|
|
Juvelyriniai dirbiniai |
Mūsų internetinėje parduotuvėje www.ethnicshop.lt galite įsigyti šių senovinių baltiškų papuošalų kopijų bei interpretacijų senovės tema: Keletas vėlyvojo Romos periodo baltų ir germanų kostiumo tarpregioninių analogijų Kitaip yra su vėlyvojo Romos periodo stiklu puoštais smeigtukais ir antkaklėmis, kurių Lietuvoje arti 40. Panašiai dekoruotų plokštelių, atsiradusių iš segių arba diržų apkalų, randama estiškuose akmenimis apkrautuose kapuose. Kurše žinomi smeigtukai su apskritomis galvutėmis (Grubinė ir Geistautai) yra vėlyvesni lietuviški skoliniai. Dar vienas radinys su stiklo akute žinomas vėlesnių prūsų areale (Švaicarija, III a. pr.). Panašių dirbinių aptinkama Romos periodo germanų gentyse, daugiau jų yra Danijoje. Lietuvoje išskiriamos dvi ypatingos stiklu puoštų dirbinių grupės: smeigtukai apskritomis galvutėmis ir analogiškos segės (1 pav.). Tie dirbiniai koncentruojasi Vakarų Lietuvoje. Puošnių smeigtukų apskritomis galvutėmis nešiojimo būdą parodo Bandužių radinys III a. moters kape (2 pav). Kitas panašus radinys (du smeigtukai) yra iš moters kapo Užpelkiuose. Abu kompleksai priklauso negausiai „O“ smeigtukų grupei (pagal Beckmanną), paplitusiai vakarinėje baltų dalyje (1 pav.). Tai neabejotinia baltiški dirbiniai. Jų chronologija plati, apima III– IV a. Ir tipologiškai, ir stiklo spalvos pasirinkime germaniškosios kultūros aplinkoje randame stebinančių analogijų. Ypač gera analogija yra puošniam dirbiniui su tutuli iš Stragnų. Ji aptikta Thorsberge, šiaurės Vokietijoje (3 pav.). Čia pelkėje rasta apie 1 tūkst. dirbinių, daugiausia būdingų vyrams. Tarp jų 3 bronziniai žirgų kamanų apkalai su tutuli, savo forma ir dydžiu atitinkantys baltiškų smeigtukų galvutes. Tai pačiai grupei priskirtini „A“ tipo (pagal Thomasą) smeigtukai. Thorsbergo radiniai rodo baltiškų smeigtukų apskritomis galvutėmis formos ryšį su germaniškais dirbiniais ir datuoja baltiškus papuošalus III a. Matyt, neatsitiktnis yra baltiškų papuošalų ir segės su tutuli bei rausvo karneolo akimi iš Hasslebeno „kunigaikščio kapo“ (3 pav.) panašumas. Baltų papuošalų, ypač brangių, tradicijos atkartojo europines tendencijas. Nepaisant kai kurių formos ir technologijos savitumų, baltiškos kostiumo detalės gali būti siejamos su to laiko Vidurio Europos ir jos rytinės dalies mados tendencijomis. Reikia pasakyti, jog apskritimo formos papuošalai tapo madingais apie 200 m. Baltų amatininkų dirbinius sudaro negausios bronzinės (tik viena sidabrinė) dėželinės antkaklės su stiklo akutėmis. Viena iš analogijų yra auksinė antkaklė su mėlyno stiklo akimi iš Wielbarko kultūrai priskiriamo kapo Dorotheenhofe/Dorotowe (Lenkija). Jos galai yra labai panašūs į rastosios Seredžiuje. Tokie galų užbaigimai būdingi C1a periodui. Panašus dirbinys yra iš Czeke-Cejkovo (Slovakija). Analogijos su Wielbarko kultūra ir kvadų ar vandalų kultūrine erdve Slovakijoje rodo, jog šio tipo baltiškųjų antkaklių atsiradimas buvo susijęs su bendra Romos laikotarpio kultūra. Aptartuose lietuviškuose papuošaluose panaudotos mėlyno stiklo akutės (1, 2 lent.), nors, kaip rodo įvairių karolių bei gintaro radiniai kapuose, akutės galėjo būti ir kitokios spalvos. Įdomu, jog Šiaurės, Centrinėje ir Rytų Europoje papuošalai irgi beveik visada turėdavo kaip tik mėlyno stiklo akutes. Tie radiniai yra iš turtingų moterų kapų – papuošalai su mėlyna akute, matyt, rodė neeilinį palaidotos moters statusą. Analogiškai baltiškiems smeigtukams su stiklo akutėmis, sujungtiems grandinėlėmis, kitur randamos III a. antrosios – IV a. pirmosios pusių porinės segės su akutėmis taip pat būdavo sujungtos karolių vėriniu (Sobesukyje šiaurės vakarų Bohemijoje, Pruszcz-Gdanske Lenkijoje) (3 pav.). Taigi lietuviški papuošalai buvo nešiojami taip pat, kaip ir į pietus nuo Baltijos jūros gyvenusių rytinių germanų moterų. Galima manyti, jog dama iš Bandužių, kaip ir kitos panašių papuošalų nešiotojos, priklausė to meto visuomenės elitui. Papuošalų formos dažniausiai čia sekė vietines tradicijas, tai naujojo elemento – stiklo akutės atsiradimą galima vertinti kaip bendraeuropinių tendencijų pasireiškimą. Šios analogijos gali būti suprantamos gintaro prekybos kontekste, tačiau tarpregioniniai kontaktai yra buvę ir tarp sričių, kurios nebuvo tiesiogiai įsijungusios į gintaro prekybos sistemą. Tyrinėtoji medžiaga leidžia nustatyti Vakarų Lietuvos gyventojų ryšius su Wielbarko kultūra ir pietine Skandinavija. Atrodo, visai logiška, jog tie ryšiai buvo palaikomi ne sausuma, bet jūra. Vertė V. Žulkus
|