Laurita Peleniūtė
Žalvarinis
Folkloras šiandien. Ką jis reiškia šiandienos žmogui? Tarp betoninių didmiesčių sienų, begalinių mūrų. Ar bedainuojamos lopšinės, ar besekamos pasakos vaikams? Ar žmogus dar girdi gimtosios žemės šauksmą?
Juk dar taip neseniai folkloras, tautosakos kūriniai buvo žmonių gyvenimo dalis: jie buvo reikalingi sunkaus darbo ir trumpo poilsio valandomis, rūpesčiuose ir džiaugsmuose, šventėse ir netekties gėloje.
Net mūsų dienomis, kai tautosakos tradicija jau išblėsusi, dar pasitaiko dainininkų, mokančių 500-700 dainų. Sunku net įsivaizduoti, kiek įvairiausių folkloro faktų saugojo senų senovėje gyvenusių senų žmonių atmintis. Bet gyvenimo ratas sukasi ir nepaliaujamai grąžina mus į savas šaknis. Tokios mintys kyla skambant autentiškoms dainoms iš jaunų žmonių lūpų. Lietuvoje nemažai jaunimo atranda senąjį folklorą iš naujo.. Neofolkloro grupė „Žalvarinis“.
Žalvarinis – ekspresyvios folk rock muzikos grupė. Dėl savo ištakų – roko grupės muzikantų ir apeiginio folkloro grupės dainininkų susivienijimo – susilaukęs nemąža demesio. Jų atliekamos lietuvių liaudies dainų interpretacijos skamba naujai ir neįprastai. Derinami įvairūs muzikos stiiliai: nuo lengvo iki sunkaus roko, naudojami bliuzo, džiazo elementai.
Vienas pagrindinių grupės tikslų – atgaivinti jau nykstančias lietuvių liaudies dainas, pateikti jas klausytojui moderniai ir patraukliai.
„Žalvarinis“ susikūrė 2001 m. birželio mėnesį. Po debiutinio pasirodymo Aukštadvario festivalyje „Mototurnyras 2001“, subūrė nemažą gerbėjų skaičių, kuris vis didėjo, taip paskatindamas įrašyti bei išleisti pirmąjį grupės albumą.
Grupė daug koncertavo įvairiuose renginiuose, pasirodė dideliuose ir mažuose koncertuose bei dalyvavo festivaliuose - tarptautinis moderniosios muzikos festivalis „Suklegos“, tarptautinis neofolkloro festivalis „Mėnuo juodaragis“, alternatyviosios muzikos festivalis „Sutemos“, roko festivalis “Roko naktys” (2005, 2007) taip pat tarptautiniuose užsienio šalių festivaliuose, miesto šventėse. Regioo - moderniosios muzikos festivalis, Estija 2003 m., Baltijas saule (Ryga 2002,2003,2007).
Nacionalinėje televizijoje gavo geriausio metų atradimo apdovanojimą (2004). Žalvarinis buvo pakviestas garso ir vaizdo įrašams filme apie Lietuvą (pažintinis filmas turistams, kurio užsakovai - Austrijos kino studija). LTV laidoje „Lietuvos dainų dešimtukas“ gavo nominaciją „Metų atradimas 2004“. Alternatyvios muzikos apdovanojimuose A.LT 2005 gauta Metų etno grupės nominacija. 2005-ųjų metų rudenį sukurta ir LTV eteryje pristatyta akustinė programa. Tos pačios dainos apvilktos akustinių gitarų drabužiais, violončelės ir lumzdelio skambesiu.
Taip pat būta ir projektų, kaip antai žolinių šventė Trakų pilyje ir bendra daina su folkloriniu ansambliu „Vilnelė“ ir Daina Bilevičiūte (2003), Kalėdinis labdaros koncertas „Angelai žmonėms“(2004), sostinėje, kalėdinės eglutės įžiebimo šventės Vytauto V. Lansbergio spektaklyje „Gedimino sapnas“(2006). Prie gausios grupės veiklos prisideda koncertai lietuvos kariams. „Žalvarinis“ – Lietuvos karininkų ramovės „nariai“.
Kas gi suvedė šiuos jaunus žmones?
“ Viskas išsirutuliojo savaime. Grupė susikūrė 2001-ųjų vasarą. Buvome geri draugai, kartu leidome laisvalaikį.” Merginos domėjosi lietuvių liaudies kultūra, dainomis. Kai kurios jau tada buvo apeiginio folkloro ansamblio „Kūlgrinda“ narės.
Vaikinai mokėsi Vilniaus konservatorijoje, turėjo įkūrę sunkiosios muzikos grupę “Ugnėlakis”, koncertavo alternatyvios muzikos festivaliuose. Pirmasis albumas taip ir vadinosi “Ugnėlakis su Kūlgrinda”. “Liaudies dainos buvo artimos visiems. Sėdėdavom ir klausydavom įrašų, dainuodavom patys, pritardavom instrumentais. Pirmasis koncertas įvyko, dar net grupei nespėjus susikurti, kai praeivis, išgirdęs mus dainuojant ir grojant, pakvietė sugroti kažkokios knygos pristatyme. Galbūt tai ir paskatino susiburti... O po to viskas ėmė tiesiog „riedėti“ tolyn.”
Grupės narių – magiškas skaičius, net septyni: Robertas Semeniukas – muzikos autorius, gitara, grupės meninis vadovas. Muzikos ir teatro akademijos studentas. Aidas Buivydas – gitara; Paulius Jaskūnas – bosinė gitara; Ilja Molodcov – mušamieji; vokalai – Ineta Meduneckytė, Eglė Pakšytė, Laurita Peleniūtė.
Merginos seniai pažįstamos, jas suvedė daina. Susitikę baltiškos pasaulėjautos stovyklose mokėsi ir augino savo požiūrį į autentišką muziką. Ineta – studijavo turkų filologiją VU, tos šalies folklorą. Eglė – baigė keramikos magistro studijas,VDA. Laurita – tekstilę VDA, šiuo metu Vytauto Didžiojo Universiteto, etnologijos studentė. Profesijos supažindino su savo šalies buities, dvasine istorija. Keleri metai folkloriniame ansamblyje “Kūlgrinda” suteikė daug žinių.
Jie ne tik kartu muzikuoja, bet ir kartu keliauja. Lanko gražiausius Lietuvos kampelius atostogų metu, baidarių žygiuose. Grupę pirmiausia vienija draugystė. „Visi iki šiol esame alternatyvios, gyvos muzikos mėgėjai. Iki šiol mylime liaudies muziką, domimės lietuvių papročiais, istorija. Mėgstame laiką leisti gamtoje – vasarą visa grupė jau kelintus metus iš eilės plaukia baidarėmis, stovyklauja (šią išvyką vadiname “sporto stovykla”, nes stengiamės didžiąją laiko dalį žaisti krepšinį, futbolą, stalo tenisą arba bent jau eiti į žygį, apsidairyti po apylinkes), keliauja dviračiais. Kartu eina ir daina. Dainuoja visi grupės nariai.
Visos metų šventės palydimos to laiko folklorinėmis dainomis. Pradedant kalėdinėmis, darbo, užstalės, meilės.. taip pat ir vėlinių dainomis. “Tai jau gyvenimo būdas”.
„Pavadinimas „Žalvarinis“ tarsi atsirado ir prilipo. Ieškojome to, kas reprezentuotų, jog dainuosime senąsias lietuvių liaudies dainas, ne XIX a., o ankstesnes. Senovės lietuviai puošėsi žalvariniais dirbiniais. Žalvaris puošia žmones, o mes moderniai puošiame liaudies dainas, kad jos patiktų šiuolaikiniam klausytojui.“
Taip pat sceninis grupės stilius krenta į akis ryškiomis spalvomis, autentiškais žalvariniais papuošalais. Viena grupės narė rūpinasi kolegų įvaizdžiu, ryškiomis spalvomis ir autentiškais raštais margindama lino audinį. Tai lyg senoviniai lino drabužiai suspindę naujom Saulės spalvom, kaip ir dainos apvilktos į aidintį gitarų rūbą.
Autentiškos dainos suskamba naujai.
ALAUS ALAUS
Alaus alaus duos dievas daugiau
Nors vakar per dieną alum lijo
Alum lijo apyniais snigo
Tekėjo upeliais brang vynelioJūs baratės rokuojatės
Kai niekas nemato bučiuojatės
Jūs barkitės rokuokitės
Kai mes išvažiuosim žinokitės...
Bendras grupių Ugnėlakis (sunkioji muzika) ir Kūlgrinda (apeiginis folkloras) projektas “Žalvarinis”, išleistas 2002m. - tai pati Žalvarinio susikūrimo pradžia. Įdėta labai daug dūšios, noro kurti ir leisti tai paklausyti kitiems. Tokiais keliais Žalvarinis išvydo pasaulį.
Antrasis albumas “Žalio vario” pasirodė 2005 – aisiais. Ir jau beveik pilnai paruoštas, bet dar neįrašytas, trečiasis laukia savo eilės. Albumuose visada atsiranda vietos papasakoti apie dainą, iš kur ji, kada ir kur užrašyta, kada budavo dainuojama. Kartais įdedama ir pirminė dainos versija, įdainuota kaimo moterėlių, kad besiklausantis jaunimas suvoktų senolių palikimo reikšmę nūdienai.
Lietuvių etninėje muzikoje akivaizdi pirmykštės visuomenės gyvensena, pasaulėjauta, darbai, papročiai, šventės ir apeigos. Dėl šitokios informacijos ją galima palyginti su savotiškai užkoduota etnine ir kultūrine programa, kurią šiandien perskaityti ir iššifruoti be galo sunku.
“Mes norėtume parodyti, jog dabartis, praeitis ir ateitis yra susietos stipriausiais saitais širdyse tų, kurie tai jaučia. Kasmet atsikartojantis Ratas, vis besisukantis per amžius, vėl patvirtina, jog mirtis – tai nauja pradžia. Per kartų kartas mes esame susiję su savo protėviais ir mūsų įrašuose skambanti muzika tebūnie įrodymu, jog niekas nedingo – tereikia atsigręžti ir giliau pažvelgti į save.
...žalvarinių stygų spindesys saulėje...”. Žalvarinis
Informacijos šaltiniai:
Lietuvių folkloro chrestomatija, Vilnius, Regnum fondas, 1996
www. bernardinai.lt
www. zalvarinis. lt
delfi.lt
|