|
|
Baltų kultūra |
Kai kalbame apie baltų civilizaciją, turime galvoje baltų tautų ir joms giminingų tautų kultūras. Dvasinė kultūra turi įvairiausių išlikimo ir tolimesnio kūrybinio gyvavimo būdų. Jau vien kalbos išlikimas duoda galimybę išgyventi idėjoms bei savitai pasaulėjautai . Baltai išlaikė turtingiausią folklorą, kuris yra tvirta jėga, etninės kultūros branduolys, nuolat maitinanti kultūros ir menino raiškos formas Mūsų mąstymo būdas, pasaulio ir gamtos jautimas, meno ir grožio kūrimo ir išgyvenimo būdas, moralinė pasaulėjauta - tai dvasios bruožai, kuriuos reikia pažinti ir mums patiems. Visa tai reiškiasi mūsų šiandieniniame gyvenime - ir blogu, ir geru pavidalu. Meninėje kūryboje baltiškasis mentalitetas reiškiasi dažnai nevalingai, dažnai iš pasąmonės šaltinių. Pastebėti tai nėra lengva, gal tik šiandien atsirado intelektualinių priemonių, padedančių atsekti šias kūrybos ištakas. Kai kas abejoja valstietiškos kultūros senumu ir jos baltiškumu. Lietuvių konservatyvumas yra realus, prisirišimas prie tėvų ir protėvių tradicijų yra labai stiprus. Etnologė A.Vyšniauskaitė yra pastebėjusi, jog daugelis lietuvių etninių papročių ir folkloro per ilgą laiką išlaikė tas pačias senąsias formas. Ji rašo:" J.Pabrėžos pastebėjimai liudija,…kad daugelis Žemaitijos XIXa pradžios apeigų pasiekė XX amžių beveik nepakitusia forma."(6,135) Apie liaudies dainų senumą niekas nepajėgia ką nors aiškaus pasakyti, neabejotina, kad jų pagrindinės idėjos ir simboliai siekia seniausius baltų laikus. Šiame straipsnyje apžvelgsime tik kai kuriuos lietuvių baltiškosios naujųjų laikų civilizacijos pavidalus. Apie lietuvių tautinį charakterį prirašyta nemažai, pabrėžiant darbštumo, žmoniškumo, prisirišimo prie gimtosios žemės, prisitaikėliškumą ir kt.bruožus, kurie buvo dažniausiai išoriniai pastebėjimai, arba istorinių faktų priminimai.Tačiau gilesnių įžvalgų būta nedaug. Daugiau pasakyti gali tik šiuolaikinės etnologijos arba kultūrologijos specialistai. Etninio mentaliteto aiškinimas yra pagrindinis čia mums rūpimas klausimas. Mąstymo būdą apsprendžia dvasinės tradicijos, pasaulėžiūra ir pasaulėjauta, įtakojanti žmonių elgesio, tarpusavio santykių, bei santykių su aplinka, su pasauliu būdus, kūrybinę veiklą. Senosioms kultūroms būdingas pasaulėjautos, išraiškos ir meninių formų struktūrinio derėjimo ir tapatumo reiškinys, kuris gali būti vadinamas izomorfizmu. Taip kiekviena kultūra susikuria savo kodą, kuris veikia įvairiausiuose kultūros pavidaluose. Etnomuzikologai yra pastebėję tradicinės muzikos ir liaudies ornamentikos atitikimą. Erdvinis simetriškumas (veidrodiškumas) būdingas visam senajam lietuvių liaudies menui. Reiškiama nuomonė, jog tradicinei kultūrai būdingas daugybės dalykų suvokimas viename, t.y. melodija, ornamentai, architektūra, šokio, skulptūros formos išreiškia tą patį.( 7 ) Lietuvoje informacija ilgiau nei kitur Europoje buvo perduodama kitokiu negu įprasti raštai būdu. Tikėta, kad bendru dainavimu, grojimu, šokiu vyresnieji gali perduoti jaunajai kartai ne tik patyrimą, bet ir tam tikrą gyvenimo modelį. Tokiomis stabiliomis savo tradicinės kultūros formomis buvo siekiama atkurti ryšį su protėviais bei dievybėmis. Vargu, ar struktūrinį tapatumą visose išraiškos formose rasime išardytoje ir iš atsitiktinių dalių, skolintų ar primestų, sulipdytoje kultūroje. Sovietiniam laikotarpiui buvo būdingos pastangos formuoti tokias dirbtines "tarybines' kultūras. Lietuvių baltiškoji kultūra pasižymėjo stipria struktūrine savigyna, sunkiai įsileisdama nederančias svetimybes. Kalba - savo struktūroje ir pavidaluose įkūnijo mąstymo ir pasaulėjautos tradicijas. Lietuvių kalba yra viena iš seniausių Europoje, išlaikiusi daug indoeuropiečių prokalbei būdingų bruožų. Ši kalba, kaip gera saugykla, sukaupė ir baltų pasaulėžiūros bei pasaulėjautos dalykų. Kalba nėra vien sausos informacijos perdavimo ar komunikacijos priemonė. Lietuvių kalba savo formomis išreiškia ir dorovines nuostatas. Deminutyvų gausa reiškia pozityvią kalbos vartotojų nuostatą, jų pastangas skleisti gerumą, reiškia moralinio prado dominavimą. Poetė Ona Baliukonytė kartą sakė, jog lietuvių kalba švelni, meili, "moteriška", joje nuo seno užkoduota daug gerų jausmų pasauliui ir žmogui. Gal ir šitai padės jai išlikti epochų skersvėjuose? . Kalbininkas A.Srba kadai yra parašęs straipsnį "Keletas žodžių apie stiliaus dailumą ir švelnumą lietuvių latvių pasakose"( 8, 310 ),kuriame kalba apie baltų kalbų savitumą: "Aistiško stiliaus sakiniai plaukte plaukia, lyg gulbelės ant tyro vandens.. Dailus švelnus stilius gimsta vien tik iš mandagaus, malonaus takto, kurs esti psichologijos padaras, bet niekuomet iš rūstaus kietos "logikos" sausumo arba šaltumo. Štai, aisčių senovės kultūra, perspindinti per švelnų pasakų stilių dar šiandien mokina nevien minties skaidrumo, bet ir širdies mandagumo, takto.." Apie mąstymo būdą rašė Vydūnas, lygindamas lietuvių ir vokiečių mentaliteto skirtingumus. Savo prisiminimų knygoje "Kalėjimas- laisvėjimas"(1947): "Tik jis(vokietis) labai sunkiai vargsta protavimu aiškindamas, kas galėtų vienu žvilgsniu būt regėta. Gal mums, Lietuviams tai prigimta."(9, 14). Vydūnui atrodė, jog vokiečiai labiau laikosi parašyto žodžio, įstatymo raidės. Tą mąstymo skirtumą reikėtų sieti su rašytinės ir nerašytinės kultūros skirtumais. Čia noriu pasakyti, jog nerašytinė kultūra, kokia iš dalies buvo lietuvių, turėjo ir savo privalumų. Vydūnas, matyt, ir pasirinko sau išminties regėtojo "Vydūno" vardą. Žymus filologas Falkenhahnas, daug bendravęs su Vydūnu, buvo giliai įsitikinęs dvasinio-jausminio mąstymo ir pažinimo teisingumu, už ką dėkingas Vydūnui"(5, 603) Pastaruoju laiku etnologų pastangomis vis apčiuopiamiau tiriamas lietuvių mentalitetas. Čia reikia paminėti Marijos Zavjalovos straipsnius apie lietuvių folklorą ir papročius "Tautosakos darbuose" (IX / XVI t.), "Liaudies kultūroje" (2000.4). Lietuviški užkalbėjimai rodo archaišką mąstymą ir pasaulio modelio sampratą, lyginant su rusų ir baltarusių užkalbėjimais, kurie išreiškia labiau naujesnę krikščionišką pasaulėžiūrą. Lietuvių užkalbėjimuose į pavojingas jėgas ( gyvatė, ligos ir kt.) kreipiamasi maloniai , ieškant sutarimo arba susitarimo, ji dažnai vadinama maloniniais "gražios paukštytės" vardais. Veikė nuostata laikytis "pagrindinių priešiškų jėgų taikaus koegzistavimo"(10, 84). Tokia lietuvių taktika susitarti su grėsmingomis jėgomis, rasti sambūvio formą, o ne kovoti su jomis, aiškiai matoma ir naujųjų laikų istorijoje. Nors sukilimų ir rezistencijos kovos rodo, jog , peržengus tam tikrą ribą, įsijungia aktyvios gynybos ir pasipriešinimo jėgos. Kai lietuviai vadinami prisitaikėliais, tai suprantama, kaip neigiama savybė, paveldėta iš baudžiavos, ar sovietinio laikotarpio. Manyčiau, jog tai daug senesnė savybė, padėjusi lietuviams išgyventi sunkiausiais laikais. M.Zavjalovos nuomone, lietuvių užkalbėtojas jaučiasi pakankamai pajėgus susidurti su ligomis ar jų priežastimis tiesiog, be tarpininkų. Tik vėliau, krikščionybės įtakoje, užkalbėjimuose atsiranda kreipinių į galingus dieviškus personažus. Čia galima įžvelgti lietuvio giluminio individualizmo bruožus, kuriuos laikyčiau išlikimo ir savigynos nuostatomis. Krikščionybė formavo centralizuoto pasaulio įvaizdį. Tokiame pasaulyje žmogus arba užkalbėtojas veikia tik per tarpininką, pasikliaudamas aukštesne dievybe ar šventuoju. Tuo tarpu senieji lietuvių užkalbėjimai rodo, jog pasaulis buvo suvokiamas, kaip skirtingų ir savarankiškų stichijų - ugnies, vandens, medžio ir kt., taip pat ir dievybių - sąveikaujanti visuma, kurioje gyvena ir veikia savarankiškas žmogus. Tai policentrinio pasaulio su daugeliu veikiančių jėgų kosmosas. Nors lietuviai jau ir patys save laikė krikščionimis, jų mąstymas dar laikėsi pagoniškojo politeizmo ir policentrizmo, o žmogus buvo suvokiamas, kaip viena iš veikiančiųjų jėgų. Tokiame komplikuotame pasaulyje reikėjo rasti ir kurti tvarką, kuri padėtų egzistuoti žmogui ir pačiai gyvybei. Tvarka galėjo atsirasti tik derinant, harmonizuojant veikiančių jėgų įvairovę, t.y.kuriant Darną. Darna buvo pasiekiama dievų ir žmonių pastangomis, kuriant kosmosą. Pati lietuvių kalba rodo darnos idėjos formavimosi prielaidas. Žodis"darbas" tapo "doros, darnos, dermės, derliaus" ir kt. pradininku. Doras arba geras yra tas, kas moka derinti ir prisiderinti, moka dirbti. Tai senosios kultūros pagrindinis principas, kuris ilgiausiai išsilaikė baltų tradicijose. Indiškoji Darma primena lietuviškąją Darną ne tik panašiu skambėjimu. Darma (skr.dharma) reiškia pasaulio tvarką, vyriausią moralinį ir kosminį principą. Periodiniame leidinyje "Mify i magija indoevropejcev"( Maskva, 1999, No.9) apie baltus rašoma, kaip svarbią Europos kultūrą. Įvadiniame Antono Platovo straipsnyje minima lietuviškos Darnos idėja.. Straipsnyje aptariamos pagrindinės Šiaurės Europos kultūros sąvokos ( garbė, sėkmė, laimė ir kt.), ir kaip kulminacija arba siekiamybė - tai lietuviškoji Darna. Žmogus turi gyventi darnoje su pasauliu, tą parodė baltai. Kitas senųjų kultūrų tyrinėtojas N.Speranskis net knygelę parašė apie Darną "Darna ili učenije o žyzni v Prirode" (Moskva, 1999) Jeigu pažvelgsime į lietuviškos tolerancijos tradicijas, pamatysime, kad ir joje reiškėsi darnos pasaulėjauta. Kunigaikštis Gediminas skelbė savo laiške, jog savo krašte jis leidžiąs įvairioms tautoms laikytis savo skirtingų dievo garbinimo tradicijų. To meto Europoje tai buvo neįprastas dalykas, bet mūsų laikais tai skamba gana šiuolaikiškai. Istorikai aiškina, jog Gediminas minėtame laiške išreiškė archainę nuostatą, pagal kurią gentys toleravo viena kitos religines skirtybes. Čia turime atvejį, kai archainė nuostata įgauna modernumo požymių. Gyvybės pasaulėžiūra. Iki pat mūsų laikų lietuviams brangiausia buvo žemė. Visą lietuvių etninę pasaulėžiūrą galima būtų pavadinti gyvybės pasaulėžiūra. Tai suprantama, nes daugumos dabar gyvenančių lietuvių tėvai arba protėviai buvo žemdirbiai. To nederėtų siaurinti iki ūkinės ekonominės valstiečių veiklos. Lietuvius supantis pasaulis buvo suvokiamas kaip gyvas kosmosas, visa aplinka, visi daiktai pulsavo gyvybe. Kalba, folkloras, papročiai išreiškė visuotinės gyvybės idėjas. Žmogaus gyvenimas ir darbai buvo derinami prie gamtos jėgų, prie žemės galių. Pati kilniausia ir garbingiausia lietuviui buvo žemdirbio profesija. Net žmogaus ugdymas buvo suvokiamas kaip auginimas, atsižvelgiant į gamtos galias. Žemės netekimas buvo suvokiamas kaip žūtis, kaip mirtis. Šiandien vykstančios permainos Lietuvoje, nukreiptos į ryšių su žeme mažėjimą ir tų ryšių galutinį nutraukimą. Tai reikš arba lietuvių būdo esminį pasikeitimą, prarandant savo šaknis, arba jų, kaip tautos, išnykimą. Esame dainų kultūros tautos. Daina baltams visada buvo svarbiausia dvasinės raiškos priemonė. Daina gaivina žmogaus esmę, rodo esmės gyvybę. Ir seni, ir jauni, vyrai ir moterys, visi dainavo dirbdami, linksmindamiesi, liūdėdami. Viena karta kitai perdavinėjo dainą lyg brangiausią turtą, lyg amžinąją ugnį. Filosofas Antanas Maceina rašė:" Taigi tikroji lietuviškos sielos objektyvacija yra daina. Lietuviai dainuoja ne dėl meno, bet, kad dainos pagalba suteiktų savo gyvenimui pavidalą, jį įbūtintų."(11, 147) Atgimimo laikais lietuviai ir latviai sugebėjo sukelti net "dainuojančias revoliucijas", t.y. revoliucijas be kraujo praliejimi. Vienas iš užsienio žurnalistų, pabuvęs mitinge Rygoje sakė, jog esąs apstulbintas, kad tokiame mitinge žmonės tokie gražūs, sudvasinti veidai. Jokios neapykantos. Ir tūkstančiai dainuoja…Šios nesmurtinės akcijos to meto kovose yra fenomenas, kuris ryškiai išsisikiria iš nacionalinių veiksmų daugelyje kitų regionų. Tokia lietuvių mąstymo tradicija reiškiasi ir šiuolaikinėje kūrybinėje raiškoje. Vis dažniau pastebima, jog įdomiausioje dabarties lietuvių kūryboje prasiveržia baltiškoji archaika, kuri suvokiama, kaip avangardinio meno kūryba. Tai pasakytina apie teatrą, muziką ir literatūrą. Lietuviškos muzikos avangardizmo kilmė, kompozitoriaus Br.Kutavičiaus įsitikinimu, glūdi lietuvių kultūroje, liaudies dainose, jų nuotaikose, ritmikoje, dermėse. Avangardizmas, kompozitoriaus nuomone, yra tai, kas nenukopijuota, yra tik Lietuvoje ir neegzistuoja kitose šalyse.(12, 224). Kutavičius "atrado" sustingusį laiką., pasikartojantį derminį motyvą, t.y.amžinąjį pagoniškąjį laiką, be pradžios ir pabaigos. Panaudodamas savo muzikoje kitų kultūrų, ypač egzotiškų - Azijos ir Afrikos, muzikos elementus, jis juos transformuoja ir perkoduoja į savo kalbą, padaro savais - lietuviškais. Kompozitoriaus kūrybos tyrinėtoja Inga Jasinskaitė - Jankauskienė savo knygą pavadino "Pagoniškasis avangardizmas"(12 ), šiais žodžiais charakterizuodama įžymaus kompozitoriaus muzikinės kūrybos modernizmą. Meno pasaulis atkreipė dėmesį į naujojo lietuviško teatro fenomeną, išsiskiriantį savitumu Europos teatrų tarpe. Menotyrininkai ir kritikai mėgina paaiškinti šitą "anomaliją", kaip jie vadina lietuvių teatrą. Straipsnyje apie Eimunto Nekrošiaus kūrybą (Die Neue Zuercher Zeitung, 1997.08.30) rašoma "Žemaitijoje dar yra stebuklų. Ten žmonės daugiau įžvelgia, regi...Greta krikščionių dievo ten dar veikia pagoniški dievai..Nekrošius, kurdamas savo meninį pasaulį, panaudoja pirminius elementus - vandenį, ugnį, orą, akmenį, medį ir metalą." Jis net laiką naudoja ne linijinį, bet einantį koncentriniais ratais, pulsuojantį visomis kryptimis - tikrą pagonišką laiką. Balta virsta juoda, gyvybė - mirtimi, o mirtis - gyvybe. Statydamas A.Čechovo, Šekspyro veikalus, jis sukuria lietuvišką pagonišką teatrą. B.Kutavičiaus kūrybos principas tas pats - jis panaudoja kitų tautų muziką savo lietuviškoje kūryboje. Tai liudija labai stiprią, išlaikančią giliausią ir savitą, pasaulio kūrimo ir matymo tradiciją. Kai kurie mūsų istorikai baltų kultūrą laiko civilizacijos prasme gerokai atsilikusia. Europos kontekste mūsų daug kas pavėluota - ir krikštas, ir civilizacija ir t.t. Teigiama, jog toks vertinimas yra objektyvus, paremtas faktais. Vis dėlto, vertinimų matas gali būti ir kitoks, o pati "atsilikimo" savoka yra daugiau reliatyvi. Juk tautinio atgimimo laikais, XIX amžiuje, buvo pasirinkta valstiečių kultūra ir jų neišlavinta "atsilikusi" kalba, o ne dvarelių kultūra. Vydūnas beveik visa savo kūryba sprendė savo tautos "atsilikimo" problemą, ieškodamas ir rasdamas savoje kultūroje reikšmingų vertybių, kurios dažniausiais slypėjo tame"atsilikime". Poetas Jonas Aistis svarstė: "Kartais aš pagalvoju: gal ir mes klaidingai elgiamės, dėdami viltis vien į aukštąsias ir kilniąsias tautos būdo savybes. Gal mūsų trūkumuose, silpnybėse ir ydose kaip tiktai ir glūdi visas mūsų gyvastingumas ir stiprybė. Ir tai kalbu visai be ironijos. Margiris atsparos tautiniu mastu neišsprendžia.(3, 384) "Atsilikimas" tampa "avangardu", o populiarus posakis "nėra to blogo, kas neišeitų į gera" tarnauja kaip gyvenimą ir įvykius paaiškinanti formulė. Ši formulė ištikrųjų reiškia nuolatinę pasaulio ir gyvenimo vertybių kaitą. Pagoniškoji Lietuva vis dar lieka populiari mūsų istorijos vaizdiniuose, nors daug pastangų dedama nuvainikuoti romantizmą ir jo mitus. Sava baltiškoji religija. Nuo pat baltų tautinio atgimimo pradžios atsirado siekis grįžti prie savo gamtameldiško arba pagoniškojo tikėjimo. Simonas Daukantas, Andrius Vištelis, Vydūnas ir kt. vienu ar kitu būdu reiškė savo simpatijas senajam tikėjimui. Tuoj po lietuvių ir latvių valstybių atkūrimo ar sukūrimo, apie 30-us metus, ėmė formuotis senojo tikėjimo judėjimai, Latvijoje - E.Brastinio dievturių, Lietuvoje - Visuomio, vėliau Romuvos. Šitą reiškinį tiksliausiai apibūdina Alfonsas Lingis: "Religija yra viena iš būdingiausių formų, kuriomis kultūra, tiksliau sakant, civilizacija įtvirtina savo išskirtinumą".(Kultūros Barai. 2001.6, p.15). Prikeldami arba atkurdami senąją tautos religiją, inicijatoriai stengiasi iškelti savos kultūros savitumą, apsaugoti ją nuo išnykimo. Šiandien besiplečianti Lietuvoje Baltų tikėjimo Romuva yra tam tikra reakcija į globalizacijos nešamus pavojus mažoms tautoms. Lietuvoje baltiškojo tikėjimo atgimimas susijęs su pačioje lietuvių kultūroje slypinčiu dualizmu. A.Šliogeris "Norberto Vėliaus testamente" (13, 231-232) rašė, jog nuo pat krikščionybės įvedimo Lietuvos kultūroje atsiranda plyšys, skiriantis sunkiai derančius, vienas kitam priešiškus ir priešingus žmogaus sąlyčio su pasauliu būdus. Filosofas plėtoja mintį, jog Lietuvoje gyvuoja dvi atskiros kultūrinės tradicijos. "Didžiuma mūsų kultūros žmonių simbolių vis dėlto visai aiškiai linkdavo arba į vieną, arba į kitą pusę - į "pagonybę" arba į krikščionybę/…/ Norbertas Vėlius ir jo darbai yra vienas ryškiausių vis dar gajaus "pagoniškojo" lietuvių kultūros prado simbolių ir apraiškų".(13, 234). Lietuvos kultūros kongrese(1990) kalbėjęs latvis R.Jansonas teigė, jog, siekiant išlaikyti baltiškąją kultūrą, reikia vienyti dvasines baltų pajėgas, atkurti ir pratęsti senąją religiją. Kelti garbėn lietuviškumą - tokia idėja buvo viena iš centrinių Vydūno tautinės ideologijos idėjų. Jo manymu lietuviams reikia ne teisintis dėl savo silpnumo, ne gynyba užsiimti, bet eiti drąsiai į pasaulį ir skelbti savo civilizacijos idėjas. Vydūno bendralaikis Oskaras Milašius, kaip regėtojas, matė ir jautė tą civilizaciją. Paskaitoje, skaitytoje Paryžiuje, Geografijos draugijoje (1919) jis kalbėjo: "Vakarų moterys ir vyrai, aš kalbu apie senąją Jūsų tėvynę. Taip, indoeuropiečių rasės dukros ir sūnūs, aš kalbu apie jūsų lopšį. Nes Lietuva - tokia miglota jūsų vaizduotėje - yra seniausia ir gryniausia liekana tos paslaptingos rasės/…/ Kaip Roma. Kaip Elada ir ypač - Prancūzija, Lietuva yra daugiau negu tėvynė; tai idėja, tai liepsnojantis žmogiškosios evoliucijos židinys"(14, 8) Jonas Trinkūnas Literatūra: Informacija: romuva.lt
Baltų kultūra čia vadiname kelių Pabaltijo tautų bendrą kultūrinį paveldą, o taip pat gyvąją tradiciją, kurioje žymios šios kultūros apraiškos. Šiandien lietuviai, latviai ir pusiau baltai - gudai suvokiami, kaip skirtingų kultūrų tautos, tačiau atidesnis etnologo žvilgsnis atveria vieningą baltišką kultūros substratą. To substrato teritoriją akivaizdžiai rodo lingvistiniai, archeologiniai bei etnologiniai žemėlapiai. Per praėjusį tūkstantmetį baltų teritorija susitrauke iki 1/6 buvusio dydžio. Ar tokia tendencija ir toliau dominuos ? Globalizacijos procesai palies ir likusią nedidelę baltų teritoriją. Ar yra kokia galimybė išlaikyti baltų civilizacijos tęstinumą ? Pirmojo Lietuvos kultūros kongreso metu (1990) baltų kultūros klausimas buvo aptariamas kaip savarankiškas ir aktualus klausimas (1, 393 - 404) Pranešimus skaitė lietuvių, latvių, gudų ir net prūsų bei jotvingių atstovai. Tokia pranešėjų sudėtis rodo, kaip buvo suprantama baltų kultūros sąvoka. Atskirų grupių kalba nebuvo laikoma svarbiausiu ir vieninteliu kultūros požymiu. Pasaulėjauta, įvairios kultūros, religijos ir meno formos bei istorinės šaknys sudarė giminingų kultūrų visumą, kuri ir buvo vadinama baltų kultūra. Tame baltų kultūrų atstovų susiėjime buvo kalbama apie būtinybę siekti baltų civilizacijos aktyvinamojo darbo. Baltų civilizacijos, o taip ją galima būtų vadinti, potencialas yra toks realus ir pajėgus, kad kryptingos kultūrinės pastangos galėtų duoti gražių vaisių. Baltų civilizaciją galima įsivaizduoti, kaip mozaiką, arba suskilusį į kelis gabalus veidrodį. Nors atskiros tos mozaikos dalys ir atrodo esančios savarankiškos kultūrine ir tautine prasme, jos ištiesų sudaro tik dalį visumos. Šita visuma, arba baltų civilizacija, ir yra viena iš didžiųjų Europos senbuvių kultūrų, kuri šiuo metu miega, kaip padavimuose miega kalno viduje mieganti kariuomenė. Šitokia baltų kultūros idėja gerokai skiriasi nuo filosofo S.Šalkauskio skelbtos lietuvių tautos kultūrinės programos - sintezuoti Rytų ir Vakarų kultūras. Baltų civilizacijos idėja kalba apie baltų kultūrų sintezę. Tokios sintezės arba baltų vienijimosi pastangų būta įvairių. Lietuvių ir latvių suartėjimo žingsniai buvo labiausiai tikėtini. Buvo net projektų sukurti Baltų - lietuvių ir latvių - bendrą valstybę, buvo kuriama aisčių vienybės ideologija. Bet šitos pastangos gana greitai išsekdavo. Ir Lietuvoje, ir Latvijoje, ypač tarpukario nepriklausomybės metais, viršų ėmė tautinio atskirumo idėjos. Sovietiniu laikotarpiu, kai apie valstybingumą buvo mažiau galimybių galvoti, sustiprėjo folkloriniai judėjimai. Pakilo susidomėjimas etninėmis šaknimis ir gyvąja liaudies folklorine tradicija. Buvo pradėtos gaivinti senosios liaudies šventės, papročiai ir tradicijos. Štai tuomet suaktyvėjo lietuvių ir latvių bendravimas folklorinio judėjimo forma. Buvo susitinkama įvairių folklorinių švenčių, konferencijų ir festivalių metu.Pradėtos švęsti bendros vidurvasario šventės (Rasos ir Janio). Vyko gana intensyvus judėjimas lietuvių - pas latvius, o šių - pas lietuvius. Veikė lietuvių - latvių vienybės organizacijos. S. Gaižiūnas rašė, jog "Baltų tautų vienybės idėja jau daugiau kaip šimtą metų yra vienas fundamentaliausių latvių kultūros, ir ypač literatūros, leitmotyvų."(1, 400) Dauguma XIX a. pabaigos ir XX a. pradžios latvių nacionalinio atgimimo veikėjų savo darbuose lietuvius ir latvius laikė viena tauta. Poetas Jonas Aistis kalbėjo apie lietuvius, kaip baltų tautų egzistencijos tęsėjus."Prūsų ir lietuvių likimas buvo vienas. Jie žuvo, mes patvėrėme ir patvėrėme dėl to, kad jie žuvo… Štai dėl ko turime paimti jų istoriją sau : mes mes jiems esame kalti.,ir mes vieni galime pilnai suprasti jųjų likimą.(3, 395) Tuo laiku atkuto ir gudai. Viena gudiško judėjimo srovė, "Kryujos" susivienijimas, turėjo aiškią baltišką orientaciją. 1993 m Minske bene pirmą kartą tautos istorijoje vyko necenzūruojama konferencija tema "Baltai ir baltarusių etnogenezė"(4, 54 -55) 1973 m buvo bandoma surengti panašią konferenciją, bet ji buvo uždrausta, būtent dėl baltiškos orientacijos. Taigi etniniu požiūriu baltarusiai - tie patys baltai, tik netekę savo kalbos Prieš gerą dešimtmetį, politinių permainų metu, iškilo ir prūsų vardas ir jų prikėlimo idėja. Aktyviai ėmė veikti "Prūsos" klubas Vilniuje, panašių susivienijimų atsirado ir kitose baltų žemėse. Vokietijoje veikė prūsų "Tolkemitos" draugija, vienijanti senuosius Prūsos gyventojus. Prūsiečiai rūpinosi baltiškuoju paveldu, pradėti žingsniai atkurti prūsų kalbą. Čia daugiausia nuveikė kalbininkas Letas Palmaitis (Mikelis Klusis), parengęs "Naujosios prūsų kalbos gramatiką"(1989) ir "Bazinį Lietuvių-Prūsų kalbų žodyną"(1999) Kas gi įvyko ir pasikeitė per praėjusį dešimtmetį mums? Dideli užmojai ir viltys pritilo, baltiškas veikimo šiandien vos pastebimas. Nepriklausomybės dešimtmetis baltus pavertė savotiškais izoliacionistais, žinoma, taip atsitiko ne dėl jų pačių valios. Lietuvių ir latvių ryšiai šiandien daugiau formalūs, komerciniai ar politiniai, apie baltų vienybę ar ideologiją niekas beveik nekalba. Atsirado vis labiau aklina siena tarp Lietuvos ir Baltarusijos, kokios niekada nėra buvę. Susidarė labai nepalankios sąlygos "Kryujos" veiklai ir, atrodo, ji pristabdė savo veiklą. "Prūsos" veikla, negaudama rimtesnio palaikymo, irgi vegetuoja. Veikia tik pavieniai žmonės, kuriems šios idėjos yra svarbios. Žinoma, tai nereiškia, jog baltiškos idėjos liks užmirštos. Baltų civilizacijos idėjos nuolatos save primena ir jos aktyvės ateityje. Neseniai pasirodė Vydūno knyga "Septyni šimtmečiai vokiečių ir lietuvių santykių", parašyta prieš 70 metų ir sprendusi baltų ir Vakarų santykių klausimą. Šiandien ji vėl aktuali, nes jau visa Lietuva atsiduria panašioje akistatoje, kaip anuo metu mažlietuviai. Vydūnas knygoje rašė apie lietuvių šimtmečių patirtį: "Lietuvai teliko pasitikėti vien savo tautos jėgomis. Tačiau tai išėjo į gera. Taip lietuviai išmoko pasikliauti savo jėgomis."(5, 481) J.Trinkūnas Informacija: romuva.lt Kviečiame apsilankyti atnaujintoje baltiškų papuošalų, riešinių, mezginių, drožybos dirbinių, odos dirbinių - el.parduotuvėje www.ethnicshop.lt Prisijunkite prie mūsų per socialinį portalą Facebook'ą, tuomet galėsite sekti naujienas : |