Pirmą kartą Lietuvos vardas – Litua buvo paminėtas 1009 metais Kvedlinburgo analuose. XII–XIII a. susiformavo lietuviškų žemių karinė-politinė sąjunga. Lietuvos didysis kunigaikštis Mindaugas (1240–1263) užbaigė vienyti žemes, priėmė krikštą ir 1253 m. liepos 6 d. buvo vainikuotas Lietuvos karaliumi. Lietuva tapo karalyste.

Žemės, kuriose susiformavo Lietuvos valstybė, buvo žinomos senovės pasauliui. Dar IV a. p.m.e. Baltijos kraštus buvo pasiekęs graikų keliautojas Pitėjas Masalietis. Archeologiniai radiniai patvirtina buvus prekybinius ryšius su graikų ir romėnų pirkliais. II a. graikų mokslininkas Klaudijas Ptolemajas savo veikale „Geografija“ pateikė Rytų Pabaltijo kartografinį vaizdą. Deja, šių žemėlapių neišliko ir savo krašto pirmą kartografinį vaizdą matome tik pagal K. Ptolemajo veikalą 1416 m. italų atkurtame Vidurio Europos žemėlapyje. Žydų kartografas A. Kreskvas, pirmą kartą Lietuvos vardą paminėjęs kartografijoje, savo kataloniškame 1375 m. žemėlapyje pavaizdavo Baltijos jūrą, pažymėjo Klaipėdą, Nemuną ir užrašė Litefanie Paganis – pagoniškoji Lietuva.

Lietuva, 1263 m. žuvus karaliui Mindaugui ir aršiai puolant Kryžiuočių ordinui, sugrįžo prie senojo pagonių tikėjimo. Paskutiniai Europos pagonys užkariavimais ir diplomatija išplėtė ir sustiprino Lietuvos valstybę.

Kartografijos specialistų nuomone, XV a. pradžioje Lietuvoje jau buvo sudarinėjami planai ir žemėlapiai. Rašant apie derybas, 1421 m. vykusias pas popiežių Martyną V dėl sienų tarp Lietuvos, Lenkijos ir Kryžiuočių ordino sureguliavimo, nurodoma, kad ordino delegacija rėmėsi žemėlapiu su Lenkijos ir Lietuvos karaliaus Jogailos, Lietuvos didžiojo kunigaikščio Vytauto ir kitų Lietuvos kunigaikščių antspaudais. Apie 1450 m. vokiečių astronomo, kartografo Nikolajaus Kuziečio sudarytame Vidurio Europos žemėlapyje jau pažymėta Lietuvos Didžioji Kunigaikštystė. 1459 m. Venecijos vienuolio Fra Mauro pasaulio žemėlapyje Lietuvos žemės pažymėtos lotynišku užrašu Litvana.

Ankstyvieji žemėlapiai buvo rankraštiniai. XV a. viduryje žemėlapiai pradedami spausdinti kaip medžio raižiniai – nuo lentų. XVI a. šalia medinių naudojamos ir vario klišės. Iki XVIII a. pabaigos medžio ir vario klišių atspaudai spalvinami rankiniu būdu. Pirmieji žemėlapiai buvo schematiški, teikė nedaug informacijos. Ilgainiui kelionės, geografiniai atradimai gilino pasaulio pažinimą – tai atsispindėjo ir kartografijos raidoje. B. Vapovskio, O. Magnuso, M. Strubičiaus, V. Grodeckio, G. Hennenbergerio, G. Mercatoriaus, J. Portantijaus parengtuose XVI a. Lietuvos ir gretimų Lenkijos, Prūsijos žemių žemėlapiuose Lietuvos kartografinis vaizdas jau išsamesnis. G. Mercatoriaus sudarytas Lietuvos žemėlapis 1595 m. buvo išleistas atskiru lapu.

XVI a. pirmoje pusėje pasirodė pirmieji Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dvarų valdų planai. Jų atsiradimą sąlygojo ginčai dėl žemės nuosavybės. 1557 m. išleidus Valakų (žemės reformos) įstatymą buvo išmatuota dauguma Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemių valdų, nustatyti ariamos žemės, miškų, ganyklų plotai. Pasirodė patikslinti vizualiai patrauklūs nauji dvarų valdų planai. 1581 m. išleistame G. Brauno atlaso „Pasaulio miestai“ trečiame tome atspausdintas Vilniaus planas. Tai ankstyviausias ir vienintelis iki šiol žinomas XVI a. Lietuvos miestų planas.

Valstybės politinė ir ekonominė raida, kariniai konfliktai su kaimynais skatino kartografavimo darbus. Naujo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapio rengimo ėmėsi Lietuvos didysis maršalka, Trakų ir Vilniaus vaivada kunigaikštis Mikalojus Kristupas Radvila Našlaitėlis. Jo vykdomus kartografavimo darbus lengvino Valakų reformos metu atlikti matavimai ir tų darbų apmokyti žmonės. 1613 m. išleistame Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės žemėlapyje nurodytos valstybės ribos iki 1569 m. unijos ir pounijinės. Senosios valstybės žemės pateiktos pagal naujų matavimų duomenis. Nurodytos administracinių teritorijų ribos. Kunigaikštystės teritorijoje iki unijos pažymėtos 543 gyvenvietės, iš jų 357 – pirmą kartą.

XIX amžius Lietuvos istorijoje pilnas dramatizmo. Tai pavergimo, Lietuvos vardo netekimo, lietuviškos spaudos draudimo, kovų už nepriklausomybę ir tremčių amžius. Po paskutinio 1795 m. padalijimo beveik visa Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės teritorija atiteko Rusijai. Po 1812 m. karo su Napoleonu Rusija 1815 m. prisijungė paskutines Lietuvos žemes – Užnemunę. Kaimynėmis tapusioms Prūsijai ir Rusijai prireikė pasienio teritorijos žemėlapių. Prūsija okupuotos Užnemunės geodezinius ir topografinius darbus pradėjo jau 1795 m., Užnemunės ir Klaipėdos krašto pirmieji topografiniai žemėlapiai buvo išleisti iki 1810 m. Rusija sistemingus topografinius darbus čia pradėjo vykdyti po karo su Napoleonu.

XIX amžiuje Lietuvoje gyveno ir dirbo neeilinė asmenybė – geografijos ir kartografijos istorijos, teisės, archeologijos, numizmatikos tyrinėtojas, istorikas profesorius Joachimas Lelewelis, pasižymėjęs išskirtiniu protu, darbštumu, mokslinės veiklos platumu. J. Lelewelis mokėjo keliolika kalbų, sugebėjo gerai piešti, raižyti ir braižyti. Mokęsis Vilniaus universitete, profesoriavęs Vilniaus ir Varšuvos universitetuose, dėl politinės veiklos priverstas palikti tėvynę jis gyveno Paryžiuje, vėliau – Briuselyje. J. Lelewelis tyrinėjo Žemės geografinio pažinimo nuo seniausiųjų laikų raidą, leido savo sudarytus atlasus su istoriniais žemėlapiais, istorijos veikalus, studijavo ir kopijavo antikos, arabų, viduramžių ir kitus žemėlapius, nevengdamas palikti savo ranka įrašytų pastabų, sukūrė Lenkijos ir Lietuvos istorinių žemėlapių. Nors ir skursdamas emigracijoje visą laiką rinko atlasus ir žemėlapius. Sukauptą vieną žymiausių Europoje beveik keturių šimtų senųjų atlasų ir žemėlapių rinkinį testamentu paliko Vilniaus universitetui.

XX amžiaus pradžioje pasirodė lietuviški atskirai leisti ar Lietuvos istorijos pradžiamoksliuose spausdinti žemėlapiai. 1900-aisiais išleistas garsusis Antano Macijausko „Žemlapis lietuviškai latviško krašto“. Seniausiu žemėlapiu su lietuviškai užrašytais pavadinimais laikytinas Mažosios Lietuvos lietuvio misionieriaus Erdmono Švelniaus kelionę iš Europos į Afriką iliustruojantis primityvus žemėlapis.

1918 m. vasario 16 d. atkūrus Lietuvos valstybingumą, Lietuva į pasaulio žemėlapius vėl įrašoma kaip savo etnografinėse žemėse atsikūrusi valstybė. Lietuvą de jure 1920 m. liepos 12 d. taikos sutartimi pripažino Rusija, 1922 m. – JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija, Vokietija, Italija, Japonija, Vatikanas. Lietuvos Respublikos sienos buvo nustatytos: su Rusija – 1920 m. liepos 12 d., su Latvija – 1921 m. kovo 20 d., su Vokietija – 1928 m. sausio 29 d. Su Lenkija dėl Vilniaus krašto aneksijos 1920–1939 m. abi valstybes skyrė ne kartą tikslinta demarkacijos linija. 1923 03 15 Ambasadorių konferencijos nustatytoji demarkacijos linija 1928 m. imta vadinti administracijos linija. Ši linija išbuvo iki 1939-ųjų spalio.

Besitraukdami iš Lietuvos okupantai išsivežė didžiąją dalį kartografinės medžiagos. Lietuvos kariuomenės Generalinis štabas bandė surinkti krašte likusius žemėlapius, ypač 1 : 100 000 mastelio lapus. Vėliau bandyta žemėlapių pasigaminti juos ranka rašalu kopijuojant ir šapirografuojant. Teko žemėlapius pirkti ir Vokietijoje. 1922 m. topografinių darbų organizavimas buvo pavestas inžinieriui geodezininkui Antanui Krikščiūnui, vėliau ilgamečiam Topografijos dalies ir Karo topografijos skyriaus viršininkui. 1924 m. Krašto apsaugos ministerija prie kariuomenės Generalinio štabo įkūrė Topografijos dalį, 1929 m. išaugusią į Krašto apsaugos ministerijos Karo topografijos skyrių. Karo topografijos skyrius, be žemėlapių rengimo, turėjo saugoti Lietuvos valstybinės sienos dokumentus, vadovauti sienos demarkavimo ir kitiems darbams. Nors specialistų trūko, 1925 m. pasirodė pirmasis lietuviškas topografinis žemėlapis.

Karo topografijos skyrius rūpinosi ir šalies bendro apžvalginio žemėlapio sudarymu. 1933 m. buvo išleistas 1 : 400 000 mastelio Lietuvos žemėlapis, apėmęs visą etnografinę Lietuvą. Valsčių mokytojų atsiųstus vietovardžių sąrašus tikrino kalbininkai J. Balčikonis, A. Salys, P. Skardžius. Renkant medžiagą apie Vilnijos vietovardžius talkino prof. Z. Žemaitis, prof. V. Ruokis, prof. T. Ivanauskas. Upių pavadinimai imti iš prof. S. Kolupailos pateiktos medžiagos. 1933 m. žemėlapį, kurio buvo išleistos penkios serijos, redagavo A. Krikščiūnas.

1939 m. spalio mėn. atgavus Vilniaus kraštą, Karo topografijos skyrius iki sovietų okupacijos spėjo išleisti lietuvišką Vilniaus planą ir du topografinio 1 : 100 000 mastelio Lietuvos žemėlapio lapus – „Lentvaris–Vilnius“ ir „Butrimonys–Jašiūnai“. Skyriaus darbą nutraukė 1940 m. birželį prasidėjusi okupacija. Karo topografijos skyrius, kuriam paskutinėmis dienomis vadovavo pulkininkas leitenantas J. Andrius, buvo likviduotas. Kartografinė medžiaga atiteko okupacinei valdžiai.

Nepriklausomybės laikotarpiu, 1919–1940 metais, be topografinių, buvo sudaryta ir kitų žemėlapių. Vienas pirmųjų – prof. Povilo Matulionio sudarytas ir 1924 m. išleistas „Kalnuotumo ir nuotakumo Lietuvos ir jos pakraščių žemėlapis“. 1930 m. išleistas Antano Vireliūno sieninis mokyklinis geografinis žemėlapis, 1935 m. – prof. Kazio Pakšto žemėlapis „Lietuva“, Vlado Drėmos „Vilniaus krašto žemėlapis“, 1937 m. – Onos Girčytės-Maksimaitienės sieninis „Istorinis Lietuvos žemėlapis iki XVI a. vidurio“. Atskiros žinybos išleido istorijos, geografijos, gamtos bei teminių žemėlapių. Daug jų išspausdinta vadovėliuose, mokslo darbuose. Daugumoje žemėlapių buvo pažymėtas 1920 m. lenkų okupuotas Vilniaus kraštas. 1927 m. Leipcige buvo pagamintas pirmasis lietuviškas gaublys, o 1938 m. pasirodė Lietuvos kultūrai reikšmingas Pelikso Šinkūno „Geografijos atlasas“, kurio visus žemėlapius parengė Lietuvos specialistai.

Kaimyninių valstybių teritorinės pretenzijos ir tragiška 1940–1944 m. atomazga Lietuvą vėl išbraukė iš pasaulio valstybių žemėlapio. 1945–1990-ieji – okupacijos, rezistencijos ir disidentinio pasipriešinimo metai. Lietuvai teko išgyventi daugelį Europą užgriuvusių negandų. Praradus nepriklausomybę, Lietuvos įvykiai tik blykstelėdavo pasaulio žinių santraukose: trumpai paminimi kritiniais momentais ir tuoj užmirštami. Tikruosius įvykius dengė okupantų politinių interesų šydas, retkarčiais praskleidžiamas Lietuvos išeivijos ir disidentų.

1944 metų rudenį pasikeitus Lietuvos geopolitinei padėčiai ir prasidėjus antrajai sovietinei okupacijai, keitėsi krašto administracinė struktūra. 1950 m. likvidavus apskritis ir valsčius administracinis teritorinis skirstymas buvo suvienodintas su SSRS buvusia struktūra. Šie pokyčiai, vykę iki 1962 m., atsispindėjo Maskvos Vyriausiosios geodezijos ir kartografijos valdybos leistuose administraciniuose žemėlapiuose. Valdyba sistemingai leido ekonominius, fizinius, kelių ir turistinius žemėlapius. Nemažai bendrųjų geografinių bei teminių žemėlapių sudarė ir išleido tuometinis Lietuvos žemėtvarkos projektavimo institutas. Lietuvos mokslininkai parengė ir išleido keletą teminių atlasų. 1981 m. pasirodė „Lietuvos TSR atlasas“, kuriame išspausdinti 466 žemėlapiai, – kartografavimo darbus atliko Vilniaus universiteto 187 mokslininkų kolektyvas, vadovaujamas prof. Vaclovo Chomskio. Sovietinio valdymo metais kartografinė medžiaga buvo įslaptinta, visuomenei buvo leidžiami netikslūs žemėlapiai ir planai.

1990 m. kovo 11 d. Lietuvos Aukščiausioji Taryba (Atkuriamasis Seimas) priėmė Lietuvos valstybės tęstinumo juridinį aktą „Dėl Lietuvos nepriklausomos valstybės atstatymo“. Jame patvirtinta ir nuostata dėl istoriškai susiklosčiusių sienų neliečiamumo. 1992 m. buvo priimtas Lietuvos Respublikos valstybės sienų įstatymas. 1990 m. įkuriama Lietuvos Respublikos geodezijos tarnyba (vėliau keitusi pavadinimą), kuri iš SSRS turėjo perimti geodezinių ir kartografinių duomenų archyvus, organizuoti, planuoti bei koordinuoti geodezinius ir kartografinius darbus. Nuo 1990 m. Geodezijos ir kartografijos departamento ir Aerogeodezijos instituto specialistai dalyvauja valstybės sienų delimitavimo ir demarkavimo darbuose. Lietuvos valstybės sienų delimitavimas baigtas 1997 m. Didžiąją dalį valstybinių kartografavimo darbų atlieka specializuotos įmonės – Aerogeodezijos institutas (AGI) ir Distancinių tyrimų ir geoinformatikos centras GIS-centras. Aerogeodezijos institutas – viena moderniausių kartografijos įmonių Baltijos valstybėse. Jos kartografiniai leidiniai atitinka tarptautinius ir NATO standartus, žemėlapių kūrimo projektai vykdomi bendradarbiaujant su Jungtinių Amerikos Valstijų, Švedijos, Šveicarijos ir kitų valstybių specialistais. Šiuo metu rengiami nauji lietuviški topografiniai žemėlapiai, apimantys visą Lietuvos teritoriją.

Informacija iš puslapio: lnm.lt

Peutingerio žemėlapio fragmentas, vaizduojantis "Sėlių upės ištakas"
Hostia fl[uminis] Danubii. - Dunojaus upės žiotys.
Fl[umen]. Agalingus. - Agalingo upė - turbūt Dnestro upė (pagal K. Miller, Itineraria Romana (Stuttgart, 1916, p. 597), upės pavadinimą galima susieti su baltiška galindų gentimi).
Cap[ut]. fl[uminis]. Selliani. - Sėlių upės ištakos - turbūt Dauguvos upės žiotys.
Cap[ut]. [Hyp]anis paludis or Cap[ut] fl[umi]nis paludis. - Hipanio pelkės ištakos arba Pelkių upės ištakos - turbūt Pietų Bugas.
Cap[ut]. fl[uminis]. Nusacus. - turbūt Dniepro upės ištakos (Nōsags - pagal Vasmerį, spėjamas gotiškas Dniepro pavadinimas).
Iš puslapio: viduramziu.lietuvos.net


---------------------------------------------------------------------------------

Lietuvos didžiosios kunigaikštystės žemėlapiai:

Lietuvos žemėlapis iš G. Merkatoriaus atlaso.
Gerardus Mercator
Atlas sive cosmographicae meditationes de fabrica mundi…
Duisburgi Clivorum; Dusseldorpii: Albertus Busius, 1595. [10], 32 p., [145] žml. lap., [298] p.

Žymaus flamandų kilmės vokiečių kartografo G. Mercatoriaus (1512-1594) atlasas (jam pasirodžius, visi vienodo mastelio bei vienodo apipavidalinimo žemėlapiai pradėti vadinti atlasais). Čia pirmą kartą kaip atskiras žemėlapis yra įdėtas LDK kartografinis vaizdas su paaiškinamuoju tekstu apie Lietuvą.

Jogailaičių valdomos valstybės XV a. pabaigoje: 1 – Šventosios Romos Imperijos ribos, 2 – Jogailaičių valdomų valstybių ribos, 3 – Maskvai 1494 m. atitekusios žemės, 4 – Lenkijos Karalystės lenai.
Šaltinis: Wielka historia Polski. 3: Dzieje Polski późnośredniowiecznej (1370–1506) / Krzysztof Baczkowski. Kraków, 1999, p. 247.

Lenkijos, Vengrijos, Bohemijos, Vokietijos, Rusijos ir Lietuvos žemėlapis br1 3750000 .Parengė M.Beneventanus, Roma. 1507m. Iš prof. K.Varnelio rinkinių.

Lietuvių kautynės su švedais Žagarinės kaime prie Saločių, netoli Biržų.1703m. kovo 19d. Raižinys. XVIII a. Ip. Iš prof. K.Varnelio rinkinio.

Lenkijos ir Lietuvos žemėlapis br1 2800 000 .Sudarė T.Mayers (jaunesnysis). Niurnbergas .1795m.

Lietuvos žemėlapis br 1 500 000.Sudarė V.Daumantas (Dzimidavičius).Išleido lietuvių informacijos biuras Lozanoje. Bernas. I leidimas išėjo 1918m.

Čia galite pamatyti Vinco Mincevičiaus (1915-1992) kartografijos kolekciją (XVI-XX a.).

---