Juvelyro mūza – senoji Lietuvos istorija
Klajonės jau prasidėjo
„Vasaros gastrolių sezonas jau įsisiūbavo“, – neseniai Trakų pusiasalio pilyje vykstant Viduramžių šventei, konstatavo Kazimieras, gausiai pasipuošęs paties atkurtais VIII-X a. vyro aksesuarais – diržu, prie kurio prikabintas peilis, grandinėlėmis, sagėmis, apyranke. Paklaustas, kuo galėtų būti taip išsipustęs vyras, Kazimieras į rankas sugriebė rekonstruotas miniatiūrines svarstykles ir pareiškė:“ Kad ir juvelyras“.
Visą vasarą iki vėlyvo rudens Kazimieras su savo darbais klajos ir po šalį, ir po pasaulį. Jam gyvosios istorijos festivaliai – ne pramoga, o gyvenimo būdas.
„Tai savotiška misija pristatyti senąją baltiškąją kultūrą. Kaip bebūtų keista, pasaulyje Lietuvą vis dar sieja su Rusija ir mūsų paveldas tebestebina“, – tvirtino klajojantis juvelyras.
Gražina neeilines moteris
„Turiu begalę darbų muziejams. Kartais norisi nuo to visko pabėgti. Ir tada surengiu savo autorinių darbų parodą“, – sako Kazimieras, gurkštelėjęs šlakelį vyno iš savo pagamintos sidabro taurelės. Ant jos puikuojasi figūrinis ornamentas, kojelės atkartoja Gotlando saloje surastos apyrankės raižinį.
„Archeologai tokios taurelės nerado, bet tai nereiškia, kad tokio daikto nebuvo“, – juokauja juvelyras, įkvėpimo savo kūrybai pasisemiantis ir iš senovės juvelyrikos tradicijų.
Kazimieras kukliai nutyli, kad jo sukurtais žiedais, sagėmis, apyrankėmis puošiasi ne viena žinoma Lietuvos dama. Tačiau derėtų pridurti – išsilavinusi dama, kuriai istorijos paveldas ne keista frazė iš kosmoso, o gerai pažįstama ir artima sąvoka.
Ne pinigai svarbiausia
„Nemėgstu kurti papuošalų pagal užsakymus. Man svarbu laisvė. Jeigu mano darbai patinka, juos kažkas įsigyja, aš tuo džiaugiuosi. Aš nedarau pinigų. Man įdomu padaryti darbą, kuris toliau gyvens savo gyvenimą“, – savo kūrybos principais dalijosi Kazimieras.
Juvelyro darbuose persipina kupina slėpinių istorijos patirtis ir šiuolaikiška dvasia. Juose nesunku įžvelgti ir savitą suvalkietišką Kazimiero humorą, užkoduotas paslaptis. Vien ko verti žiedai ir medalionai, kuriuose kaip ir senovėje, galima laikyti mylimojo plaukų sruogelę ar žiupsnelį nuodų..
Dėkingas klasės draugams
Už dvaro juvelyro titulą ir pripažinimo šlovę Kazimieras yra dėkingas dviems savo klasės draugams. Jie abu – garsūs archeologai. Tai – humanitarinių mokslų daktaras Vygandas Juodagalvis ir habilituotas daktaras A.Kuncevičius.
Jie savo klasės draugą suviliojo archeologija ir jos rekonstrukcijomis. Kazimieras dažnai talkindavo archeologinėse ekspedicijose, išsamiai domėjosi tyrimais.
„Buvau nežinia ko įstojęs į pedagoginį institutą, nors mokytoju būti neketinau. Po metų mokslo išėjau menų daryti“, – savo karjeros pradžią su šypsena prisimena juvelyras.
Nuo sagų – prie meno
Tačiau menų pradžia buvo labai proziška – darbas su metalo dirbiniais Marijampolės sagų fabrikėlyje. Pramokusiam amato vaikinui buvo pasiūlyta dirbti graveriu. Prakutęs meistras ėmė gaminti papuošalus iš metalo, tapo tautodailininkų sąjungos nariu. Tačiau anuomet metalo papuošalai buvo tarsi „pakibę“ tarp profesionalaus meno ir tautodailės.
Naujas kūrybos etapas prasidėjo bene prieš ketvirtį amžiaus po kelių archeologinių ekspedicijų su klasės draugais Vygandu ir Albinu.
Lietuvos nacionalinio muziejaus darbuotojai paprašė atkurti vieną sagę, paskui kitą, ir taip įvyko visiškai naujas, neatsiejamas nuo istorijos paveldo, darbo ir kūrybos proveržis.
Beveik kaip senovėje
Tai, ką suranda archeologai kasinėjimų metu, prašalaičiui sunku įsivaizduoti esant neįkainojamais lobiais. Papuošalai, ginklai, monetos, kiti radiniai iškasti iš žemės – apmusiję, aplūžę, apniokoti laiko ir žmonių. Tačiau patekę į Kazimiero rankas jie po kruopštaus darbo įgyja buvusį grožį ir turtingumą.
Archajiniai dirbiniai iš metalo atkuriami bemaž tokiais pačiais būdais, kaip jie buvo ir sukurti. Senovėje buvo naudojamas sudėtingas ir ilgas metalo išliejimo būdas. Pirmiausia iš vaško išdrožiamas modelis, aplipdomas moliu ir ruošinys degamas. Pro mažą skylutę vaškas išbėga, o į likusią atsispaudusią ertmę suliejamas metalas. Po to molis suskaldomas ir išimamas gaminys. Kazimieras naudoja jau patobulintą būdą – vakuuminę liejimo įrangą, tačiau modelius drožia ir lipdo iš vaško kaip senovėje.
Įkapes parsivežė namo
Prieš kelis metus jo namai ir dirbtuvės buvo virtę tikra mistikos buveine.
Dvejus metus Lietuvos nacionaliniam muziejui Kazimieras rekonstravo senuosius papuošalus ir aprangos atributiką. Kaip žinia, vertingiausių ir puošniausių papuošalų aptinkama archeologų iškasinėtuose kapuose.
Kad radinius rekonstruotų, Kazimieras šias senovines įkapes parsivežė namo. Jų buvo nemažas kapinynas. Kazimiero restauruotais papuošalais muziejuje papuošti net 18 manekenų.
Darbui reikia atradimų
„Sunku pasakyti, kiek užtrunka papuošalo atkūrimas. Kartais kelias dienas galvoju, kaip jį pagamino koks nors VI a. gyvenęs meistras? Ir prieinu prie išvados, kad nuo anų laikų nedaug kas pasikeitė. Tada tik elektros nebuvo“, – juokavo Kazimieras.
Juvelyras nuolat patiria iššūkio skonį – atlikti darbą taip, kad nesimatytų, jog dirbinys atkurtas.
„Su archeologijos dalykais be galo įdomu. Daiktas patenka dažniausiai aptrūnijęs, pajuodęs – baisu neatsargiai prisileisti, kad nepabirtų ir tada jo nesurinksi. Kiekvienąkart galvoju, o kaip tas daiktas atrodė „gyvas“, nešiojamas. Tada mane užvaldo begalinis noras kuo greičiau jį atgaivinti – kad jis vėl sublizgėtų, sužėrėtų. Tuo šis darbas ir įdomus, nes jis kaskart dovanoja atradimo džiaugsmą“, – savo kūrybos virtuvę atskleidė Kazimieras.
Sugrąžina senovę gyventi
Dvaro juvelyras. Taip ne juokais, o rimtai tituluojamas Kazimieras Barišauskas. Tačiau menininkas gyvena toli nuo įsivaizduojamų dvarų. Menus jis kuria Marijampolėje, o dirba Trakų istorijos muziejuje.
Dvarai jį patys susiranda. Žymiausi Lietuvos muziejai neapsieina be auksarankio Kazimiero rankų. Specialistai vienu balsu tvirtina, kad jo atkurtų senųjų papuošalų meistriškumui lygių Lietuvoje nėra.
Po ilgo ir kruopštaus darbo Kazimiero dirbtuvėse archajiniai juvelyrikos dirbiniai atgyja iš naujo gyventi tokie, kokie jie buvo sukurti prieš kelis šimtus ar tūkstančius metų. Kiekvienas jų – unikalus menine, istorine vertėmis. Tos vertės atsiskleidžia visu grožiu, kai jas atveria marijampolietis juvelyras.
Azartas juvelyrą įkvepia
„ Ką tik iš žalvario pabaigiau XVI a. raitelio žirgo pentiną Trakų istorijos muziejui. Nepaprasto grožio daiktas. Jį atkūriau pagautas fantastiško azarto,“- apie vieną iš paskutinių savo darbų pasakojo Kazimieras.
Dirbdamas šiame muziejuje K.Barišauskas nuolat talkina ir kolegoms. Neseniai rekonstruotus archajinius dirbinius jis pateikė Vytauto Didžiojo karo, Tauragės, Anykščių muziejams.
„Kazimieras savo darbą atlieka ne tik pedantiškai, bet su didele meile. Tai plačios erudicijos žmogus – pamišęs dėl knygų, džiazo, meno, ir, žinoma, archeologijos. Todėl jo darbai įgyja dvasią. Jo atlikta vadinamojo Birutės žiedo, kurį suradau kasinėdamas Vytauto gimtinę – Senųjų Trakų piliavietę – kopija tiesiog prilipo prie rankos piršto“, – apie savo bičiulį ir pagalbininką kalbėjo Vilniaus universiteto Archeologijos katedros dėstytojas, habilituotas daktaras Albinas Kuncevičius.
Linksmai žaidžia istoriją
Autentiškai atkurti archajiniai radiniai – istorinės bei archeologinės rekonstrukcijos – ne tik sušvinta ekspozicijų salėse ar nugula į mažai kam matomus fondus.
Jau gerą dešimtmetį Lietuvoje vyksta eksperimentinės archeologijos festivaliai, kuriuose atgyja senoviniai amatai ir nemirtinga jų dvasia.
Kazimierą kasmet galima pamatyti Trakų viduramžių dienose, Kernavės eksperimentinės archeologijos šventėje, kituose po visą šalį pabirusiuose istorinių rekonstrukcijų renginiuose.
Tokie renginiai šalyje išplito palyginti neseniai, bet pasaulyje jie turi žymiai turtingesnę patirtį.
Kazimieras kartu su kolegomis, susibūrusiais į eksperimentinės archeologijos klubą „Pajauta“, nepaliauja keliauti po įvairias Europos šalis iki pat vėlyvo rudens.
Sigita Nemeikaitė
Informacijos šaltinis www.galve.lt