|
|
Lietuviški burtai |
Temos: Sveikata
Kad žmogui atšerpetuoja pirštai, tai reikia atgalia ranka ugnį žert. Kad randi varputį peržėlusį per bulvę, tai reik suvalgyt tokiam žmogui, kuris susimyža. Kad žmogų užpuola plautis, imt kruopų ir cukriaus, uždėt ant ugnies ir vuostyt dūmus, tai praeina. Kai atsiranda ant rankos karpa, tai reikia, kad pamatai pirmąsyk jauną, šaukt, kadkas atneštų vandenio, ir reikia liet ant karpos. Kad užpuola pažandės gyvulį arba žmogų, tai reikia imt širšių lizdą, uždėt ant ugnies ir tais dūmais rūkyt po gerkle, tai praeina. Kad ingilia bitė žmogui, iš ausies iškrapštyt tanių ir patrint tą daiktą. Kad nori, idant neskaudėtų strėnų, tai reikia, kaip išgirsti pirmąsyk griaujant, ristis. Šunvotėms kylant, peilio ašmenimi kryžių spaudo. Pasiutusio šunies aprietąjį tuom galima išgydyti, jei galima to paties šuns į pelenus sudegintus kepenis jam duot gerti. Šunį ir žmogų nuo pasiutligės apsaugoti arba ir išgydyti norint, reik imt po devynis pluoštelius samanų arba kerpių, ant stogo augančių, ir tus įdėtį valgį arba ėdesį.Kiti sako kad reik devynis kart devynis pluoštelius įpašioti, tai geriau mačyja. Rupūžės pelenai, ypačiai pro nusigandimo ligos, labai mačyja.Juos reikia įduoti su vandeniu ant sugėrimo. Karvės mėšlai daug negalėse vartojami.Įsipjovus arba įsironijus, reik roną su moliu bei karvės mėšlais aprišti. Teip jau reik daryt su karštu suputimu. Prieš dedervinę. Saulei tekant, reik, prie lango atsistojus, su bevardžiu pirštu (trečiuoju nuo nykščio) tris kartus su lango rasa nuo trijų rūtų dedervinę delčioje apšluostyt. Prieš akmenligę nuo turkiškų kviečių lapų, o teip jau ir nuo lapų Freuenmatel, (-rasakila?) lapų šiltą arbatą ytmečiais ir vakarais geriant - gerausia priprova. Dedervinės nubovijimas.Tris kartus ant dedervinės nusispjovęs ir beverdžiu pirštu aptrynęs, tuomžyg su švitvarinės (mesinginės) spilkos galvute apie dedervinę apskriejęs, ant jos vidurio su ta galvute dikčiai užspausk, tuomžyg dar du sykiu tą apskriejimą bei užspaudimą atkartok, tad dedervinė ne vien tolyn nesipleč, bet ir abelnai išdyla. Arba delčioje sa(u)lei tekant prie lango atsistojęs, su bevardžiu pirštu tris kartus su lango rasa nuo trijų rūtų dedervinę apšluostyk. Arba ir aptepk dedervinę su palmių aliejumi. Drustekis, nuplikims. Drustekis randas labjausiai žemiau blauzdų iš mažo, labai niežtančio pukšelio. Per kasymą atsidaręs, vis platyn plėsdamasis, labai šlapiuoja. Prieš šitą labai sunkiai užgydomą votį gera[u]sia priprova - liepos ūglių žalioji žievė nuo paskujo meto, ypačiai iš liepos kelmo išaugusių. Jų geltonąją žievutę šalin nuskutęs, žaliąją žievę ik medžio nuskusdams ir pusę plėčkos prikimšęs, pripildyk ją šaltinio ar šuleno vandeniu, tad, ją ik kaklo į puodą vandens įstatęs o apie bertainį adynos troškiai virinęs, išimk. Ataušus su joje esančiu kiaušo baltymui prilygstanču vandenu lininį skudurėlį prigirdęs, tankiai ant voties uždėk. Ta priprova ir prieš nuplikimą labai mačyja. Džova. Prieš plaučių puvimą reik paimt geltono ar pilko gluosno kempinę (pintį), jei drėgna - išdžiovyt, tad į stukelius supjaustyt, o vieną stukelį užsvilinus, tą ant nenuodingos-nepaliavotos šukės uždėt ir su kitais stukeliais apkraut. Jiems į pelenus sugruždėjus, tur ligonis tų pelenų kasdien po tris kartus ant peilio galuko su šiltu nesūdytu geltonu sviestu įimt ir apsvaiginačų gėrimų saugotis. Teip po kelių nedėlių vartojimo džova abelnai pašalinta bus. Rūta prieš plaučligę. Prieš plaučligę rūtos syvai - gera[u]sia priprova, jei jau plaučiai veik visi supuvę. Minėtų syvų imant, jie iš naujo priauga. Liepų žiedai irgi labai mačyja.
Plaukų augims. kai jaunmėneį pėtnyčoj plaukų špicelius nukerpant, jie didiai tankūs ir ilgi užauga. Minėtame laike ir rankų bei kojų nagus apipjaustyt labai gera esą. Liekarstva vėžligei. Puplaiškių - trilapių šaknų troškiai virinus, tos arbatos kasdien tris kartus geriant bei roną išmazgojant, vėžligė iš vidaus - šaknų antvis pravaroma. Votis. Geriausia mostis prieš votis, atviras ronas ir piktus skaudulius: imk žaliosios šeimedžų žievės syvų, vaško bei nesūdyto sviesto ir, tai gerai sumaišęs, tepk skaudžamąją vietą. Yra žmonės , kur turi gerą ranką. Kiti vėl - blogą. Jei gera ranka nukerpa plaukus, jie augs. Jei bloga, plaukai neaugs. Jei kas pasidyvis gražių kasų, tai plaukai triuš. Išgirdus pirmą sykį griausmą pavasaryje, reikia, nusitvėrus akmenuką, mušti sau galvą, tai galva neskaudės. Kada kas kirviu įsikirs arba peiliu įsipjaus ir kraujas labai bėga, tai reikia tuo pačiu kirviu arba peiliu įkirsti arba įdurti į sieną arba teip į kokį medį, tai kraujas ir nustos bėgęs. Nuo prietvaro žmogui ir gyvuliams duoda žvirblio arba pelės trąšą su sviestu. Duoda ir kinivirpo su sviestu. Šunies trąšą geria nuo gerklės skaudėjimo. Norint pasigydyti nuo dedervinės, reikia ją patepti rasa, nubraukta nuo lango bevardžiu ir tai daryti delčioje. Nuo baltosios drapanės gydosi arbata iš baltos panavijos šaknų arba arbata iš baltos dilginės žiedų. Nuo rožės gydo juodojo katino krauju, išvarvintu iš uodegos. Jeigu jau uodega būtų nukirsta, tai iš ausų. Duoda to kraujo gerti ligoniui 9 lašus. Rožę gydo prikodami katės trąšą arba ievos žievę. Kloja dar ir šluotgirnį (skarmalas šluostymui girnų) ir mėlyną popierių (nuo cukraus), laju išteptą. Įpjovė pirštą - opą užkloja kukurbezdaliu arba voratinkliu ir sugrūstu angliu. Nuo žyvato geria nemuoges (mėlynes) ir kaitina pilvą ant pečiaus. Nuo kosulio geria ledinį cukrų, aviečių arbatą, tik ne iš uogų, bet iš lazdų. Ant voties kloja: 1) žąsies pūkų papešę iš po pažasties; 2)lepšį grybą, sudžiovintą ir paskui išmirkytą; 3) senos plutos, užpiltos karštu pienu. Kas vanojasi baslių malkomis iškurentoje pirtyje, tam verčiasi piktvotis. Kad piktvotis nepriliptų nuo kitų , tai, įėjus į pirtį, reikia su sauja tris kartus semti vandenį, kišti prie nosies ir lieti ant krosnies. Mūsų bobelės gydo vandens ligą, duodamos gerti sugrūstos džiovintos rupūžės. Nuo trijų kiemų slenksčių reikia sudėti žemių, ir kad užeina gumbas (pilvo ligos, vėžys) , tai tos žemės kloti prie krūtinės - tuoj nustos skaudėjus, ir daugiau nebesirgsi. Karpai užaugus, paimk nuo šulinio šiaudelį ir pabadyk tą karpą ir vėlk šiaudelį numesk, tik nueinant nežiūrėk į tą šiaudelį. Jeigu vaikas yra ko išsigandęs - ar žmogaus, ar šuns, ar gaidžio, tai liepia tam nukirpti plaukų ir pasmilkyt vaiką tais plaukais. Mojavinį vabaliuką geria nuo pasiutimo, kuomet pagedęs šuo arba kitoks gyvulys apries žmogų. Šunis pegedusius irgi gydo mojaviniu vabaliuku. Nuo pagedimo geria lapus jovaro. Čertaplaukį (panaritium) gydo dar liedami ant skaudančio piršto vandenį per varpas ir per šluotražį. Kad klimštelėja per riešą ar ranką, arba koją, tai ir grįžuojasi: skauda ir, kaip judini, braška. Neužkukuota gyvatė nuo visų ligų yra gera: žmonės tepa užvilktas akis su tokia gyvate užpilta arielka, gyvuliams duoda suvirintą su vandeniu. Jeigu labai sublogę gyvuliai - atsitaiso nuo tokių vaistų. Teko dažnai matyti siūlu (geriausiai šilkiniu, bet to nesant, tai by kokiu) perrištas kojas ir rankas aukščiau riešų tokiems ligoniams, kurie alpsta arba kuriems labai kraujas pilasi. Iššukuotus plaukus reikia dėti už juosmenį, tai augs ilgi, ligi pačiam juosmeniui. Kad vaikas gauna išgąstį, pradeda iš miego staigu šokinėti, tuomet reikia gauti juodą katiną by kokios atmainos: juodą arba triplaukį, tokiam katinui įkirpti į ausį, įlašinti kelis lašelius kraujo, užpilti kokia arbata arba vandenimi ir duoti išgerti. O dideliems gavus išgąstį, katino kraujo išgerti arielkoje: pirmas vaistas nuo išgąsčio. Nuo niežų reikia paieškoti, kur prie šaltinio auga godai, išrauti šaknis tų godų, su užkula sumušti, ištepti niežus, palindus po pečiaus gerai iškaitinti - ir nubirs niežai. Jauniems vaikiukams tankiau, kartais ir seniems vyrams kad užein pjūtis, raitosi, pilvą skaust, reikia druskos pridėti į vandenį, kol tiktai nebetirps, tą vandenį gerti. Arba nuo sviesto rasalą gerti. Nuo užkietėjimo vidurių reikia gerti kuo seniausias ir rūgščiausias išrūgas. Arba vandenį, muilo primuilintą, gerti. Nuo dusulio reikia kas rytą po šaukštą gerti savo šlapumo - tuoj bus lengviau. Drugiu susirgus, kada pripuola krėtimas pėtnyčioje, pirmoje pėtnyčioje ligonį pažadinti, nuo dvyliktos nakties neleisti jam sėstis nei gultis ir nieko neduoti gerti nė valgyti ligi antros dvyliktos nakties. Teip pavargintas drugys per 24 adynas turi ligonį pamesti. Našlaitės (viola arvensis), išrovę su visomis šaknimis, geria, kad išbertų ligą viršun.Duoda gerti vaikams, kuomet galvos prišąšta , spaugais išverčia, kad labiau išvertų - liga greičiau išeis ir užgis. Jeigu per daug užgeria, tai ir per daug išverčia. Galvas trinka mergaitės tuo skystymu, suvirinusios ajerų šaknis, vyšnių lapus, kad plaukai augtų. Pipirmėtes virina ir geria nuo pilvo skausmo. Laiko žmonės muilą ir švarkiuką, su kuriu yra kokį nabaštiką nuplovę. Susirgus kam rože, mazgoja tuom muilu ir tuo švarkiuku sergančią vietą. Kas jauname mėnesyje į pirtį eina, tam kūnas niežtės. Pirtį kūriname senugale: tuomet sveikiau eiti. Geltą gydo tikruosius karolius ant kaklo nešiodami. Kepa blyną su utėlėmis. Bent dešimt utėlių sukepti blyne ir duoti ligoniui suvalgyti. Virytas morkas duoda ligoniui valgyti. Jei kam arielka žarnose užsidega ir garas lyg kaip dūmai pro gerklę eina, tokiam žmogui į gerklę reikia primyžti. Geriausiai kad sena boba tą padarytų. (1904m.) Gumbas - tai skausmas paširdžiuje: smaugia, lyg kas ten verčiasi. Nuo gumbo duoda gerti arielką, užpiltą ant neužkukuotos gyvatės. Karpą reikia patepti teipogi ant delčios vandeniu, lašančiu per lietų nuo vartikšlio, tai išdils. Ant akies miežys aug. Su miežio grūdo drūtgaliu pabadinėj, ir sugyj. Atšalus ką. Su sniegu trin; į šaltą vandenį kiš. Ausis skaudu, užkurtus. Smilko par leiką su burkštinu (gintaru); naują drobę, nebalytą privaškuoja, susuk į dūdą smaigaliai, įst[at]o į ausį ir viršutinių galą uždeg, degin, kol prideg prė ausies. Burna išgedus. Mazgoj su krišpuolu vandenyj. Čerplaukį. Kiti taiso vaistus iš devynių mosčių. Pirmiausiai liej su šiltu vandeniu par rugių varpas ant skaudamos vietos uždėję vartydami, o ant tų varpų beliejant im raitytis visokie plaukai: juodi, žili, rudi ir t.t. Daugiaus šį tą sudėstę suvirin į vieną vietą: paraką, činčibierą, muilo, pipirų anksčių, tabokos, česnakų, deguto ratų atvažų arba ratų tepalo ir da kas ką pamislij, to ar kitko, bet tų sekretų žinovai neišduoda, nes jie po 20 kapeikų ima nuo ateinančių pas juos gydytis. Dedervinę. Su lango rasa mazgoj; su muse nutrin. Dieglys dur. Lydeko žandus sugrūdę duod gerti; kiaulės kraujo užvarvin ant duonos rudenyj pjaudami ir laiko, o prireikus duoda; užkaitinę šukes, plytgalius, akminus ded prė skaudamos vietos; žemių iš po slanksnio pagrendę sušildę tver - tos žemės, nuo daug žmonių suvaikščiotos, turiančios didesnį vaistą; kraują leidž ir t.t. Drugys. Avižienių šiaudų suvirinę duod gert; kurmio kraujo; drugžolių ir daug kitų. Tišį ant kaktos, ant akių vož; į padlienos vidurius lend ir daug kitų burtų taiso. Dusulys, troškulys. Kūrij senų dilgynų stiebelius; ger arbatą žemųjų pievų dagilių, puplaiškių arbatą ir t.t. Džiova, sukata. Salyklo vanu, duonos maišymo vanu ir daug vanų taiso. Ėdamoji liga, kaulyčia. Karvelį pusiau perkerta gyvą ir šiltą tver prė popos, kol tą karvelį liga suėd, tai neėd, nejunt skaudumo. Gangrina, karbunkula. Atsodyt: česnako su medum; taboka karvašudį ir rūgusį pieną tver. Gelta. Morkų vaną taiso; į prikurentą anglių pečių (ka[ka]lį) žėruojantį žiūrėt, kol tik gal. Gerklę skaudu, kaklą užim. Karštus pelenus, į vilnonę pančeką supiltus, tver; brauko iš viršaus su šiltu vandeniu ir muilu; medaus su baltuoju imbieru iš vidaus tep; belto šunšūdžio su medum suvirinus gert ir iš voršaus tvert šiltą. Glimštelėjus ar išnirus sąnariui. Trauk atitaiso, su kumparu sumazgoj. Gumbas, širdį smaug. Sviesto rasalą ger; moteriško pieno; tabokos ger, kad vemtų. Guzas, gumbas, skaudulys. Ded bičklijų; medaus, rugių miltų, muilo, cibulių suvirinę tepalą taiso. Gyvatei įkirtus: į pastogę neeit, varlės kurkulus dėt. Tuos iš pavasario pasigamin į butelį ant tolesnių laikų. Įprotis gert. Reik nabašninkui į burną įkišti piningą - kapeiką ar dvi, tas išėmus įmerkti į degtinę ir duot gert, tai tas daugiaus nebenorės. Karpos. Gydo kiaulpienių pienais, kur ant dirvų kai kepurės išsiplėtusios aug. Karštinės, šiltinė. Kad, pasijutęs sirgsiąs, išgersi didelę stiklinę mielių, tai ir praeis teip pat. Kaškis, niežas, suskis. Debesylų šaknim nusitrinti; iš pakrosnies pirtyj pelenais vantą nusivėlus nusiperti; po ronos ant žolės nusivolioti; su suskio žolėm, kur paliekniuos geltonais žiedais, nusitrin. Kaulus gel, sausgėla. Maitkaulius daužia ir tom smagenom tep. Kirminai viduriuose. Lisniko medum, su silke vaikams duod. Knystelėjus, nusigandus. Nusispjaut; šalto vandenio, apsūdžius su druska, užgert; su švęstom žolėm susismilkyt. Kosulys. Cukro sudegyto; aviečių arbatos... Kraują bėgantį iš opos suturėt. Ded vortinklius, kukurbezdalį; kiaulšudį ir t.t. Lekiančioji ugnis. Degin pupų lazdas ir sumaišo su saldžiais paviršiais, tep tas pūsleles. Leksa, tryda. Šūdvabuolius suspaudo, išsunk ir duod gerti; pelenus karštus su vandeniu duod gerti; saldų pieną, degtinę su druska; ant karštos plytos sėdėt. Nudegus, nuplikus. Su mielėm sutep, sėmenas sušutinę ded; su katės plaukais barsto. Nuomaris, puolamoji liga. Jam pačiam įpjaun į mažąjį pirštelį ir tą kraują jam duod gert. Moterų pirmojo kūdikio antrosios pusios duod mažo aklo šuniuko išvirinę į vidų to skystimo ir tame jį visą mazgoj. Opa, popas. Tver gyvsakių, bičklijų ir t.t. Paširdžius skaudu. Ger metylių su degtine. Patrūkus, trūkis. Pirtyse perias; trūkžoles ger. Pikšašiai, šašbaudžiai. Pripikiuotą mičę su pikiu ir sakais ant galvos užded ir kelias dienas palaiko, nuplėš su visais šašais ir skūra. Rėmuo ėd. Baltuosius žirnius valgo; kreidą susiskutę su vandeniu ger. Škurbots dantis ėd. Ąžuolo metūgėm arba žievėm susivirinę plaun burną; ievom - plaun. Šunvotės. Ded bičklijus, vantlapius. Nupirkę obelių, ubagam išdalija, kad nebekiltų. Užnuodytas. Ger rūgusį pieną. Beržų pumpurus apmerk su degtine: sužeistas vietas gydo. Musmires sukiš į butelius: gydo sausgėlas. Baltlepšės - nuo išgąsčio.
Kai moteriškė neturi vaikų, tai reikia pirmadėlės mergos arba moteriškės, kaip vaikščioja sunki, šniūrų no žiurkšto mazgus nupjaut ir sudegyt ir duot gert. O kitu spasabu tai, kai nupjauja, bambą reikia viryt ir tą skystymą gert. Kad ateina moteris prie čėso, o prašo pažičyt, tai reikia duot, bo pelės drapanas ėda. Moterei, kūdikį pagimdžius, kad greičiau antra pusė (placenta) atsiskirtų, reikia vilnoniu siūlu perrišti pervadninką. Teip sodietės moko jauną gydytojį. Kad antra pusė (placenta) greičiau atsiskirtų, liepia pūsti ligoniui į tuščią butelį. Boba nėščia turi dabotis nevaikščioti į namus tokių žmonių, su kuriais būtų buvusi piktuoju: gal jos pėdas perkirsti, tuomet gimusiam jos vaikui bus kirtis per lūpas. Boba nėščia turi dabotis nuo išgąsčio ir nežiūrėti į gaisrą, nes jos gimusiam vaikui bus ant veido raudonos pėtmos. Nėščia būdama turi dabotis nevalgyti prie atdaro šėpo, nes jos gimęs vaikas be galo daug valgys ir soties neturės. Nėščia moterė neturi spardyti koja kiaulės, nes vaikui šeriai digs. Nėščia moterė neturi stebėtis į luošus, ronuotus ubagus: gali vaikas toks atsigimti iš pasistebėjimo. Gimus vaikui, iš jo bambelės truputį kraujo į čerkelę įleisti, arielkos užpylus, duoti motinai išgerti - pjūties neturės. Dasižinoję kaimynai, sesers ar kokie giminės gimus vaikui, nėkuomet nesušukti balsiai tokią naujieną. Kitos bobos turi tokią madą šaukti kitai: "Ar žinai?.. Tai ir tai gimę jau sūnus ar duktė". Antroji vėl šaukdama divijas: "Oje!" Tuomet tas vaikas bus rėklys. Tokias naujienas reikia leisti lengvai, kuo ne pašnibždais, tuomet vaikas
Nereikia vaiko krikštyti tėvų vardu, ba vaikas būna sprečnas. Išvežant į krikštą, reikia į skarą į kertelę įrišti kelis grūdus, tuomet vaiko nesužavės. Po krikšto parvažiavę kūmai turi susisėsti greta labai arti viens kito, susispausti, kad vaiko dantukai būtų tankūs.
Nereikia mažiem vaikam siūt iš naujo audeklo marškinius, ba užaugę drapaną labai plėšia. Nereikia mažiem vaikam duoti žuvies valgyt, ba ilgai nevaikščioja. Jei mažam vaikui bėga seilės an krūtinės, tai reik patrint vaiko burną vaiko kūmo kepure. Kad moteriškė savo kūdikį nuo žindžio (krūties) nupratin į paukščių traukimo ar medžių kritimo čėsą, tai tas kūdikis didiai neramus ant vietos, vis nuo vieno daikto į kitą traukias, tikras bastauninkas esąs. Ant tokio paprastai sakoma: tas paukštligę tur. Suvysčius vaiką, kiekvieną sykį reikia jam už noselės sučiupti, būk tai ją nutrinant, tai užaugęs nevaikščios su glyte. Jei vyras eina prie pačios dienoje, ypač saulėtoje, tai vaikas gims raudonplaukis. Atžinda turi blogas akis: kaip pažiūri ant kokio gyvulio, tai nunyksta. Ir žmogui jo akys kenkia: ima nykti. Pirmą sykį vaiką žindyti reikia iš dešinės pusės - tuomet vaikas nebus kairys. Meilė: Kad nori prisimonyt mergą arba vyrą, tai reikia nupirkt pyragų ir laikyt po pažaste, iki peršyla o prakaitas perima, ir duot suvalgyt. O kad nori atsimonyt mergą, tai kaip mazgoja šaukštus, tai mazgotę ištraukti reikia ir duot su tąj mazgote atgalia ranka per snukį, arba prakaitais čebatų rūkytis, arba iš palėpės virkščių no trijų, no keturių metų. Jaunikis. Marti. Jei merga savo būsiantįjį vyrą matyt nor, tur ji Naujo meto pastininko nakt' dvylikto adyno, iš kuknėspradėjus, triskart nuoga apie gyvenamąją apibėgt, treču kartu į kuknę sugrįžus ir prie pečiaus atdaros angos pasitursinus, per tarprietį į pečų žiūrėt - čon matanti savo būsiantįjį vyrą. Vyrai tai darydami teip jau mato. Jei Joninių pastininke 23 juni vainiką nuo visokių laukinų kvietkų be raudono dobilo bei amilgo nupynęs paspėji akies mirksny saulės nusileidimo jį be sūlo, pačoms kvietkoms surišt, o atsiguldams jį ant galvos užsidedi, tai užmigus sapnyje jaunikis arba būsiantis vyrs svodbiškuose rūbuose pasirodo. Tas darbs tur visai slapčiai nusiduot. Jei apsukus saulutės nėr matyt, tai negalima. Jaunikis. Joninių pastininke 23 juni gult eidams, turi sėmenų po žiupsnį triskart, šalia lovos stovėdams, sėt, sakydams: "Sėju sėmenis į Dievo vardą, į Abraomo daržą. Aš noru matyt savo mylimą jaunikį." Tad atsigulus savo būsiantį vyrą sapnyje matai. Kad aina ant šliūbo, tai nuoteka įsideda sidabrinį rublių in pančeką, kad niekas neužgadytų ją. O kad aina nuoteka in šliūbą, o da ji tur seserų, kiek tur seserų, tiek sykių, eidama per bažnyčią, pabraukia su koja, kad tos, kur likę, išeitų greit už vyro. Kad eina in šliūbą, tai merga neklaupia pirma, kad vyras pirma klauptų, o ji gautų jį užklaupt - dėl to, kad ji ant vyro valią turėtų. Kad pora eina in šliūbą, tai žmonės žiūri, katro kaip žvakė žiba. Jei gražiai žiba abiejų, tai gražus gyvenimas būna, o jei katro smūtniai žiba, tai tam arba trumpas amžis, arba liga sunki, arba kiti koki pripuoliai. Svodba. Dėl žinios, kiek metų ik tavo apsivedimo truks, Joninių pastinyke 23 juni nuo gluosnio ar kito medžo šakutę nupjovęs, į žiedą arba vainiką sulenkęs sumegzk ją pačią be jokio sūlo, tad tą rinkę per petį į tą patį medį, ik tol ji medy pasiliekt. Kiek kart' iškrint, tiek metų ik apsivedimo trunk. Jei susyk medy liekt, tai dar tą patį met' svodba. Nog senovės žmonių priimta: niekados nemeta audeklą ketvergo dieną. Būk tai jaunikiam kelius užtveria. Kaip ima šliūbą, reikia žiūrėti, kaip žvakės žiba ant altoriaus. Jei iš vyro pusės šviesiau, tai vyro šviesesnis, linksmesnis gyvenimas bus, jei iš moters, tai moters. Kad žmogus numiršta pėdnyčioj, tai sako: skūpus buvo. Reikia numirėliui į burną įdėti rublį. Palaikius dieną ir naktį, išimti. kam susirgus rože, duoti gerti tą skystymą, kuriam toks rublis buvo pirm apmerktas. Jeigu žmogus sau pats galą pasidaro, tuomet pasivaidina.Kad nevaidintų, reikia jam galvą nukirsti ir grabe tarp kojų įdėti, idant negalėtų jos rankomis pasiekti. (1890m.) Kada dūšia skirias nuo kūno? Kol ant lentų gul kūnas, tai ir dūšaitė stov ten pat prė to kūno. O kai paguldo į grabą, tai dūšaitė sako: Kad, nabašninką budžiant, žvakė nežiba šviesiai, tai neužilgo bus ir kits negyvėlis iš tų namų. Kad negyvėlis, ant lentų paguldytas budžiant, žiūr plačiom akim, tai greit vėl bus netoli budės. Kad kas, grabą dirbdams, susižeidž, susikruvin ranką, tai greit vėl reikės dirbti kitą grabą. Šuva keturakis - su rudais antakiais (ančakiais) teturiąs tą jutimą. Giltinė vaikščioja po trobą, trenkia durimis prieš myrį kokio žmogaus. Dviem, keturiem, šešiems ir t.t. žmonėms nesivaidina, bet kaip tik nelygus skaitlius, tai ir vaidinasi. Seniau ir žmonėms tekdavo giltinę pamatyti, tai įeinančią, tai išeinančią iš kiemo. Dabar žmonės nebemato. Tik gaidys dar pamato ir šuo, o gal tik nujaučia. Gamta, jos reiškiniai: Kad su griausmu lytus ateina, tai žmonės pilniavoja, idant šunes nebūtų stuboj dėl to, kad perkūnas in tą stubą greičiau muša. Visžinojimo žiedas. Abrydėliai yra tik labai retai daugia(u) nuo pažintojų randami grybai. pavasarį, kad šalna iš žemės kilt praded , tai jau jie augt praded, tada žydėt. jų žiedą turysis visžinąs yra. Gandrai išmeta iš lizdo mažąjį prieš blogus metus, prieš badą, kiaušinį išmeta prieš vidutinius metus, o kaip nieko neišmeta, tai reikia leukti gerų metų. Sako: turįs paparčio žiedą viską žino. Norint lietų pritraukt, reikia aguonas berti į šulinį. Norint, kad debesiai išsiskirstytų, reikia plėšyti karklyną dvišakį arba juodelksnį dvišakį. Kad kas turi kokią sulaužytą koją arba ranką, tai prieš kokius orus skausmas visuomet atsiliepia. Ausyse niežti prieš lietų. Numirėliai sapnuojasi prieš oro atmainas. Kaip šuo žolę ėda tai bus bjaurūs orai. Kaip katė pro langą žiūri, tai bus prasti orai. Kregždelės prieš lietų skraido palei žemą, prieš giedrą aukštyn kyla. Kada varnos sutupia ant medžių viršūnių, tai rodo, kad bus šaltis. Kad vasarą piktvarlės vakarais būriais išlenda iš savo urvų, tai bus lietus. Prieš lietų bitės labai piktos. Kada voratinklis ant žemės klojasi, ypač rudenį, tai bus ilgai giedra. Kada vakaras tykus ir šūdvabaliai lakstydami bimbia, tai ant lietaus. Druska drėgsta prieš lietų. Prieš šaltį kyla vanduo upėse ir šulnyse, o prieš atadrėgį leidžiasi žemyn. Laumės juostos rodo, jog greit nustos lijus. Jeigu mėnuo negiedrus, apsiblandęs, tai bus sniegas arba lietus. Kad jauname mėnesyje Kalėdos, tai bus lietinga vasara. Prieš audrą ir vėją varnos renkasi į būrius ir kranksi. Jei pavasarį sugriaudžia pirmą sykį nuo pietų, tai bus šilta vasara, jeigu nuo žiemių - tai šalta, jeigu nuo vakarų - lietinga. Kad pamatai lekiant aitvarą su pinigais, tai reikia atsistot po stogu ir, nusismaukus kelines, šikną parodyt ir pasakyt jam:" Aš tau savo poną parodžiau, dabar tu man savo parodyk", - tai (pinigus pabėręs) jis parlėkęs uždega namus jo. O kad neatsistoji po stogu, tai apleidžia niežais nenugydomais. Jeigu kokiame susirinkime žmonės laukdavo ateisiančios moters, aptariamos ėsant ji ragane, tai į visus langus įsmeigdavo po spilką ir į duris. Spilką ne adatą: adata kiaura, galėtų pro ją išlįsti. Aptariamai moteriai atėjus ir užstalyje atsisėdus, jai nematant įmesdavo koks vyras į židinį devyndrekio. jei moterės būta tikrai ragana, tai ji tuoj išlėkdavo per aukštinį. Kitame žmogaus kaukuole yra raštai, kitame nėra. Katras čia būdams buvo raštininkas, tai to kaukuolė ir yra su raštais, bet kad nieks tų raštų negal perskaityti, jei nebent tie, kur labai mokyti. Kalendorinės šventės: Kaip pavalgo kūčią, palieka šaukštus ant stalo, o ant rytojaus užsikėlę žiūri, katro šaukštas apsivertęs aukštinykas, tai, sako, tas žmogus tą metą mirs. Kūčią valgydami, deda ant stalo šieno, šieną paskui nuėmę, žiūri, kokį ras grūdą ant stalo, tai ateinantį metą ir tas javas geriausiai užderės. Kūčių vakare klauso, ar šunys loja. jeigu loja, tai tuose namuose bus veselijos sodžiuje. Kūčias valgydami, žmonės po staldengte patiesia šieną. kalėdų rytą tą šieną išdalija po žiupsnį visiems gyvuliams: arkliams, karvėms, avelėms. Namai, ūkis: Kaip sodina žmonės kopūstus, tai padeda akmenis dėl to, kad užaugtų tokios galvos kopūstų, kaip tie akmenys. Kad bobos sviestą muša, tai taiko, kad neatsisėstų kur ant šakos, ba ilgai sviestas nesusimuša. Kad bobos kepa duoną, vaktuoja, kad nebūtų durys atdaros, ba kaip vėjas in pečių ineina, tai duona suplyšta. Kad nori, idant nebūt kur karvelių, tai reikia vanago plunksną užmest ant aukšto (arba zuikio koją), tai nė joks karvelis nebus. Nereikia arkliui kirpt kaltūnus, ba akis apvelka. Kad uždega namus, tai kaip ateini ant gronyčios, tai reikia žiūrėt pro šilkinę skepetą, tai jeigu žmogus uždegė, tai matyt ant liepsnos sėdint žmogų. O kad nori, idant neėstų pelės javus, tai kaip parveži pirmą vežimą, tai reikia nė vienam nesišnekėt. Žmonės sako , kad žvirbliai prapuola tai rugių nereik sėt. Kad žmonės perka paršiuką, tai nereikia maišą užrišt, ba paršiuks neėdrus būna. Taip užriša maišą, tai paršui snukį užriša. Nereikia penimą kiaulę mušt šluota, ba kruopuota būna mėsa. Kad nori, idant dalgis gerai žolę imtų, tai reikia angies geluonį insidėt į šliokerį. Per pusiaužiemį nešutina bulvių, ba pasodintos bulvės kirmija. Intrenkto perkūno medžio reikia padaryt palyčią, apart apė lauką, tai usnės prapuola. Nereikia iš laukų plunksnų rinktie, ba pelės drapanas ėda. Nereikia kupetą šieno apgrebot, ba žiemą avys rėkia. Jei nori, ka kanapės nedigtų, tai reikia kuolelį per kelį perlaužt ir inkišt in pasėtas kanapes. Kad atsitinka, kad kanapės nedygę lenda in žemę, tai reikia atbulas akėčias arba žagrę po kanapes pavalkiot. Pasodinus kopūstus, reik padėt ant lysės didelį akmenį, kad galvos tokios augtų. Jei nori, kad žąsiukai atsieitų, tai reik pavogt no vandrauno žmogaus kepurę, in tą kepurę sudėjus žąsies kiaušinius apleist po žąsia. Kada mėnuo an dangaus, tai barščių nesėk, ba neaugs. Kada mėnuo an dangaus, cibulių nesodyk, ba žyduoliai būna. Piktos kalės ir šuniukai pagirti. Trečoj dienoj jaunmėnesio įčiepyts medis trečąmet žyd, o jei su jau žydėjusiu virbeliu įčiepyjams, tai jau antrąmet žyd. Žiurkių, pelių suvadinims ir išgabenims. -Mano Stiegatis, mano tėtytis, pasakodavo: " man dvare beslūžijant, nekursai senuks atėjo ir ant pono įvelyjimo to dvaro visas peles bei žiurkes suvadinęs išvedė šalin. Būtent jis pradėjo su švilpuku švilpt. Jau pilns dvars pribėgęs buvo. Man jau vis baugu buvo. jau su kepure jas mušt norėjau, ale tas senuks buvo uždraudęs šukštu nei vieną nemušt. Jis vis švilpė. paskia(u) atbėgo viena akla pelė o raiša žiurkė, tai jis paliovė švilpęs, sakydams: "Dabar jau visos yra." Ir jis vedęs jas nuo dvaro. Ir, per nekuriąupę pervedęs, tarė joms:"dabar eikite". Teipo jos visos iš to dvaro šalin buvo". Kuomet pavasarį daug uodų, tuomet linai gerai užderia. Iš gramnyčių žvakės nulipdę kryželį, dėdavo jį, statydami namus, kertėje, sunėrę pirmą vainiką. Toje kertėje ant pat sunėrimo iškirsdavo teip pat kryželį, kad anas vainikas nenusispaudęs gulėtų. Namus statant, išgręžia kertėje ant sunėrimo skylę ir įdeda ten žvakę, kad tuose namuose nesivaidintų. Kas girdo mažus kačiukus arba šuniukus, tam gyvuliai neseis. Neužkukuota gyvatė yra vaistas nuo pasiutimo. Gydo tuom ir kitas arklių ir karvių ligas. Visus medžius reikia kirsti senugalyje: stipresni, kinivarpai neėda, nekirmija. Tik apušę, beržą, juodelksnį jauname mėnesyje. Pirkti viską reikia senugalyje; jaunam pirkti daiktai greičiau genda. Į pirtį geriau eiti senugalyje; jauname lengva gauti išbėrimą. Triobą reikia pradėti statyti senugalyje: bus stipresnė. Plaukus vyrai taiko kirpt jaunam mėnesyje: geriau auga. Baravykai geriausiai dygsta jauname arba pačiame senugalyje, kaip rūkai yra. Jei ant sauso medžio (be lapų) gegužė užkukuoj, tai bus blogi metai. Jei pavasaryj vanduo sąnašas paliko, tai vidurvasaryj atsiims. Jei pavasaryj potvynių nebuvo, tai jie bus vidurvasaryj. Jei be lietaus saulė sniegą nutirpdė, tai bus gražus ruduo. Linus sėti reikia kantrybę turėti. Kad jau žirnių yra pribrendusių, tai ir riešutų yra. Kad jau rugio grūdas kiets , tai reik pjaut. Rugienų šalnos (pirmosios) nieko augmenų negadina. Kad pelių lizdai aukštai javuose ar žolėse sunešti, tai bus potvyniai ar gili žiema. Kokiu mėnesiu pasirodys pirmasis sniegas, tokiu ir žiema kris: jei pilnu - pilnu, jei galu - galu. Kad gulbės lek, tai potam bus trečioj dienoj sniegs. Jei prieš atgrįžimą saulės tvirtai šąla, tai paskui bus nešalta žiema. Kad niežti kairijį delną, tai gausi pinigų, tiesųjį - tai sveikina. Kad šukuojasi galvą, o išpuola šukos, tai tądie sarmatą apturi. Niekada nereikia siūt ant savęs, ba pomietį susiuva. Žmonės sako, kad niekad nereikia šukuot pusę galvos, ba vilką sutinki. Kad padaro muzikantas, o negali pavažiuot, tai reikia išsiverst plėškes, vadeles ir dėlinges. Nereikia laužt duonos per kelį, ba koja nusilaužia. Nereikia an jauno siūti marškinius, ba kūną niežti. Černaknygės. Gumbinė, Ragainė, Kraupiškas. Tutlelių T. turėjo černaknyges. Tąsias jis kartą neužrakinęsį svečius išjojo, o namiškiai, tad bejunduluodami jas užėję, pradėjo skaityt. Jis pakeliui tai tuoj žinojo ir visu įgalėjimu grįžo atgal, nes ant kiemo užjojus - juodbėris abelnai šimelis buvo - į stubą įėjęs, ją jau pilną dvasių rado. Ir namiškiai beskaitydami tai jau tėmyjo, nes jau viskas brškėjo. Jis knygas skaitytojui išdrėskęs, kelis kart per ausį užtempęs, pradėjo kitoj vietoj jose skaityt or teip vislab atsitaisė. Kad advente saulės nesimato, tai bus geri metai. Jeigu stalas padengtas ir valgis ant jo sustatytas ir svečiai išvažiuoja ir svečiai išvažiuoja, tai jeigu negalima suspėti viską nuo stalo nuimti, tai reikia nors visas keturias kertes staldingties ant stalo užkelti. Kitaip svečiai skalsą iš namų išveš. Rudeny, šviesioj dienoj, sėdėjau prie savo buto ant suolelio. Susyk pamačiau a[i]tvarą kai kokią šienkartę per šalia buto stovinčią liepą persidriekiant. Tas pavidals vis žėrėjo, tik vien galva juoda buvo. Apie metą 1848 mačiau a[i]tvarą visai ištisą lekiantį. Iš jo pryšakio tryško ugningi žarai. Jis buvo šienkartės storume ir kokių penkių metrų ilgio. Mete 1840 nekurį vakarą matė ant Šešupės laumę mergos didume skalbiančią. Matytojui šalia klėties stovint ir bežiūrint, ir laumė atsistojo, o į matytoją žiūrėdama, niškalbamai didelė pastojo. Pastaba: informacija apie burtus pateikiama šiame puslapyje yra pažintinio pobūdžio, svetainės autoriai neprisiima atsakomybės už jos panaudojimą ;) |