Senoji (baltiškoji) Prūsija

Baltų gentys 12a. pagal M.Gimbutienę.

VIII/IX-XIII a. egzistavusi senoji gentinė Prūsija (Prūsa) apėmė platų Baltijos pajūrio ruožą nuo vad. Pomerelijos, arba Kašubų rytinės ribos (t. y. nuo kairiojo Vyslos žemupio kranto) vakaruose iki pietinės skalvių krašto ribos (t. y. iki Priegliaus ir Nemuno vandenskyros) ir Nadruvą nuo lietuvių žemių skyrusios tarpgentinės dykros šiaurės rytuose. Dab. Rusijos Kaliningrado sritis apima 3 šiaurines Prūsos sritis (Semba, Notangą ir Nadruvą) ir kai kurių kitų jos sričių pakraščius, o dab. Lenkijos Mozūrai (Mazury) − tai buvusios kiltinės prūsų žemės Galinda, Barta ir Sasnava.

X-XII a. Prūsiją kelis kartus nesėkmingai bandė užkariauti Lenkija ir XII a. nuo jos atskilusi Mazovija.


Vokiečių ordinas

XIII a. 4-8 dešimtmečiuose Prūsą užkariavo Vokiečių ordinas: 1230-1231 m. įsitvirtinę Kulmo žemėje, iki 1236 m. šio ordino prūsiškosios šakos nariai pavergė Pamedę, iki 1237-1238 m. – Pagudę ir Sasnavą, iki 1241 m. – Varmę, Notangą ir beveik visą Bartą, iki 1256 m. – Sembą, iki 1276-1277 m. – likusią Bartos dalį, Galindą ir Nadruvą (pastarąją ordinui dar 1253 m. buvo užrašęs Lietuvos karalius Mindaugas).

Spėjama, kad iki XIII a. 8 dešimtmečio dalį Prūsos kontroliavo Lietuvos valdovai. Iš 1243 m. Prūsijos vyskupijų ribų nustatymo akto matyti, kad tuo metu Lietuvai (kartu su Sūduva) priklausė ir visa Galinda. Kuršiams giminingų skalvių gyventą Nemuno žemupio sritį vakariniai lietuviai (senlietuviai) pradėjo kolonizuoti greičiausiai jau VII-VIII a., o Nadruva Lietuvos valdžion pateko apie 1243 m. (Nadruvos prijungimą ar prisijungimą prie LDK turbūt galima sieti su 1242-1249 m. prūsų sukilimu ir aktyviais Mindaugo veiksmais prieš Vokiečių ordiną Kurše 1244-1245 m.).

Didžiojo prūsų sukilimo metu (1260-1274 m.) prūsų sukilėliams talkino LDK kariuomenė (lietuvių, jotvingių, nadruvių ir galindų kariai).

XV a. (po Žalgirio mūšio) pretenzijas į Prūsą, pasak istorinių šaltinių, reiškė ir Vytautas: „Prūsa – taip pat mano tėvonija, ir aš reikalausiu jos iki Osos, nes ji yra mano tėvų palikimas“.

Maždaug nuo XV a. vidurio LDK karo su Vokiečių ordino riteriai metais ištuštėjusias senprūsių žemes ėmė apgyvendinti išeiviai iš Lietuvos (sulietuvėję pabėgėlių iš Prūsos palikuonys, žemaičiai ir kt.), ilgainiui sudarę daugumą senųjų Skalvos ir Nadruvos sričių gyventojų. Lietuvių apgyvendinta Prūsijos dalis nuo XVI a. buvo vadinama Mažąja Lietuva, Prūsų Lietuva, Lietuvos provincija arba tiesiog Lietuva. Panaši Prūsos kolonizacija XV-XVI a. vyko ir iš Lenkijos pusės.



Prūsijos hercogystė

1466 m., po Trylikos metų karo, Vokiečių ordino Prūsija buvo padalinta. Vakarinę regiono dalį (Dancingo koridorių ėmė valdyti Lenkijos karalystė, ir regionas tapo žinomas kaip Lenkijos provincija Karališkoji Prūsija. Rytinė Prūsija išlaikė vasaliteto santykius su Lenkija.

1525 m. balandžio 10 d. Rytinėje Prūsijoje Vokiečių ordino didysis magistras Albrechtas Brandenburgietis Krokuvoje sudarė sutartį su Lenkijos karaliumi Žygimantu Senuoju. Ordino valstybė buvo likviduota, sekuliarizuota ir pavadinta Prūsijos hercogyste (vok. Herzogtum Preußen), tačiau pirmasis Prūsijos hercogas Albrechtas liko vasaliniuose santykiuose su Lenkijos karaliumi.


Brandenburgas - Prūsija

Nutrūkus hercogo Albrechto Brandenburgiečio (mirė 1568 m.) palikuonių vyriškajai linijai, Prūsijos hercogo sostą 1618 m. paveldėjo Brandenburgo markgrafai ir Šventosios Romos imperijos kurfiurstai Hohenzollernai. Kadangi pagrindinė Hohenzollernų politinė veikla vyko Brandenburge, Karaliaučius, iki tol buvęs Prūsijos hercogystės sostine, užleido politinio centro vaidmenį Berlynui, o pačios Prūsijos hercogystės valdos vis aiškiau virto Hohenzollernų valdų provincija.

Per 1655–1660 m. Švedijos karą su Abiejų Tautų Respublika kurfiurstas Frydrichas Vilhelmas sugebėjo pasiekti, kad Olyvos taikos sutartimi Lenkijos-Lietuvos valdovas Hohenzollernų naudai visiškai atsisakytų senjoro teisių į Prūsijos hercogystę.

Efektyviai sustiprinę kariuomenę ir įvykdę vidaus reformas, Hohenzollernai vis aktyviau dalyvavo užsienio politikoje. XVII a. Brandenburgo Hohenzollernai, kartu su Bavarijos Vitelsbachais, ėmė sudaryti vis aiškesnę konkurenciją Šv. Romos imperijoje dominavusiai Habsburgų dinastijai. Hohenzollernų valdomai dualistinei valstybei įsitraukus į Europos politinį gyvenimą, kurfiursto Frydricho Vilhelmo sūnus Frydrichas III už pažadėtą paramą Ispanijos įpėdinystės kare gavo iš imperatoriaus Leopoldo I karūną. Brandenburgo markgrafas ir hercogas Prūsijoje dėl politinių motyvų savo į naują rangą pakeltas valdas pavadino Prūsijos karalystės vardu.


Prūsijos karalystė

Prūsijos karalius Frydrichas II.
Prūsijos karalystės valdos 1871 m.1701 m. įsteigta Prūsijos karalystė per Šiaurės karą XVIII a. pr. padidino savo teritoriją Švedijos sąskaita, per karus su Austrija (1740–1742, 1744–1745 m.) užėmė Sileziją – vieną iš ekonomiškai stipriausių Austrijos provincijų, kurios tekstilės ir metalurgijos gaminiai duodavo apie 21 % Habsburgų pajamų. Per Septynerių metų karą (1757–1763 m.), kuriame Austrija pabandė atsiimti Sileziją, Frydricho II valdoma Prūsijos valstybė išliko nepaisant koalicinio jos kaimynių (Austrijos, Rusijos, Prancūzijos, Švedijos), kuri kiekviena buvo didesnė už ją pačią, užpuolimo. Faktiškai tai reiškė Prūsijos tapimą penktąja Europos didvalstybe ir vadinamosios pentarchijos, kuri lėmė Europos politinį gyvenimą XIX amžiuje, susiformavimą. 1772, 1793 ir 1795 m. Prūsijos valstybė inicijavo ir aktyviai dalyvavo trijuose Abiejų Tautų respublikos padalinimuose. Per I padalijimą Prūsija, nors atsiplėšė mažiausiai, tačiau ne tik realizavo ilgai puoselėtą sumanymą sujungti Brandenburgą su Rytų Prūsija, bet, gavusi Vyslos žiotis, ėmė kontroliuoti Lenkijos prekybą su Vakarų Europa. Per II padalijimą Prūsija gavo vakarinių Lenkijos žemių su Gdansku, Torune, Poznane, o per III prisijungė Lietuvos Užnemunę, dalį Palenkės ir Mazoviją su Varšuva.

Kai 1806-1807 m. Napoleonas užėmė didžiąją Prūsijos dalį, jos karalius turėjo bėgti į Rusijos ginamus Rytprūsius ir vienerius metus gyveno Klaipėdoje, kur prasidėjo vadinamosios Steino ir Hardenbergo reformos.

XIX a. pradžios Prūsijos reformos:

1807 m. pradėta įgyvendinti karinė reforma,
1807 m. vadinamasis Spalio ediktas, pasirašytas Klaipėdoje, deklaravo valstiečių išlaisvinimą,
1808 m. Miestų įstatymai (Städteordnung) suteikė miestams savivaldą,
1808–1818 m. įgyvendinta valdymo reforma: sukurtas profesionalus biurokratinis aparatas pradedant vyriausybės ir baigiant apskrities lygmeniu,
1811 m. buvo įvesta amatų ir verslų laisvė, panaikinta būtinybė priklausyti cechams ir gildijoms,
1812 m. emancipuoti žydai.
Sėkmingai įsitraukusi į antiprancūziškas koalicijas po Napoleono nesėkmės Rusijoje, Vienos kongrese Prūsija priklausė valstybėms-nugalėtojoms. Vienos kongrese Prūsija atgavo Poznanės provinciją, Altmarko, Magdeburgo, Halberstadto, Neuchatelio, Kleves, Markos, Mindeno-Ravensburgo teritorijas Pareinėje ir Vestfalijoje. Taip pat ji gavo 2/5 Saksonijos, iš kurios, prijungus kitas prūsų teritorijas, buvo suformuota Saksonijos provincija.


Otto von BismarckasViena pagrindinių vidinių Prūsijos problemų XIX a. pr. buvo senųjų, evangelikų dominuojamų, konservatyvių agrarinių sričių Prūsijos rytuose ir naujų katalikiškų, išplėtoto verslo liberalių žemių (Reino ir Vestfalijos provincijų) integracija. Skirtumus tarp senųjų ir naujųjų provincijų stiprino nesutvarkyti muitų tarifai, todėl naujųjų provincijų buržuazija reikalavo sukurti vieningą muitų sistemą. Tokiame kontekste nuo 1818 m. Prūsija pradėjo muitų sąjungų su mažesnėmis vokiečių valstybėmis sudarymą, kas paskatino ekonomikos vienijimo procesus Vokietijoje. Tačiau kai per 1848–1849 m. revoliuciją Prūsijos karaliui buvo pirmąsyk pasiūlyta suvienyti Vokietiją politiškai, karalius Frydrichas Vilhelmas IV šio pasiūlymo atsisakė (laiške giminaičiui jis rašė giliai įsižeidęs dėl to, kad „revoliucijos dvoku atsiduodančią ir purvu suterštą“ karūną jam siūlo „padugnės“). Vokietijos vienijimas „iš viršaus“ Prūsijos iniciatyva prasidėjo 1862 m. Prūsijos ministru-prezidentu paskyrus Otto von Bismarcką. Per 1866 m. karą su Austrija jis eliminavo nuo vienijimo proceso svarbiausią konkurentę – Austriją ir Austrijos dominuojamos Vokietijos Sąjungos (veikė nuo 1815 m.) vietoje 1867 m. sukūrė naują Šiaurės Vokietijos Sąjungą: Prūsijos karalius Vilhelmas I tapo jos prezidentu, o Bismarckas buvo paskelbtas bundeskancleriu, 23 sąjungos valstybės buvo atstovaujamos 43 vietų bundesrate, į kurį Prūsija siuntė net 17 atstovų. Paskutinis žingsnis Vokietijos vienijimo linkme buvo žengtas 1870-1871 m. kare nugalėjus Prancūziją. Tai leido Prūsijos karalystės dominuojamos Šiaurės Vokietijos Sąjungos pagrindu sukurti Vokiečių imperatoriškąjį reichą (vok. Deutsches Kaiserreich, nacių valdymo laikotarpiu ši valstybė buvo pusiau oficialiai vadinama „Antruoju reichu“, liet. raštijoje ji dažnai vadinama ir „kaizerine Vokietija“). Buvusi Prūsijos karalystė, kuri dominavo suvienytoje Vokietijoje, iki pat 1945 m. turėjo joje autonominį statusą.


Prūsijos hercogai ir karaliai:

1525–1568 m. – Albrechtas Ansbachas Brandenburgietis,
1568–1618 m. – Albrechtas Frydrichas, jo vietoje valdė regentai: 1577–1603 m. regentas Georgas Frydrichas Ansbachas, 1605–1608 m. regentas Joachimas II Frydrichas Brandenburgietis, 1609–1619 m. regentas Jonas Zigmantas Brandenburgietis,
1619–1640 m. – Georgas Vilhelmas,
1640–1688 m. – Frydrichas Vilhelmas,
1688–1713 m. – Frydrichas III (1701 m. pasivadino Prūsijos karaliumi Frydrichu I),
1713–1740 m. – Frydrichas Vilhelmas I,
1740–1786 m. – Frydrichas II Didysis,
1786–1797 m. – Frydrichas Vilhelmas II,
1797–1840 m. – Frydrichas Vilhelmas III,
1840–1861 m. – Frydrichas Vilhelmas IV, nuo 1858 m. jo vietoje valdė regentas Vilhelmas I,
1861–1888 m. – Vilhelmas I, nuo 1871 m. kartu ir Vokiečių imperatorius (vok. Kaiser),
1888 m. – Frydrichas III, kartu ir Vokiečių imperatorius (valdė kiek daugiau nei keturis mėnesius),
1888–1918 m. – Vilhelmas II, kartu ir Vokiečių imperatorius

Informacijos šaltinis: wikipedia.org

Prūsijos karalystė (vok. Königreich Preußen - valstybė Vidurio Europoje prie Baltijos jūros, kurią 1701 m. sausio 18 d. vietoje Prūsijos hercogystės įkūrė kurfiurstas Frydrichas III-asis, tuo pačiu tapdamas Prūsijos karaliumi Frydrichu I-uoju. Naujoji karalystė pakeitė faktiškai unijoje egzistavusią Brandenburgo-Prūsijos valstybę ir gyvavo iki Lapkričio revoliucijos ir po jos įvykusio Prūsijos karaliaus sosto atsisakymo 1918 m. lapkričio 9 d.

Prūsijos vėliava 1701-1918m.


XVIII a. Prūsijos karalystė buvo didžiausia vokiečių gyvenama valstybė Europoje. XIX a. viduryje jos valdovų pastangomis vyko Vokietijos suvienijimas. Po 1871 m. suvienijimo Prūsija tapo Vokietijos imperijos autonomine dalimi, iki 1918 m. revoliucijos, o faktiškai iki 1934 m. sausio 30 d. turėjusia savą vyriausybę, parlamentą ir vietinius įstatymus. Sostinė 1701 m. Karaliaučius, nuo 1772 m. Berlynas, 1806-1807 m. Klaipėda.


Prūsijos karalystės herbas 1701-1918m.





1870 -1871m. Prancūzų - Prūsų mūšis



Prūsijos karaliene Sofija Dorotėja 1706m.


Prūsija.



Lietuva ir Prūsija XIII amžiuje
Tomas Barnauskas

Etniškai giminingų genčių žemės – natūrali valstybių kūrimosi erdvė. Panašiomis kalbomis kalbantiems žmonėms lengviau susitarti, suformuoti bendrą tapatybę, pasijusti vienos tautos ir valstybės nariais. Valstybės kūrimasis tokioje terpėje sutinka mažesnį pasipriešinimą. Kaip rodo Lenkijos, Čekijos, Vengrijos, Rusios pavyzdžiai, ankstyvosios valstybės dažniausiai kuriasi etniškai vienalytėje erdvėje, kurią, be etninio faktoriaus, dar gali riboti natūralios gamtinės kliūtys, išorinės politinės jėgos ar to meto sąlygomis įmanomos suvienyti teritorijos dydis.

Baltų žemės apima teritoriją, kuri pagal savo dydį turėjo tapti natūraliu vienos valstybės branduoliu. Šitaip neatsitiko dėl išorinės jėgos – vokiečių riterių – įsikišimo. Tai nulėmė ir trijų atskirų baltų tautų – lietuvių, latvių ir prūsų – susiformavimą, o vėliau – prūsų išnykimą. Tačiau daugelis istorijos faktų rodo, kad besikurianti Lietuvos valstybė siekė apimti visų baltų žemes, o panbaltiška ar panlietuviška idėja tebebuvo gaji dar ir XIV a. bei XV a. pradžios Lietuvos visuomenėje.
Jau XIII a. pradžioje į Lietuvos įtakos sferą buvo patekę jotvingių, sėlių ir pietinių latgalių žemės. Sudėtingiau klostėsi lietuvių ir žiemgalių santykiai. Lietuvių pretenzijos į dominavimą iš pradžių susidūrė su žiemgalių pasipriešinimu. Žiemgaliai netgi buvo pasiryžę kovoje su lietuviais pasinaudoti vokiečių riterių parama. Tačiau čia bene ryškiausiai ir pasireiškė etninio giminingumo reikšmė: vos tik vokiečiai parodė norą valdyti žiemgalius, žiemgaliai nedvejodami pasirinko suartėjimo su lietuviais kelią. Tai rodo, kad nedera pervertinti gentinio antagonizmo tarp giminiškų genčių – jis nėra toks gilus, kaip tarp genčių, kurios nesusikalba tiesiogine šio žodžio prasme.
Šiame kontekste reikia vertinti ir Prūsijos istoriją. Prūsams artima jotvingių gentis su Lietuva susijusi jau nuo XII a. pabaigos. „Sakmėje apie Igorio žygį“ jotvingiai kartu su lietuviais laikomi Volynės priešais. Vėliau pastebimas lietuvių karinis aktyvumas gali būti vertinamas kaip glaudžiai susijęs su lietuvių karine veikla. Apie tai liudija ir 1209 m. bendras jotvingių ir lietuvių žygis į Volynę. XIII a. 4 dešimtmetyje, sumažėjus Lietuvos kariniam aktyvumui, jotvingiai kurį laiką veikia savarankiškai, vėliau – vėl patenka į priklausomybę nuo Lietuvos.
Apie tai liudija ir 1243 m. Prūsijos vyskupysčių ribų nustatymo aktas. Varmės vyskupystės ribos vedamos Priegliaus ir Paserijos (Paslenkos, Passaluc) upėmis ir nurodoma, kad jos kyla „minėta Paslenkos upe į rytus iki pat lietuvių ribų“. Tuo metu dar nenukariautos Sembos vyskupystės ribos šiaurėje vedamos „sūriąja jūra“ ir Nemuno upe, o pietuose – Priegliaus upe „rytų link iki lietuvių ribų“. Varmės ribų aprašyme kalbama apie Priegliaus upę „nuo ištakų“ (turbūt turimas galvoje Vištyčio ežeras). Truputį keista, kad lietuvių ribos prieinamos kylant ne tik Priegliaus, bet ir Paslenkos upe. Paslenkos ištakos buvo maždaug ties vakarine galindų žemės riba. Tad dokumente ryškėjančios „lietuvių ribos“ turi gana keistą ir istoriografijoje neįsisąmonintą konfigūraciją. Lietuvos teritorija čia dar nelaikoma Nadruva ir Skalva, bet Lietuvai priskiriamos jotvingių žemės (prasidedančios maždaug nuo Vištyčio ežero – Priegliaus ištakų) ir net Galinda (prasidedanti maždaug nuo Paslenkos aukštupio).
Ar tai realistiška? Jei Galindą priskirtume lietuvių valdoms, ji labai giliu pleištu įsiterptų tarp Vokiečių ordino nukariaujamų prūsų žemių ir Lenkijos. Geografiniu požiūriu toks pleištas atrodo keistai, juo labiau, kad jame sunku įsitvirtinti – XIII a. Galindų žemės buvo labai ištuštėjusios, virtusios retai gyvenama dykra. Tačiau Petras Dusburgietis pateikia legendą, kuri aiškina šios dykros atsiradimą. Esą žynė patarusi galindams kovoti su lenkais be ginklų, dėl to jie buvę sumušti, o „sūduviai ir kitos kaimyninės gentys, šitai sužinojusios, įsibrovė į minėtąją Galindos žemę ir išsivarė į amžiną vergovę moteris, vaikus bei kitus likusius. Šitaip toji žemė po šiai dienai paliko nusiaubta“. Atmetus legendines detales, nekyla abejonių, kad galindų galybę iš tiesų pakirto kovos su lenkais, kurios vyko jau nuo XI a. Nėra pagrindo abejoti ir santykiniu Galindos ištuštėjimu, kuris buvo Petro Dusburgiečio laikų realybė. Tai, kad galutinis smūgis galindams buvo suduotas iš jotvingių-sūduvių pusės, irgi galima laikyti realia istorine tradicija. Žodžiu, XIII a. Galinda bent nominaliai turėjo būti laikoma nuo jotvingių priklausoma žeme. Todėl ir „lietuvių ribų“ Galindoje pripažinimas turėtų būti siejamas su jotvingių priklausomybe Lietuvai, kuri buvo visai reali.
Iki XIII a. vidurio lietuvių valdų Prūsijoje geografija išsiplečia ir jau apima Skalvos bei Nadruvos žemes. 1253 m. kartu su kai kuriomis žemaičių bei jotvingių žemėmis Mindaugas Livonijos ordinui užrašo Nadruvą, 1259 m. – Skalvą. Gali būti, kad Skalva ir Nadruva čia buvo suvokiama kaip viena žemė, kurią galima vadinti tai vienu, tai kitu vardu. Į Lietuvos įtaką jos turėjo patekti tarp 1243 ir 1249 m., nes tais metais Lietuvoje prasidėjo vidaus karas, ir apie Lietuvos teritorijos plėtrą nebegalėjo būti kalbos. Nadruvos ir Skalvos prijungimą galima susieti su Pirmuoju prūsų sukilimu, aktyviais Mindaugo veiksmais prieš Vokiečių ordiną Kurše 1245 m., lietuvių ir prūsų dalyvavimu remiant Mazovijos kunigaikštį Konradą 1244 ir 1246 m. Į Konrado pagoniškųjų sąjungininkų tarpą Didžiosios Lenkijos kronika įtraukia jotvingius, skovitus, prūsus, lietuvius ir žemaičius. Čia paminėtus „skovitus“ greičiausiai reikia suprasti kaip skalvius, jau tada patekusius į Lietuvos įtakos sferą.
Žodžiu, XIII a. 5 dešimtmetyje Lietuva ryžtingai siekia išplėsti savo įtaką Prūsijoje ir Kurše, tampa pagrindiniu Vokiečių ordino varžovu kovoje dėl baltų žemių. Galima sakyti, kad šiame dešimtmetyje nepriklausomų baltų žemių nelieka – jos arba patenka į Vokiečių ordino priklausomybę, arba šliejasi prie Lietuvos. Tačiau 1249 m. Prasidėjo vidaus karas tarp Mindaugo ir Tautvilo, o kartu baigėsi ir Pirmasis prūsų sukilimas. Tai buvo skaudus smūgis baltų valstybės kūrimuisi. Verčiamas politinių aplinkybių Mindaugas buvo priverstas ne tik sustabdyti Lietuvos plėtimąsi į baltų žemes, bet ir perleisti Ordinui Lietuvos jau kontroliuojamas jotvingių, žemaičių, skalvių ir nadruvių žemes.
Šioje kritinėje situacijoje mes vis dėlto įsitikiname, kad aktyvi ir sėkminga Lietuvos politika XIII a. 5 dešimtmetyje spėjo subrandinti baltų vienybės idėją, kurią įkūnijo Lietuvos valstybė. Ši idėja buvo priimtina ir baltų gentims, turėjusioms rinktis tarp priklausomybės Lietuvai arba Vokiečių ordinui. Žemaičiai ryžtingai pasipriešino Vokiečių ordinui. Nepripažindami Mindaugo teisės juos dovanoti kryžiuočiams, žemaičiai nedviprasmiškai išreiškė savo siekį vėl tapti Mindaugo pavaldiniais. Žemaičių pergalė 1259 m. Skuodo mūšyje paskatino žiemgalius sukilti prieš Vokiečių ordiną. 1260 m. Durbės mūšį žemaičiai laimėjo į jų pusę perėjus vokiečių kariuomenėje buvusiems kuršiams. Savo ruožtu ši pergalė įžiebė Didįjį prūsų sukilimą. Galiausiai Ordino sąjungininko kaukę nusimetė ir pats Mindaugas, kuris vėl paėmė žemaičius savo valdžion ir prisidėjo prie kovos prieš Vokiečių ordiną. Taigi kova prieš vokiečių riterius užvirė visose baltų žemėse, išskyrus Latgalą.
Deja, ir šį kartą pasinaudoti istorine galimybe sutrukdė vidaus kovos Lietuvoje. Mindaugo nužudymas ir po jo sekusi sumaištis lėmė, kad prūsų sukilimui Lietuva galėjo suteikti tik nežymią paramą.
Visas baltų žemes apimanti Lietuvos valstybė būtų neišvengiamai susikūrusi, jei ne vokiečių intervencija. Tačiau galimybė dar buvo ir vokiečių intervencijos sąlygomis. Lietuva turėjo pakankamai jėgų, kad galėtų apginti savo žemes. Sunkiau buvo įtvirtinti savo valdžią žemėse, kurias integruoti reikėjo varžantis su vokiečių riterių karine galia. Vis dėlto XIII a. 5–7 dešimtmetyje baltų žemių gyventojų nuotaikos buvo palankios Lietuvai. Lietuva realiai galėjo išplėšti šias žemes iš vokiečių riterių rankų, jei ne pražūtingi vidaus vaidai, net du kartus pašalinę Lietuvą iš kovų lauko.
Tai buvo lemtingos klaidos, kurios užprogramavo Lietuvos, kaip nedidelės valstybės, ateitį, lėmė nemažos baltų dalies sunaikinimą ar nutautinimą, skirtingų baltų tautybių susiformavimą potencialioje lietuvių tautos formavimosi erdvėje. Baltų žemėse Lietuva turėjo užimti gynybinę poziciją, o kartu buvo priversta beatodairiškai plėstis į silpnesnes Rusios žemes, kuriose buvo ieškoma išteklių kovai vakaruose.
Lietuvos valstybė transformavosi į didesne dalimi rytų slavų gyvenamą šalį su valdančia lietuviška mažuma. Tokia tautiniu požiūriu nevienalytė valstybė negalėjo būti galutinai integruota, ir nacionalinių valstybių kūrimosi epochoje jos laukė neišvengiamas skilimas. Apie XVI a. išnykus aiškesnei ribai tarp Lietuvos ir jai priklausančių Rusios žemių, suslavėjus Lietuvos diduomenei, ši valstybė vis menkiau išreiškė lietuvių tautos gyvybinius interesus. Galiausiai nutautėjimo procesas prasidėjo net Lietuvos valstybei priklausiusių lietuvių etninių žemių rytiniame pakraštyje. Visa tai – neišvengiamos XIII a. padarytų klaidų, nesuvaldytų Lietuvos kunigaikščių aistrų ir vaidų pasekmės. Didysis prūsų sukilimas buvo paskutinė galimybė sukurti kitokią Lietuvą – Lietuvą, kuri būtų sujungusi visas baltų žemes. Kaip arti buvo šis tikslas, rodo tai, kad, nepaisant Lietuvos pralaimėjimo, XV–XVI a. skalvių ir nadruvių žemėse susiformavo Mažoji Lietuva, ir net vokiečių valdomų prūsų dalis įsiliejo į lietuvių tautos sudėtį bei prisidėjo prie lietuvių kultūros kūrimo. Iš tiesų lietuvių tauta, nepaisant visko, apjungė beveik visų baltų genčių (išskyrus latgalius) palikuonis, tačiau dėl susiklosčiusių politinių aplinkybių dauguma baltų genčių į lietuvių tautą įsiliejo tik iš dalies.

Baltų žemės XIII a. pradžioje. Prūsai: 1 – Pamedė; 2 – Kulmas; 3 – Pagudė; 4 – Liubavas; 5 – Varmė; 6 – Sasna; 7 – Notanga; 8 – Barta; 9 – Galindai; 10 – Semba; 11 – Nadruva. Jotvingiai: 12a –Sudūva; 12b – Dainava; 12c – Jotvingiai. Kuršiai: 14 – Pilsotas; 19 – Mėguva; 26 – Duvzarė; 27 – Piemarė; 28 – Bandava; 29 Ventava; 30a – Vanema; 30b – žemė tarp Skrundos ir Žiemgalos. Skalviai – 13. Žemaičiai: 15 – Karšuva; 20 – Žemaičiai; 21 – Knituva; 22 – Šiauliai. Žiemgaliai: 31 – Duobė; 32 – Žagarė; 33 – Silenė; 34 – Tervetė; 35 – Sparnenė; 36 – Duobelė; 37 – Upmalė. Aukštaičiai: 16 – Aukštaitija; 23 – Upytė. Sėliai – 25. Lietuviai: 17 – Lietuva; 18 – Nalšia; 24 – Deltuva. Latgaliai: 38 – Kuoknesė; 39 – Jersika; 40 – Idumėja; 41 – Talava; 42 – Atzelė. (pagal „Lietuviškoji tarybinė enciklopedija.T.1. Vilnius, 1976. P. 598.“)