|
|
Lietuvos proistorė |
Paskutinis ledynas iš Lietuvos pradėjo trauktis apie 14 000 m. p.m.e. Per 3000 metų ledynas pasitraukė iš Lietuvos . Po savęs paliko didžiulį vandens telkinį - Pietų Baltijos Biolingo jūrą, kuri pamažu susiformavo į atskirus ežerus.
Ledynų pasitraukimas iš Lietuvos teritorijos Sausumoje ėmė plisti tundros augalija. Pirmasis atšilimo laikotarpis — biolingas prasidėjo XI tūkstantmetyje p.m.e. Tuomet pirmieji medžiotojų būreliai galėjo pasiekti pietų Lietuvą. Palankios sąlygos nuolatos gyventi Lietuvoje susidarė antrojo poledyninio atšilimo — aleriodo metu, X tūkstantmetyje p.m.e. Klimato atšilimas dėka iš pietinio Baltijos pajūrio ir pietvakarinių sričių atkeliavo mažos įvairių paleolito kultūrų gyventojų bendruomenės, klajojančios paskui šiaurės elnių bandas. Lietuvos paleolito gyventojai kūrė stovyklas sausose smėlėtose vietose prie pat vandens, beveik visuomet šiauriniame krante, kaitinamame saulės. Stovyklų būdavo įvairios dydžių ir visuomet trumpalaikės. Didelėse paprastai būdavo keletas aikštelių. Iš archeologinių radinių sankaupų matyti, jog kiekvienoje aikštelėje stovėjo 1—3 palapinės, kuriose gyveno atskiros šeimos. Pagrindinis Lietuvos senojo akmens amžiaus gyventojų ūkinis užsiėmimas buvo šiaurės elnių medžioklė. Sumedžiotas elnias buvo suvartojamas visas: mėsa maistui, kailiai aprangai ir palapinėms, gyslos siūlams, ragai ir kaulai įrankiams gaminti. Medžioti įvairūs miško žvėrys, žeberklais gaudomos žuvys. Medžiotojų įrankiai - strėlės ir lankai, ietys, svaidyklės bei žeberklai. Vėlyvojo paleolito laikotarpiu klajota ir ieškant titnago. Geros kokybės titnago ieškota už dešimčių ir šimtų kilometrų. Lietuvoje titnago gausiausiai randama pietinėje dalyje, tad ir paleolito stovyklų bei dirbtuvių čia aptikta daugiausia. Ryškiausia titnago dirbtuvė ir kasykla buvo tyrinėta Ežerynų kaime, Pietų Lietuvoje. Iš titnago skelčių ir nuoskalų buvo gaminami strėlių ir iečių antgaliai, peiliai, gremžtukai kailiams ir medžiui apdoroti, rėžtukai kaului ir ragui pjaustyti, ylos, grąžteliai. Iš stambesnių titnago gabalų buvo gaminami kirveliai, pleištai, kasikliai.
Svidrų (viršuje) ir Pabaltijo Madleno (apačioje) strėlių antgaliai. XI - IX t-metis pr. m.e. Netiesos, Ežerynai, Nemunaitis, Kašėtos, Margiai.
Lietuvos paleolite išskirtinos trys pagrindinės kultūrų grupės: Pabaltijo Madleno, Svidrų ir iš šių dviejų grupių susidarę įvairūs hibridiniai variantai. Pabaltijo Madleno vardas apibrėžia grupę paleolito radinių kompleksų, kuriuos galima genetiškai susieti su Liungbiu—Bromės ir Arensburgo kultūromis. Šių kultūrų paminklų aptinkama Danijoje, Pietų Švedijoje, teritorijoje nuo Olandijos iki Oderio. Pagrindinis šių kultūrų bruožas - platūs titnaginiai strėlių antgaliai su išskirta įtvarą, retušuota statmenu pakraštiniu retušu Svidrų kultūros paminklų aptinkama į rytus nuo Oderio — Vyslos, Bugo ir Nemuno baseinuose. Pagrindiniai bruožai, kuriais šios grupės titnago dirbiniai skiriasi nuo Pabaltijo Madleno dirbinių, yra strėlių antgalių ir rėžtukų įtvarų plokščiu retušu retušuota vidinė pusė. Strėlių antgaliai ilgi, siauri, primenantys lauro lapo formą. Gremžtukai dažniau siauri ir ilgi, skaldytiniai dvigaliai. Lietuvoje žinoma apie 60 Svidrų kultūros stovyklų.
MEZOLITAS VIII— V tūkstantmetis p.m.e. VIII tūkstantmetyje p.m.e. prasidėjo poledyninis klimato atšilimo laikotarpis, kuris laikomas mezolito, arba vidurinio akmens amžiaus, pradžia. Ledynams traukiantis, per susidariusią prataką buvęs ledyninis Baltijos ežeras susijungė su vandenynu ir virto sūriavandene Joldijos jūra. Vandens lygis jūroje, upėse ir ežeruose smarkiai krito. Ledynui pasitraukus iš Vidurio Švedijos, iškilo slenkstis, kuris vėl atskyrė jūrą nuo vandenyno — susidarė gėlavandenis Anciliaus ežeras. Neilgai buvęs Anciliaus ežeras sudarė sąlygas naujai Baltijos jūros fazei — sūriavandenei Litorinos jūrai, kurios krantų linijos jau daug artimesnės dabartinėms. Mezolito pradžioje klimatas buvo nepastovus: atšilimus keitė atšalimai. Lietuvos teritorijoje tuo metu paplito pušys, lazdynai, išnyko šiaurės elniai. VII tūkstantmetyje p.m.e. prasidėjo pats šilčiausias poledyninis atlantinis laikotarpis su švelniomis žiemomis ir šiltomis drėgnomis vasaromis. Augo plačialapių medžių miškai. Svarbiausias mezolito gyventojų užsiėmimas — miško žvėrių medžioklė. Mezolito medžiotojai dar tebebuvo klajokliai, tačiau jų kelionės jau buvo kur kas trumpesnės. Mezolitas — tai ir žūklės laikotarpis. Lietuvoje aptinkama dvejopų mezolitinių stovyklų pėdakų. Vienos jų mažos - čia gyventa vieną kartą ir neilgai, kitos - su dideliame plote pasklidusiais radiniais - į šias stovyklas buvo ne kartą grįžtama. Vienas svarbiausių viso pasaulio mezolitui būdingų požymių — mikrolitinė titnago dirbinių technika. Siauros tiesios titnago skeltės buvo nuspaudžiamos nuo specialiai paruoštų skaldytinių. Iš skelčių buvo gaminami strėlių antgaliai, peiliai, įtveriamieji ašmenėliai kaulo, rago bei medžio įrankiams ir ginklams. Iš skelčių pagaminti smulkūs geometrinių formų dirbiniai vadinami mikrolitais. Ypač paplito lancetai — peiliuko pavidalo strėlių antgaliai smailiai išskelta viršūne. Greta smailiųjų lancetų atsirado skersinių antgalių aštria, bet buka viršūne — vadinamųjų trapecijų. Lancetai ir trapecijos pasižymėjo didele pramušamąja galia, buvo labai greitai ir lengvai pagaminami. Labai veiksmingi buvo ir kauliniai antgaliai su įtveriamaisiais titnaginiais ašmenėliais — siauromis aštriomis skeltelėmis: vos palietę taikinį jie palikdavo ilgas pjautines žaizdas. Iš mezolito laikotarpio turime kaulinių bei raginių dirbinių: žeberklų su užbarzdėlėmis ir įkartomis, ietigalių, kirvelių ir jų įtvarų su kotu, kaltų, peikenų, durklų.
Žeberklai - ietigaliai. VIII - V t-metis pr. Kr. Rūdninkai, Janapolė, Karaviškės, Lomenos upė.Mezolito laikotarpiais egzistavo keturios kultūros: epipaleolitinė, Maglemosės, Nemuno ir Kundos.
Mezolito pradžioje dar buvo laikomasi paleolito tradicijų, iš kurių susidarė savitas kultūros variantas, vadinamas epipaleolitine kultūra. Lietuvoje epipaleolitinei kultūrai priskiriami mezolitui priklausantys paminklai, kurių radinių kompleksuose dar nėra naujų, vien mezolitui būdingų elementų. Epipaleolitinė kultūra egzistavo preborealio laikotarpiu — VIII tūkstantmetyje p.m.e. Neprisitaikiusios prie naujų gamtinių sąlygų dalis epipaleolito genčių išsisklaidė į visas puses, dalis susimaišė su mezolitinių kultūrų nešėjais. Maglemosės kultūra gavo vardą nuo vakarinėje Zelandijos dalyje tyrinėtos akmens amžiaus stovyklos Maglemose. Paminklų Lietuvoje labai nedaug. Ryškiausia yra Maksimonių stovykla Pietų Lietuvoje. Pagrindiniai bruožai — įvairūs lancetiniai strėlių antgaliai, ovaliniai kirveliai, mikrorėžtukinė skelčių gamybos technika. Maglemosės kultūra skiriasi nuo epipaleolitinės ir nėra vietinių kultūrų tąsa. Jos paminklai priklauso gana trumpam ankstyvojo borealio laikotarpiui — VII tūkstantmečiui p.m.e. Ši kultūra greitai įsiliejo į susidarančią Nemuno kultūrą. Mezolitinė Nemuno kultūra pradėjo formuotis VII tūkstantmetyje p.m.e. ir gyvavo iki IV tūkstantmečio p.m.e., kai atsirado keramika. Nemuno kultūros paminklų gausu Pietų ir Vidurio Lietuvoje, buvusioje Rytų Prūsijoje ir iš dalies Baltarusijoje. Svarbiausi šios kultūros bruožai : Svidrų kultūros palikimas, šiaurinių kultūrų makrolitinio ir Pietryčių Europos kultūrų mikrolitinio pobūdžio įtaka. Pagrindiniai Nemuno kultūros radiniai yra episvidriniai strėlių antgaliai, trapecijos, įvairūs lancetiniai antgaliai ir ovaliniai įtveriamieji kirveliai. Su Kundos kultūra siejami kai kurių atsitiktinių kaulo ir rago dirbinių tipai bei titnaginių dirbinių kompleksai iš Žemaičių aukštumos ir Siaurės rytų Lietuvos mezolito stovyklų. Mezolitinė Kundos kultūra buvo paplitusi visame Rytų Pabaltijyje, nuo Suomijos šiaurėje iki Nemuno-Neries linijos pietuose. Lietuvoje yra surasta vos keletas mezolito laikotarpio kapų: Duonkalnyje, buvusiame Biržulio ežero pusiasalyje, vėliau virtusiame sala, ir Spigino rage, netoli Janapolės. Įdomiausias iš jų — dvigubas Duonkalnio „žynio" kapas, kuriame buvo palaidoti vyras ir moteris. Vyras gulėjo ištiestas, o jo kojūgalyje — pariestomis kojomis moteris be įkapių. Visa duobė pribarstyta tamsiai raudonos ochros. Šalia dar buvo apeiginis židinys — akmenų krūvelė, apipilta ochra. Vyras buvo labai gausiai papuoštas žvėrių dantų kabučiais: galva papuošta briedžio dantų vėrinėliu, ant akių uždėta po pragręžtą šerno iltį, į nosies šnerves įkišta po briedžio dantį, po du dantis - į ausis. Ant lūpų taip pat uždėti du pragręžti dantys. Žemiau kelių parišta po mažą dantų vėrinėlį, prie kojų gulėjo pavienių dantų eilutė. Iš viso kape surasti 57 amuletai. Gausios įkapės, apeiginis židinys ir greta palaidota moteris rodo, jog mirusysis, nors ir būdamas palyginti jaunas, 20—25 metų, gentyje užėmė išskirtinę padėtį.
NEOLITAS IV—II tūkstantmetis p.m.e. IV tūkstantmetyje p.m.e., atsiradus keramikai, išmokus gludinti, pjauti ir gręžti akmenį, prasideda sudėtingas ir įvairus neolito laikotarpis. Jis baigėsi pradėjus vietoje gaminti žalvario dirbinius. Lietuvos neolitas chronologiškai ir kultūriniu požiūriu skirstomas į du tarpsnius: į ankstyvąjį bei vidurinį (IV-III tūkstantmečiai p.m.e.) ir vėlyvąjį (III tūkstantmečio p.m.e. pabaiga - II tūkstantmečio p.m.e. pradžia).
Ietigalis. VIII - V t-metis pr. Kr. Opšrūrtai.
Dantų vėrinys. VI t-metis pr. m. Duonkalnis.
Narvos kultūros puodai. IV - III t-metis pr. m.e. Šventoji.
Neolito pradžioje klimatas buvo labai palankus žmonėms gyventi: žiemos švelnios, gruntinių vandenų lygis žemas, tad buvo galima gyventi prie pat vandens, upių bei ežerų pakrantėse. Vešėjo lapuočiai, ypač ąžuolai, guobos, liepos. Ankstyvasis ir vidurinis neolitas — giminingų Nemuno ir Narvos kultūrų klestėjimo metas. Tyrinėjant neolito gyvenvietes Pietų Lietuvoje ir Šiaurės Baltarusijoje, paaiškėjo, jog buvusios mezolitinės Nemuno kultūros areale vėliau gyvavo savita, vietiniu pagrindu susiklosčiusi kultūra, gavusi neolitinės Nemuno kultūros vardą. Neolitinės Nemuno kultūros titnago radiniuose aiškiai maryti mezolitinės Nemuno kultūros pėdsakai. Tačiau atsiranda ir vien neolitui būdingų dirbinių, naujos apdirbimo technikos. Ankstyvajame neolite strėlių antgaliai tų pačių tipų kaip ir mezolite: lancetiniai, trapeciniai, primenantys svidrinius. Viduriniame neolite atsiranda dar trikampiai ir rombiniai, tačiau jie neišstumia senųjų tipų. Gremžtukai, rėžtukai, grąžteliai, ovaliniai kirveliai labai artimi mezolitiniams. Atsiranda ir naujų dirbinių tipų: peilių su smailia išlenkta viršūne ir gludintų titnaginių kirvelių. Pagrindinis puodų tipas — dideli smailiadugniai plačiaangiai katilai. Ankstyvojo laikotarpio keramikos molio sudėtyje ypač gausu augalinių priemaišų, vėliau pradėta maišyti gana daug stambių kvarcito trupinių. Ornamentikos motyvų labai maža — katpėdėlėmis, trikampiais įspaudėliais, įvairaus dydžio duobutėmis puošti tik puodo pakraščiai. Vidurinio neolito puodai trumpesni ir platesni. Dėl puodo kaklelyje iš abiejų pusių įspaustų duobučių atsiranda savitas, tik šiai kultūrai būdingas kaklelio profilis. Puodų dugneliai smailūs, vėliau atsiranda ir plokščių. Vėlyvojo neolito Nemuno kultūros keramikoje ryškėja Pamarių kultūrai būdingų požymių — virvutės įspaudai, eglutės pavidalo įraižos, smėlio ir granito trupinių priemaišos molyje, taurės ir į amforas panašios plačiaangės puodynės. Narvos kultūra buvo didelė kultūrų grupė, paplitusi visame Rytų Pabaltijyje ir dalyje Rusijos miškų zonos. Šiaurėje ji aprėpė visą Estiją, rytuose siekė Ladogos ežero pakrantes, Ilmenio ežerą, Pskovo srities pietinę dalį bei Šiaurės Baltarusiją. Narvos kultūra išsirutuliojo iš mezolitinės Kundos kultūros. Lietuvoje paplitę du Narvos kultūros variantai: vakarinis ir pietinis. Vakariniame atsispindi gryniausi šios kultūros bruožai, o pietinis yra hibridinis, jo pagrindą sudaro Narvos kultūra, bet yra ir ryškių Nemuno kultūros elementų. Vakariniam Narvos kultūros variantui Lietuvoje atstovauja keletas gyvenviečių pajūryje (Šventojoje) ir Žemaičių aukštumoje, pietiniam - grupė paminklų Jaros upės baseine ir prie Kretuono ežero Rytų Lietuvoje. Lyginant su Nemuno kultūra, Narvos kultūros gyvenviečių, ypač vakarinio varianto, titnago inventorius gana skurdus. Kiek daugiau ir įvairesnių titnago dirbinių aptinkama pietinio varianto gyvenvietėse. Narvos kultūros gyvenviečių kaulo ir rago inventorius gausus ir įvairus. Aptinkama įvairiausių ietigalių, strėlių antgalių, žeberklų, durklų, peikenų, meškerės kabliukų, ylų ir adiklių, įrankių tinklams megzti, įtveriamųjų kirvių, peilių, kaltų, kaplių. Narvos kultūros keramika turi daug bruožų, bendrų visoms Rytų ir Vakarų Pabaltijo kultūroms, tačiau yra ir ryškių skirtumų. Pagrindinis puodo tipas - didelis plačiaangis smailiadugnis katilas. Ankstyvojo etapo puodų molyje gausu grūstų sraigių kiautelių, retkarčiais ir augalinių priemaišų. Viduriniame neolite imta dėti grūsto granito trupinių ir atsiranda puodų su plokščiais siaurais dugneliais. Aptinkama nedidelių pailgų, kartais laivelio pavidalo dubenėlių, apskritų dubenų, žemų plokščiadugnių puodukų. Keramikos ornamentikai būdingi apvijiniai ir mazgelių, pleištukų, duobučių, įraižų, dantukų, pailgų keturkampių duobučių, grūdelio pavidalo ir sukinių įspaudų motyvai. III tūkstantmetyje pr. m.e. Rytų Pabaltijyje vyko svarbūs kultūriniai pokyčiai. Šiaurinėje Narvos kultūros kaimynystėje pasirodė Sukinės keramikos kultūros gentys - žvejai ir medžiotojai, o iš pietų netoli Lietuvos ribų priartėjo Rutulinių amforų kultūros gentys - gyvulių augintojai ir žemdirbiai. Nei vieni, nei kiti neįsitvirtino Lietuvos teritorijoje, tačiau paliko bendravimo su vietinėmis Narvos ir Nemuno kultūromis pėdsakus. Viduriniame neolite prasidėjo tiesioginiai mainai su šiais kaimynais ir netiesioginis keitimasiskultūros bei ūkio laimėjimais.
Skridinys - amuletas (viršuje) ir saga (apačioje). III t-metis p.m.e. Daktariškė.
Apeiginio kaušo rankena. III t-metis p.m.e. Šventoji.
Iš Šukinės keramikos sričių plito gero žaliojo skalūno dirbiniai - skobteliai, kirveliai, ietigaliai, kurie greičiausiai buvo mainomi į Lietuvoje gaminamus gintarinius dirbinius. Aptinkama ir Sukinės keramikos kultūrai būdingos keramikos arba sukinių ornamentų ir jų imitacijų. Iš Rutulinių amforų kultūros sričių sklido gamybinio ūkio — žemdirbystės ir gyvulininkystės idėjos. Iš ten, matyt, gauti ir pirmieji kultūriniai augalai. Plito techninės naujovės: trikampiai ir širdiniai strėlių antgaliai, naujos formos ir mineralinės priemaišos keramikoje. Rutulinių amforų kultūros gyventojai buvo pažengę į priekį ne tik ūkyje, bet ir pasaulėjautoje — formavosi abstraktesnė galvosena bei nauja pasaulio samprata. Iš kaimyninių kraštų atsikėlė ir Rutulinių amforų kultūros gyventojų, įpratusių verstis naujomis ūkio šakomis. O apie Šukinės keramikos kultūros bendruomenes, vėliau asimiliuotas baltų, liudija finougriški vietovardžiai Šiaurės ir Rytų Lietuvoje.
Pamarių kultūra ir baltų formavimasis Vėlyvasis neolitas - laikotarpis, apimantis III tūkstantmečio pabaigą ir II tūkstantmečio p.m.e. pradžią. Tai naujos - Virvelinės keramikos kultūros laikotarpis. Virvelinės keramikos kultūros vardu vadinama grupė Vidurio, Šiaurės ir Rytų Europoje gyvavusių kultūrų, kurioms yra būdinga virvelių įspaudais puošta keramika, laiviniai kovos kirviai, laidosena suriestoje padėtyje. Virvelinės keramikos kultūra - sudėtingas reiškinys. Virvelinės keramikos kultūra, veikdama anksčiau susiklosčiusias vietines kultūras ir pati jų veikiama, peraugo į keletą atskirų kultūrų. Antroje III tūkstantmečio pusėje Rytų Pabaltijyje, į vietines Narvos ir Nemuno kultūras įsiliejus Rutulinių amforų ir Virvelinės keramikos kultūroms, susidarė Pamarių kultūra. Pamarių kultūros paplitimas suprantamas dvejopai: kaip tikrosios Pamarių kultūros ir kaip jos įtakos zonos. Grynųjų Pamarių kultūros paminklų aptinkama siaurame pajūrio ruože Šiaurės Lenkijoje, buvusioje Rytų Prūsijoje ir vakarinėje Lietuvos dalyje - Palangos miesto ribose (Šventosios 1A akmens amžiaus gyvenvietė), Kuršių Nerijoje (žinoma apie 20 radimviečių, svarbiausia ir tyrinėta - Nidos neolito gyvenvietė), Žemaičių aukštumoje. Pamarių kultūros titnago inventoriuje persipynę naujųjų ir senųjų dirbinių tipai. Ypač daug dėmesio buvo skiriama šiai kultūrai būdingiausių dirbinių - iš abiejų pusių retušuotų trikampių „širdinių" strėlių antgalių ir peilių gamybai. Nebuvo užmiršti ir senieji dirbinių tipai — per visą Pamarių kultūros gyvavimo laikotarpį išliko skersiniai ir lancetinius primenantys strėlių antgaliai. Pamarių kultūrai budingi dviejų rūšių gludinti akmeniniai kovos kirviai: iš senųjų virvelininkų paveldėti europinio tipo ir baltiški. Iš Nemuno kultūros Pamarių kultūra perėmė tik baltų sričiai būdingus kirvelius ilga keturkampe pentimi. Iš akmens dirbinių dar aptinkama apvalinių, keturkampių ir gyvatgalvių kaplių. Keramika savita ir būdinga vien šiai kultūrai. Visi puodai plokščiadugniai, molyje yra tik mineralinių priemaišų: smėlio, grūsto granito, pasitaiko ir šamoto — grūstų puodų šukių. Ankstyvosiose gyvenvietėse puodų tipų mažiau ir ornamentai paprastesni. Vėliau įvairių puodų tipų ir jų variantų pamažu gausėjo, ornamentai darėsi sudėtingesni, tačiau išliko ir ankstesnieji. Akmens amžiaus pabaigoje pastebimas trumpas ir labai staigus ornamentikos ir puodų formų supaprastėjimas. Pagrindinės Pamarių kultūros keramikos grupės yra šios: amforos, taurės, plačiaangės puodynės, apskriti dubenys, pailgi dubenėliai ir mažieji puodukai. Puodai buvo puošiami įvairiomis virvutės įspaudų kompozicijomis, įraižų pluošteliais, grūdelio pavidaloįspaudais, dantukų eilutėmis, prilipdytais rumbais su įkartėlėmis, gulsčios eglutės motyvais. Dažniausiai buvo puošiama viršutinė puodo dalis.
Stulpinė skulptūra. IV t-metis p.m.e. Šventoji. Pamarių kultūros įtaka Narvos ir Nemuno kultūrų paplitimo srityse labai įvairi. Pietinėje Lietuvos dalyje tyrinėta nemažai vėlyvojo neolito gyvenviečių su skirtinga Pamarių arba senosios Virvelinės keramikos kultūros įtaka. Vienur titnago inventoriui būdinga vėlyvoji neolitinė Nemuno kultūros įtaka, o plokščiadugniai puodai puošiami Nemuno ir Virvelinės keramikos kultūrai būdingais ornamentais, kitur titnaginiai dirbiniai primena mezolitinius, o puodų formos įprastos Pamarių kultūros keramikai, dar kitur titnago dirbiniuose pastebima ir Nemuno, ir Pamarių kultūrai būdingų bruožų, o keramika nemuniška su labai nežymiais Virvelinės keramikos kultūros bruožais. Tokia kultūrų įvairovė būdinga ir vakarų Lietuvai, kur Narvos kultūra susiliejo su Virvelinės keramikos kultūra. Kiek kitaip buvo rytų Lietuvoje — čia Narvos kultūra patyrė didesnę Šukinės keramikos kultūros įtaką. Vėlyvasis neolitas — baltų formavimosi laikotarpis. Tie sritiniai ypatumai ir buvo užuomazgos rytų ir vakarų baltų kultūrų, susiklosčiusių jau žalvario amžiuje. Archeologiniais duomenimis, baltiška kultūra formavosi Narvos ir Nemuno kultūroms susiliejus su Virvelinės keramikos kultūra, kuri greičiausiai nebuvo svetima vietiniams gyventojams. Tačiau baltai yra filologinė sąvoka, apibūdinanti žmones, kurie kalbėjo baltų kalba ir paliko baltiškus vietovardžius bei hidronimus. Vien archeologijos mokslas negali išspręsti baltų kilmės problemos. Tik bendras archeologų, kalbininkų ir antropologų darbas padės suvokti, kaip vyko ilgas ir sudėtingas baltų formavimosi procesas.
Pamarių kultūros puodai. III - II t-metis p.m.e. Nida - Neringa. Žeberkliniai ietigaliai. III - II t-metis p.m.e. Žemaitiškė.
Įmoviniai kirviai ir ietigalis. VIII - VI a. p.m.e. Česukai (ietigalis). Smeigtukai. I t-metis p.m.e. Narkūnai, Nevieriškiai, Sokiškiai. Ankstyvojo geležies amžiaus pradžiai Lietuvos teritorijoje nustatyti trūksta tiksliai datuojamų geležinių dirbinių. Pirmieji geležies dirbiniai buvo atvežtiniai ir pasirodė I tūkstantmečio p.m.e. viduryje. Paskutiniųjų šimtmečių p.m.e. gyvenviečių sluoksniuose randama geležies šlako, geležinių daiktų ir jų nuolaužų. Šie radiniai rodo, kad tuo metu pradėta vietoje gaminti geležį ir iš jos kalti peilius, ylas, žvejybos kabliukus, net papuošalus. Keramika, tiek akmens amžiaus, tiek ir vėlesnė, teikia žinių ne tik apie žmonių buitį — ji yra ir etninės informacijos šaltinis. Ankstyvojo žalvario amžiaus keramikos formos paveldėtos iš neolito. Iš įvairių neolitinių kultūrų keramikos su brūkšniavimo žymėmis buvo pereita į brūkšniuotąją keramiką, kur brūkšniai vėliau sudarė net savotišką ornamentą. Horizontalus netvarkingas brūkšniuotumas susijęs su puodų gamybos technologija, o vertikalūs brūkšniai yra lyg naujas ornamento motyvas. Žalvario amžiuje puodai supaprastėjo, supanašėjo jų formos. Brūkšniavimo kryptis dažnai derinta prie puodo formos. Brūkšniuotosios keramikos kultūra apėmė didelius plotus — nuo Kuršo vakaruose iki Berezinos baseino (Dniepro intakas) rytuose.
Žalvario amžiaus viduryje ryškiau pradėjo išsiskirti baltų gyventi plotai, atskiros jų kultūrinės sritys. Lietuva apima tik vakarinį baltų gyventos teritorijos pakraštį. Brūkšniuotosios keramikos kultūros kapai žinomi tik iš žalvario amžiaus pabaigos - ankstyvojo geležies amžiaus. Seniausieji kapai buvo griautiniai, o apie I tūkstantmečio p.m.e. vidurį įsigalėjo paprotys kūną deginti. Sudeginti mirusieji buvo laidojami plokštiniuose kapinynuose, jų kaulai supilami į mažas duobutes be urnų, su urnomis arba akmenų krūsnyse. Panašios krūsnys krautos Pietų ir Rytų Lietuvos kapinynuose: Paveisininkuose, Kernavėje. Vakarinė Lietuvos dalis priskiriama prie Vakarų baltų pilkapių kultūros, kuriai būdingi pilkapiai su koncentriniais akmenų vainikais, akmenų rentiniais ir sudegintų mirusiųjų kapais. Kurmaičių, Egliškių pilkapiuose palaidota po keletą ar keliolika mirusiųjų įvairiai įrengtuose kapuose: sudeginti kaulai supilti į duobutę, apdėti plokščiais akmenimis ar supilti į urną. III—II a. p.m.e. čia plito paprotys laidoti nedegintus mirusiuosius tuose pačiuose pilkapiuose. Į jų kapus buvo dedama žalvarinių papuošalų.
Ietigaliai.I t-metis p.m.e. Narkūnai, Nevieriškiai, Sokiškiai. Urnos. I t-metis p.m.e. Paveisininkai. SENASIS GELEŽIES AMŽIUS Sritiniai skirtumai I—IV a. Pirmaisiais mūsų eros amžiais pradeda ryškėti atskirų baltų genčių junginių teritorijos. Dabartinės Lietuvos protėvių gyvenamos vietos tuo metu sudarė tik nedidelę dalį baltų genčių gyvenamojo masyvo Rytų Europos miškų zonoje. Lietuvos gyventojų kultūra nebuvo visai vienoda — pagal laidojimo paminklų grupes išryškėja kelios jos sritys: 1) Vakarų Lietuvos kapinynų su akmenų vainikais, 2) Nemuno žemupio plokštinių kapinynų, 3) Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų, 4) Žemaitijos ir Siaurės Lietuvos pilkapių, 5) vėlyvosios Brūkšniuotosios keramikos kultūros, kurią III a. keičia Rytų Lietuvos pilkapių, 6) Užnemunės laidojimo paminklų. Sritiniai skirtumai geriausiai atsispindi laidosenoje ir nešiosenoje. Vakarų Lietuvos kapinynai su akmenų vainikais, paplitę pajūryje ir Minijos baseine, buvo įrengiami gražiose, dažnai pakilesnėse vietose, netoli upių. Mirusieji laidoti nedeginti plokštiniuose kapuose, aplink kapą buvo sudedamas apskritimo arba ovalo formos akmenų vainikas. Pajūrio moterų galvos buvo puošiamos žalvario spurgelių kepuraitėmis su įvijiniais akinių formos kabučiais kraštuose. Vyrai ir moterys nešiojo antkakles, drabužį krūtinės srityje segėsi vienu dviem smeigtukais bei segėm. Būdingos akinės ir labai profiliuotos, vėliau laiptelinės, lankinės lenkta kojele, apskritos plokščios su tutuliu arba kiauraraštės bei žieduotos segės. Vyrų kapuose rasta raitelio ir žirgo aprangos daiktų, ginklų, dalgelių, kirvių, keliuose III-IV a. kapuose aptikti arklio kaulų pėdsakai. Visų mirusiųjų kapuose dažnai prie galvos ar krūtinės srityje guli mažas molinis puodelis ar beržo tošies dėžutė su papuošalais. Gana dažnai j kapą įdėta Romos imperijos monetų. Nemuno žemupio plokštiniai kapinynai koncentravosi abiejose Nemuno pusėse, Jūros ir Nemuno santakos rajone. Mirusieji čia laidoti nedeginti plokštiniuose kapuose be akmenų vainikų. Vyrų ir moterų nešioti papuošalai panašūs į Vakarų Lietuvos kapinynų srities papuošalus: antkakles kūginiais ir dėželiniais galais, įvairūs smeigtukai su būdingais kiauraraščiais kabučiais, segės, apyrankės. Turtingesniuose kapuose aptinkama po 2—3 antkakles, seges. Vyrams dažnai į kapą buvo įdedamas įmovinis kirvis, viena dvi ietys, kartais skydas, rečiau peilis, dalgelis ar Romos monetų. I a. Nemuno vidurupio dešiniajame krante, netoli Nemuno ir Neries santakos, tarp Nevėžio ir Dubysos žemupio, išskirtina Centrinės Lietuvos plokštinių kapinynų sritis. Mirusieji čia laidoti plokštiniuose kapuose, vyrai ir moterys priešinga kryptim. Dalis papuošalų kaip ir kitų baltų genčių, o kai kurie būdingi tik šiai sričiai. I-II a. moterys galvas puošė įvijiniais antsmilkiniais, vėliau kartais apgalviais iš žalvarinių įvijų su kabučiais. II-III a. buvo madingi spalvoto stiklo karoliai. Vyrai, moterys, vaikai puošėsi įvairiomis antkaklėmis, segėmis, apyrankėmis. Vyrui į kapą dažnai įdedamas kirvis, rečiau peilis ar pjautuvėlis, labai maža ginklų.
Profiliuotos segės. II a. Kurmaičiai.
Plokštelinis antsmilkinis. I-II a. Pakalniškiai.
Antkaklės dėželiniais galais. III a. Žviliai.
Dideliame plote nuo Jūros upės vakaruose iki Nevėžio aukštupio, siekiant Latvijos pietinius rajonus, išskirtini Žemaitijos ir Siaurės Lietuvos pilkapiai. Jau I a. juose laidoti nedeginti mirusieji, po kelis ar net keliolika viename pilkapyje. Pilkapį apdėdavo įvairaus dydžio gana stambių akmenų vainiku. Kiek sudėtingesnės akmenų konstrukcijos — 2 koncentriniai vainikai, grindiniai, puslankio formos priestatai būdingesni senojo geležies amžiaus pirmajai pusei. Kai kurie pilkapiai akmenų konstrukcijomis labai primena Lietuvos pajūrio kapinynus su akmenų vainikais — rytuose būta daugiau apeigų su ugnimi. I—II a. mirusiųjų įkapės negausios, III-IV a. jų kiek daugiau. I—II a. moterys galvas puošė plokšteliniais antsmilkiniais, kaklą - stiklo karolių, įvijėlių, lietų kabučių apvaromis. Moterys ir vyrai nešiojo tokias pat antkakles, drabužius segėsi panašiais smeigtukais, ant rankų mūvėjo apyrankes. Vyrui vakarinėje regiono dalyje į kapą dedamas įmovinis kirvis, o rytinėje — pentinis, rečiau dėtas peilis, galąstuvas, ietis. Moteriai dedamas peilis, yla, bet dažniau akmeninis verpstukas. Kapuose aptinkama ir Romos monetų. Rytų Lietuvos pilkapių teritorija yra į rytus nuo Nemuno ir į pietryčius nuo Šventosios upių. I—III a. šioje teritorijoje vyravo Brūkšniuotosios keramikos kultūra. Žinomi to laikotarpio piliakalniai ir gyvenvietės, bet nėra rasta šių gyventojų kapų. Nykstant Brūkšniuotosios keramikos kultūrai, senojo geležies amžiaus antroje pusėje atsirado paprotys mirusiuosius laidoti pilkapiuose. Vienų pilkapių sampilai su akmenų vainiku aplinkui, kitų sampilai sukrauti iš akmenų ir žemės. Mirusieji laidoti nedeginti, po sampilu iškastose duobėse, po l ar 2 viename pilkapyje. Tik šiai sričiai būdingi moterų kapuose randami žiediniai antsmilkiniai. Moterys prisikabindavo po kelis, tokius antsmilkinius abiejose galvos pusėse. Būdingos ir plačios rankogalinės apyrankės bei emaliuoti papuošalai. Ir vyrai, ir moterys rūbą susisegdavo tik geležiniu lazdeliniu smeigtuku. Vyrai laidoti dažniausiai su ietimi, viršūne kojų link. Prie kojų buvo dedamas ir pentinis kirvis, o virš kojų — skydas. Peilis, galąstuvas vyrui į kapą buvo dedami retai, kaip yla ar verpstukas - moteriai. Senojo geležies amžiaus Užnemunės laidojimo paminklai kol kas mažai tyrinėti, kapų aptikta nedaug, daugiausia dirbinių — iš suardytų kapų. Užnemunės laidojimo paminklai skirtingi: pilkapiai su akmenų vainikais ir grindiniais, taip pat plokštiniai kapinynai. IV a. ėmė plisti mirusiųjų deginimo paprotys. Sudegintų kaulų krūvelė dažniausiai irgi buvo apdedama akmenimis, padengiama akmenų grindiniu. Užnemunės pilkapiai, lyginant su Žemaitijos ir Šiaurės Lietuvos pilkapiais, yra mažesni. Kapuose metalinių daiktų nedaug, reti ir papuošalai. Nedegintų mirusiųjų kapuose rasti žiediniai ir įvijiniai (kartais dvinariai) antsmilkiniai, trimitinės, šaukštinės antkaklės, akinės ir profiliuotos segės, kelių rūšių smeigtukai ir apyrankės. Kartais kapuose randamas molinis puodas lygiu ar brūkšniuotu paviršiumi, retai — Romos monetų.
VIDURINIS IR VĖLYVASIS GELEŽIES AMŽIUS Gentys V-XIII a. I tūkstantmečio pradžioje Lietuvos teritorijoje ima ryškėti kultūrinės sritys. Viduriniame geležies amžiuje baltų gentys sudaro gentinius junginius, iš kurių apie V a. susidaro 9 etnokultūrinės sritys ar gentys: lietuvių, aukštaičių, žemaičių, lamatiečių, skalvių, kuršių, žiemgalių, sėlių ir jotvingių. Genties kultūros pagrindas paprastai būna vietinė senųjų gyventojų kultūra, tačiau vykstant žmonių migracijai bei stiprėjant prekybiniams ryšiams visada jaučiama kaimynų įtaka. Lietuva buvo nuošalėje didžiojo tautų kraustymosi, kuris vilnijo per Europą I tūkstantmečio viduryje, tačiau ir joje pastebimi šio proceso atgarsiai. Susidariusias etnokultūrines sritis kartais vieną nuo kitos skyrė natūralios gamtinės sienos: miškai, pelkės, upės, dykros, kur nebuvo gyvenama. Tikėjimo ir etninės gyventojų sudėties pokyčiai bei papročiai atsispindi laidosenoje. Kapuose lieka tiktai sąlyginis žmonių gyvenimo vaizdas, tačiau tai išsamiausia informacija, pasiekusi mūsų laikus. Išoriniai laidojimotai išsamiausia informacija, pasiekusi mūsų laikus. Išoriniai laidojimo paminklų savitumai tėra tik vienas iš požymių, nustatant gentines ribas. Skirtumai reiškėsi nevienalaikiu mirusiųjų deginimo papročio atsiradimu ir jo vyravimu, skirtingomis mirusiųjų laidojimo kryptimis, taip pat aprangos detalėmis. Laidojimo papročių tyrinėjimai rodo susidariusių etnokultūrinių sričių skirtumus, nors daug kas buvo ir bendra. Lietuvių tautybės formavimosi eiga buvo netolygi — vienos gentys jungėsi sparčiau, kitos - lėčiau. Lietuvių tautybės pagrindą sudarė didžiulis genčių junginys iš Rytų Lietuvos pilkapių srities, kur gyventojai buvo vadinami lietuviais. XIII a., kai istorija privertė gentis jungtis į stipresnius ir galingesnius vienetus, čia susidarė ir Lietuvos valstybės branduolys.
Ritinis smeigtukas su grandinėlėmis ir kabučiais. II-III a. Uostininkai
Degintinio moters kapo įkapės. Antkaklės, apyrankė, verpstukai, peilis, yla. VIII-IX a. Neravai.
Lietuviai Brūkšniuotosios keramikos kultūra išnyko apie IV a., o jos teritorijoje susiformavo dvi naujos kultūros: Rytų Lietuvos pilkapių srities kultūra ir toliau j rytus Bancerovo—Tušemlios kultūra. IV a. pab. — V a. vykusi žmonių migracija į Rytų Lietuvos pilkapių arealą iš šiaurės vakarų ir pietvakarių turėjo įtakos čia formuojantis etnokultūrinei sričiai. Tarp Šventosios ir Nemuno upių, daug toliau į rytus nuo dabartinių Lietuvos ribų, susidarė lietuvių gentis. Į šią teritoriją mirusiųjų deginimo paprotys ėmė plisti iš pietvakarių. V-VI a. lietuviai mirusiuosius laidojo ir degintus, ir nedegintus. Kartais viename pilkapyne aptinkama abiejų rūšių kapų. Nuo VI a. visoje teritorijoje įsivyravo deginimo paprotys. Pilkapiai, kuriuose buvo laidoti nedeginti mirusieji, būna nuo 4—6 m iki 15—18 m skersmens. Prieš laidojant ir pilant sampilą, buvo atliekamos ugnies apeigos — ant pagrindo visada aptinkamas degėsių sluoksnis. Pilkapio sampilas buvo apjuosiamas akmenų vainiku, kai kur prie vainiko jis išgrįstas akmenėliais. Viename pilkapyje randama nuo l iki 4-6 kapų. Įkapės negausios. Vyrams prie kojų padedamas pentinis siauraašmenis kirvis, kovos peilis, kalavijas, skydas, ietys. Rūbą paprastai puošė tik viena lankinė segė iš žalvario ar geležies. Kitų papuošalų labai reta. Turtingiausiems už palydovą Anapilin keliauja ir žirgas, nors pastarasis laidotas be įkapių ar labai kuklia apranga. Taurapilio pilkapyne rastas V a. vadinamasis „kunigaikščio" kapas net su paauksuotomis įkapėmis, tačiau greta palaidotas žirgas — visai be įkapių. Moterims į kapą įdėdavo tik ylą, labai retai pjautuvėlį ar verpstuką. Randama kiek daugiau papuošalų: žiediniai antsmilkiniai, kaklo apvarėlės iš įvijų ir karoliukų, antkaklės šaukštiniais galais ar su kabliuku ir kilpele galuose, taip pat lankinės segės, rečiau — apyrankės, žiedai. Ant vaikų rankų aptinkamos dažniausiai tik įvijinės apyrankėlės. Pilkapiai su degintiniais kapais kiek kitokie. Paprastai šie pilkapynai būna labai dideli, juose laidota net 400—500 metų; žinomos pilkapių grupės, kuriose išliko net iki 400 pilkapių. Viename pilkapyje laidoti 1—2, o vėlesniuose net 7—8 mirusieji. Pasitaiko pilkapių ir be kapų. Pilkapio sampilą taip pat juosė akmenų vainiku, bet pamažu šis paprotys nyko. Mirusysis buvo deginamas specialioje laužavietėje, o į kapo vietą atnešami švariai išrinkti kaulai, laidojami duobutėje ar tiesiog sampile. Ant sudegusių kaulų ar greta — sudedamos įkapės, nors beveik trečdalyje kapų įkapių visai nerasta. Sudegintų mirusiųjų įkapės panašios kaip ir nedegintų. Moterims beveik visada įdėdavo po keletą verpstukų. Papuošalai — apyrankės, antkaklės — apdegę, susilydę, beveik visada sulaužyti. Sudegintųjų kapuose papuošalai būna žymiai lengvesni nei randami to laikotarpio kitų regionų kapuose. Mirusiųjų deginimo paprotys išliko iki pat XII a. Lietuvių genčių gyventoje teritorijoje XIII a. susidarė Lietuvos valstybės branduolys.
Jotvingiai - sūduviai Jotvingių etnokultūrinė sritis susiformavo pietryčių Lietuvoje, akmenų pilkapių ir krūsninių kapų kultūros teritorijoje. Genties ribos, archeologiniais ir lingvistiniais duomenimis, rytuose siekė Nemuną, šiaurėje – Šešupės ir lingvistiniais duomenimis, rytuose siekė Nemuną, šiaurėje - Šešupės vidurupį, vakaruose - Mozūrijos ežerus, o pietuose - Narevo upę. Dabartinėje Lietuvos teritorijoje buvęs tik šiaurinis jotvingių srities pakraštys. Jotvingius sudarė bent keturios giminingos gentys, iš kurių Lietuvoje gyvenusios dvi — šiauriau sūduvių, o rytiniame kampe — dainavių. Jotvingių teritorija nebuvo pastovi. I tūkstantmečio viduryje jotvingiai buvo persikėlę net j dešinįjį Nemuno krantą, tačiau greitai jie buvo asimiliuoti rytų kaimynų — lietuvių genčių.
Vyro kapo įkapės. Antkaklė, segės, žiedas, geriamojo rago apkalai, pentinai, dirželių sagtelės, diržo sagtis su apkalu, perpetė, kirvis, peiliai, galąstuvas. V a. Plinkaigalis.
Mergaitės kapo įkapės. Apyrankė, karolių apvarėlė, puodelis. IV-V a. Zapsė
Jotvingiai savo mirusiuosius laidojo apskrituose ar pailguose pilkapiuose, kurių sampilai apjuosti akmenų vainiku, akmenimis dažnai apdėta ir dalis sampilo. IV—V a. mirusieji dar laidoti nedeginti, galvomis į šiaurę ar šiaurės vakarus, apdėti akmenimis. Lygiagrečiai ėmė plisti deginimo paprotys, visiškai įsigalėjęs nuo V a. Sudeginti palaikai buvo užkasami taip pat pailgose duobėse, dažnai orientuotose ta kryptimi kaip ir griautiniai kapai. Įkapės neįvairios. Vyrui į kapą dėti ginklai: ietis, skydas, peilis, kartais kirvis ar kalavijas, pentinai. Drabužiai susegti tiktai viena, dažnai geležine, sege. Moterų kapuose kiek daugiau papuošalų: antkaklės, būdingos rankogalinės apyrankės, lankinės segės. Retkarčiais kapuose pasitaiko nedidelių puodelių. VII-X a. jotvingių etninė kultūra menkai pažįstama. Lietuvoje kiek geriau ištirti jotvingių piliakalniai, o Lenkijoje - laidojimo paminklai. X a. jotvingių genties vardas buvo paminėtas rašytiniuose šaltiniuose. X-XIII a. jų žemes puldinėjo pietiniai kaimynai - lenkai ir rusai, o nuo XIII a. į jotvingių kraštą patraukė Vokiečių ordino kariai. Jotvingiai padėjo prūsams gintis nuo kryžiuočių, bet kartu su jais neatlaikė karinės agresijos. To laikotarpio piliakalniuose gausiai randama strėlių antgalių - kovų liudininkų. XIII a. ordinas ne kartą niokojo kraštą, žudė žmones, dalis jų pabėgo į Lietuvą, dalis pateko į nelaisvę. Siaurinio pakraščio jotvingiai sulietuvėjo, pietinę dalį kolonizavo mozūrai, o pietryčius — ateiviai rusai. Liko retai apgyvendintas kraštas, kuris apaugo miškais ir kelis šimtmečius buvo beveik dykra. Taip XIII a. tragiškai baigėsi jotvingių istorija. Aukštaičiai I tūkstantmečio pradžioje tarp Neries ir Dubysos žemupio susidarė nedidelė kultūrinė grupė, kurios mirusieji buvo laidojami plokštiniuose kapuose nedeginti. Jau V—VII a. tokie kapinynai buvo žymiai didesniame plote — toliau j šiaurės rytus bei vakarus. Aukštaičių genties teritorija rytuose siekusi Šventosios upę, pietuose — maždaug nuo Nemuno-Neries santakos — išsidėsčiusi abiejuose Nemuno krantuose, vakaruose nesiekianti Šešupės žemupio, o šiaurėje — iki Nevėžio aukštupio. V-VII a. mirusieji laidoti nedeginti, panašiai kaip senajame geležies amžiuje. Kapai randami netvarkingai išsibarstę kapinyno teritorijoje. Mirusieji laidoti duobėse lentiniuose ar skobtiniuose karstuose. Kartais šalia būna padėtos kelios poros akmenų ar net visa jų eilė. Mirusieji laidoti aukštielninki, vyrų galvas orientuojant j vakarus, šiaurės vakarus ar pietvakarius, o moterų j rytus, šiaurės rytus ar pietryčius. Kapuose gausu įkapių, nors penktadalyje kapų jų visai nėra. Ginklų palyginti nedaug. Vyrui j kapą buvo įdedamas įmovinis ar pentinis siauraašmenis kirvis, peilis, pjautuvėlis, labai retai ietis. Rūbą puošdavo antkakle, o susegdavo ilgakoje ar žieduotąja lankine sege. Moteriai j kapą įdėdavo ylą ir pjautuvėlį, o kai kada dar verpstuką ar kaplį. Moters galva kartais papuošta apgalviu, ant kaklo karolių apvarą, rūbas susegtas lankine sege ar krūtinės papuošalu iš segių, o ant rankų užmauta apyrankės, turtingoms net po kelias. Dauguma papuošalų yra žalvariniai, bet nemažai geležinių ir palyginti gausu sidabrinių. Moterys ir vyrai turėjo gintarinius karolius-amuletus. Lygia greta su griautiniais kapais nuo V a. plito ir mirusiųjų deginimo paprotys. Dažnai tarp V—VI a. nedegintų mirusiųjų kapų randama ir degintinių kapų. VII a. aukštaičiai mirusiuosius jau tiktai degino ir laidojo juos plokštiniuose kapuose, švariai išrinktus kaulus supildami į nedidelę krūvelę. Mirusiųjų įkapės, kaip ir griautiniuose kapuose, puošnios, tačiau sulaužytos ir apdegusios. Atrodo, kad deginimo paprotys į aukštaičių genties teritoriją atėjo iš pietvakarių — Nadruvos žemės. Mirusiuosius čia degino iki pat krikščionybės. II tūkstantmečio pradžioje šioje teritorijoje paplito dar vienas paprotys, kai šalia sudeginto žmogaus — vyro su kukliomis įkapėmis imta laidoti nedegintus žirgus puošnia apranga. Iš kur atėjo šis paprotys, kol kas neaišku.
Moters papuošalų lobis. XI - XII a. Dumblynė.
Kario apyrankė. IX-XI a. Jauneikiai.
Moters kapo įkapės. Grandinėlė, antkaklė, krūtinės papuošalas, apyrankės, peilis, yla, kaplys. IX-X a. Jauneikiai.
Sėliai Šiaurrytiniame Lietuvos pakrašty ir pietrytinėje Latvijoje iki Dauguvos kairiojo kranto buvusi sėlių genties teritorija. IV-VII a. mirusieji laidoti nedeginti pilkapiuose su akmenų vainikais. Žinomi ir vėlesni X—XI a. kapai, įkasti j ankstesnius pilkapius ar pavieniai kapai plokštiniuose kapinynuose. Vyrų ir moterų laidojimo kryptis skirtinga. Sėlių įkapės panašiausios į žiemgalių. Vyrui į kapą dedamas kirvis, ietis, platus peilis, moteriai iš darbo įrankių — tiktai peilis-pjautuvėlis. Moterys puošėsi apgalviu iš plokštelių ar ilga spiraline įvija, antkakle, rūbą susegdavo smeigtuku, o ant rankų mūvėjo įvijines apyrankes. Sėlių teritorijos paminklai mažai teištirti, tačiau iš esamų radinių matyti, kad VII—VIII a. čia labai sumažėjo gyventojų, matyt, jie migravo į šiaurę, prie svarbaus Dauguvos upės prekybinio kelio, kur jų tuo laikotarpiu smarkiai pagausėjo. Neaišku, ar randami vėlesni sėlių pavieniai kapai palikti senųjų vietinių gyventojų, ar iš Padauguvos sugrįžusių sėlių grupių. Sėlių genties branduolys buvo dabartinės Latvijos teritorijoje. Į sėlių teritoriją atėjęs ir mirusiųjų deginimo paprotys, nors kol kas žinomi tik keli pavieniai atvejai. VI-VII a. sėlių etninė kultūra panašiausia į žiemgalių, o VIII— X a. labiau pastebimas sėlių ryšys su latgaliais, įsikūrusiais dešiniajame Dauguvos krante. XIII a. trečiame dešimtmetyje Livonijos ordinas ir Rygos vyskupas užėmė šiaurines sėlių gyventas sritis, pietines nuo XIII a. valdė Lietuvos kunigaikščiai. Šiauriniai sėliai susiliejo su latgaliais, o pietiniai — su lietuviais.
Žiemgaliai IV-V a. buvusioje pilkapių su akmenų vainikais srityje šalia žemaičių išryškėjo žiemgalių kultūrinė sritis. Žiemgalių etnokultūrinė sritis susidarė Mūšos-Lielupės upių baseine, šiaurėje siekianti Dauguvą, vakaruose — Ventos ir Virvytės upes, pietuose buvusi šiauriau dabartinio Panevėžio. Išnyko paprotys pilti pilkapius, mirusieji laidoti nedeginti plokštiniuose kapuose. Tai vienintelė gentis, kurios mirusieji niekad nedeginti. Kapinynui vieta buvo parenkama nedidelėje kalvoje, netoli upelio, vienoje vietoje laidojama net 500-700 metų. Lietuvoje žinoma apie 100 žiemgalių kapinynų, kurių tik maža dalis tyrinėta. V-VII a. mirusieji laidoti be karstų, matyt, susupti į drobules, vėliau dalis jų skobtiniuose karstuose, aukštielninki, įvairiai sudėtomis rankomis. Kapai išmėtyti padrikai. Vyrai ir moterys laidoti priešingomis kryptimis, tačiau ilgainiui kryptis pasikeičia. Toks laidojimo krypčių pasikeitimas pastebėtas VII-VIII a. kapuose. Žiemgaliai mirusiajam į kapą dėdavo gana vienodas įkapes. Vyrams nedėta jokių darbo įrankių, tačiau palyginti daug ginklų: viena ar dvi ietys (nuo VIII a. net po tris keturias), kirvis (nuo X a. kartais plačiaašmenis), peilis, o nuo VIII a. - platusis kovos peilis, šis būdingas žiemgališkas ginklas dedamas mirusiajam skersai kojų. Vyrų drabužis buvo susegtas tik viena lankine sege, kartais smeigtuku, kaklas papuoštas antkakle. Ant kairės rankos vyrai mūvėjo masyvią įvijinę ar šiai sričiai būdingą „kario" apyrankę. Moterims j kapą įdėdavo kaplį, neaptinkamą niekur kitur, taip pat ylą, peiliuką ar peilį-pjautuvėlį, tačiau žiemgalėms nedėdavo verpstuko. Moterų papuošalai gausesni, bet taip pat gana vienodi. V-VII a. galvas puošėsi plokšteliniais apgalviais, o jiems išėjus iš mados, nuo XI a. smulkių įvijėlių apgalviais. Rūbą moterys susegdavo dviem smeigtukais su grandinėle. Nešiotos dvi vienodos apyrankės, VII a. mėgtos plačios rankogalinės trikampe briauna. Antkaklėm puošėsi rečiau nei genties vyrai. Žiemgalių kultūra artimiausia žemaičiams, tačiau daugiau panašumų būta V—VIII a., o vėliau atsirado daugiau skirtumų. Žiemgalių arealo pietūs artimesni žemaičių kultūrai, rytai — latgaliams ir sėliams. Beje, ši srities riba mažiausiai ištirta. Genties ribos nebuvo pastovios, laikui bėgant jos kiek keitėsi. Kalbininkai nesutaria dėl šios genties artumo latviams ar lietuviams. XIII a. žiemgalių genties teritorija istoriškai buvo perkirsta į dvi dalis - šiaurinę dalį nukariavo kalavijuočiai ir ji pateko Livonijos valdžion, o pietinė liko Lietuvos dalyje. Rašytiniai šaltiniai mini, kad šios dalies žiemgaliai persikėlė į lietuvių žemes.
Pelėdinė segė. VII-VIII a. Jauneikiai.
Moters kepurėlė. X a. Bikavėnai.
IV a. pabaigoje Žemaitijos bei Šiaurės Lietuvos pilkapių areale susidarė nedidelė žemaičių etnokultūrinė sritis. Žemaičiai savo mirusiuosius laidojo nedegintus skobtiniuose karstuose arba susuktus į drobulę plokštiniuose kapuose. Abipus padėta viena dvi poros akmenų. Vyrai ir moterys guldyti skirtingomis kryptimis, moterys - galva į pietus ar pietvakarius, o vyrai - į šiaurę ar šiaurės rytus. V-VI a. vyrams į kapą įdėdavo įmovinį kirvį ir būtinai ietį, viršūne prie galvos, rečiau peilį ar kalaviją. VII-VIII a. su ietimis palaidota net 80 proc. mirusiųjų. Vyrų rūbai puošti kukliai, susegti lankine sege arba smeigtuku, nuo X a. laiptelines seges pakeitė pasaginės. Maždaug nuo VII-VIII a. žemaičių kapuose prie segių randama po vieną du gintarinius karoliukus, matyt, turėjusius amuleto paskirtį. Jie būdavo pririšami vilnoniu siūlu. Vyrai ant kairės rankos kartais mūvėjo apyrankę. Pietvakarinėje arealo dalyje vyrams ir berniukams j kapą įdėdavo žirgo galvą, o kartais ir kojas. Tas paprotys, būdingas tik tai sričiai, išsilaikė nuo V iki XIII a. Tai buvo simbolinis žirgo laidojimas pagal "pars pro toto" dėsnį, kai dalis turėjo atstoti visumą. Moterims į kapus dėdavo nebent ylą, o pietvakarinėje dalyje dar ir verpstuką iš akmens ar gintaro. Moterų rūbai buvę puošnūs. V-VI a. dėvėti apgalviai — vainikai iš įvijėlių ar ilgos įvijos plaukams puošti. Apie VII a. apgalvius pakeitė vytinės spalvotų vilnonių siūlų juostos, kurių kraštai puošti įvertomis grandelėmis. Apie X a. turtingos žemaitės galvas puošė kepurėlėmis iš žalvarinių grandelių. Ant kaklo jos dėvėjo kaklo apvarąs arba antkakles, kurias labiau mėgo V—VI a. ir IX—XI a. Moterys visai nesegėjo segių, o rūbus susegdavo smeigtukų pora, tarpusavy sujungta grandinėlėmis. Moterys, kaip ir vyrai, prie smeigtukų ar antkaklių nešiojo pasikabinusios gintarinius karoliukus-amuletus. Ant abiejų rankų jos mūvėjo apyrankes. VII—VIII a. būdingos plačios iš plonos skardos padarytos rankogalinės apyrankės trikampe iškilia briauna. Vėliau nešiotos įvijinės. V-VII a. žemaičių kultūra nebuvo vienalytė, nevienodumas atsirado dėl stipresnės ar silpnesnės kaimyninių genčių įtakos. XI a. antroje pusėje tarp žemaičių ėmė plisti mirusiųjų deginimo paprotys, bet lygia greta laidoti ir nedeginti mirusieji. Skalviai Skalvių genties teritorija išryškėjo jau I tūkstantmečio pradžioj abipus Nemuno žemupio, žemiau Šešupės intako. Pietuose skalvių žemės ribojosi su Nadruvos žeme, rytuose — su aukštaičiais, šiaurėje - su žemaičiais, o šiaurės vakaruose — su Lamatos žeme. Skalviai savo mirusiuosius laidojo tiktai plokštiniuose kapuose. V-VIII a. vyravo griautiniai kapai, o lygiagrečiai plintantis deginimo paprotys nuo IX a. visai išstūmė seną laidojimo tradiciją ir gyvavo iki pat XIII a. pabaigos. Mirusiųjų deginimas j skalvių teritoriją plito iš Nadruvos žemių. V-VI a. mirusieji laidoti įvairiomis kryptimis, neskiriant jų pagal lytį, tik apie VII-VIII a. imta daugiau laikytis šiaurės, šiaurės rytų ar šiaurės vakarų krypties. V-VI a. kapuose įkapių labai negausu. Į vyrų kapus beveik visai nededami darbo įrankiai, o tiktai ginklai — po vieną ietį ir dažnai smailų kovos peilį — durklą. VII—VIII a. ginklų dar daugiau — jau dvi trys ietys ir kovos peilis ar durklą. VII—VIII a. ginklų dar daugiau — jau dvi trys ietys ir kovos peilis ar trumpas kalavijas. Vyrų rūbai susegami tiktai lankine ilgakoje sege, o ant rankos mūvėta viena apyrankė. Moterų kapuose kiek daugiau papuošalų, o iš darbo įrankių įdedamas tiktai peilis, vėliau ir akmeninis verpstukas, taip pat kaulinės šukos. V-VI a. moterys galvas kartais puošėsi apgalviu, o VII a. ilgu virbo formos smeigtuku. Kaklą dažnai dabino vytine antkakle, rūbą segėsi viena, vėliau ir dviem lankinėmis segėmis. Ant abiejų rankų moterys dėvėjo apyrankes. Sudegintų mirusiųjų įkapės tokios pačios, tik paprastai jos būna apdegusios, o nuo X a. dar ir apnaikintos: ginklai sulankstyti, o papuošalai - antkaklės, pasaginės segės, apyrankės — sulaužyti. Sudegintų mirusiųjų palaikai kartais randami susukti į drobulę arba laidoti mediniame karstelyje. VII-X a. kapuose prie mirusiojo kartais randama ne tik žirgo, bet ir ožkos ar avies galva arba tiktai jų dantys. Si etnokultūrinė grupė palyginti mažai tyrinėta, nedaug žinoma skalvių laidojimo paminklų.
Degintinio kario kapo ir žirgo įkapės. Kalavijas, ietigaliai, peilis, kirvis, dalgis, skiltuvas, diržo sagtis, geriamasis ragas, spyna, segės, balno kilpos, pentinai, žąslai, kamanų apkalai. XII-XIII a. Griežė
Laiptelinė segė. VII-VIII a. Jurgaičiai.
Lamatiečiai Į šiaurę nuo Nemuno žiočių, tarp Nemuno ir Minijos, o šiaurėje iki dabartinės Priekulės apylinkių iš buvusios pajūrio kapų su akmenų vainikais srities V—VI a. išsiskyrė nedidelė Lamatos etnokultūrinė sritis. V—IX a. čia buvę griautiniai kapai, mirusieji laidoti galva j šiaurę, rečiau į rytus ar vakarus. Vyrų ankstyvuosiuose kapuose randama daugiau darbo įrankių: įmovinis kirvis, dalgis, galąstuvas, vėlesniuose jų beveik nerasta. Iš ginklų į kapą visad dedama viena dvi ietys, kartais smailus kovos peilis ar kalavijas - durklas. Vyrų kapuose reta papuošalų, rūbas susegtas ir puoštas lankine sege, prie raitelio kojų randami pentinai. Šalia vyro kape dažnai laidojamas ir žirgas ar tiktai žirgo galva. Moterims į kapą beveik visada įdedamas verpstukas, dažnai yla ir peiliukas. Ankstyvuosiuose šios srities moterų kapuose randama nedaug papuošalų — kartais antkaklė, o rūbas susegtas smeigtuku ar sege. VII—VIII a. jų kapai iš kitų išsiskiria savitais ir puošniais papuošalais. Moterų galvos puoštos ilgu, iki 40 cm, virbo formos smeigtuku. Ant galvos jos dėvėjo kepurėles ar apgalvius su širdies formos pasidabruotais kabučiais, o ant kaklo gintaro ir žalvario įvijų apvarąs bei antkakles. Drabužį segėsi didelėmis lankinėmis segėmis, o juosmens srityje dažnai kabėjo kiauraraštis puošnus kabutis. Ant abiejų rankų mūvėjo apyrankes. Tiek moterų, tiek vyrų kapuose randama pavienių gintarinių karoliukų, matyt, amuletų. VII a. šioje teritorijoje ėmė plisti mirusiųjų deginimo paprotys, kuris pamažu įsigalėjo, ir nuo IX a. iki pat XIII a. mirusieji buvo deginami. Degintiniai kapai randami panašaus dydžio duobėse kaip ir griautiniai, įkapės paprastai būna apdegusios ar specialiai sulankstytos. VII—X a. lamatiečių etnokultūrinė grupė turėjo daug bendrumų su kaimyninėmis skalvių, žemaičių ar kuršių gentimis. Beje, nors ji susidarė iš vienos kultūrinės srities kaip ir prūsai, tačiau pamažu nuo jų nutolo, suartėdama su lietuvių kalba kalbėjusiomis gentimis.
Pajūrio kapų su akmenų vainikais teritorijoje VI a. buvo dvi etnokultūrinės sritys: pietuose — Lamatos, o šiaurinėje dalyje — kuršių genties. Kuršių kultūros arealas buvo susidaręs nuo dabartinės Klaipėdos apylinkių iki Ventos upės žiočių šiaurėje (dab. Latvijoje). VI—VIII a. kuršiai savo mirusiuosius laidojo tiktai nedegintus, o nuo VIII a. pabaigos iš prūsų žemių ėmė plisti deginimo paprotys. Iki XI a. abejos apeigos gyvavo lygiagrečiai, o vėliau įsivyravo mirusiųjų deginimas, kuris tęsėsi net iki XV a. Mirusieji laidoti plokštiniuose kapinynuose, tvarkingomis eilėmis. Vyrai ir moterys laidoti daugiausia skirtingomis kryptimis. VIII—XIII a. kuršių kapai iš kitų Lietuvos genčių kapinynų išsiskiria įkapių turtingumu. Vyrams į kapą buvo dedamos dvi, o kartais ir trys keturios ietys, trumpas vienašmenis kalavijas, vėliau — dviašmenis, ilgas kovos peilis trumpas vienašmenis kalavijas, vėliau — dviašmenis, ilgas kovos peilis odinėse makštyse, žąslai, dalgelis, galąstuvėlis. Rūbas buvo susegamas sege, o turtingesnių net trimis keturiomis. Nuo X a. lankines seges pakeitė pasaginės. Retai aptinkama antkaklė ar apyrankės, dažniau papuošalai randami kaip įkapės — dovanos. Puošnūs, žalvariu apkaustyti diržai niekad nejuosia mirusiojo, o tik įdedami greta. Kuršiai savo karių nelaidojo su žirgu, tačiau kape užkasdavo žirgui skirtas įkapes: balno kilpas, žąslus, pentinus, kamanas.
Lankinė segė aguoninėmis galvutėmis. X-XI a. Palanga.
Moters kapo įkapės. Įvija galvai puošti, antkaklė, kaklo apvara, krūtinės papuošalas, apyrankės, žiedai. VIII a. Žviliai.
Kaplys, noragai, pjautuvai, dalgiai. XIV a. Maišiagala.
Moterys galvos dangą puošė lankine žieduota sege, o nuo IX a. — nedideliu smeigtuku ar ilgu virbu — smeigtu, ant kaklo mėgo dėvėti vytines antkakles, rūbą susegdavo stambiu trikampiu ar kryžiniu su kabučiais smeigtuku. Ant abiejų rankų mūvėjo po kelias apyrankes, o prie juosmens dažnai buvo prisikabinusios apskritą medalioną. Moterims į kapą buvo įdedama ir daugiau papuošalų — dovanų, kartais tošinėje dėžutėje. Pomirtiniam gyvenimui joms įdėdavo ylą, peiliuką, akmeninį ar gintarinį verpstuką, VIII—IX a. — miniatiūrinius juostų vijimo įrankėlius. Vyrų, moterų ir vaikų kapuose dažnai aptinkami geriamųjų ragų likučiai, molinis miniatiūrinis puodelis, taip pat beveik visuose po vieną du gintarinius karoliukus-amuletus, kabintus prie antkakles, segės ar ieties. Vyrų kapuose randami šukų formos kabučiai-amuletai - iš VII a. gintariniai, o nuo X a. - žalvariniai; VIII-X a. moterų kapuose prie viršugalvio randama apskrita gintarinė plokštelė. Tiktai kuršiai savo mirusiesiems į kapus dar dėdavo miniatiūrines darbo įrankių įkapes. VIII—X a. plito mirusiųjų deginimo paprotys. Laidojama buvo pailgose duobėse, įkapės dažnai išdėstomos tokia tvarka kaip ir nedegintiniame kape. X-XI a. sudeginti mirusieji užkasami apskritose duobėse kartu su laužo likučiais. XIII a. mirusieji laidojami didelėse, 2,5 x 7,5 m dydžio, duobėse, kurių dugne randama iki 10 sudegintų kaulų krūvelių. Gal tai būta užpuolimo metu žuvusių žmonių kolektyvinių kapų. Degintiniuose kapuose kartais randamos įkapės būdingos ir moterims, ir vyrams, todėl lieka neaišku, ar tai papildomos dovanos, ar ne vieno žmogaus kapas. Degintiniuose kapuose įkapės būna apdegusios, o antkaklės bei apyrankės būtinai sulaužytos ar įdėta tiktai jų dalis. X—XII a. kuršių kultūros klestėjimo laikais pastebėtas gyventojų pagausėjimas, turtingiausios įkapės, daugiausia sidabru puoštų dirbinių, geriausi ginklai. Papuošalai daugiausia vietinių meistrų darbo, o ginklai dažnai mainyti su vikingais ar užgrobti iš kitų kraštų. IX a. kuršių gentis, tuo pačiu ir atskiros šios genties valdomos žemės, paminėta skandinavų šaltiniuose. Kuršiai buvo gan karinga pajūrio gentis, pamažu plečianti savo ribas, užimanti aplinkines dykras ar kai kurias kaimyninių genčių žemes. XI a. buvo nustumti lybiai, kuršiai įsikėlė į žemaičių žemes. XI a. susidarė konfederacinis kuršių žemių junginys, kuris netapo valstybe tiktai dėl XII a. buvusio ūkio nuosmukio. XII a. pietinės kuršių žemės pateko žemaičių priklausomybėn. Pajūrio kuršiai, bijodami žemaičių ekspansijos, XIII a. viduryje įsileido kalavijuočius. Tolesnės kovos su ordinu labai nualino kraštą ir išretino jo gyventojus, ypač tuos, kurie labiausiai priešinosi. Kaip atskira etninė grupė kuršiai minimi net iki XVI a. pabaigos.
Kalavijai. X - XII a. Griežė, Paalksniai, Palanga, Žąsinas.
Ietigaliai, puošti skliautiniu raštu. IX-X a. Čiobiškis, Kretuoniai, Vilkiautinis
Tekstinė informacija ir dalis iliustracijų iš: http://www.lad.if.vu.lt
Mūsų internetinėje parduotuvėje www.ethnicshop.lt galite įsigyti senovinių baltiškų papuošalų kopijų bei interpretacijų senovės tema: |