|
|
Senasis baltų tikėjimas |
Valstiečiai Po Lietuvos krikšto 1387 m. senasis tikėjimas ilgiausiai laikėsi paprastos liaudies, valstiečių, gyvenime. Beveik du šimtus metų naujoji religija tik paviršiumi lietėsi su tradicine valtiečių gyvensena. Įdomu tai, kad atgimė dar senesnės negu pagonių kunigaikščių laikų religinės formos. G.Beresnevičius rašė : "Deivės religija gelminės religijos forma vėl atgijo po Lietuvos krikšto. Žynių nebekontroliuojama, o katalikų dvasininkų dar nekontroliuojama gelminė religija išplaukė į paviršių valstiečių išpažįstamuose kultuose: valstiečiai atkrito į pačią archaiškiausią religijos formą, ji funkcionavo XV -XVIII a. ir netgi vėliau, vėl atgaivindama visais laikais baltų religijų reformose neigtą ikiindoeuropietišką Deivės religiją" (1). Tiesą sakant, mes negalime teigti, jog valstiečiai sąmoningai laikėsi "Deivės religijos" arba vadino ją, "pagonybe". Valstiečiai laikėsi "tėvų ir protėvių tradicijų", ir tai jie darė visais laikais. Be to, jie neskirstė savo tradicijų į religines arba tik kultūrines. Toks požiūris būdingas naujiesiems laikams, kurio ryškiausias pavyzdys buvo kaip tik krikščionybė. Šiandien įprasta galvoti, jog folkloras ir papročiai tik iš dalies siejasi su religija. Tačiau taip vadinama liaudies "pagonybė" buvo vieninga etninė tradicįja, į kurią krikščionybė galėjo tik įsiterpti. Kuomet XVI-XVII amžiuje Bažnyčia ėmėsi sistemingai krikščioninti paprastą liaudį, siųsdama misijonierius , bei panaudodama prievartą, ji susidūrė su vieninga tradicija. "Pagonybe" imta vadinti ir papročiai, ir folkloras, nes juose nesimatė jokių krikščionybės ženklų. Be to, pagonybe buvo kaltinamos ir netoleruotos krikščioniškos sektos. Kokiais būdais buvo krikščioninama liaudis, aprašo to meto šaltiniai. Buvo panaudoti net "ispanų kolonijų" misijonieriavimo būdai: "Toliau popiežiaus legatas kalbėjęs su vyskupu (Merkeliu Giedraičiu - J.T.) apie tai, kaip geriau Žemaitijoje išrauti pagonybę. Štai toks Possevino planas: iš geresnių kaimų reikėtų parinkti po du vaikinus, iš viso dvylika. Juos siųsti į Vilnių, į ten esančius bendrabučius (bursus) ar šiaip kur, kad ten išmoktų atmintinai katekizmo. Paskiau, vienam nešant iškeltą kryžių, giedodami eitų mokyti vaikų ir suaugusių, kaip daroma tolimuose užjūriuose ir ispanų kolonijose."(2) Vienų įtikinėjimų nepakako, buvo panaudota įvairi prievarta. Štai 1644 m. kunigaikštis Radvila, skundžiantis Klovainių klebonui, nustatė pinigines ir fizines bausmes valstiečiams, kurie eis į nekatalikų bažnyčias, ar pas žynius ,,nevaikščios į katalikų bažnyčią ar netinkamai elgsis joje." Vaitui pagal tą užsakymą keletą ūkininkų nučyžus, visi dievobaimingais tapo"(3) Žemaičių vysk. Antanas Tiškevičius nustatė, kurios parapijos privalo eitynes rengti į Šiluvą, kurios - į Kalvariją. Nustatytos piniginės bausmės, kas nerengs eitynių. (4) Kai kurie liaudies papročiai ypač traukė krikštytojų ir misijonierių dėmesį dėl savo ryškaus pagoniškumo. Toks buvo, pavyzdžiui, ugnies gerbimas, kuris buvo gyvas iki pat XX amžiaus. (5) . I.Ostrovskio pateiktomis žiniomis 1723 m. misijos metu per išpažintį buvo atgrasinti nuo pagoniško ugnies kulto daugiau kaip 1000 ugnies išpažintojų, kurie ugniai aukodavo aukas ir jas degindavo. (6) Vien J.Lebedžio pateikti pavyzdžiai (7) liudija, jog dar, palyginus, neseniai Lietuvos kaime gyvavo senieji papročiai ir pagoniškas tikėjimas, o pačios krikščionybės įtaka buvo dar gana menka. Lietuvių etninė kultūra, kaip tai būdinga valstietiškai kultūrai, pasižymėjo giliu konservatyvumu. Tik XIX amžiuje, vykstant spartesnėm socialinėm ir kultūrinėm permainom, demokratėjant pačiai katalikų Bažnyčiai, krikščionybė įstengė esmingiau suartėti su tradicine lietuvių liaudies kultūra. Lietuvis valstietis ėmė save laikyti "Rymo kataliku", o tautinė ar pilietinės priklausomybės sąmonė buvo tarytum užmigusi. XIX amžiuje prasidejo lietuvių tautinės savimonės budimas ir augimas. Lietuvių tautinis atgimimas buvo glaudžiai susijęs su romantizmu kultūroje. Senosios Lietuvos istorija patraukė šviesuomenės - bajorijos ir inteligentijos - dėmesį. Šios dvi visuomenės grupės buvo sunkiai atskiriamos, tačiau XIX amžiuje ėmė formuotis platesnis lietuviškosios inteligentijos sluoksnis. (8) Išsilavinusių žmonių tarpe domėjimasis senąja Lietuvos istorija tapo tiesiog madingu. O senoji romantiškoji Lietuva buvo neįsivaizduojama be pagonybės. T.Narbutas, S. Daukantas ir kiti savo raštuose ypatingai daug vietos skyrė senajai lietuvių religijai, kuri buvo idealizuojama ir suvokiama, kaip lygiavertė antikinėms religijoms. Senosios lietuvių religijos ir mitologijos populiarumą galima pastebėti Vilniaus universiteto studentijos tarpe."Nenaudėlių" draugijos nariai turėjo slapyvardžius, kurie buvo vartojami narių sueigose. Narys turėjo pats pasirinkti slapyvardį ir būtinai iš lietuvių mitologijos. Jis turėjo žinoti pasirinkto dievo paskirtį, užsiėmimą, Antai J.Šimkevičius turėjo Perkūno slapyvardį, A.Sniadeckis - Sotvaro ir t.t. (9) Tačiau pasigirdo ir kritiškų balsų. VU rektorius J.Sniadeckis piktinosi, kad jaunieji poetai rašą apie laumes ir įvairius vaiduoklius: "Argi tos nesąmonės ir plepalai, iškelti iš tamsybių ir prietarų amžių, gali dominti išlavintus žmones" (10) Lietuvybė imta suvokti, kaip neatskiriama nuo pagonybės, kuriai sužlugus, sunyko ir lietuvybė.Tokias mintis reiškė visa eilė to meto rašytojų ir kultūros veikėjų. Rašytojas. J.Kraševskis rašė: "Drauge su lietuvių tikyba pragaišo viskas, kas suja šiaip ar taip susivienyję buvo: papročiai, kalba, iš dalies net senoviškos tiesos. Ant jųjų vietos atsirado lenkiškos ir rusiškos: kalba, papročiai, tiesos. Jau jei kur, tai čionai tikyba buvo viskuo, rišosi nepertraukiamai su tautyste ir drauge su savimi ją priblokšti turėjo. Atimant tikybą, niekinta visą atskirą Lietuvių tautystę. Reikėjo numirt, idant svetimu nauju atgimtum." (11) S.Daukantas laikomas vienu iš svarbiausių lietuvių tautinio atgimimo pradininkų, o jo veikaluose pagonybė pavaizduota, kaip lietuvybės jėga ir pamatas. Daugelis vėlesnių tautinio judėjimo dalyvių, sekusių Daukantą, taip pat aukštai vertino pagonybę, priešpastatydami ją svetimai jėga atneštai, krikščionybei. Tačiau žavėjimasis pagonybe, dar nereiškė savęs tapatinimo suja. Ir S.Daukantas, ir T.Narbutas gyveno katalikiškoje aplinkoje ir laikėsi priimtų elgesio ir gyvensenos normų. Iki atviro užsiangažavimo pagonybei buvo dar toli. Be to, reikia pabrėžti, jog visus tuo metu dominanti pagonybė buvo suvokiama, kaip buvusi kadaise tolimoje praeityje. Dabarties etninė tradicija (folkloras, papročiai ir pan.) neturėjusi klasikinių "pagoniškų" požymių. Tokia nuostata paaiškinama tuo, kad pagoniška tema buvo grynai knyginė, o etnologinio požiūrio buvo tik užuomazgos. Vis dėlto pirmieji apsisprendusieji "pagonys" ėmė rodytis ir tai buvo susiję su gilėjančiu tautiniu lietuvių judėjimu. AVištelis (1837 - 1912), poetas - aušrininkas, buvo tikras veiksmo žmogus. Tautinis romantizmas, būdingas daugumai lietuvių atgimimo žmonių, Vištelio asmenyje susilaukė ryškiausio įkūnijimo. A.Vištelis rašė J.Kraševskio poemos "Vitolio rauda, kurią jis vertino kaip lietuvių šventą knygą, vertimo įžangoje: "Mielas skaitytojau. Mylėkite, kovokit ir ginkit savo senąjį ir šventąjį Protėvių padavimą, nes tai yra Jūsų brangiausias turtas, nuo paties Dievo duotas, o ir vienintelis ir paskiausysis Jūsų dviašmenis ginklas. Jeigu leisite jį sau išplėšti ir nužavinti, išnyksit ir Jūs sujuomi drauge iš šio pasaulio (12). Karingų protėvių dvasią jis išgyveno dalyvaudamas 1863 metų sukilime, o senąjį tikėjimą poetas atgaivino konkrečiomis formomis. Po sukilimo pasitraukęs į Poznanės kraštą, prie savo sodybos turėjo įsirengęs pagonišką šventyklą su aukuru, o save vadindavo tiesiog pagonimi, net ir laiškuose taip pasirašydavo. Daugelis jo sukurtų eilėraščių buvo tarsi pagoniškos maldos. Poetas buvo ir vienas iš "Aušros", laikraščio, kuris daukantiškai ėmė žadinti lietuvius, kūrėjas. Į "Aušrą" susibūrusių žmonių tarpe buvo romantinės orientacijos žmonių. M.Davainis-Silvestraitis (1849 - 1919 ) - Raseinių krašto bajoras. Apie bažnyčią sakė: "bažnyčia /.../ pasidarė varstotu, į kurį įėjęs lietuvis turi išeiti lenku" "Aušros" dvasia nepatiko senąjai katalikų kunigijai, net A.Baranauskas ją smerkė, nepatiko dėl savo "pagoniškumo". Šitokia nuostata buvo būdinga lenkiškos orientacijos grupėms. Lietuvių tautinis judėjimas imtas vadinti "pagonišku", net lietuvių kalba buvo kaltinama "pagoniškumu". Tačiau tautiniai orientyrai buvojau nebesustabdomi, o iš liaudies kilę jaunieji kunigai (Maironis, Vaižgantas ir kt.) aiškiai angažavosi lietuvybėn. Šimtmečių sandūroje iškilo Vydūno asmenybė. Savo dramomis, publicistiniais ir filosofiniais raštais Vydūnas atvėrė naujų laikų lietuvybės programą, kuri skyrėsi nuo katalikiškos ir tradicinės lietuvybės. V.Kavolis rašė : "Pats pirmasis lietuvių kosminę moralinę viziją apie 1900 m. pradėjo kurti Vydūnas, jungęs indiškas religijas, jo įsivaizduotas lietuvių pagonybės dvasinio gyvenimo formas ir kantiškąjį reikalavimą būti savo vertę sąmoningai žinančiu individu. ("Kitų neatsiklausiu, kas šventa. Garbinu, kas šventa man.") (13), Vydūnas formulavo naujojo lietuvių tautiškumo idėjas, pagilindamas jas originalia religine filosofija, kurios centre iškyla senasis lietuvių tikėjimas. Dramoje "Amžina ugnis" (1912 m.) Vydūnas skelbia Romuvos - senosios baltų šventovės - didybę. Nuo to laiko Romuva tampa giliosios (pagoniškosios) lietuvybės simboliu. Romuvos vardo jėga slypi ne tik jo istoriškume, pati žodžio prasmė lietuviams reiškia svarbų ramumo, taikingumo ir gražumo idealą. (14) Per visą XX amžių prasitęsia Romuvos kelias, pasireiškiantis įvairių kultūrinių ir religinių judejimų formomis. Romuvos vardas tampa lietuvių naujojo pagoniško atgimimo pavadinimu. Bajoriškoji senojo lietuvių tikėjimo tradicija sunkiau atsekama, nes bajorija negalėjo pasislėpti, ar ištūnoti kur nuošaliose vietose, kaip tai teko valstiečiams. Gal būt tik romantizmo epocha pažadino domėjimąsi garbinga Lietuvos senove, jos pagonybe ir net kulto imitavimą. Pavyzdžiui, Siesikų dvaro rūmuose buvo įrengta šventykla. 1937 m. "Tėvynėje" rašoma: "Apsilankiusį svečią Daugėla nuveda į tą kambarį. Vienoje sienoje yra trys įdubimai, kuriuose dar prieš 20 metų stovėjo Perkūno, Patrimpo ir Pikuolio stovylos. Dievaičių stovylas ir kitų meno brangenybių išvežė Pirmojo pasaulinio karo metu okupantai vokiečiai. Greta dievaičių, sienos įdubimuose už stiklo durelių buvo laikomi šventieji žalčiai ir kiti senovės lietuvių garbinami gyviai. Šventyklos vidury dar tebestovi aukuras, ant kurio kūrenama Dievų garbei ugnis. "Tokių pavyzdžių turėjo būti ir daugiau. XX šimtmečio pradžioje, kaip senatikis, išgarsėjo J.G.Beržanskis-Klausutis (1862-1936), susigrąžinęs kunigaikščio titulą. 1929 m. savo knygelėje "Atvaizdo kritikams atsakymas" jis rašė: "Radęs reikalingu pasinaudoti caro manifeste pažymėta sąžinės laisve, aš tą pačią dieną 1905.X.22, iš Dvinsko išsiunčiau į Petrapilį Ministrų Kabineto Pirmininkui manąjį prašymą pripažinti ir skaityti mane senovės Lietuvių tikejimo pasekėju, kokiu aš tikrai ir esu buvęs nuo pat mano mažų dienų. Maž per 10 metų ėjo įkyriausias ir painiausias susirašinėjimas, ir tik 1915.VI.14. Dvinske (Daugpilyje) man buvo apskelbta, jogiai iš Rusų Imperijos Valdžios pusės nėra jokių kliūčių, kad aš būčiau ir skaityčiausi senovės Lietuvių tikėjimo žmogumi. Daugiau 11 metų - nuo 1906.VII.27. iki 1917.XI.4. - byla tęsėsi ir apie manąjį augintinį Laimingą Žemgalių Jaunutį, prijungtą prie senovės Lietuvių tikėjimo". L.Ž.Jaunutis gyveno ir mokėsi Vilkijoje, buvo pagrindinis Vydūno propaguotojas Vilkijoje. Rūpinosi, kad Kaune "Perkūno namai" būtų paversti pagoniška šventykla. Kaip J.Beržanskis suprato senąjį lietuvių tikėjimą ? Knygelėje "Senovės lietuvių tikėjimas" 1928 m. jis aiškino: "Senovės lietuviai į jokius niekus netikėjo, jie tik gerbė visą matomą pasaulį ir prie jį tik nulenkdavo savo galvą. (...) Dievybėmis jie tevadino tik begalinės matomos gamtos jėgas, kurių niekas per milijardus metų jokiomis visos žmonijos jėgomis negali iš pasaulio iškrapštyti.(...) Jie savo Dievus ir Deives - įvairiausius matomos gamtos apsireiškimus - pagerbdavo, susirinkę gražiausiose vietose ant aukštų kalnų, pamiškiuose, paežeriuose, paupiuose, gražiausiame vasaros, rudens, žiemos ir pavasario laike prieš Saulei nusileidžiant, visam dangui pradedant žibėti milijonais įvairiausių žvaigždžių. Senovės lietuvių kunigai - vaidilos, kriviai kalbėjo žmonėms apie gamtos ir matomo pasaulio didybę, gražybę." Pagarba senajam tikėjimui pastebima ir literatūrineje kūryboje. S.Paškevičienė, dvarininkų kilmės aušrininkė, savo apysakoje "Gintautas, paskutinis krivė. 1413-1414 m. istorijos apysaka" su simpatija ir užuojauta aprašo žlungančią lietuvių pagonybę, tačiau per Gintauto atsisveikinimo kalbą išreiškia pasitikejimą ateitimi: "Mylima mano tauta - prabilo Gintautas į žmonių minią, - atiduodu dievams save už jūsų nuodėmes, kad permaldavus Perkūną. Tik jis vienas gali jus išgelbėti ir nukreipti ten, kur bus jūsų išganymas. O tu, Mačiuli (naujasis krivė -J.T.), sūnau mano, gaivink žmones daina, kurstyk ugnį jų krūtinėse, o tos šventosios ugnies Lietuvos širdy neįstengs užgesinti jokia priešininko ranka" (15) Tai primena tuo pat metu skelbtos Vydūno dramos "Amžina ugnis" idėjas ir vaizdinius. Prisikelianti tauta buvo kupina maištingumo ir drąsių asmenybių žygių. Vyravo nuostata, jog Lietuva vaduojasi ne tik iš Rusijos okupacijos.Atgavus savo spaudos teises, atkuriant lietuvių savarankiškumą, buvo gyvas jausmas, jog lietuviai prisikelia po ilgos priespaudos, ilgesnės negu carinės Rusijos okupacija. Charakteringi yra Lietuvių mokslo draugįjos steigimo metu iškelti kaltinimai lenkiškajai katalikų bažnyčiai: "Katalikybė, kuri kitur atžaidė kultūros platintojos misiją, Lietuvoje jau nuo pat pradžios pradėjo žaisti biauriausią lenkintojos - demoralizatorės, ištautintojos rolę. Lenkiškoji katalikų bažnyčia, platindama Lietuvon atvežtą Kristaus mokslą iš Romos via Cracovia naikino vislab, kas tik buvo lietuviška, buvo "pagoniška" (16) . M.K.Čiurlionis Lietuvos simbolius dažnai vaizdavo ąžuolo, aukuro, krivio, vaidilučių pavidalais. Tai nelaikytina "pigia" simbolika. Čiurlionis tiesiog išreiškė tautos savimonėje slypinčius romantinius lietuvių simbolius. Laikotarpis prieš Lietuvos nepriklausomybės atkūrimą buvo dinamiškas ir kupinas potencialumo. V.Kavolis aukštai vertina šį laikmetį, kuriame reiškėsi visa eilė gabių ir ideologiškai nepriklausomų lietuvių visuomenininkų ir kūrėjų. Šie žmonės "išreiškė dešimtmečiu prieš Pirmąjį pasaulinį karą Lietuvoj prasiskleidusią alternatyvą įsitvirtinusiems dvasinio gyvenimo monopoliams" (17) S.Šilingo iniciatyva 1910 metais Vilniuje pradėjo eiti liberalinės krypties "Aušrinės" laikraštis. Jis įdomus savo bendradarbiais, autoriais ir kūrybos idejomis. Čia aptarsiu kelis "Aušrinės" rato žmones : S.Šilingą, R.Skipitį, B.Sruogą, I.Seinių. S.Šilingas (1886 - 1962) kilęs buvo iš dvarininkų (baronų). Jis buvo vienas iš aktyviausių nepriklausomos Lietuvos kūrėjų. Daug vietos užimtųjo pareigų (vyriausybinių ir visuomeninių) išvardinimas. Dirbo ministru, vadovavo Šaulių sąjungai, kūrė 1938 m. Lietuvos Konstituciją ir t.t. Dar prieš Pirmąjį pasaulinį karą paskelbtame veikale "Tautos dainų genezis" S.Šilingas rašė, kad lietuvių liaudies dainose, atejusiose iš amžių glūdumos, išsaugota senoji pasaulėjauta ir senasis tikėjimas. Savo šeimojejis stengėsi įgyvendinti senatikystės papročius ir apeigas. Sovietinės okupacijos metais Šilingas ir jo šeima patyrė daug persekiojimų ir vargų. I.Šeinius, išreikšdamas savo meto simpatijas senajam lietuvių tikėjimui, romane "Kuprelis" (1913 m.) rašė : "Ar ne stiprūs buvo lietuviai, kai jų kelias į Dievą buvo trumpesnis ir kai jie Dievą daugiau, dažniau jautė, o mažiau galvojo ? Jų tikybos simboliai, tikybos kalba rišo juos su Dievu kiekviename žingsnyje, kiekvienu laiko ir dienos metu. Lietuvis jautė dievą per saulę, mėnulį, vėją ir audrą - ar tai blogas kelias ?" (18) Buvo ir veiksmo žmonių, tokių kaip R.Skipitis. P.Alšėno knygoje "Martynas Jankus" (Toronto, 1967 m.). M.Jankaus duktė Elzė pasakoja, kaip 1929 m. į Rambyno Jonines atkeliavo keli žymus svečiai - užsienio reikalų ministras D.Zaunius ir Tautų Sąjungos atstovas japonas Sigimura. R.Skipitis, S.Šilingo bendražygis ir bendramintis, suorganizavo pagonišką ritualą. Jis pasakęs Elzei "būti prie aukuro vyriausia vaidilute ir, jei bus proga, prisaikinti Sigimurą, kad jis prisiektų lietuvių Dievui Perkūnui užstoti Lietuvos reikalus Tautų Sąjungoje ir pagelbėti mums atsiimti iš lenkų Vilnių." Sigimura sutiko perskaityti maldą Perkūnui (kurią buvo surašęs R.Skipitis) ir ją baigė žodžiais: "Dievas Perkūnas tepadeda man". Balys Sruoga rašė: "Jei lietuvių tauta beveik penkis šimtmečius kaip ir nebūty išmerdėjo ir vis tiktai nežuvo, ir vis tiktai atgijo, lyg iš numirusių prisikėlė - gal tai yra stebuklas."(Skaitymai, Kaunas, 1923 ) B.Sruoga buvo gilus lietuvių senosios etninės kultūros žinovas. Knygoje "B.Sruoga mūsų atsiminimuose" (Čikaga, 1974) teigiama apie B.Sruogos simpatijas senajam tikėjimui, L.Dovydėnas rašo:"Man regis B.Sruoga buvo pagonis - per tūkstančius metų paveldėtu lietuvišku pagoniškumu. Jam neišteko Lietuvos penkių šimtų metų krikščionybės rėžio. Jo ūgis siekė amžių glūdumoje nusitiesusį lietuvio gėrio ir blogio supratimą." Jis lankėsi D.Šidlausko - Visuomio Romuvoje prie Sartų ežero. Dramoje "Pavasario giesmė"(1944 m.) B.Sruoga su simpatija aprašo lietuvių jaunimą, mūsų laikais švenčiantį pagoniškos deivės Mildos šventę. O vienuolis Domijonas piktai sako: "Užart tą šventės vietą liepsiu, užakėti. Apmėšlinti mėšlu ir pasėti grikius - Kad ten pagonių kvapo nebeliktų". Šią dramą B.Sruoga rašė Štuthofo stovykloje, tarsi darydamas svarbius savo pasaulėžiūros apibendrinimus. Senasis tikėjimas pritarimo susilaukė ne tik išsilavinusių žmonių tarpe, buvo ir paprastų žmonių, kurie jautė to tikėjimo reikšmę lietuvybei. Geru pavyzdžiu gali būti Antanas Raudonis ( 1871.04.23. - 1939.02.28.) - savamokslis liaudies menininkas. Buvo knygnešiu, mėgo skaityti S.Daukantą, o 1926 m. nukalė ir pastatė paminklą S.Daukantui Papilėje. Po to jis nukalė "Perkūno" stovylą, pastatytą prie Šiaulių "Aušros" muziejaus. Artimieji pasakojo, jog A.Raudonis į bažnyčią neidavęs, buvo didelis patriotas, garbino praeitį. Perkūnas jam buvo labai svarbus. Jis sakęs : "Tikėjo žmonės į tokią Perkūno jėgą". Nepriklausomoje Lietuvoje tautinių papročių gaivinimas buvo glaudžiai susijęs su lietuviškos pagonybės akcentavimu. Tam tinkama buvo vasaros saulėgrįžos šventė. 1928 metais "Tautininkų balsas"(Nr.26) aprašo Jonines generolo Nagevičiaus dvare. Pagal S.Daukantą, ši šventė buvo skirta dievui Perkūnui, tokioje dvasioje ir buvo švenčiama Saulės grąža. 1931-32 m Kauno aukštuomenė Jonines šventė kaip Saulės šventę. Dalis moterų buvo apsitaisiusios kaip vaidilutės, buvo ir krivis, operos solistės dainavo giesmes saulei ir ugniai. Į šventę buvo pakviesta ir užsienio diplomatų, jiems norėta parodyti, jog Lietuvoje dar gyvas senasis tikėjimas. Galima būtų paminėti nemažai žmonių, laikiusių save senojo tikejimo išpažinėjais arba tiesiog gerbėjais. Tačiau apie senojo tikejimo atgimimą galima kalbėti tik tada, kai tikejimo šalininkai ima burtis į organizacines struktūras, kai ima formuotis kulto ir kiti religinio judėjimo bruožai.. Būta senojo tikėjimo grupelių, tačiau žinių apiejas labai maža. Prieškario spaudoje pranešama buvus "Perkūno garbintojų" grupę, bet žinių apie ją nepavyko aptikti. Visuomybė Daugiau žinių yra apie Visuomybę - atnaujintą senąjį lietuvių tikėjimą, Visuomybės pradininku buvo Domas Šidlauskas-Visuomis (1878-1944) - aktyvus visuomenininkas - lietuvių tautinio judėjimo dalyvis, bendradarbiavęs su J.Basanavičiumi ir kitais žymiais tautiniais veikėjais. Neblogas išsilavinimas, platus akiratis leido jam suvokti ir kurti naujosios lietuvybės idėjas. 1911 m jis pradėjo kurti savo tikybos mokslą, o 1915 m. jau buvo suformulavęs vaidevutybės (aisčių tikybos) pagrindus. Jo autobiografijoje (Lietuvos MA biblioteka, F 12-2234) yra aprašytas įdomus Visuomio pokalbis su vienu lenku Pirmojo pasaulinio karo metais. Lenkas jam aiškinęs, jog lietuviai būtinai turi glaustis prie Lenkijos, nes kitaip jie atkris į pagonybę. Visuomis jam atsakęs, jog būtent to jis ir trokštąs - grįžti į pagonybę. 1919 metais, sirgdamas šiltine, dvi paras gulėdamas be judesio, jis "jautėsi įgijęs naują regratį ir tiesas." 1921 m. Visuomis nustatė visuomybės pagrindines mintis, kurių dalis atspausdinta "Vienybėje"(JAV). Kodėl D.Šidlauskas pasivadino Visuomiu, kodėl savo šventvietę prie Sartų ežero pavadino Romuva ? Tiesioginio paaiškinimo neteko aptikti, tačiau šiuos vardus pagarsino Vydūnas. Jo dramoje "Probočių šešėliai"(1908 m.) Visuomis - tai amžinas lietuvis, jis yra "žmogus - sau"(Vydūno skelbiamas idealas). Visuomybės tikejimo apmatus D.Šidlauskas sudarė apie 1912 m., pagrindan imdamas savaip suprastą senąjį lietuvių tikėjimą ir dorovę, bet papildydamas dar senovės indų tikėjimu, iš dalies budizmu. Visa tai išdėstė 1926 m. atskiru leidiniu "Visuomybė, naujos tyros tikybos mokslas, dorovė, apeigos ir organizacija". Savo mokymą vadino "nautikyba", "tyra nautikyba", nes joje nebeliko nereikalingų senienų ir prietarų. Vis dėlto pamatas jam buvo senoji lietuvių tikyba - Romuva. D.Šidlauskas subūrė Visuomybės bendriją su keliais šimtais pasekėjų, taip pat ir Amerikoje. Visuomio sumanymus palaikė J.Basanavičius, V.Putvinskis, G.Žemkalnis - Landsbergis, su Visuomiu bendradarbiavo J. ir B. Buračai. Štai ką rašė Visuomiui M. Jankus: "Tamstos veikimas taipgi naudingas. Aš sveikinu jį. Jei mes suprasime tautišką religiją įgyvendinti, tuomet mūsų tauta išgyvens ilgus amžius". 1930 m. Visuomis apsigyveno prie Dusetų miestelio. Miškingą plotą tarp Sartų, Zalvės ir Zaduojo ežerų pavadino Romuva, į kurią įėjo šeši kaimai, o Ataugo mišką stengėsi paversti visuomybės šventykla. Jį lankydavo bendraminčiai, o pats rašė ir rašė visuomybės tekstus. Atvykęs keleivis ar vasarotojas po Romuvą turėjęs vaikščioti pėsčias, grožėtis gamta ir kelti savo dvasią.(19) Didelį įspūdį žmonėms paliko Visuomio rengtos vasaros kupolinių šventės, kurios vykdavo Saloje arba prie Bradesių. Susirinkdavo daug jaunimo, žmonių iš kelių parapijų. Visuomis sakydavo prakalbas, buvo kūrenamos ugnys, žaidžiami žaidimai, grojo muzika. Visuomio idėjos ir veikla susilaukė neigiamos reakcijos iš katalikų Bažnyčios pusės. Vietos kunigai visokiais būdais stengėsi kenkti jo veiklai. Apie tai jis smulkiai rašė savo autobiografijoje. Buvo skundžiamas policijai ir dėl to turejo nemažai rūpesčių.(20) Nesisekė ir su Visuomybės bendruomenės registracija. Autobiografijoje jis rašė: "Dar 1926 m. rudenį buvo paduota registracijai Visuoma ir dar du atveju pakartota. Tačiau palaikanti romiokų (Romos katalikų) reikalus valdžia kiekvieną kartą patarė laukti išleidžiant įstatymą apie religijas, nors senieji įstatymai nurodo reikalą svarstyti Visuomos statutą Seime kaip įstatymo projektą". Vėliau Visuomis dar bandė kreiptis į valdžią: "1936 m. Visuomis suorganizavo delegacįją prie prezidento A.Smetonos ir įteikė memorandumą, pasirašytą visuomiečių, laisvamanių, nepriklausomų katalikų. 9 punktų tarpe reikalaujant civilinės metrikacijos, Visuomos legalizavimo ir nepriklausomos katalikybės, celibato panaikinimo ir mišių laikymo lietuvių kalba. Prezidentas prileido, kad Seimas tai praves, bet premjeras Tūbelis (,..) kuriam laikui reformas atidėjo. Nematydamas galimybės organizuotai veikti Lietuvoje Visuomos labui, Visuomis išnaujo iškeliavo Amerikon"(21) Ne visai sėkmingos visuomiečių pastangos paaiškinamos susiklosčiusia kultūrine situacija nepriklausomoje Lietuvoje. Lietuva išgyveno valstybės lietuvėjimo ir konservatyvaus tautiškumo laikotarpį, tačiau tai jau nebuvo šimtmečio pradžios universalistinių aspiracijų metas. Reikia sutikti su V.Kavolio nuomone, jog "nepriklausomoje Lietuvoje vyko ne žmogaus laisvėjimo, o visuomenės kraujagyslių kalkėjimo, stabarėjimo procesas"(22) Tuo pačiu metu, kaip ir Lietuvoje, Latvijoje buvo kuriamas latvių senatikių - dievturių judėjimas, kurio pradininkas buvo E.Brastinis. Dievturiai labiau rėmėsi latvišku folkloru ir mitologija, kurie buvo geriau ištirti ir paskelbti. D.Šidlausko etnologinis arsenalas buvo skurdokas, apimantis daugiau istorinius šaltinius ir labai mažai - gyvąją etninę tradicįją. Pati visuomybė, jos idėjinės ir organizacinės formos buvo neperspektyvios, tačiau Romuvos, kaip baltų šventovės ir pasaulėjautos idėja išliko. Abiejų tautų - lietuvių ir latvių - pastangas atkurti ir prikelti senąjį tikėjimą nutraukė sovietinė okupacija 1940 metais. Okupacijos metu patyrė persekiojimų daugelis aktyvių kultūrininkų. E.Brastinis buvo nužudytas, Visuomis mirė 1944 metais. Atėjo ilgi priespaudos metai. Tačiau užsimezgę dvasiniai judėjimai neišnyko.
Kai kurie represuoti Romuvos judėjimo dalyviai nenuleido rankų ir įkalinime. Stasys Jameikis (1914-1990) gimė prie Sartų ežero, jaunuolis būdamas susipažino su D.Šidlausku-Visuomiu ir iš jo išgirstą Romuvos idėją brandino visą gyvenimą. Patekęs, kaip daugelis Lietuvos inteligentų, į komunistinius lagerius, Intoje įkuria slaptą Romuvos organizaciją, kurios tikslas buvo padėti lietuviams išsaugoti žmogiškumą ir tautinę dvasią. Svajota, kai bus galimybė, suvienyti aisčius ir sukurti Lietuvos-Latvijos valstybę su nauja sostine Romuva prie Sartų ežero. Po grįžimo iš įkalinimo į Lietuvą KGB 1960 m. mėgino sudaryti "Romuvos" bylą, bet tuo metu dar tęsėsi politinis atšilimas, ir romuviečiams buvo dovanota. Vis dėlto spaudojejie buvo išgarsinti ir apjuodinti - 1964 m.'Tiesoje" ir straipsnių rinkinyje "Nematomas frontas"(1967 m.). Intos Romuvos nario alytiškio Z.Rombergo žodžiais, vėliau Romuva dar veikė ir Vorkutoje (23) Ramuva Tolimesnė Romuvos istorija susijusi jau su kitomis Lietuvos istorinėmis ir politinėmis sąlygomis, Tik "atšilimo laikotarpiu"- septintajame dešimtmetyje - prasidėjęs kraštotyros judėjimas isjudino lietuvių tautines - kultūrines iniciatyvas 1967 m Kernavėje buvo surengta senovinė Rasos šventė, kuri ženklino pagoniško atgimimo pradžią. Tuojau po šventės buvo įkurta Ramuvos organizacija, kurios pavadinimas tiesiogiai rodė Romuvos tradicijų tęsimą ( žiūr. Ramuva, 1998, Nr.4 ). Pradėjusi platų etnokultūrinį judejimą, atkurdama senovinius papročius, šventes, propaguodama liaudies dainas, Ramuva siekė baltų pagoniškos kultūros prikėlimo. Folklorinių ansamblių spartus kūrimasis, kraštotyros masinis populiarumas buvo ryškiausias to meto reiškinys (24) Nemažos įtakos šiam judejimui turejo eilė ryškių asmenybių : C.Kudaba, E.Šimkūnaitė, M.Gimbutienė, N.Vėlius ir kt. "Nežinau, kiek Č.Kudaba išpažino senąjį lietuvių tikėjimą, bet jis veržėsi iš visų jo tekstų. Tuo metu, o ir vėliau atverti slaptuosius savo troškimus ir simpatijas mažai kas drįso. Profesorius prasitardavo: "akimirkomis jaudinuosi apimtas nepatirtos pagoniskos gamtojautos". Mes gaudydavome tokias nuotrupas tarsi apreiškimo tiesas, žinoma, ne tik profesoriaus straipsniuose. Senasis tikėjimas Ramuvoje buvo slaptas idealas, išreiškiantis visasa svarbiausias dvasines mūsų vertybes. Apie didžiausias pasaulio tiesas kalbėjo mums gimtinės gamta ir kitos senosios Lietuvos apraiškos."(25) Vaistažolininkė Eugenija Šimkūnaitė (1920 - 1996 ) tapo viena svarbesnių Ramuvos judejimo skatintojų. Rasos šventėje 1967 m. Kernavėje ji visus mokino kupoliavimo paslapčių ir tiesiog įkvėpė Rasos šventės dvasią, kuri neišblėso iki šiol. Ramuvojeji skaitė paskaitų istorijos, mitologijos, folkloro, papročių klausimais. Ji buvo vadinama Žiniuone arba tiesiog Ragana. Paskaitų ir pokalbių metu ji aiškino senojo tikėjimo tiesas. Save laikė Saulės garbintoja ir manė, kad Saulė buvo svarbiausia lietuvių dievybė. Kai Ramuvoje buvo mėginama atkūrinėti senąjį tikėjimą, E.Šimkūnaitė net nubraižė to tikėjimo schemą- santykį tarp žmogaus - namų - gamtos ir Saulės. Ji pirmoji Lietuvoje ėmė kalbėti apie Didžiąją Deivę, anksčiau negu M.Gimbutienė. E.Šimkūnaitės populiarumas visuomenėje neišblėso iki šiol. Čia svarbu pažymėti judėjimo atsigręžimą į lietuvių gyvąją tradicinę kultūrą (folklorą, papročius ir kt.). Buvo padaryta išvada, kad pagoniškosios tradicįjos yra gyvos ir nesunkiai atrandamos liaudies kultūroje. Atkuriamos senosios religijos apeigoms nereikia išradinėti nei giesmių, nei maldų, nei kalendoriaus ir pan. Užteko tik atidžiau pastudįjuoti etnografų bei folklorininkų darbus, mokamai panaudoti liaudies dainų rinkinius. Tuo lietuviškoji Romuva skyrėsi nuo Vakarų neopagoniškų judėjimų, kuriems labiau būdingos senųjų religįjų knyginės rekonstrukcįjos, ir gyvųjų tradicįjų skurdumas. 1971 m. Ramuva buvo oficialiai uždaryta, nes sovietų valdžia įžvelgėjiems nepavaldų nacionalistinio atspalvio judėjimą. Romuvos dvasia neišblėso ir toliau, esant visai nepalankioms sąlygoms. 1982 m įdomūs tuo, kad buvo aplankyta ir vėl įprasminta spėjama prūsų Romuvos vieta prie Auksinės upės, netoli Įsrutės (26) Romuva Ramuva atsikūrė tik laisvėjančioje Lietuvoje 1988 metais ("Ramuva", V. 1989). Netrukus ramuvėnų rate ėmė formuotis religinis pagoniškas judėjimas. 1992 m pradžioje oficialiai buvo įregistruota Baltų tikejimo Vilniaus bendruomenė Romuva. Tikėjimo pagrinduose sakoma: "Romuva tęsia senąjį baltų tikėjimą. Šis tikėjimas visada buvo tautos dvasios neatsiejama dalis ir niekada nebuvojos atmestas ar užmirštas." Naujas ir svarbus teiginys yra šis : "Baltų tikėjimo šaltinis - senosios liaudies dainos, padavimai, papročiai ir kitas protėvių palikimas. Romuviai švenčia kalendorines, šeimos ir tautines šventes. Savo apeigas jie atlieka alkuose"(27) Folkloro ir liaudies tradicijų akcentavimas rodo naują Romuvos charakterį, esmingai skiriantį nuo ankstesnių Romuvų (visuomybės ir kt.). Tai labiau priartino Romuvą prie latvių dievturių, nors pastarųjų veikimas Latvijoje gerokai skiriasi nuo latvių folklorininkų judėjimo. Susikūrusioje Romuvoje ilgesnį laiką buvo diskutuojama dėl "tikėjimo tiesų". Nuomonių įvairovė savotiškai padejo įsitvirtinti vidiniam demokratizmui ir tolerancijai. Lietuviškoji pagonybė turėjo skirtis nuo visiems įprastos katalikų bažnyčios . Romuvai nepriimtinos dogmos, hierarchinė bažnyčios stmktūra, kunigų išskirtinumas. Tačiau, kas tuomet turėtų palaikyti stabilumą, kas turėtų saugoti nuo chaoso ? Romuviai, praeję folkloro ir kraštotyros mokyklą, neabejoja, jog tokiu Romuvos šventraščiu yra etninė tradicija, kurios pagrindinį turinį sudaro folkloras, papročiai, tradicinė pasaulėjauta. Šioje tradicijoje atmetamos krikščioniškos apnašos, kaip nereikšmingos. Čia prisimenamas M.Gimbutienės pasakymas, jog lietuvis - tai pagonis, padengtas plona krikščionybės plėvele. Atgavusioje nepriklausomybę Lietuvoje, Romuva aktyviai dalyvavo įvairiuose tautiniuose ir valstybiniuose renginiuose. Netrukus buvo sumūryti aukurai Vilniuje Gedimino kapo kalne, Verkiuose. Jų atsirado ir kitose vietose. 1991 metais buvo minimos LDK Gedimino 650 mirties metinės. Iškilmės vyko Senuosiuose Trakuose, kur buvo sukrautas ir užkurtas aukuras, prie kurio giedojo "vaidilutės" - sutartinių giedotojos. Vydūno iškilmingame perlaidojime prie Rambyno 1991 m dalyvavo Romuvos giedotojai su pagoniškom apeigom , nulydėję karstą iki pat kapo duobės. 1993 m. Prezidentinės vėliavos pašventinime Romuvos grupė atliko svarbų vaidmenį. Tai sukėlė diskusijas, kuriose nepasitenkinimą reiškė katalikai. 1994m laidojant M.Gimbutienės palaikus (kuri karštai rėmė Ramuvos judėjimą), Romuva atliko svarbias apeigas (pagoniškas) ir su degančia ugnimi lydėjo urną į Kauno Petrašiūnų kapines (28) Kai Romuva atsikūrė Vilniuje, jos pasekėjų atsirado ir kitose Lietuvos vietose - Kaune, Telšiuose ir kitur, Šalia Telšių gyvenantis tautodailininkas Adolfas Gedvilas 1993 metais surengė Šatrijos kalno ugnies atkūrimo šventę, kuri toliau kartojama kiekvienais metais liepos vidury. Atkurtą ugnį A.Gedvilas pernešė į savo namus, kuriuos jis pavadinęs "Karaliaus Ringaudo dvaru", jie verti to pavadino dėl savo puošnumo. "Šventoji ugnis", kaip ją vadina Gedvilas, dega nuolatos, negesinama.(29) Išeivijoje - JAV - prieš karą buvo kuriamos visuomiečių grupės, tačiau, matyt, jos buvo trumpalaikės ir šiandien JAV apiejas žinių nebeliko. Karo metų ir pokario emigracijoje būta pagoniškos orientacijos tautininkų . Dailininko V.Vaitiekūno žiniomis , Amerikoje kai kurie lietuviai ieškojo būdų , kaip atgaivinti senąjį lietuvių tikėjimą. V.Alantas savo istoriniuose romanuose aukštino senąją pagonišką tradicįją, jis rašė: "O ypačiai aš stengiausi grąžinti pagarbą, autoritetą ir meilę mūsų prosenolių senajam tikėjimui, kuris vaidino, sakyčiau, lemiamą vaidmenį dorojant tautinį charakterį, kuriant lietuvių kultūrą"(30). Bendramintis M.Aukštuolis daug rašė apie senąjį tikėjimą, bet tie raštai išliko tik rankraščiuose. Jį cituojajo bičiulis V.Vaitiekūnas : "vien tik mūs tauta garbina Praamžių - tikrąją dievybę .. .Mūsų tikyba ne porą tūkstančių metų vien turi, o daug milijonų ir plečia vis sąvąjį tūrį" (31) Pats V. Vaitiekūnas (g.1906) grįžo į nepriklausomą Lietuvą 1995 m ir išleido minėtą knygą, bei savo tapybos darbų albumą. Apie senąjį tikejimą rašo taip:" Lietuvių tauta turi tęsti savo garbingo tikėjimo papročius. Iš tikrųjų ji nėra nuo viso to labai atitrūkusi. Lietuviai dar tebepraktikuoja savo senojo tikėjimo įvairių švenčių papročius. Tebekūrenami laužai, aukurai, tebešvenčiamos senosios šventės. Intelektualiai patobulejusi lietuvių tauta ima suvokti reinkarnacinę - pakartotinę atgimimo sampratą. Todėl savaime atpuola visokių dievybių ir stabų garbinimas". Lietuvių atkurtoji Žinyčia-Veda turėtų tapti atgimimu, lietuvių tautinio ir dvasinio sielos kulto vietove, kur filosofinis mąstymas, senoji liaudies išmintis ir menas, dominuotų etinio ir etninio ugdymo elementai.(32) . Tačiau šitos išeiviškos grupės pozicija gerokai skyrėsi nuo Romuvos, kurioje svarbiausios buvo etninės tradicijos, todėl liko tik platesnio Romuvos judėjimo epizodu . Romuvos šalininkų atsirado ir pačioje Amerikoje. Filologas A. Dundzila 1992 m Čikagoje įkūrė Romuvą, kurios skyrelių susikūrė ir kituose miestuose. 1994 metais Kanadoje pradėtas leisti anglų kalba žurnalas "Sacred Serpent" (Šventasis žaltys). Žurnalą leido Kanados Romuva, redagavo Vilija Witte, jo išėjo tik šeši numeriai, bet susidomėjimas buvo sukeltas nemažas. ( 33).
Gana greitai Romuva ėmė megzti tarptautinius ryšius. Paaiškėjo, jog panašių neopagoniškų grupių yra kitose Europos šalyse ir JAV. Kasmet vyko susitikimai su kitų šalių bendraminčiais. Lietuvos Romuva, būdama pusiaukelėje tarp Vakarų ir Rytų Europos, tapo savotišku susitikimų centru. Slavų, vokiečių ir kitų kaimyninių šalių neopagoniškų grupių atstovai ėmė rinktis Romuvos stovyklose ir formuoti bendradarbiavimo struktūras. Pagaliau, 1998 m Vilniuje buvo sušauktas "Pasaulio etninių religijų kongresas", kuriame susitiko 20 šalių pagoniškų organizacijų atstovai. Buvo priimta deklaracija, kurioje kreipiamasi į pasaulio visuomenę su priminimu, jog tautų etninės tradicijos yra gyvos, o besikuriantis kongresas ketina jas ginti ir padėti išlikti. (34) Šie plataus masto susitikimai atskleidė kai kuriuos svarbius neopagoniško judėjimo ypatumus. Minėto kongreso metu buvo iškilusi diskusija dėl kongreso pavadinimo. Dauguma dalyvių pasisakė prieš termino "pagonybė" vartojimą, o po ilgesnių svarstymų buvo priimtas "etninės religijos" pavadinimas. Tokiu būdu buvo iškeltas etniškumo principas, kaip svarbiausia vertybė. Dar svarbi tokio sutarimo pasekmė buvo ta, kad buvo atsiskirta nuo gana plataus Vakarų pagonių judėjimo, kuriam etniškumas svetimas. Kaip pavyzdį galima paminėti gana didelę Anglijoje centrą turinčią "Pagan federation" (Pagonių federacija) organizaciją. Romuva atsidūrė tokio tarptautinio sąjūdžio centre todėl, kad jos etniškumas tapo pavyzdiniu. Visa eilė besiformuojančių etnopagoniškų judėjimų atidžiai seka Romuvos veiklą ir atitinkamai koreguoja savo organizacinius ir idėjinius dalykus. Romuva, akcentuodama savo etniškumą, jį aiškiai atskiria nuo tautiškumo. Paskutinėse ideologinėse formuluotėse teigiama, jog Romuva nesiriboja tik lietuviškomis etninėmis tradicijomis, pavadinimas "Baltų tikėjimas" reiškia orientavimąsi į senąjį baltų regioną, kuriame šiandien gyvena įvairiatautė visuomenė. Tokiu būdu atmetamas nacionalizmo ekscesas, ir iškeliamas svarbus šiuolaikinio žmonių sambūvio principas "vienovė įvairoveje", tarp kitko, buvęs ir minėto kongreso šūkiu. Literatūra: Reziumė Straipsnyje apžvelgiamas senojo (pagoniškojo) lietuvių tikejimo procesas ir likimas po oficialaus valstybės krikšto, o taip pat to tikėjimo vertinimų kaita. Šis istorinis aktas nereiškė pagonybės išnykimo. Vienaip jis laikėsi valstiečių gyvenime, kitaip bajorų ir inteligentų tarpe. Valstietiškas senasis tikėjimas pastebimai gyvavo iki pat XVIII amžiaus pabaigos. XIX a prasidėjo sparčios socialinės ir tautinės permainos, kurios įtakojo ir religinių orientacijų kitimą. Valstietijoje vis labiau įsitvirtino katalikiškos tradicijos ir nuostatos. Tačiau tautinis lietuvių budimas pažadino ir pagoniškas reminiscencijas. Lietuvybė imta gretinti su pagonybe. Si tendencįja buvo ženkli nuo aušrininkų iki pat Lietuvos valstybės atkūrimo dalyvių orientacijų. Nepriklausomoje Lietuvojejau pastebimos senojo tikėjimo, kaip konfesįjos, atgaivinimo pastangos (visuomybė ir pan.) .Komunistinis viešpatavimas sustabdė šias pastangas, bet jos buvo gyvos iki pat Sovietinės santvarkos žlugimo. Atkurtoje Lietuvoje Romuva (senojo lietuvių tikėjimo organizacįja) atnaujino savo veiklą.ir įsiteisino kaip religinė konfesija.
Apie mūsų Dievus Baltų religija politeistinė. Senovėje mitinių būtybių turėta beveik nesuskaičiuojama daugybė, ne mažiau negu graikų ar romėnų religijoje. Mitinius charakterius mėginsime aptarti chronologine tvarka: pirmiau - ankstesnės kilmės, paskui - vėlesnės. Atsiminkime, kad baltų prieškrikščioniškos kultūros laikai apėmė daugiau nei 4000 metų! Dievai yra gamtoje, jie tapatūs gamtai. Bet dievai susiję ir su kultūros pasauliu. Mes kalbame apie Saulę, kaip saulės deivę. Čia Saulė yra gamtos dalis, bet ji taip pat yra kultūrinės tradicijos dalis, pav. dainose "Saulė močiutė" ir kt. Dievai turi savo palydą-simbolius - medžius, augalus, paukščius, žvėris, ginklus ar įrankius, jie turi savo stichijas - žemę, vandenį, ugnį, griaustinį ir pan. Dievybes galima pasiekti per jų palydovus bei stichijas, t.y. per pačią gamtą. Dievybės kultūros dalis reiškiasi mitologijoje (sakmėse, foklore, tikėjimuose). Kaip dievai egzistuoja ? Kas jie bebūtų, jie priklauso savo dalimi, o gal ir savo esme antgamtiškumui, tam, kas neapčiuopiama ir nejuntama. Kitais žodžiais, dievai turi galimybę pasirodyti arba apsireikšti mums, bet mes neturime galimybės pasiekti juos kokiu nors tiesioginiu ar akivaizdžiu būdu. Antgamtiškumas yra anapus gamtinio pasaulio, kurį mes galime pasiekti, išmatuoti ar moksliškai tirti. Antgamtiškumas reiškia kitokią egzistenciją, palyginus su mūsų žmogiška būtimi. Jeigu to nebūtų, neegzistuotų magiško pasaulio, bet jis yra. Mes turime visą eilę priemonių, galinčių paskatinti dievybes apsireikšti mums - apeigas (ritualus), šventus veiksmus (ceremonijas), transą, meditaciją ir t.t. Visa tai galime pavadinti "garbinimu" arba "gerbimu", etimologiškai anglų žodis "worship"(gerbimą) reiškia "vertės darymą". Garbindami mes talkiname dievų apraiškose, jie mums tampa realūs, turintys savo vertę. Kartą apsireiškę dievai jau turi savo atskirą egzistenciją, nepriklausomą nuo mūsų.Tai panašu į homeopatinį rezonansą arba senovinės šventvietės veikimą, Dievybes mes pažįstame per mitus, metaforas, šventas vietas ir šventą laiką. Gerbdami dievus, susiedami save su dievų gyvenimu, mes kuriame gyvenimą, kuriame dievai tampa mūsų gyvenimo dalimi. Dievai tuomet esti su mumis ir mumyse. Tai įtakoja mus pasirenkant mitus, religinę pasaulėžiūrą, šventą laiką ar kalendorių, kurie dera su mūsų gyvenimu. Tokį šventą neempirinį pasaulį mes darome sau pažįstamu. Būdami savo tikėjimo išpažinėjai, mes patiriame, jog pasaulis gali būti paprastas mechaniškas, bet gali būti ir stebuklingas, magiškas (kerintis), žiūrint, ko mes trokštame. Jeigu mes kreipiamės į dievus, mes juos rasime, bet tai nereiškia, jog tai bus prieinama kitiems, kurie neina panašiu keliu. Religijų skirtingumai Skirtingos religijos neturi tų pačių dievų, nei jos turi tų pačių tikslų. Kiekviena tradicija turi tik jai būdingus antgamtiškumo , pasaulio ir žmonių supratimą ir vertinimus. Lygindami religijas, kalbėkime ne apie jų vertybių palyginimą, bet apie tai, kaip jos sugeba sugyventi su kitomis religijomis, kiek jos yra tolerantiškos, kiek jos leidžia skirtingų tikėjimų žmonėms bendradarbiauti ir sugyventi. Krivis Jaunius ir Mykolas Jurkšaitis
Dievas (Praamžius, Prakorimas, Sotvaras), Perkūnas (Jorė, Pergrubijus), Dievas Senelis, Žemyna (Žemėpatis, Dimstipatis, Laukpatis, Lauksargis), Laima (Dalia), Gabija (Praurimė), Milda (Aušrinė), Velinas (Veliona, Pikulis, Giltinė).
Dievybės, žinomos iš folkloro ir kitų šaltinių: Saulė, Mėnuo, Medeina, Žvorūna, Žvėrinė, Bangpūtys, Vėjopatis, Austėja, Aušautas, Aušlavis, Lada, Drebkulys, Laumė, Ragutis, Teliavelis, Upinis, Vaižgantas, ir kt. Informacija iš : romuva.lt
a) Mitinės būtybės, paveldėtos iš matricentrinės Senosios Europos Deivės kūrėjos bruožai, kad ir degraduoti ar sudemoninti, lietuvių ir latvių liaudies tikėjimuose, ypač latvių mitologinėse dainose, išliko iki mūsų dienų. Pagrindinės Senosios Europos kilmės deivės: Laima - Gimimo ir likimo deivė.Visa žinanti.Inkarnacijos:gegutė - likimo ir pavasario pranašė, pelėda, zylė - mirties pranašė, briedė, meška - gimdančios deivės antrininkės. Giltinė - Laimos sesuo, mirtis. Laima-Dalia - materialinių gėrybių dalytoja ir atėmėja.Inkarnacijos:antis, žąsis, gulbė, avinukas, akmuo, aitvaras-gyvatė-paukštis. Marša (latvių) - karvių Laima, veršelių gimimo deivė.Inkarnacijos:juoda gyvatė, višta, juodas vabalėlis. Ragana - Lunarinė mirties ir atgimimo deivė.Gamtos cikliškumo saugtoja, neleidžianti gyvybės jėgoms peržengti ribų. Visa žinanti ir numatanti.Labai graži ir baisi moteris, kartais - karvės kojomis, skraidanti kaip paukštis.Inkarnacijos:pagrindinė - rupūžė, toliau - ožka,kumelė,varna, šarka, ežys, lydeka, karosas ir kt. Žuvys, gyvatė, žaltys, rupūžė - gyvybės energijos ir atsinaujinimo simboliai. Priešistorinių laikų deivė Gyvatė ir dievas Žaltys namų židinio dievybės, sveikatos, laimės, vaisingumo davėjai. Žemyna - Žemės vaisingumo deivė. Žemė motina ir Mirusiųjų motina. Skaisti, tyra Teisingumo deivė. Inkarnacijos: žemės sauja, akmenys,upės, ežerai, medžiai, gyvybės medis, kalnai
Laimos ir Raganos sferai priklausančios dievybės: Laumė - Laimos ir Raganos funkcijų vykdytoja žemėje, latvių zemes sieva -„žemės moteris", antgamtiška darbininkė, teisingumo įsikūnijimas, duodanti ir atimanti gėrybes, vaisingumą, nešanti mirtį Austėja - ištekančių ir nėščių moterų globėja. Bitė.
Vaižgantas - linų ir kanapių globėjas, gimstantis ir mirštantis dievas, lietuvių Dionizas Rugių boba - kultivuotų augalų gimstanti ir mirštanti jėga Medeinė ir Giraitis - miškų globėjai Lazdona - riešutų ir lazdynų globėja, vaisingumo įsikūnijimas Žemėpatis – Žemininkas - Žemynos brolis, sodybos ir ūkio globėjas Puškaitis - žemės Įsikūnijimas, skleidžiantis kvapus ir gimdantis kaukus Pagrindinės deivės, be abejonės, yra atsiradusios priešistoriniais laikais. Kai kurie bruožai, pvz., transformacijos į vandens paukščius, gyvates, briedes, meškas, gali siekti vėlyvojo paleolito laikotarpį. Kitos, pavyzdžiui, žemės derlingumo, dievybės susiformavo vėliau, greičiausiai įsigalint žemdirbystei. Visos susijusios su paslaptingomis vandens, žemės, akmens jėgomis. Iš čia imasi gyvybė, ir jos pačios yra gyvybės įsikūnijimas. Kita vertus, turi destrukcijos galią ir ja balansuoja gyvybinės energijos perteklių. Antrinės dievybės išryškina kai kurias pagrindinių deivių funkcijas arba yra moteriškųjų deivių padėjėjos. Senosios Europos mitologijai būdingas funkcijų dublikavimas ir triplikavimas: vienos dei- vės pasirodymas dviem pavidalais ir keliais vardais (Laima ir Giltinė, trys Laimos, trys gulbės). Be to, deivės pasirodo ir būriais (raganos skrenda būriais, daug laumių vienu metu), viena iš jų būna vyriausioji. Šis bruožas atspindi matriarchalinę struktūrą. Senosios Europos deivės neatskiriamos nuo žemės ir vandens, o indoeuropiečių dievai ir deivės, priešingai, daugiausia susiję su dangumi, dangaus kūnais ir reiškiniais: šviesa, saule, žvaigždėmis, mėnuliu, perkūnu. Tai būdinga gyvulių augintojų kultūrai. Svarbiausių dievų vardai kartojasi daugelyje Europos ir Azijos indoeuropiečių kalbų. Antai baltų Dievas (iš *Deivas), prūsų Deyws, dangaus šviesos dievas, giminiškas sen. indų dyaus, graikų Zeus (iš *Djėus), lotynų Deus (iš *deivos), germanų Tivas. Finougrų kalbose taivas reiškia „dangus". Tai seniai iš baltų kalbų pasiskolintas žodis, taip pat rodantis dievo ryšį su dangumi, dangaus šviesa. Kai kuriose kalbose tų pačių vardų neišliko, tačiau tebėra panašūs jų pavidalai ir funkcijos. Visai neabejotinos tebėra paralelės tarp baltų Perkūno ir skandinavų Thor ar vokiečių Donner - visi jie griausmo dievai. Bendros indoeuropiečių dievų ir deivių vardų, pavidalų ir funkcijų šaknys yra neginčijamos. Lyginamoji mitologija rodo, kad jie turėjo būti atsinešti iš indoeuropiečių protėvynės. Baltų mitologijoje ryškiausi indoeuropietiškos kilmės dievai ir deivės yra: Dievas (latvių Dievs), jo dvyniai sūnūs, Dievo sūneliai (latvių Dieva dėli), Saulė, Saulės dukra ir dukros, Aušrinė, latvių Auseklis, Mėnulis, arba Mėnuo (latvių Mėness), dangaus Kalvis (Kalvelis, Kalvaitis), Perkūnas, Velinas (latvių Vels, prūsų Patolas) ir ugnies dievai Gabija ir Gabjaujis ar Jagaubis.
Dievas - Dangaus šviesos dievas. Dienos ir sutarčių globėjas. Taikos ir draugystės dievas. Augalijos augimo skatintojas, susijęs su saulės metų laikais. Jo gyvuliai: elnias, žirgas, jautis, maži paukšteliai .Augalai: beržas ir kiti lapuočiai. Ginklai: durklas, kardas Perkūnas - Griausmo dievas.Žemės vaisintojas. Teisingumo dievas. Jo gyvuliai: bulius, ožys . Paukščiai: balandis ir kukutis. Medžiai: ąžuolas, šermukšnis. Ginklai: kirvis,lankas ir strėlė Velias, velinas - žiaurus ir piktas mirties ir požemio karalystės dievas. Galvijų dievas. Dievas magikas, keičiantis pavidalą į ką tik nori Juodų gyvulių ir paukščių kūrėjas. Jo augalai: alksnis, spygliuočiai. Ginklai, įrankiai: ietis, virvės kilpa.
Antriniai dievai Mėnulis - Nakties šviesos dievas, karys, augalijos augimo skatintojas. Dievo sūneliai - dvyniai, žirgai . Saulytė - Saulės dukra (dukros), dangaus nuotaka . Aušrinė - gražuolė, meilės deivė, marių pana . Jos gyvuliai: karvė, kumelė. Aušrinės brolis - Aušrinės tarnas, karvių valdovas, marių paslapčių saugotojas Latvių Auseklis, rytinė žvaigždė. Dangaus kalvis, Kalvelis - kasdien kala Aušrinei naują saulę, karūną, Dievo sūneliams - balno kilpas. Gabija - namų židinio ugnis. Gabjaujis - apgaubtos ugnies dievas.
Aukščiausios dievybės Dievas - Prakorimas, Aukštėjas, Andojas, Nunadievis, Praamžius, Sutvaras, Okopirmas – aukščiausioji baltų dievybė, pasaulio ir dorovės bei moralės principų kūrėjas. Perkūnas - Diviriksas, Dundulis - griaustinio ir žaibų dievas, karių globėjas. Jo nesantaika su požemio valdovu Velinu sukuria gamtos sezonų kaitą. Tautosakoje vaizduojamas kaip galingas rudabarzdis vyras, važinėjantis dangumi ožiais pakinkytu vežimaičiu. Velinas - Patolas – gyvulininkystės globėjas, požemio valdovas, tarpininkas tarp gyvųjų ir mirusiųjų. Po Lietuvos krikšto Velinas tapo folkloriniu velniu. Jo kova su Perkūnu išreiškia socialinę įtampą tarp karių ir žemdirbių.
Laima - Dalia – likimo deivė, prie kūdikio lopšio verpianti likimo siūlą. Jos ištarmes skelbia gegutė, antelė, gulbė. Rašytiniuose šaltiniuose 1666 m. pirmą kartą paminėjo D. Kleinas. Giltinė - mirties deivė, balta būtybė su gyvatės liežuviu. Jos pasirodymo pranašai – pelėda ir svetimas šuo. Apsaugai nuo giltinės siautėjimo epidemijų metu užtiesdavo kelią į kaimą rankšluosčiu, išaustu per vieną naktį. Aitvaras - mitinė būtybė, nešanti namų šeimininkui vogtus grūdus ir pinigus. Įskaudintas ar įžeistas gali sudeginti namus. Aitvarą esą galima išsiperinti iš juodo gaidžio kiaušinio, prisivilioti grabnyčių žvake arba nusipirkti Rygos turguje. Įvaizdis – skrendantis ugninis žaltys. Ši mitinė būtybė – tarsi alternatyva doru būdu įgytam turtui. Kaukas - Pagirnis – mitinė būtybė, nešanti namams skalsą ir ūkio sėkmę. Kauką gali prisipratinti šeimininkė, pasiuvusi jam lininius marškinėlius. Kaukas ateinąs iš miško; jo įvaizdis – mažas žmogutis, galintis pasiversti žemės grumstu. Austėja - bičių ir šeimos mitinė globėja. Jos įvaizdis – bičių motinėlė. Dievybei aukodavo jaunamartė, nuliedama midaus per vestuves. Bubilas - vaisingumo ir linksmybių dievybė. Jo įvaizdis – bičių tranas. Javinė - „Rugių boba“, Jievaras – rugio dvasia, jungianti žemdirbių kartas. Jos įvaizdis – pirmasis rugių prapjovų pėdelis („svetys“, „boba“), vėlesniais laikais – pabaigtuvių vainikas. Kurkas- -Pilnitis – mitinė maisto, gausos ir turto būtybė. Vardas žinomas iš prūsiškųjų šaltinių. Jo prašoma auginti brandžias javų varpas, gausinti derlių klojimuose. Gabija- namų židinio ir duonos deivė. Minima 1615 m. išleistoje J. Lasickio knygelėje „Apie žemaičių dievus“. Iki mūsų dienų išliko paprotys kreiptis maldele į Gabiją, vakare užžarsčius žarijas ugniakure pelenais ir ant jų nubrėžus „pelenų“ kryžių. Vardas kilęs iš žodžio „gaubti“. Pagoniškosios dievaitės funkcijas perėmė šv. Agota. Jos vardo dieną pašventinta duona gelbsti nuo gaisro, gyvatės kirčio, kulkos. Ragutis - Rūgutis, Raugų žemėpatis – alaus ir duonos raugo dievybė, linksmybių ir puotų mitinis globėjas. Jo šventyklos legendinė vieta yra Vilniuje, Pilies gatvėje. Vardas kildintas iš rago, skirto gėrimui, arba raugo. Laumės - mitologinės būtybės, doros ir moralės normų sergėtojos, darbštumo skatintojos. Tai pavakarės ir vandenų dievaitės, apdovanojančios neturtingų tėvų vaikus, baudžiančios už godumą ir palaidumą. Jų įvaizdyje yra archajiškosios Deivės Paukštės bruožų, pavyzdžiui, paukščio pėdos. Velykė - folkloro personažas – senyva moteriškė, vaikams atnešanti margučių ir skanumynų. Tikėtina jos kilmė – prosenoviškoji Deivė Paukštė – pavasario, gamtos atbudimo dievybė, gelbėtoja nuo bado.
Mėnulis - senoviška mitinė dievybė. Iš jaunaties prašoma sveikatos ir grožio; pilnaties šviesa laikyta kenksminga žmogui. Pagal Mėnulio fazes kaime iki šiol parenkamas laikas žemės ūkio darbams. Tikėjimas Mėnulio poveikiu buvo išplėtotas ir į socialinį gyvenimą. Iš sakmių aiškėja, kad dievybė sietina su mirusiųjų pasauliu. Saulė - viena ankstyvųjų mitinių būtybių, tautosakoje įvardijama „motinėle“. Garbinama per saulėgrįžos šventes. Pasak mitų, ją nukalęs dieviškasis kalvis Teliavelis.Saulės kultas daug labiau išplėtotas (arba geriau išliko) latviuose. Žemyna - viena iš svarbiausių žemdirbių deivių. Tai augalų vešėjimo, žemės derlumo skatintoja, žemės maitintojos dvasia. Ikonografiniuose šaltiniuose užfiksuota maldų Žemynai, pavyzdžiui: „Žemynėle žiedekle, pakylėk mūsų rankų darbus!“ Žemėpatis - Žemininkas – žemdirbystės dievas, išreiškiantis žemės gyvybines jėgas, jos vaisingumą. Žemėpačiui aukota suvalius derlių, rudens sambarių metu. Minimas M. Mažvydo „Katekizme“. Ikonografiniu simboliu gali būti šernas (tai mini romėnų istorikas P. K. Tacitas I a.) arba žemės ūkio padargai – arklas, žagrė, jaučių jungas. Medeina - Žvorūna, Medžiojma – miško žvėrių globėja. Medeiną lydi medžiokliniai šunys. Jos svarbiausioji šventykla, pasak M. Sarbievijaus, buvusi ąžuolų giraitėje Medžiokalnyje, šalia Kražių. Zuikių dievas - medžioklės globėjas, susijęs su smulkių žvėrelių gaudymu tinklais. Lazdona - miško gėrybių dievaitė. Tikėtina, kad jos įvaizdis susiformavo lydiminės žemdirbystės laikais. Minima J. Lasickio 1615 m. išleistoje knygelėje „Apie žemaičių dievus“. Dievaitės simbolis – keimerys, dvilypis riešutas. Giraitis - Puškaitis – miško dvasia, medžių globėjas. Įvaizdis tikslesnio apibūdinimo neturi, mitinė būtybė siejama su miško garsais. Prūsiški šaltiniai teigia jį gyvenantį po šventuoju šeivamedžiu. Gabjaujis - Gavėnas – rudens ir žiemos darbų jaujoje (linų apdorojimo ir kūlimo) globėjas. Dievybės įvaizdis – „Kuršis“, šiaudinė pamėklė, nešiojama po kaimą baigiant linamynį. Ragana - žolininkė ir aiškiaregė. Galimas dalykas, kad neigiamus bruožus jos įvaizdis įgavo po Lietuvos krikšto arba inkvizicijos sukurptų raganų procesų XVI–XVII a. Raganos užnuodijančios Jurginių naktį sulą, skrendančios į sueigas ant Šatrijos kalno, apsižergusios avilį, Joninių rytmetį atimančios iš kaimynų karvių pieną. Aušlavis - Aušautas – sveikatos dievaitis, ligonių globėjas, žinomas iš prūsiškųjų šaltinių. Tikėtinas įvaizdis – gyvatė. Ganiklis - Pergubrius, Jorė, Lauksargis – mitinė būtybė, globojanti naminius gyvulius. Jo šventė – tvartų atidarymo diena pirmajai žalumai laukuose pasirodžius. Vėliau ši DATA buvo sutapatinta su Jurginėmis. Dievybės įvaizdis – vilkai, „šv. Jurgio kurtai“. Dimstipatis - mitinis sodybos globėjas. Jo simbolis – aukų akmuo su išsuktu smailiadugniu dubeniu. Tokie akmenys aptinkami senose sodybvietėse šiaurinėje Lietuvos dalyje. Vėjopatis - Bangpūtys – jūros ar marių stichijos dievybė. Pasak M. Pretorijaus, tai dviveidis dievas išpūstomis lūpomis, su sparnais. Vienoje rankoje jis laiko žuvį, kitoje – statinaitę, jam ant galvos – gaidys. Gardaitis - Bardaitis – jūreivių ir žvejų globėjas. Išplaukiant jam būdavo aukojamos žuvys. Kelkis - kelionių dievybė, keliautojų globėjas. Jį mini M. Strijkovskis 1582 m. T.Narbutas pateikia liaudišką tradiciją paskirti šiam dievui akmenis prie kelio – aukojimo vietą. Kovas - Karorius – karo dievas, minimas 1582 m. M. Strijkovskio. Pasak autoriaus, dievui būdavo aukojami gaidžiai. Iš karų su kryžiuočiais laikotarpio žinomi keli atvejai apie belaisvio paaukojimą sudeginant laimėto mūšio lauke. Morė - Kotrė, Senė kūniškė, Magdė – žiemos piktoji dvasia. Per Užgavėnes ji sudeginama, skandinama eketėje, nustumiama nuo kalno. Leda - Lada – žiemos dievaitė, kuri pagarbinama trečiomis dienomis („ledų“ dienomis) po svarbiausių pavasario bei vasaros švenčių (Velykų, Sekminių) Vardas pasikartoja dainų priedainiuose. Patrimpas - dievybė, XVI–XVII a. rašytiniuose prūsų šaltiniuose vadinama upių ir šaltinių dievu. Tačiau S. Grunau kronikoje priskiriamas aukščiausių dievų trejybei. Vandenų dievas - lietuvių pasakų personažas, valdantis vėjus. Pajūrio žvejai pagal savybes ir žvejybos sėkmę įvairiu metų laiku išskirdavo aštuonias vėjo kryptis. Žvaigždikas - Svaikstikas – prūsų mitologijoje šviesos ir vaisingumo dievas. Vienas iš svarbiausių XVI–XVII a. dievų sąrašuose; vėlesni šaltiniai jį vadina žvaigždžių dievu. Kalvis - mitinis saulės sutvėrėjas. Rusų metraštyje minimas Teliavelio (Kalvelio?) vardu. Kalvystės kilmė lietuvių folklore siejama su velniais; gal tai sąlygota geležies gavybos iš balų rūdos būdo. Balos – velnių buveinė. Babaušis - naktinė būtybė, kuria gąsdinami vaikai. Jos buvimo vieta – tamsios kertės. Vardas žinomas tik iš kasdienės kalbos, priežodžių. Maumas - šmėkla, gyvenanti šulinyje. Juo gąsdinami vaikai; vardas žinomas iš šnekos, priežodžių. Pagal prof. L.Klimka
Apeiginės lazdos. Akmens amžius Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų, riešinių, mezginių, drožybos dirbinių, odos dirbinių - el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Prisijunkite prie mūsų per socialinį portalą Facebook'ą, tuomet galėsite sekti naujienas : |