Mūsų internetinėje parduotuvėje www.ethnicshop.lt galite įsigyti šių senovinių baltiškų papuošalų kopijų bei interpretacijų senovės tema:
Kuo mergaitės puošdavosi senovėje
Patys pirmieji papuošalai buvo skirti ne vien tik pasigražinti – jie turėdavo ir maginę paskirtį. Tai galėjo būti amuletai, saugantys nuo nelaimių, piktųjų dvasių, o gal ir lemiantys sėkmę medžioklėje, padedantys susilaukti vaikų. Akmens amžiuje, kai dar nemokėta pasigaminti jokių metalų, papuošalus žmonės dažniausiai darydavosi iš kaulo ir rago. Tai buvo ant kaklo kabinami pakabučiai, prie drabužių prisiuvamos kaulinės plokštelės – jas išraižydavo įvairiausiais raštais. Žmonės puošdavosi ir į vėrinį suvertais sumedžiotų žvėrių dantimis.
Lietuvoje žmonės, ypač gyvenantys arčiau jūros, nepaprastai mėgo ir gintarą. Nuo akmens amžiaus jie puošdavosi gintariniais pakabučiais, karoliais, sagutėmis. Dailias gintarines sagutes naudodavo ne drabužiams susegti, o pagražinti – kartais prie vieno drabužio prisiūdavo jų net 300!
Išmokęs lydyti metalus, žmogus ir juos pritaikė ne vien tik peiliams ir kirviams gaminti. Papuošalams ypač tiko žalvaris: geležis ne tokia puošni, o sidabras buvo brangus – sidabriniais papuošalais galėjo puikuotis tik patys turtingiausieji. Auksas tais laikais buvo labai retas, ir mūsų protėviai papuošalų iš aukso negamino – nebent įsiveždavo vieną kitą auksinį ar paauksuotą papuošalą iš kitų kraštų. Tiesa, varį, skirtą papuošalams ir kitiems reikmenims gaminti, irgi reikėdavo atsigabenti iš artimiausių kasyklų, kurios buvo Karpatų ir Alpių kalnuose.
Ypač dailius papuošalus mūsų protėviai pradėjo gamintis pirmo tūkstantmečio po Kristaus pradžioje. Mokslininkai šį laikotarpį vadina „baltų auksakalystės pradžia“. To meto papuošalų įvairovė tiesiog stebina – ko gero, jokių senovinių dirbinių nėra tokios gausybės, įvairiausių rūšių ir porūšių kaip papuošalų. Senovės baltų auksakaliai mokėjo pinti apyrankes, antkakles ir žiedus iš sidabro bei žalvario vielų, išraižyti ar iškalti jų paviršių įvairiausiais raštais, puošti emalio ir stiklo akutėmis, privirinti sidabro, alavo ar cinko lapelius.
Galvos papuošalus daugiausia nešiojo moterys ir mergaitės. Kepuraites iš audinio jos puošdavo žalvariniais spurgeliais ar plokštelėmis, pakabučiais. Mėgo ir žalvarinius apgalvius – savotiškus vainikus, sunertus iš žalvarinių įvijėlių ar plokštelių. Antsmilkiniai buvo kabinami prie kepuraitės kraštų.
Nuostabaus grožio žalvariniai ir sidabriniai smeigtukai bei segės buvo skirti ne vien pasipuošti – jais susegdavo drabužį: skraistę, marškinius, drobinį galvos apdangalą – nuometą. Smeigtukai gaminti įvairiausių formų – vienų galai baigėsi kryželiais, kitų – įvijomis, trečių – tarsi mažomis statinaitėmis. Dažnai mergaitės nešiodavo po kelis smeigtukus, kuriuos sujungdavo puošniomis grandinėlėmis. Seges dėvėjo pasagos ar lanko formos, jų galus įmantriai užraitydavo ar net iškaldavo mažytes gyvūnų galvas.
Ant kaklo mergaitės mėgo dėvėti ne tik karolius, bet ir žalvarines, sidabrines antkakles. Tai galėjo būti paprastas metalinis lankelis ar supintas iš kelių vielų, su puošniais galais – kūgio, trimito, aguonos galvutės ir kitokių formų. Kartais antkakles dar puošdavo pakabučiais. I tūkstantmetyje po Kristaus paplito stiklo karoliai, – juos protėviai įsiveždavo iš Romos imperijai priklausiusių žemių. Karoliai verti ir iš gintaro karoliukų, žalvarinių įvijėlių
Pirštus dabino žiedai – įvijiniai, juostiniai, puošti akutėmis ar išraižyti raštais. Rankas mergaitės puošė apyrankėmis, kartais jų susimaudamos net po kelias.
Turtingesnės to meto moterys galėjo puikuotis ir užsienietiškais papuošalais: emalio ir stiklo karoliais, emaliuotomis segėmis – šiuos papuošalus, kaip ir kitas gėrybes, mūsų protėviai mainydavo su kaimynais į gintarą, kailius, medų, vašką.
Papuošalais puikuotis mėgo ne tik moterys, bet ir vyrai. Jie nešiojo antkakles, dažniausiai vieną apyrankę. Juosdavosi diržu, papuoštu įmantriomis sagtimis, žalvarinėmis plokštelėmis ir apkalais. Kai kurių baltų genčių vyrai galvą persijuosdavo odinėmis juostomis, padabintomis žalvariniais spurgeliais.
Pats vyriškiausias papuošalas, žinoma, buvo raitelio pentinas, segamas prie bato ir skirtas žirgui raginti. Pentinus darydavo iš geležies ir žalvario, kartais segėdavo du – prie abiejų batų, kartais – tiktai vieną. Puošnus buvo ir kario žirgas – jo kamanose skambėjo žalvariniai ir sidabriniai apvalėliai, o į uodegą ir karčius įpindavo net ir žalvarinių įvijulių.
Įvairiose baltų gentyse ir puošimosi mada buvo kitokia. Kuršių vyrai mėgo puoštis segėmis, o antkakles ir apyrankes retai dėvėjo. O kuršių moterys atvirkščiai – apyrankes labai mėgo ir nešiojo jų po kelias ant kiekvienos rankos. Skalvių moterys apyrankes dėvėdavo ant abiejų rankų, vyrai – ant vienos. Žiemgalės mėgo puoštis antkaklėmis, kartais užsidėdavo net kelias, bet neturėjo įpročio nešioti karolių apvarų ir beveik nemūvėdavo žiedų.
Viduramžiais, susikūrus Lietuvos valstybei, kunigaikščiai ėmė kviestis auksakalius ir iš užsienio. Atvykėliai ir vietiniai meistrai gamindavo sudėtingus ir brangius papuošalus, skirtus kilmingiesiems didžiūnams. Pamažu Lietuvoje ėmė plisti užsienietiškos mados, papuošalai mažai kuo skyrėsi nuo gaminamų Europoje, nors vis tiek – vietos meistrai dar ilgai kūrė mūsų protėvių baltų pamėgtus papuošalus.
www.bitute.lt herojus Vabalas Elniaragis
|