|
|
Baltų tradicija |
Mūsų protėviai ilgus amžius gyveno šioje žemėje, kūrė būvį, stengdamiesi suprasti ir įprasminti supantį pasaulį. Iki vadinamų istorinių ar rašytinių laikų jie jau turėjo sukūrę svarbiausių savo kultūros dalykų - kalbą, pasaulėjautą, sukaupę meno ir kt. Ne viskas išliko, daugelis kultūros ir buities dalykų savaime sunyko, bet būta ir prievartos ir griaunamųjų jėgų. Agresyvios religinės bei politinės jėgos stengėsi užkariauti tautas ir primesti joms savo gyvenimo būdą bei pasaulėžiūrą. Labiausiai jautrios prievartai buvo savita kalba ir tikyba. Praradusi šias dvasinės kultūros formas, tauta ar etninė bendrija netekdavo tapatumo ir virsdavo jau kitokia žmonių bendrija, gerokai skurdesne. Dar XIII a pagoniškosios Lietuvos valdovas Gediminas skelbė, jog kiekviena tauta turi teisę į savitą pasaulio suvokimą ir jo gerbimą. Vilnius buvo įvairių religijų miestu, o Lietuva buvo daugiatautė ir visi gyveno, pakankamai sutardami. Ši protinga gyvensena, deja, nepajėgė išsilaikyti nuožmios ir agresyvios to meto "civilizacijos" sąlygomis. Baltų tradicija - tai pasaulėjauta, senasis tikėjimas, papročiai, folkloras ir pan., o Romuva simbolizuoja šios tradicijos vieningumą. Yra žinių iš XIV a, jog viduryje baltų žemių (šiandien tai Kaliningrado sritis) buvusi ypatinga Romuvos šventovė, kurią gerbė visos Baltijos tautos. Joje degė amžinoji ugnis, kurios šviesa ir ramybė (tokia ir vardo Romuva prasmė) sklido po visą Pabaltijį ir dar toliau. Iki šiol baltarusiai turi liaudies dainų apie Romuvą, o save vadina krivičiais, t.y. Romuvos žynio Krivio pasekėjais. Deja, šią ugnį užgesino naujos religijos platintojai, o toliau prasidėjo sunkūs laikai prigimtiniam tikėjimui ir senajai tradicijai. Protėvių, gamtos, tėviškės, savo dievų gerbimas buvo piktai draudžiamas ir persekiojamas. Šiandien atėjo prabudimo laikas, ir senojo tikėjimo prisikėlimas yra neišvengiamas. Panašūs dalykai vyksta Europoje ir kituose civilizacijos išvargintuose kraštuose. Žmonės pasiilgo jaukaus paprastumo, bendravimo su gamta, kalbėjimo su medžiais, akmenimis, upeliais, būtent to, kas buvo įprasta mūsų protėviams, mokėjusiems rasti ir kurti darną. Mes taip pat suprantame, jog šiais laikais kiekvienas žmogus turi teisę pasirinkti arba ne - savo tikėjimą. Romuva - tai šiuolaikinis senosios tikybos tęsėjų sąjūdis. Nuo savo pirmtakų šiame ir pereitame šimtmetyje Romuva skiriasi tuo, jog tikybą daug rimčiau remia plačiu vietinės mitologijos, folkloro ir etnologijos paveldu, vengdama išgalvotų tikybos išraiškų. O įvairių etninių ir kalbinių grupių paveldas yra neišsemiamas, kupinas šventumo ir tikėjimo gelmės. Ši tikyba išliko įvairiais pavidalais iki pat mūsų laikų - liaudies papročiuose , kalboje, dainose, dorovėje ir pan. Tik gilėjanti žmonių savimonė ir etnokultūrinis išsilavinimas gali atskleisti ir atskleis tautų paveldo reikšmę, jo priklausymą senajam tikėjimui. Šalyj kelio jovaras stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli,
Iš pašaknų skambantys kankleliai . . . Per vidurį dūzgiančios bitelės . . . Viršūnėlėj sakalo vaikeliai . . . Šalyj kelio jovaras stovėjo, Slaunasai žolyne, rugeli,
Iš pašaknų skambantys kankleliai . . . Per vidurį dūzgiančios bitelės . . . Viršūnėlėj sakalo vaikeliai . . . Vėlės“. Dailininkė Vija Tarabildienė
Šaknys - požemis, mirtis, praeitis, vanduo - gyvybės pradžia, šaltinis. Per vidurį dūzgiančios bitelės - tai žmonių, plušančių, dirbančių pasaulis. Viršūnė - dangaus šviesa ir gyvybės ateitis. Mirtis ir gyvenimas - nepertraukiamos pasaulio raidos grandys. Medis, nors ir nusimeta rudenį lapus, žiemą apmiršta, bet jo gyvybė lieka, išlieka ir jo siela. Toks ir žmogaus kelias - per gimimą, mirtį ir naują atgimimą. Nidos kapinių krikštai
Iliustracijos ir piešiniai iš dailininko Rimto Tarabildos archyvo.
Senajame tikėjime šventumas arba dieviškumas reiškėsi moteriškų ir vyriškų dievybių pavidalu, skirtingais laikotarpiais persveriant vienai ar kitai apraiškai. Šiandieninės Romuvos nuostata teigia, jog prigimtinės tikybos tradicijai būdingiausia yra moteriško ir vyriško prado pusiausvyra, o dieviškumas suvokiamas kaip Deivės ir Dievo bei jų šventų apraiškų visuma. Senoji mitologija kalba apie daugelį dievų ir jų šeimas. Kiekviena vietovė, upė, kalnas ar medis turi dvasią ar dievybę. Senameldžiai mokėjo tai pastebėti ir įvardyti. Vieno dievo idėja, teisingai teigdama pasaulio vienovę, vis dėlto, dažnai skatindavo atsirasti pavergimo ideologijas bei diktatoriškas valdžias, verčiančias savo pavaldinius paklusniom avelėm. Romuvos žmonės turėtų išmokti, kaip sakė Vydūnas, būti "sau-žmonėmis", tikrai savarankiškais.
Protėvių patirtis ir kūryba yra svarbiausias Romuvos gyvavimo ir augimo šaltinis. Gamtos, dievų, tėviškės ir protėvių šventumo gerbimas, santykis su šventumu yra labai svarbūs Romuvos tikyboje. Romuvos gerbimo apeigose ypatingą vaidmenį turi giesmės arba liaudies dainos, kurios apeigose, kaip ir kiti tradiciniai papročiai bei simboliai, įgauna šventumo galią ir prasmę. Daina Baltijos tautoms visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Baltai, kaip dainų tauta, turi savo šventraštį - Dainas. Mūsų giminaičių arijų "Avestoje" vartojamas žodis "daena", kaip ir daina, vienos kilmės, jo prasmė - "tikėjimas, vidinė esmė ir dvasinis Aš". Daina gaivina žmogaus esmę, rodo esmės gyvybę. Ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, visi dainavo - dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Karta kartai perdavinėjo dainą, lyg brangiausią turtą, lyg amžiną ugnį.
Gamta, dievai, žmogus suaugę į vieną būties audinį. S.Daukantas rašė: "Kiekvienas žino, jog tautos, gyvendamos vienoje vietoje nuo neatmenamų amžių, taip tenai išsikeri, jog kalnai, upės, lieknai ir visas kraštas, kuriame žmonės ir jų dievai gyvena, yra mažne, sakau, ne vien su tikyba sukibę, bet ir su žmogaus būdu taip stipriai suaugę, jog tenai kas žemingas, o kas dievingas yra, nebegali išskirti."
„Kurėnas“ (iš ciklo „Baltieji krikštai“). Dailininkas Rimtas Tarabilda. 2001 m. Temp., koliažas, 70x50. Autoriaus nuosavybė
Romuvos bendrijon buriasi žmonės, suvokiantys prigimtinės tikybos esmę ir svarbą, jaučiantys ją. Šios tikybos nuojautą turi savyje dauguma žmonių, bet viešpataujančios dvasinės dogmos dažnai gožia natūralias pajautas. Romuvos bendruomenės gali padėti žmonėms atrasti primirštas arba nuslopintas senąsias tradicijas. Gamtameldiškos krikštynos, vestuvės , laidotuvės, kalendorinės šventės bei kiti paprotiniai dalykai šiandien įmanomi būtent Romuvos bendrijose. Žmogus Romuvoje, gerbdamas tradicijų šventumą, priartėdamas prie gamtos šventumo, gali pasiekti darną - žmogaus ir pasaulio vienovės būvį, gyvenimo džiaugs
Protėvių gerbimas - tai ryšys su mirusiais šeimos ir giminės nariais, juos minint tam tikrom metų dienom. Šeima, giminė, gentis - nelyginant gyvųjų ir mirusiųjų vieninga visuma, tarp kurios narių yra nuolatinių regimų ir neregimų ryšių. Kalba, daina, paprotys, jausmai, mintys - tik dalis tų ryšių. Po mirties velionis patenka tarp mirusiųjų giminaičių, o per tikybines ar paprotines apeigas gyvieji ir mirusieji susitinka. Tai stiprus jungties ir vienybės laukas, kuriam labai svarbus ryšys su žeme, su gimtine. Lietuvoje sakoma "Mirusiųjų sielos globoja gyvenančius giminaičius, arba artimiausius, ypač mirę tėvai - vaikus našlaičius" Svarbūs yra protėviai, kuriuos gerbdami, vadinome pramote, sentėviu ir kt. Mirusieji tampa laukų ir sodybų globėjais. Gyvieji ir mirusieji siejasi, jungiasi per žemę, gamtą. Šermenys vykdavę gamtoje, tik vėlesniais laikais jos buvo perkeltos į namus. G.Beresnevičius rašė:"Vėlinės yra didžiulė atodanga, mirusiųjų tėvų ir protėvių išžengimas mūsop. Prasiveria amžinybės vartai ir pro juos dar syk pamatome, patiriame didžiulės meilės srautą, prieš kurį turime išstovėti, išbūti, degindami žvakutes ir jausti - jie mus tebemyli, tokius, kokie mes esame. Kiekvieną sunkesnę savo gyvenimo akimirką patiriame jų pagalbą, paramą, jie yra ir jų buvimas realus, kaip ir gyvųjų dalyvavimas " Išeiviai, apleidę tėvų žemę, būtinai turi ją lankyti ir tokiu būdu atstatyti svarbiausią sąsają. Giminės gyvybės ir mirties ratas sukasi taip, kad gyvųjų ir velionių takai sudaro vieną sutarimo kelią.
Žmogaus pats vardas rodo sąsają su žeme, Žemyna, žmona, jis yra Žemės vaikas. Kaip tik todėl vienas iš svarbesnių jo simbolių yra medis, kurio pradžia yra žemėje. Bet, kaip medis savo viršūne pasiekia dangų, taip ir žmogus turi dangiškų pradų - liaudies dainose dažnai sakoma "Saulė-močiutė Mėnuo-tėvelis". Taip nurodoma žmogaus giminystė su visu pasauliu. Ta giminystė žmogų sieja su visa jį supančia aplinka. Pirmiausia - tai žmogaus giminė, jo artimieji, mirusieji, po to - namų ar tėviškės aplinkos medžiai, gyvūnai, paukščiai ir pan. Žmogus iš visos aplinkos skiriasi ne tuo, kad jis protingesnis, vertingesnis ar geresnis, bet tuo, kad jis labiau įsipareigojęs visiems kitiems, nuo jo elgesio priklauso daugelio kitų "giminaičių" ir jo paties likimas. Jeigu medis ar gyvūnas auga tik žmogaus poreikiams tenkinti, ir jie tinkami tik lentoms ar maistui, - o tokį utilitarizmą skelbia Biblija - tokiu atveju žmonių giminė neturi ateities. Čia glūdi didelė žmogaus atsakomybė prieš gamtą. Kiekvienas žmogaus veiksmas ir net ketinimas ar mintis turi daugybę sunkiai numatomų pasekmių - gerų ir blogų. Matyt, todėl etninėje tradicijoje žmogumi buvo vadinamas ne kiekvienas žmogus, o tik atitinkantis svarbesnėms žmogiškoms vertybėms - šeimos, giminės ir bendresnės darnos. Todėl tikybos paskirtis yra padėti žmogui rasti teisingą ir tinkamą gyvenimo bei žmoniškumo kelią. Žmogaus gimimas ir laimingas gyvenimas priklauso nuo Lemties dėsningumų bei nuo likimo deivės Laimos. Ji žino žmogaus likimą, ji gali ir padėti. Žmogaus gyvenimas čia verpiamas tarsi siūlas. Kai verpstelis pilnas prisisuka, žmogus miršta, siūlas nutrūksta. Laima yra verpėja ir audėja,taip pat ir gadintoja, nukirpėja. Dainose ji minima sėdinti aukso krėsle. Mirusiųjų vėlės toliau gyvena šeimos ar giminės gyvenimą "vėlių namuose" - gamtoje. Mirusiojo žmogaus tolimesnis būvis suprantamas kaip vėlės ir sielos būvis. Siela - tai amžinoji gyvybės jėga, kuri neišeina iš žemės o persikūnija į medžius, gėles, gyvius ir pan. Vėlė tęsia žmonių giminės mirusiųjų egzistenciją, retkarčiais lankydami gyvuosius. Ir siela ir vėlė pasilieka didžiojoje giminystėje su gyvaisiais, kuri yra amžina. Atskiro žmogaus likimas, jo pomirtis yra neatskiriami nuo jo giminės ar genties likimo, tik čia galima tikėtis nemirtingumo. Pomirtinio gyvenimo suvokimas nėra paprastas, tai mes matome iš mūsų prosenolių pasakojimų ir aiškinimų. Tai plati ir sudėtinga tema. Svarbus yra ir žmogaus dieviško globėjo klausimas. Pagal mūsų mitologiją - tai Laima ar Dalia, bet neabejotinai tokiais globėjais buvo ir kai kurie mirusieji, kurie per sapnus ar kitais būdais perspėja apie artėjantį pavojų, pataria, nuramina.
Senstantis žmogus jaučia artėjančią mirtį ir ruošiasi mirčiai bei kelionei į kitą pasaulį, mažina šiapusinius ryšius, vis daugiau skiria dėmesio mirusiems artimiesiems. Sakoma dar, kad po mirties žmogus nukeliaus ar atgims tarp tų, kuriuos mylėjo, kuriuos dažnai prisimindavo būdamas šiapus. mą ir jo prasmingumo suvokimą. Tautos ir vietovių dievai nėra vien tik gamtos gyvybinių jėgų šventi pavidalai. Dievų galia auga ir plėtojasi kartu su juos išpažįstančių žmonių nusiteikimu ir tikėjimo stiprumu. Griaustinio dievą Perkūną garbino jau iš gilios senovės. Pavasarį, žadindamas gamtą ir žemę, Perkūnas žmonių laukiamas ir meldžiamas. Kai kariai traukdavo į žygį ar mūšį, stiprybės prašydavo Perkūno. Ši Perkūno galia išliko dar ilgai ir po to, kai jį garbinti buvo uždrausta. Mes žinome, jog Perkūno garbei Vilniuje Šventaragio slėnyje ruseno amžina ugnis. Ugnis buvo gerbiama iki pat mūsų laikų. Ąžuolai taip pat šlamėjo jo garbei. P.Dlugošas XV amžiuje rašė, jog svarbiausios lietuvių dievybės buvo šios: "ugnis, kurią laikė amžina ir kuri žynių kurstoma malkomis degė dieną naktį, miškai (šventos giraitės), kuriuos garbino ir laikė neliečiamais, ir gyvatės bei žalčiai, nes tikėjo jose gyvenant ir slypint dievus". Ugnis skiriama Perkūnui ir kitiems dievams, ji yra tarpininkė tarp dievų ir žmonių. Žalčiai - tai protėvio ar dievybės įsikūnijimas. Šventosios giraitės taip pat buvo tarpininkės - jungtis su dievais ir protėviais.
Senieji dievai po ilgos rimties, pamažu grįžta prie savo žmonių, ypač per senojo tikėjimo atgimimą. Pradedame jausti tėviškės ir namų dvasią, mus ima lankyti namų bei vietovės dievai. Mokėkime tą jausmą sustiprinti. Mūsų protėvių patirtis padės. Jau nuo seniausių laikų buvo garbinama Deivė Motina - gyvybės ir gamtos motina. Meilė, pagarbus pavaldumas ir įsijautimas į Deivę ir jos vaikus - deives ir dievus bei gyvąją gamtą išliko būdingas visais baltų istoriniais laikais. Senosios tikybos deivės - Laima, Gabija, Medeinė, Austėja ir kitos yra jos dukros. Jos vaikai yra gyvi padarai, - taip pat ir žmonės. Ankstyviausia buvo Dievų Motina, kurią paminėjo I amžiuje romėnų istorikas Tacitas. Vėliau, keičiantis vertybių santykiams, viršų ėmė vyriški dievai ir jų karingumas. Bet išliko Žemyna - šventoji žemės deivė. Sukrikščioninti žmonės buvo verčiami ją pamiršti ir garbinti panelę Mariją, kuri jau buvo ne dievų, bet vieno Dievo motina. Krikščionių mokyme ji jau ne deivė, o tik "Dievo įrankis". Bet pažvelkime į liaudies tradicijas ir meną - pamatysime tikrąjį Deivės garbinimą. Senosios Deivės grįžimas yra neišvengiamas, to reikalauja žmonių sąmonėjantis nusiteikimas ir pati gamta. Pradedame suprasti, jog esame vienos Motinos vaikai - žmonės, gyvūnai, medžiai, augalai, o ji gyvena čia šalia mūsų. Prisiminkime M.Gimbutienės žodžius :"Visa kas gyva - žemės maloningumo įrodymas. Kiekvienas žemės pagimdytas daiktas sklidinas jos suteiktos gyvybės jėgos. Medis, gėlė, akmuo ir žmogus - visa iš žemės. Jie visi kupini žemės duotos jėgos, nors kiekviename gyvame daikte jos yra įvairaus pavidalo".
Darnos nuostata visą laiką buvo svarbi senojoje tikyboje. Žmogus gyvena ir pasaulis gyvuoja tik dėl darnios gyvenimo pradų sąveikos ir paties žmogaus teisingo ir doro elgesio. Tokios skirtybių poros kaip šviesa-tamsa, ugnis-vanduo, vyras-moteris ir kt. nebūtinai reiškia "gėrio-blogio" santykį. Šitos priešybių poros nėra sustingusios, jos ne tik sąveikauja, bet ir kinta. Žmogaus atžvilgiu nėra nei absoliučiai gerų, nei blogų dievų ir deivių. Gėris gimsta skirtingų ir net priešiškų jėgų sąveikoje, aktyviai dalyvaujant žmogui. Blogis yra darnos žlugimas, jos nebuvimas ar nesugebėjimas jos atkurti. Tai aiškiausiai pastebime gamtos niokojime, žmogaus veikloje, nukreiptoje prieš gamtą ir jos tvarką. Darnos idėja glūdi baltiškos kultūros pradmenyse. Žmogaus ir gamtos bei žmonių bendrijos (šeimos) derėjimas sukuria dorą ir darną. Darna yra svarbiausia gamtos ir žmogaus idealų siekiamybė, pasiekiama ir išlaikoma tik nuolatiniu triūsu, darbu. Darna nėra pastovi ir nekintanti laimė, ji labai priklauso nuo žmogaus ir dievų pastangų bei rūpesčių. Pabaltiečių Darna labai artima indų Dharmai - pasaulio moralinės tvarkos principui. Vidury lauko stovi grūšelė, Kalėda
Oi ir nukrito kibirkštėlė, Kalėda, Oi ir pasliejo marios mėlynos, Kalėda, Ant tų marelių laivelis plaukia, Kalėda Tame laively krėslelis stovi, Kalėda Tame krėslely mergelė sėdi, Kalėda Istoriniai šaltiniai sako, jog būta senojo tikėjimo žynių, krivių, burtininkų - vyrų ir moterų. Jie kaupė ir saugojo dvasinę patirtį, tobulino sugebėjimus. Būtent juos pirmiausia puolė ir persekiojo užkariautojai ir svetimos religijos platintojai. Žynių tradicijos ilgai laikėsi užkalbėtojų, liaudies gydytojų, keliaujančių elgetų ir giedotojų tarpe. Tačiau patirtis rodo ir neigiamas šio luomo žmonių puses. Žyniai dažnai buvo linkę užgrobti valdžią bendrijose, pajungti žmones savanaudiškiems poreikiams. Tokiose bendrijose nariai tampa tikromis avelėmis - nesavarankiškomis, bejėgėmis, paklusniais įrankiais, o su Dievu ar dievais gali bendrauti tik išrinktieji - piemenys, dvasininkai. Romuvų tikslas yra burti asmenybes, išmanančias senąsias tradicijas, turinčias nuomonę. Pageidautina, kad bendruomenės narys mokėtų atlikti apeigas, giedoti ir pan. Žinoma, tokie gabumai ne kiekvienam, todėl šį darbą atlieka žmonės, mokantys telkti ir to norinčių. Tai nereiškia, jog šie apeigų vadovai gali įsakinėti ar būti aukštesnės galios bendruomenėje. Kiekvienas Romuvos narys turi savo mėgiamą veiklos ir gabumų tobulinimo sritį, romuvių santalka sudaro tam palankias sąlygas.
Gedimino kvietimas 1998-ųjų birželio saulėgrįžos metu Vilniuje susirinko nemažas būrys senameldžių iš daugelio Europos šalių, o taip pat iš JAV ir Indijos. Tai buvo senųjų ikikrikščioniškų arba pagoniškųjų tikėjimų organizacijų atstovai. Šių atgimstančių tikėjimų grupių dabar yra beveik visose Europos šalyse, o ir kituose kontinentuose. Informacijos monopolio ir kultūrinės izoliacijos laikai baigiasi, todėl natūralūs savaiminiai idėjų procesai lengvai įveikia visokias kliūtis. Baltų tikėjimo Romuva, sušaukusi šią tarptautinę sueigą, jau senokai mezgė ryšius su savo artimesniais ir tolimesniais kaimynais - bendraminčiais. Pabaltiečiai turi jau senas bendravimo tradicijas, tarp jų buvo ir gudai. 1994 metais vakarų Lenkijoje Kamence susirinko vidurio Europos senameldžiai, o 1996 metais - prie Drezdeno Vokietijoje. Šiuose susitikimuose jau dalyvavo Pabaltijo atstovai. 1997-tais metais Lietuvoje susitiko pabaltiečiai ir Rytų Europos senameldžiai. Į bendravimą įsijungė lenkai, rusai ir ukrainiečiai. Šitie ryšiai parodė, jog Europos senameldžių veikimo laukas tapo ištisinis. Intensyvūs kontaktai leido susivokti, jog "pagoniškas" judėjimas yra vieningas idėjų ir paskatų prasme. Susitikimai parodė, jog turime ne tik bendrumų, bet ir įdomių skirtingumų. Yra ko pasimokyti, pasidalinti patyrimu. Tuo pačiu metu mes vis gaudavome žinių, jog Vakaruose vyksta aktyvūs vienijimosi ir bendravimo procesai. Labai plečia savo veiklą galinga Anglijos Pagonių Federacija, po pasaulį plinta Islandijos Asatru senojo tikėjimo veikimas. Natūraliai atėjo laikas Rytų ir Vidurio Europos senameldžių iniciatyvoms. Romuva ėmėsi šios iniciatyvos, sušaukdama Pasaulio Prigimtinių Religijų Kongresą. "Pasaulio" vardas paimtas tik todėl, kad nenorėta apsiriboti kuria nors viena tradicija ar kultūriniu arealu. Taip pat norėta palikti galimybę jungtis prie Kongreso visom norinčiom senameldžių grupėm. Susitikimas turėjo spręsti du uždavinius : 1. Pamatyti vieni kitus, susipažinti, išgirsti aktualių idėjų ir problemų, 2. Susitarti dėl tolesnio bendradarbiavimo ir įkurti vienijančią organizaciją. Suvažiavimas prasidėjo Kernavėje - pirmoje Lietuvos pagoniškoje sostinėje. 20 birželio čia vyko Rasos šventė, kuri Romuvai yra labai svarbi, būtent čia ir gimė nūdienė Romuva prieš 30 metų. Daugeliui svečių tai buvo pirmoji pažintis su Lietuva ir Romuva. Konferencija, prasidėjusi birželio 22 d., buvo labai intensyvi - daug įvairių pranešimų, Mokytojų Namų salė pilna klausytojų. Buvo unikali galimybė išgirsti ir net pabendrauti su įvairių šalių senameldžiais. Antra diena vėl buvo įtempta, buvo daug norinčių kalbėti, bet pirmenybė buvo teikiama svečiams. Buvo malonu, kai į salę įžengė Seimo pirmininko pavaduotojas Romualdas Ozolas ir, pasveikinęs konferenciją, pakalbėjo apie būtinybę bendrauti ir plėsti kultūrų sąveiką. Jonas Trinkūnas Informacija : romuva.lt
Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų, riešinių, mezginių, drožybos dirbinių, odos dirbinių - el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Prisijunkite prie mūsų per socialinį portalą Facebook'ą, tuomet galėsite sekti naujienas : |