J. Greimas). Iš to sektų, kad už kultūrinės senovės gyvenviečių erdvės būta specifinėmis mitinėmis reikšmėmis pasižyminčių šventviečių. Jose, yra pagrindo manyti, ir buvo deginami mirusieji. Laidojimo vietų ir senųjų šventviečių tapatumo problemai iki šiol taip pat skirtas nepakankamas dėmesys. Žinoma įvairių laikotarpių laidojimo vietų, apie kurių sakralumą byloja pasakojamoji tradicija, istoriniai duomenys, šventais laikomi medžiai, akmenys jų teritorijoje ir pan. Paprasčiausia šiuos faktus aiškinti tuo, jog senosiose šventvietėse krikščionybės laikais imta laidoti mirusiuosius. Tokių atvejų, matyt, iš tiesų būta. Antra vertus, abejonių nekelia faktas, jog senosios apeigos mirusiųjų kulto kontekste vyko ir egzistuojančiose laidojimo vietose. Tą liudija įvairūs, tame tarpe archeologiniai ir istoriniai duomenys. Taigi, svarbiausia išryškinti ribą, kuri atskirtų kulto vietas - įvairių rūšių kraštovaizdžio detales - susijusias su atitinkamomis dievybėmis bei vaizdiniais apie vėles, nuo mirusiųjų kulto apeigų laidojimo vietose, prie šeimos (giminės ar bendruomenės) protėvių kapų. Šią principinę ribą, kurios vertėtų nuosekliai laikytis, ardo, atrodo, tik viena specifinė šventviečių grupė, kurios paminklai interpretuojami kaip laidojimo vietos ir tuo motyvuojamas jų sakralumas. Plačiai tyrinėto Birutės kalno Palangoje (1983-1984 m., V. Žulkus) pavyzdys rodo, kad tokios šventvietės tikrumoje nebuvo laidojimo vietomis. Beje, peršasi nuomonė, kad ir XVI-XVIII a. senkapiai, Šiaurės Lietuvoje dažnai vadinami Velnio kalnais, taip pavadinti dėl to, kad ten žmonės senu papročiu rengė mirusiesiems skirtas apeigas. Kita vertus, Velnio vardu vadinamų šventviečių problematika yra labai sudėtinga ir kol kas vis dar nuodugniau netyrinėta. Šventvietės visų pirma yra dvasinės kultūros raiška, jų sakralumą sunku chronologiškai apibrėžti. Šventvietės iki šiol nebuvo tyrinėtos tokiais aspektais, kaip šventviečių tradicijų formavimasis, jų chronologinė seka arba kaita. Sukaupti duomenys gana tiksliai leidžia kalbėti tik apie šių paminklų regioninę sklaidą. Ji, disponuojant mažu chronologinių rodiklių skaičiumi, vaidina svarbų vaidmenį. Apibendrinta mokslinė informacija bei kartografuotų paminklų analizė rodo, kad regionams arba nedideliems arealams, kurie sietini su archeologinių kultūrų, žemių ar genčių teritorijomis, paprastai būdingos lokalinės šventviečių tradicijos. V a k a r ų Lietuvoje, kuršių ir žemaičių genčių teritorijoje, išryškėjo daug bendrų šventviečių tradicijų. Matyt, I tūkst. viduryje, kuomet šios gentys formavosi, jas tarpusavyje siejo daugelis panašių mitinių ir religinių realijų. Šiame regione paplitę Alkos kalnai, Aušrinkalniai, Saulėkalniai, čia gausu Šatrijų kalnų, Šventų laukų, Šventų miškų, ąžuolų, pušų, jam būdingi įvairūs akmenys. Daugelis šių šventviečių siejamos su I tūkst. antrosios pusės - XIV a. paminklų kompleksais. Akmenis su duobutėmis pagrįsta sieti su Vakarų baltų pilkapių kultūra (pajūryje) ir Šiaurės Lietuvos - Žemaitijos pilkapių kultūra (Šiaurės Žemaitijoje) bei datuoti atitinkamai I tūkst. pr. Kr. pabaiga ir II-IV a. po Kr. Su I tūkst. antrosios pusės - XIV a. paminklais susiję kitoms šventų akmenų grupėms priklausantys akmenys dažnai paplitę palyginti nedideliuose kultūriniuose arealuose: akmenys-"stalai", akmenys-"lovos" - kuršių Duvzarės ir Keklio žemių ribose, Laumių akmenys, ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis - Duvzarės, Keklio ir Mėguvos žemėse, akmenys-"stulpai" - Medininkų (Varnių) žemės pietuose, Laukuvos, Šiauduvos valsčiuose. Prie I tūkst. vidurio - XIII-XIV a. laikotarpio žemaičių kapinynų yra ir daugiausia balų, vadinamų Karčemvietėmis. Peklos ir Čysčiaus balos žinomos prie to paties laikotarpio kuršių kapinynų Keklio žemėje. Pastarajai taip pat būdingi "prieš Saulę (šiame areale - į pietus) tekantys šaltiniai". Alkupiai paplitę ir Pietų bei Vidurio Žemaitijoje, Vidurio Lietuvoje. V i d u r i o Lietuva, aukštaičių kultūrinė sritis, yra savotiška šventviečių tradicijų kryžkelė arba pereinamoji jų zona. Bene visų čia žinomų šventviečių arealai tęsiasi ir vakarų, šiaurės arba rytų kryptimis. Minėtinos tokios paminklų grupės, kaip akmenys su duobutėmis, siejami su II-IV a. Šiaurės Lietuvos - Žemaitijos pilkapių kultūra, Šatrijų kalnai, akmenys-"kėdės", Alkos laukai, Alkos balos, Velniabalos ir Alkupiai kai kuriais atvejais siejami su I tūkst. antrosios pusės - XIV a. Vidurio Lietuvos kapinynais. Akmenys su smailiadugniais dubenimis apie XVI-XVII a. išplito didelėse Vidurio ir Šiaurės Lietuvos teritorijose (tik vienas jų arealas, su epicentru Utenos apylinkėse, žinomas Rytų Lietuvoje), tačiau šiaurėje nekirto Kuršo kunigaikštystės sienų.
Palyginti nedideliuose, preliminariai I tūkst. viduriu - II tūkst. pradžia datuojamuose Rytų Lietuvos kultūriniuose arealuose žinomi Dievo kalnai (Molėtai - Ukmergė), Laumių kalnai (Molėtai - Dubingiai), Laumių akmenys (Utena - Anykščiai), Alkos balos (Ukmergė).
Gana kompaktiškuose, tačiau kol kas tiksliau nedatuojamuose kultūriniuose arealuose paplitę Perkūnkalniai (Alytus), "prieš Saulę (šiame areale - į rytus) tekantys šaltiniai" (Kazokiškės). Šie tyrimų rezultatų chronologiniai ir geografiniai apibendrinimai rodo, jog šventvietės labiau ar mažiau būdingos konkretiems kultūriniams regionams. Net tuo atveju, kai konkrečiai šventviečių grupei priklausantys paminklai iš pirmo žvilgsnio atrodo tolygiai paplitę visoje Lietuvoje (pvz., Perkūnkalniai, Mergakalniai, Alkos laukai, Gojai, Šventos pelkės, Vėležeriai, Laumių akmenys), gilesnė šių duomenų analizė paprastai rodo, jog egzistuoja lokaliniai arealai, kuriems konkreti šventviečių tradicija ypač būdinga (pvz., Alytaus krašto Perkūnkalniai, Salantų krašto Laumių akmenys). Taigi, yra pagrindo manyti, kad daugumas paminėtų šventviečių tradicijų susiformavo laikotarpyje iki Lietuvos valstybės susidarymo, t. y. egzistuojant nurodytoms kultūrinėms sritims. Po krikščionybės įvedimo šios tradicijos (pvz., Alkos kalnai, Saulėkalniai, Kupoliakalniai, Šatrijų kalnai, Šventi miškai, Gojai, šventi ąžuolai, liepos, pušys, akmenys-"stulpai", akmenys su "pėdomis", ritinio formos akmenys su plokščiadugniais dubenimis, Šventežeriai, Aukų reikalaujantys ežerai, Šventupiai, Raganinės, "prieš Saulę tekantys šaltiniai", Velnio duobės) neretai dar gyvavo savo grynuoju arba transformuotu pavidalais. Apie šventviečių tradicijas, kurios susiformavo po krikščionybės įvedimo, žinoma labai nedaug. Jų tarpe bene ryškiausias pavyzdys - akmenys su smailiadugniais dubenimis. Šventviečių chronologiniams tyrimams padeda duomenys apie U ž n e m u n ę, kuri po kryžiuočių antpuolių ištuštėjo XIII a. pabaigoje ir palaipsniui vėl buvo apgyvendinama, pradedant XVI a. Čia žinomas nedidelis šventviečių skaičius. Jį galima palyginti nebent su kai kuriomis ilgą laiką okupuotų Klaipėdos ir Vilniaus kraštų vietovėmis arba dėl gamtinių priežasčių iš seno neapgyventais regionais. Užnemunėje nežinoma didesnė dalis kituose Lietuvos regionuose užfiksuotų šventviečių grupių, tarp jų nei vienos (!) Alka vadinamos šventvietės ir daugumos šventųjų akmenų grupių. Žinomi pavieniai Dievo kalnai, Perkūnkalniai, Saulėkalniai, Aušrinkalniai, Šventupiai, Šventežeriai, šventi šaltiniai bei kai kurie kiti paminklai iš esmės koncentruojasi keliuose mikroregionuose: Vištytis - Bartninkai, Daukšiai, Simnas - Seirijai - Veisiejai, ir kairiajame Nemuno krante - Liškiavos, Krikštonių, Pakuonio bei Zapyškio apylinkėse. Čia yra II tūkst. pradžios piliakalnių, kai kuriais atvejais ir to laikotarpio laidojimo vietų, taip pat ankstyvųjų viduramžių senkapių, pavienių dvarviečių bei kaimaviečių. Taigi, žinomos šventvietės minėtuose mikroregionuose gali būti dar ikikrikščioniškojo laikotarpio paveldo dalis (Vištytis, Nemuno pakrantės) arba jos turėtų būti siejamos su pradedant XVI a. Užnemunę kolonizavusiais žmonėmis (plg., Simnas, Seirijai, Veisiejai, Leipalingis - XVI a. iškilę gyvenamosios vietos su bažnyčiomis).
Žiemgala, vienas iš XIII a. pabaigoje nukariautų baltų kraštų, didele dalimi naujai buvo apgyvendinta pradedant XV a. pabaiga - XVI a. Senosios šventvietės, gausiau žinomos Žagarės (Žagarė - Skaistgirys - Joniškis), Upmalės (Pašvintinys, Lygumai) žemių vietovėse, taip pat Mūšos pakrantėse (Linkuva, Pasvalys, Krinčinas, Saločiai) gali atspindėti senąsias, žiemgališkas, šventviečių tradicijas. Tačiau peršasi išvada, kad Šiaurės Lietuvoje taip pat dažniausiai susiduriama su XV-XVI a. šį kraštą iš pietų ir šiaurės kolonizavusių žmonių šventviečių tradicijomis. Kad šie žmonės jų turėjo, galima spręsti iš jėzuitų misijų XVII-XVIII a. ataskaitų.
1. Sakralinio termino alka (alkas) vartojimas vietovardžiuose ir jų paplitimo tendencijos yra keleto skirtingų senųjų Lietuvos šventviečių tradicijų išraiška. Šventvietės egzistavo kalnuose, laukuose ir pievose, giriose ir miškeliuose, ežerų ir pelkių, upių pakrantėse, taip pat prie medžių, akmenų, šaltinių, daubų ir įgriuvų, olų. 2. Skirtingos šventviečių tradicijos būdingos atskiriems regionams ar lokaliniams arealams, kurie sietini su archeologinių kultūrų, žemių ar genčių teritorijomis. Tai rodytų, kad tokios tradicijos susiformavo laikotarpyje iki Lietuvos valstybės susidarymo. Tarpgentinė baltų šventvietė Nadruvos Romuvoje yra vienas iš I tūkst. pabaigoje - II tūkst. pradžioje Baltijos regione veikusių teritorinių religinių centrų. XIII-XIV a. Lietuvos valstybės laikotarpiu veikė šventvietės, paveldėtos iš gentinės epochos. Plėtojant ir įtvirtinant valstybinę religiją politiniuose centruose, didžiojo kunigaikščio ir didikų administruojamose valdose taip pat buvo įkurta naujų šventviečių (plg. Šventaragius). Po krikščionybės įvedimo senųjų Lietuvos šventviečių tradicijos neretai dar gyvavo savo grynuoju arba transformuotu pavidalu Bene ryškiausias šiuo laikotarpiu susiformavusių tradicijų pavyzdys - akmenys su smailiadugniais dubenimis. 3. Šventvietės yra susijusios su teritoriniais archeologijos paminklų kompleksais (gyvenamąja, gynybine bei laidojimo vietomis). Savo ruožtu ir šventvietės egzistavo kompleksais: poromis, po keletą, vienos ar skirtingų rūšių (tipų, grupių). Socialinėje plotmėje šventviečių statusas susijęs su jų religinėmis funkcijomis. Šventvietės sodybose skirtos namų (šeimos, giminės) dievų garbinimui. Daugiausia šventviečių veikė kaimuose arba jų kaimynystėje ir tarnavo bendruomenės religiniams poreikiams. Administraciniuose ir (arba) gynybiniuose valsčių, žemių ar genčių centruose veikė regioninės, o tarp iš centrų administruojamų teritorijų - tarpregioninės reikšmės šventvietės. Ypatingos tarpregioninės reikšmės turėjo tarpgentinė baltų šventvietė Nadruvos Romuvoje. Valstybės sostinėje, politiniuose centruose periferijoje ir didžiojo kunigaikščio bei didikų administruojamose valdose esančios valstybinės kulto vietos visų pirma išreiškė valdančio socialinio sluoksnio religinius poreikius. 4. Senosios šventvietės yra unikali baltų religijos raiškos forma. Šventviečių mitinės reikšmės susijusios su daugeliu dievų ir deivių, kaip antai: Perkūnu, Saule, Aušrine, Laima, Ragana, Žvėrūna-Medeina, "Seneliu Dievu", taip pat laumėmis, "velniais", kaukais; lokalinėmis, tam tikras sakralumo sferas reprezentuojančiomis dievybėmis (pvz., miškų arba vandenų "valdytojais"), mirusiųjų vėlėmis. Šventviečių, susijusių su mirusiaisiais, sakralumas yra specifinis. Jis motyvuotas sąsajomis tarp mitinio vėlės būvio po mirties ir pirminių elementų - vandens, ugnies, medžio, akmens. 5. Senosios Lietuvos šventvietės yra integralus lietuvių kultūros paveldo kompleksas. Visapusiški jo tyrinėjimai suteikia galimybę atskleisti baltų (lietuvių) religijos ir mitologijos bruožus, išreikštus per sakralųjų statusą turinčias kraštovaizdžio detales. Vykintas Vaitkevičius
|